Kasdienės istorijos

Vieną sausio vakarą ėjau iš darbo namo. Pakeliui nusprendžiau užsukti į mėgiamą kavinukę atsigerti kavos. Prie kasos susidarė nedidelė eilė – labai skurdžiai apsirengusi senelė, du jaunuoliai, vidutinio amžiaus vyras ir aš. Išgirdau, kaip senelė pasakė padavėjui, kad sušalo ir paprašė įpilti jai karšto vandens puodelį.

Prisipažinsiu, pamaniau, kad padavėjas atsisakys, bet suklydau: jis įpylė senelei arbatos, į lėkštę įdėjo bandelių, supakavo jai duonos kepalėlį, palydėjo iki stalo, padėjo atsisėsti ir pasakė, kad jai tuoj atneš ir karšto sultinio, ir tai jai nieko nekainuos. Senelė negalėjo tuo patikėti: susigraudino, pravirko, dėkojo padavėjui.

Visa tai kiek užtruko, todėl jaunuoliai, stovėję už senelės, pradėjo garsiai reikšti savo nepasitenkinimą – esą, tokioje kavinėje, pačiame miesto centre, turi ne tik neaptarnauti elgetų, bet net neįsileisti visokių menkystų.

Tačiau kai atėjo jaunuolių užsakymo eilė, padavėjas, nekreipdamas į juos dėmesio, pradėjo aptarnauti už jų stovėjusį vyrą. Kai jaunuoliai ėmė dėl to piktintis, padavėjas ramiai atsakė: “mes neaptarnaujame visokių menkystų.“

Žinoma, niekas nesitikėjo tokio atsakymo.. Kilo triukšmas: jaunuoliai garsiai šaukė ir pareikalavo tuoj pat iškviesti administratorių. Bet administratoriaus reakcija buvo dar labiau netikėta: jis ramiai visų išklausė, o paskui tiesiog paprašė jaunuolių išeiti ir šioje kavinėje daugiau nesilankyti.

Situacija buvo nemaloni, todėl kai jaunuoliai išėjo, pajutau palengvėjimą ir labai pasidžiaugiau dėl senelės ir dėl kavinės darbuotojų.. Pasirodo, yra teisingumas! Yra tikri, geri Žmonės..

************

Šiandien ryte pro langą pamačiau tokį vaizdą: vyras pririšo savo šunį šalia vaikų aikštelės ir pradėjo tvarkyti aikštelę po naktinio jaunimo pasisėdėjimo. Pagal jo apsirengimą supratau, kad tai ne kiemsargis.

Tvarkėsi jis gana ilgai ir kruopščiai, surinko ir išmetė visas šiukšles į konteinerį. O po valandos, kai vedžiojau savo šunį, pamačiau, kaip tas pats vyras atvedė savo vaikus į vaikų aikštelę žaisti..

Pagalvojau: kaip gerai, kad yra tokie vyrai – jis nelaukė, kada bus viskas sutvarkyta, bet ėmė ir susitvarkė pats, ir atvedė savo vaikus jau į švarią aikštelę. Jis savo asmeniniu pavyzdžiu patvirtino posakį: “Ne gėda tvarkytis, gėda šiukšlinti..“

************

Turiu nuostabią močiutę, su kuria labai gerai sutariame. Žaviuosi jos vidine ramybe ir išmintimi, jos gebėjimu išklausyti ir suprasti, jos švelnia šypsena ir gerumu. Ir, žinoma, pas ją pirmiausiai bėgu paguodos ir patarimo..

Taip ir tą kartą, kai man atrodė, kad po ilgoko nemalonumų ruožo pasaulis nusidažė niūriausiomis spalvomis.. Atvažiavau pas močiutę, nes apėmė neviltis, viskas krito iš rankų, ir aš nežinojau, kaip toliau elgtis, kaip atgauti ramybę..

