Kartais reikia tiesiog sulaukti.
Išsiuntus laišką, sulaukti atsakymo.
Paleidus svarbią praeitį, sulaukti, kol nustos skaudėti. O kai jau neskaudės, pradėti pamažu eiti į priekį, nors nebus nei norų, nei jausmų, nei prasmės, ir atrodys, kad taip bus visada.
Nors naujos prasmės reikia tiesiog sulaukti.
Reikia sulaukti, kol tavyje atsilaisvins vieta kitokiam Tau ir kitokiems Kitiems. Kai nutils senosios melodijos, kad pamiltum naujas. Kai prisiminimai taps filmu, kurį stebi, bet kuriame jau nedalyvauji.
Reikia sulaukti.
Nesistengti nenuleisti rankų. Galų gale kartais palūžti – tai taip žmogiška.
Pasiduoti, sunegaluoti, išnykti iš radarų. Nesikelti iš lovos, neiti pasivaikščioti, su niekuo nesimatyti. Tylėti.
Gyventi pagal jėgas, suvokiant, kad dabar jėgų mažiau, nei norėtųsi. Ir kad tai praeis.
Reikia tiesiog sulaukti…
Pagal Olios Majer novelę, vertė ruvi.lt
ruvi 
Ačiū, Rūta, kartais (o gal ir dažnai) Jūsų tekstas pasirodo sulyg mano atrastu nauju supratimu. Išlaukti, aš taip vadinu veiksmą, tiksliau priešingai – neveiksmą, kai tokia būsena turi būti pagal visas aplinkybes, bet aš …ech…stengiuosi, nekantrauju, laukiu, noriu ir …ateina tas momentas kai pagaliau mintis – “išlauk, nesistenk, nenorėk, ir sulauksi kai ko , ko apskritai nesitikėjai“. Taip taip turime kai kada išlaukti, kad sulauktume. Įdomios dienos, Rūta Jums ir mums viisems :))
PatinkaPatinka
Labas, Rūta 🙂
Dabar taip visi įsukti į bėgimą dėl bėgimo, dėl įspūdžių, kad sustoti, išlaukti, pamąstyti darosi ne tik sunku, bet ir baisu – tarsi jei niekur nebėgi, kažkas su tavimi negerai.. Manau, tai brandumo ir patirties klausimas – suprasti, kas iš tiesų gyvenime vertinga, kokie gyvenimo prioritetai ir kam nereikia eikvoti savo gyvenimo..
Ačiū, Rūta, ir Jums gražios dienos 🙂 !
PatinkaPatinka