Kategorija: Mintys

Draugystė… tai kažkas labai ypatingo.

Kai absoliučiai nesvarbu, kiek kilometrų jus skiria. Jūs galite nesimatyti mėnesių mėnesius, galite retai skambinti vienas kitam, bet jūsų susitikimai visada labai ryškūs.

Jūs galite juokauti, kalbėtis valandų valandas apie viską ir žinoti, kad viskas, ką jūs pasakysite, liks tik tarp jūsų, ir jūsų nepažemins, bet būtinai palaikys. Ir tikės jumis net labiau, nei jūs patys.

Draugystė palaipsniui auga iš smulkmenų, kai jūs prisimenate, kiek šaukštelių cukraus draugas deda į arbatą ir kokį šokoladą labiausiai mėgsta. Ir jūs iš karto suprantate, kokia šiandien jūsų draugo nuotaika ir sugebate prisitaikyti prie jo.

Sako, draugą bėdoje atpažinsi, ir tai tikra tiesa, bet dar yra sakoma, kad draugą vis dėl to galima atpažinti ir džiaugsme. Todėl jei jūsų gyvenime yra bent vienas žmogus, kuris visada šalia ir bėdoje, ir džiaugsme – branginkite ir saugokite jį!

Draugystė – tai kuomet jūs lyg ir visiškai skirtingi, bet tuo pačiu ir visiškai panašūs. Jūs galite nesutarti kažkokiais klausimais, bet vis dėl to priimate savo draugo požiūrį.

Jūs priimate žmogų su visais jo pliusais ir minusais, charakterio ypatumais, ir jus tiesiog žavi jo šypsena.

Mielas mano drauge, aš myliu tave, ar girdi 🙂 ?

Pagal Olios Syčevos esė, vertė ruvi.lt

Gražaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Tai, kas nuostabiausia mūsų gyvenime, visada vyksta spontaniškai.

Geriausi dailininkų paveikslai sukuriami tuomet, kai netikėtai, lyg iš niekur, ateina įkvėpimas.. Ir dailininkas tapo savo kūrinius jau ne tik spalvomis, bet ir jausmais, todėl paveikslai gaunasi gyvi ir šviesūs.

Geriausios nuotraukos gaunasi tuomet, kai niekas nepozuoja.. Kai nelauki, kol dangų nuspalvins saulėlydžio spalvos, bet spėji pagauti mylimo žmogaus džiaugsmo išraišką, jo mielą betarpišką šypseną. Arba nufotografuoji momentą, kai vieversys pakyla nuo alyvos šakelės, ir nuotraukoje matomas sujudintų lapų šešėlis.

Geriausi rašytojų kūriniai gimsta taip pat spontaniškai.. Kai autorius nesikankina dėl būsimo kūrinio temos ir formos, kai tekstas rašomas lengvai, tarsi savaime, iš visos širdies.. Tokie kūriniai visada įdomūs, nes paliečia ir kitų žmonių širdis.

Geriausi žmonės ateina į mūsų gyvenimą tuomet, kai mes nesistengiame jų surasti. Ir tai taip pat įvyksta taip natūraliai ir betarpiškai, tarsi pats gyvenimas sujungia giminingas sielas, kad būtų pilnatvė.

Tai, kas nuostabiausia mūsų gyvenime, visada vyksta spontaniškai..

Reikia tik gebėti sulaukti 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėtos pavasariškos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Pasirodo, tarpusavio santykiuose mums dabar sudėtingiausia leisti vienas kitam išgyventi tai, kas vyksta, būtent taip, kaip kiekvienas iš mūsų supranta ir sugeba.

O ypač, jei mūsų artimieji pergyvena tai kardinaliai kitaip, nei mes patys.

Bet juk žmonės pasitiki savimi lygiai tiek, kiek gali, ir patiria tiek abejonių, kiek jiems asmeniškai sukelia sudėtingos aplinkybės. Jie savaip išgyvena ir jaučia realybę, savaip bando gintis nuo negandų.

Taip, kartais į kito žmogaus elgesį ar emocijas mes reaguojame skausmingai. Ir taip norisi kažką patarti, pataisyti, paaiškinti… Ir kartais tai gaunasi.

Bet kartais nesigauna, ir tuomet tenka pagarbiai atsitraukti. Ir mes dėl to galime pasijusti nesuprasti, nereikalingi, vieniši…

O dar šiuo metu pats laikas kreiptis į artimuosius pagalbos – nesidrovint, aiškiai ir tiesiai. Net jei atrodo, kad mes jiems nerūpime, kad jiems dabar ne iki mūsų…

Bet juk mus su artimaisiais sieja šilti jausmai, kurie tikrai nepraeina staiga, vos užpuolus negandoms. Tačiau kartais žmonės būna taip sutrikę ir pasimetę, kad tiesiog nepastebi tų, kas yra šalia…

Todėl branginkime vieni kitus, džiaukimės, kad turime artimus žmones! Būkime dėmesingi ir geranoriški, nežiūrint į nieką – tai sutelkia ir padeda mums išgyventi bet kokias situacijas.

Neįsileiskime priešiškumo, niekam neleiskime griauti mūsų santykių. Juk sunkumai vieną dieną pasibaigs, o kokie mes iš jų išeisime – priklauso tik nuo mūsų…

Tiesiog – būkime vieningi.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Šį kartą – vėl istorijos iš gyvenimo, kuriomis dalinasi žmonės internete. Įkvėpkime, palaikykime vieni kitus savo gerumu ir nuoširdumu – dabar mums visiems to labai reikia 🙂 ..

************

Seneliui su močiute dabar virš 70 metų. Kalbėjomės kartą mes su seneliu apie jo jaunystę, ir staiga užėjo močiutė į kambarį. Senelis nusišypsojo ir ištarė: “ O, štai ir mano saulutė!“ Jis visada suranda jai gražių žodžių, ir nesvarbu, tuo metu jie tik dviese, ar yra kažkas dar šalia.

Visada stebėjausi tokiais nuoširdžiais ir šiltais senelių jausmais, ir kartą paklausiau močiutės, kaip jie sugeba išsaugoti tokią meilę. Močiutė su šypsena atsakė: “Tai labai paprasta: svarbu išlaikyti pusiausvyrą..“

“Kaip tai?“ susidomėjau aš. Močiutė atsakė: “Žiūrėk, kartais aš jaučiu, kad galiu prisidėti prie dienos darbų tik 10 procentų, tokiu atveju senelis atlieka kitus 90, ir, atvirkščiai – būna, kad mano darbų 80, o senelio – 20 procentų, o kartais ir po lygiai.. Bet visada tai 100 procentų meilės, todėl nėra priežasčių jokiems nesutarimams 🙂 !“

************

Būna merginos – stiprios, pasitikinčios savimi, žinančios, ko nori ir ryžtingai siekiančios užsibrėžtų tikslų.

O būna, eina mergina pieno į parduotuvę, o pakeliui pamato drugelį, nuseka paskui jį, užsisvajoja.., po to pastebi mažą šuniuką prie vaikų žaidimų aikštelės, paglosto jį, pasišnekučiuoja su vaikais.., paskui atsisėda ant suolelio po gluosniu, pasiklauso paukščių balsų, po to išsiima knygą, skaito..

Ir grįžta namo laiminga, su lauko gėlių puokštele.. Ir be pieno 🙂 ..

************

Yra toks testas vaikams ikimokyklinukams: vaikui parodomas paveiksliukas iš dviejų dalių. Abiejuose pavaizduotas berniukas ir suolas, bet pirmame paveikslėlyje berniukas bėga, o antrame – užkliūna už suolo ir pargriūna.

Vaiko klausia: kas kaltas? Trejų metų vaikai dažniausiai atsako, kad kaltas suolas. Penkerių metų vaikai jau atsako, kad berniukas nežiūrėjo, kur bėga, todėl pats ir kaltas, kad pargriuvo.

Atsakymai skiriasi todėl, kad trejų metų vaikams dar neišsivystė kritinis mąstymas, o štai penkerių metų vaikas jau sugeba kritiškai įvertinti savo elgesį ir situaciją.

Bet.. yra ir suaugę žmonės, kurie iki šiol kaltina suolą 😉 ..

************

Kartą stebėjau įdomų vaizdą gatvėje.

Šuo rengėsi pereiti gatvę per pėsčiųjų perėją, bet mašinų buvo daug, todėl jam nepavyko. Stovėjo kantriai minutę, kitą, laukė… Ir.. staiga apsisuko, ir pradėjo ieškoti sau pakeleivio! Ir surado – prisišliejo prie vienos moters, ir vizgindamas uodegą, kartu su ja pasiekė kitą gatvės pusę..

Koks šaunuolis 🙂 !

************

Dabar gauname tiek daug įvairiausių elektroninių laiškų, žinučių, pranešimų.. Ir atstumas neturi reikšmės – viskas greitai, akimirksniu, ir tai jau nieko nestebina.

Ir štai vieną rytą netikėtai pašto dėžutėje aptinku paprastą popierinį voką! Tikrų tikriausią laišką man, kurį parašė draugė iš užsienio. Prisipažinsiu, kad tai nutinka dabar taip retai, kad net šiurpuliai kūnu perbėgo iš netikėtumo..

Parėjęs namo džiaugiausi kaip vaikas, skaitydamas tą mielą laišką, rašytą ranka.. Taip, šiuolaikinės technologijos, žinoma, yra puiku, bet kaip malonu kartais patirti tą nenusakomą šilumą, tą nuoširdų atgarsį iš praeities 🙂 !

************

Kartais pagalvoju – kaip gerai būtų sukurti viešbučių tinklą “Močiutė“!..

Su kilimais ant sienų, lovomis su gausybe megztų pagalvėlių, siuvinėtomis staltiesėlėmis, jaukia švara ir spengiančia tyla: ša, anūkėlis miega!..

Nuvyksti ten savaitgaliui, ryte vos pramerki akis, o tau tuoj šnibžda: “miegok, miegok, dar nė 10 valandos nėra..“ Ir kojinės šalia ant radiatoriaus padėtos – kad šiltos būtų, kai anūkėlis prabus.. Ir antklodę apkamšo, kad nesušaltum.

O kai tik pabundi, močiutė tyliai prisėda ant lovos krašto, paglosto galvą: “Visai nuvargino tave tie darbai, vaikeli, sublogęs, suvargęs.. Gal dar pagulėk? Jau kelsies? Gerai, tada tuoj pusryčius paruošiu..“

Keliuosi, einu į virtuvę. Mmm.. kvepia varškėčiais. Skanumėlis! Su vyšnių uogiene. Ir arbata, kokią tik močiutė moka užvirti.

Šnekučiuojamės, geriame arbatą.. Už lango lietus arba sniegas, o krosnyje jaukiai traška malkos, ir namuose šilta, kvepia močiutės pyragais 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Sudėtinga sugriauti kažkieno smėlio pilis anksčiau, nei jas turi nuplauti paties gyvenimo banga.

Juk kiekviena iliuzija gyvuoja tam tikrą laiko tarpą, ji turi savotišką “galiojimo terminą“. Kiekviena iliuzija, ir visos mūsų iliuzijos.

Ir net jei tu turi panašią patirtį, kaip ir žmogus, kuris dabar gyvena iliuzijomis, ir gali padėti jam išvengti klaidų, bet.. kartais tam žmogui reikalingas ne tu, o būtent ta gyvenimo banga.

Ir labai sunku tokiu atveju ramiai viską stebėti, ypač jei tavo siekis padėti, palaikyti ir suprasti kitus yra tau toks pat natūralus, kaip kvėpavimas.

Todėl jei padarei viską, ką gali, bet jauti, kad tavęs nemato ir negirdi – pasitrauk.

Tai padės žmogui pačiam praeiti savo kelią ir imtis atsakomybės už kiekvieną savo žodį, veiksmą ir pasirinkimą.

Ir, galbūt, tik po to jis prisimins, kad tiesa jam jau buvo atverta, ir buvo čia pat, ant su meile ištiestų jam delnų..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gerumo ir meilės mums visiems 🙂 !

Vaikas gimsta tyras. Jo sąmonė šviesi ir skaidri tarsi krištolas, ji niekuo neužteršta.

Ko jis nori? Gyventi.

Kas jam yra gyvenimas? Tai džiaugsmas ir pažinimas. Tai visos kitos dorybės, kurių dažnai jau neturi suaugusieji.

Pasaulis sukurtas kaip mūsų šviesių ir tyrų sielų buveinė. Kur galime gyventi, kurti, džiaugtis ir mylėti vieni kitus.

Ir kai galvojame, kodėl mes gimstame, mūsų pasąmonė vadovaujasi tik vienu klausimu: “Kur aš praradau tą gyvenimo prasmę, kuri man buvo dovanota nuo pirmutinės mano gimimo akimirkos?“

Aš manau, kad mūsų gyvenimas – tai begalinės šios būsenos paieškos. Juk tuomet, kai mes atsijungiame nuo minčių srauto ir jaučiamės laimingi čia ir dabar, – klausimas “Kodėl mes čia gimstame?“ praranda savo aktualumą.

Kodėl kiekvienas žmogus turi suprasti savo gyvenimo prasmę? Kodėl mes dažnai girdime frazes “Reikia atrasti save“, arba “Jis dar nerado savęs“?

Kodėl mes kankinamės, kol nepasiekiame to, kas mums skirta? Todėl, kad papuolę į sociumo įtaką, kuriame mes turime būti, mes pamirštame savo tyrą švarią prigimtį.

Mes pamirštame patys save. Mes pamirštame, su kokia misija ateina tas vaikas, kuris gyvena mumyse.

Pažvelkite į vaikus, kurie viską stebi su nuostaba, ir kaip jie nuolat kuria savo pasaulį, kupiną šypsenų ir spindinčių akių. Kaip jie pažįsta šį pasaulį per save. Ir kaip pasaulis keičia savo struktūrą per juos.

Pažvelkite į žmogų, kuris atrado save, savo pašaukimą, savo kelią. Koks laimingas jis pabunda kiekvieną rytą ir su kokiu įkvėpimu kuria tai, ką jam kužda širdis. Jis neturi pykčio savyje, jis vadovaujasi tomis dorybėmis, kurios būdingos vaikui. Jis atviras, dėkingas, geraširdiškas.

Ar skiriasi jo ir to tyro vaiko pasauliai, jei žvelgsime į juos per jų sielų prizmę? Ne. Jie identiški.

Prisiminkite save tikrąjį. Tai vienintelė gyvenimo prasmė, nes atradę save – jūs atrasite savyje visą pasaulį.

Pagal A. Hofman esė, vertė ruvi.lt

Priimti palaikymą – nereiškia visu svoriu atsiremti į tegul ir pasiryžusias tave paremti rankas…

Tai reiškia atsiremti lygiai tiek, kad išsilaikytum pats…

Ir nepargriauti to, kuris yra šalia…

Artimumas – tai balansas, mielieji…

Mes esame vienas su kitu tam, kad išsaugotume bendrą pusiausvyrą, o ne tam, kad kažkurį paskirtume nuolatine atrama, permesdami ant jo visus savo svyravimus…

Palaikymas – tai taip pat tarpusavio sąveika…

Ir ji yra ten, kur nėra pargriuvusių…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Žvelk su dėkingumu į Gyvenimą. Priežastis, kodėl tu Gyvas – nežinoma. Be perstojo plaka širdis, įkvepi-iškvepi – orą per plaučius, automatiškai suvirškini viską, ką suvalgei. Dirba protas. Ir dar daugybė nepastebimų funkcijų ir procesų.

Pasakyti Ačiū Kažkam. Už tai, kad tu Gyvas. Atsibundi ryte. Tai stebuklingas procesas – atsibudimas. Pamačius grožį, išgirdus grožį, pajutus jėgą ir lengvumą pasivaikščiojime. Argi ne priežastis dėkingumui? Tiesiog pasakyti: “Ačiū!!!“ Betarpiškai.

Apie tai lengva pamiršti ir paprasta prisiminti. Tam nereikia šventiko ar dvasinio mokytojo. Nereikia eiti į šventyklą ir atlikti kažkokį ritualą. Visa tai tu jau turi. Ir šis veiksmas tinkamas visada. Pasakyti Ačiū!

Ko už tai sulauksi? O tu jau viską turi! Tu Gyvas, bičiuli! Argi galima norėti daugiau?

Pagal autoriaus Aūka esė, vertė ruvi.lt

Saulėto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Meilė – gyvenimo versmė, kurios ištakos – visų mūsų Kūrėjas, ši gyvenimo versmė teka per kiekvieną žmogų ir visą žmoniją. Pristabdo ir sukausto šią versmę tik negatyvumas: egoizmas, baimė, priešiškumas, pavydas, godumas..

Meilė – tai absoliutus gėris: harmonija, vienybė, saugumas, ramybė, džiaugsmas, santarvė, lengvumas, laisvė, įkvėpimas, darna.. Tai gyvenimo energija, kuri sušvelnina ir nuramina bet kokią situaciją.

Todėl būtent tuomet, kai jaučiamės sutrikę, vieniši, išsigandę, nelaimingi, nusiminę – pasikvieskime meilę į savo gyvenimą!

Kaip tai padaryti? Paprastai: tiesiog pažvelkime su meile į artimą žmogų, pagalvokime apie kažką su meile, atlikime įprastus dienos darbus su meile..

Atverkime širdis ir švelniai pažadinkime meilę.. Tai nesunku, tik liaukimės matyti savyje ir kituose žmonėse vien trūkumus ir klaidas.. Mažinkime savo dėmesį negatyvumui.

Ir mes pastebėsime, kad mūsų meilė palengva auga ir tampa visaapimanti.. Pradėsime kurti aplink save meilės erdvę, ir viskas, kas paklius į šią erdvę, bus apgaubta mūsų meile.

Mes tapsime meilės šaltiniais – skleisime meilę ne tik savo, bet ir kitų žmonių gyvenime. Tapsime ramybės ir gėrio oaze, net jei aplink bus chaosas.

Taip auga gėris pasaulyje: susijungia, auga ir plečiasi mylinčių žmonių meilės erdvės..

Juk meilė – tikrų tikriausias regimas stebuklas ir magija, ji keičia ir harmonizuoja viską.. Tyliai, švelniai, bet užtikrintai. Nes mylėdami mes linkime visiems gero.. Mylintis žmogus ir kitame žmoguje pažadina meilės energiją.

Ir būtent meilė suteikia gyvenimui prasmę ir pilnatvę. Ryškiausia meilės išraiška Žemėje – Žmogus-Kūrėjas: jis kuria visų gerovei, jis tiesia kelią bendrai evoliucijai.

Atskleiskime meilę savyje, mylėkime ir branginkime vieni kitus! Meilė – tarsi saulė: kur ji nušvinta – sklaidosi ir galiausiai visai išnyksta tamsa 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Gyvenimas juda ir keičiasi – nuo vienų permainų iki kitų permainų, o tarpinis taškas tarp jų gali sukelti disonansą.

Paprastai tai gilus vertybių suvokimo periodas, tylos bei tuštumos metas, ir pojūtis, kad laikas tarsi sustojo.

O jūs esate įvykių sūkuryje stebėtojo vaidmenyje. Praeitis dar ne visai pasibaigė, o naujos realybės dar nėra, bet jūs visa savo esybe jau pasirengę transformacijoms ir perėjimui į kitą gyvenimo lygmenį.

Gali atrodyti, kad jūs esate tik pasyvus stebėtojas visko, kas vyksta aplink jus ir jūsų gyvenime. Bet tai laikina. Tokiais momentais svarbu suprasti, kas vyksta, ir kad tai jums nepakenks, jei jūs nedarysite neapgalvotų veiksmų, norėdami ištrūkti iš kaustančios jus tuštumos.

Šis laikas skiriamas žmogui išvadoms, apmąstymams ir perėjimui į naują etapą, remiantis savo patirtimi. Tiesiog stebėkite permainų energijos tėkmę savo gyvenime, ir netrukus suvoksite, kur ji veda.

Tai vienintelis sklandus būdas praeiti gyvenimo pakopas neskausmingai, tyliai ir ramiai, be staigių judesių, trūktelėjimų ir iškritimų iš realybės.

Ištyrinėti save, kaip sudėtingą mechanizmą, atlikti sielos restauraciją ir susitelkti vėl, kad pratęstumėte savo kelią su naujomis jėgomis, švaria sąmone ir įgyta, iki smulkmenų ištyrinėta, širdies, sielos ir proto patirtimi.

Įsiklausykite į tylą. Pamilkite jos nebylią ramybę. Tegul netrikdo jūsų tai, kad kartais jūs – tiesiog stebėtojas.

Mokykitės suprasti savo būsenas, ir tuomet jūs galėsite lengvai valdyti save, o galiausiai – ir savo gyvenimą. Naują gyvenimą, kuris užgimsta jumyse..

Pagal A. Hofman esė, vertė ruvi.lt

Ramios, geros savaitės mums visiems 🙂 !