Nepilnavertiškumo kompleksas – ne psichologinė problema. Nepilnavertiškumo kompleksas – tai savo nepakankamumo, apribojimo pojūtis.
Lyg ir norėtum ištiesti pečius ir pakelti galvą, tik va neapleidžia tavęs nepasitenkinimas. Tas jausmas, kad viskas ne taip… tarsi taip ir lieki neūžauga. Ir kiek betvirtintum: “Aš turiu teisę!“ arba “Aš galiu“, o dar geriau “Aš vertas!“, lengviau nepasidaro.
Žinoma, galima padirbėti su kai kuriomis savo savybėmis, užslopinti kažkokias baimes, sumažinti kelių ydingų bruožų garsą. Galima uždirbti daugiau, pirkti dažniau. Įgyti naujų draugų. Sukurti asmeninį kanalą Youtube tinkle. Sėkmingai vesti, ištekėti… Bet nepilnavertiškumo kompleksas vis vien niekur nesidės.
Todėl kad nepilnavertiškumas – tai Pilnatvės nebuvimas. Kai jautiesi skylėtas ir išderintas – Kūnas, Siela, Dvasia, Sąmonė – viskas atskirai. Ir tu iš visų jėgų stengiesi visa tai sudėlioti į savo vietas. Pririšti prie stulpo, kad neišsilakstytų, kai pūstels stipresnis vėjas…
Nepilnavertiškumo kompleksas nepagydomas jokiomis pastangomis, nedingsta su psichologų ir sėkmingumo trenerių pagalba.
Žmogaus Pasąmonė ir Siela žino, kad miegančios sąmonės būsenoje mes galime stengtis iki devinto prakaito, darbuodamiesi ties savo įvairiausiomis savybėmis, bet rezultatas visada bus tas pats – tik nežymus skausmo ir kančios apmažėjimas.
Nepilnavertiškumo komplekso negalima atidirbti. Tu nežinai, kuriame iš gyvenimų ieškoti jo pradžios. Nors yra paprasta ir banali išeitis – apkaltinti kažkurį iš savo tėvų. Bet šis kelias niekur nenuves.
Mūsų nepilnavertiškumas prasidėjo tuomet, kai mes palikome Edeno Sodą… Mes praradome Pilnatvę, kai atsižadėjome Kūrėjo.
Nepilnavertiškumo neužgošime afirmacijomis. Nepilnavertiškumas gali tik išsisklaidyti. Ištirpti tavo Begalybėje, kai tu išeisi iš ribotos Sąmonės krantų, staiga pamatysi savyje Kūrėją ir atgausi Pilnatvę.
Tapsi tokiu, koks vieną kartą buvai Sukurtas.
Pagal Aigul Adylbajevos novelę, vertė ruvi.lt
Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !
ruvi 