Močiutės patarimas buvo labai paprastas: “Kai tau sunku, neleisk sau pasinerti į niūrius apmąstymus. Pradėk kažką veikti, tegul tai bus kad ir nedideli kasdieniniai darbai.. Indus suplauk. Dulkes nuvalyk. Išvirk vakarienę. Tiesiog mažais žingsneliais daryk tai, kas tau įprasta, po to pailsėk, pasidžiauk tuo, ką padarei ir imkis kito darbo.. Taip nepastebimai, po truputį įsijungsi į gyvenimą, ir jėgos sugrįš.. O kai sutvirtėsi, galėsi ramiai pagalvoti ir apie tai, kas nutiko, ir apie ateitį..“

Ir ką gi – aš dar kartą įsitikinau, kad močiutės patarimai veiksmingi! Branginkime ir mylėkime savo senolius – jie ne tik turi vertingą gyvenimo patirtį, bet ir švelniai apgaubia mus besąlygiška meile ir išmintimi.. Ir visada mūsų laukia..

***********

Kai buvau antrokas, turėjau svajonę – surasti šokoladiniame kiaušinyje-siurprize štampuką. Būtent šokoladiniame kiaušinyje. Prieš šventes parašiau apie tai Kalėdų seneliui.

Paskui tėvai man pasakojo, kad jie nežinojo, kaip įgyvendinti mano svajonę.. Jie svarstė įvairiausius būdus, ketino nupirkti štampuką atskirai, paskui sugalvojo, kad gali prapjauti šokoladinį kiaušinį, įdėti štampuką, o paskui tą kiaušinį suklijuoti karštu peiliu.. Bet.. netikėtai štampukai dingo iš prekybos..

Mama nusiminė ir jau nežinojo, ką sugalvoti, todėl nusprendė tiesiog nupirkti šokoladinių kiaušinių rinkinį ir padovanoti man – o gal pasiseks, o gal ten bus tas išsvajotas štampukas?..

Ir štai.. Kalėdų rytą aš randu po eglute tą šokoladinių kiaušinių rinkinį! Mačiau, kad tėvai susirūpinę žiūri, kaip aš ieškau savo išsvajotos dovanėlės.. Ir.. galiausiai išgirsta mano džiaugsmo šūksnį: “Štampukas!! Oho, ir dar vienas štampukas!!..“

Man atrodo, tą akimirką ne tik aš, bet ir mano tėvai patikėjo, kad Kalėdų senelis vis dėl to yra 🙂 ..

************

Mano draugė turi labai smalsią ir kruopščią močiutę. Jei jau ji kažką nori sužinoti – turi ištyrinėti ir išklausinėti viską iki menkiausių smulkmenų. Pavyzdžiui, jei mes su drauge susiruošdavome kažkur eiti, močiutė tuoj pažerdavo šūsnį klausimų:

– O kur jūs einate? Į kiną? O kas dar su jumis eis? Ar toli tas kino teatras? Kokiu autobusu važiuosite? O kokį filmą žiūrėsite? Apie ką? Ar šiltai apsirengėte?..

Ir taip toliau.. Ir atrodė, kad jos klausimams nėra galo..

Bet kartą jos smulkmeniškumas ją išgelbėjo! Vieną rytą jai paskambino telefoninis sukčius – prisistatė policininku ir pranešė, kad, atseit, jos sūnus automobiliu partrenkė žmogų, taigi, dabar reikia skubiai perduoti pinigus, kad sūnaus nepasodintų į kalėjimą.

Sūnų močiutė iš tikrųjų turi, todėl ji patikėjo, bet savo įpratimu pažėrė daugybę klausimų “policininkui“:

– O ką jis partrenkė? Kaip tas žmogus jaučiasi, ar stipriai nukentėjo? Kelintą valandą tai atsitiko? O kur tai atsitiko? Kuriame policijos skyriuje dabar sūnus? Kodėl jis pats man nepaskambino? Ar galite perduoti jam ragelį? O kas važiavo su juo kartu automobilyje? O kokiu automobiliu – savo ar žmonos – jis važiavo?..

Močiutei tebeklausinėjant, sukčius neteko kantrybės ir išjungė savo telefoną.. Pasirodo, ne tokia jau didelė yda tas močiutės smulkmeniškumas 🙂 ..

************

Istorijos iš interneto, parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !