Mažosios Vilties istorija

Mažoji Viltis gimė tarp baimės, tamsos, nevilties ir bejėgiškumo, kai gyvenimas atrodo nepakeliamas, rankos nusvyra, gniaužia gerklę, o širdį spaudžia nuo blogų nuojautų.

Nedraugiškas ir nesvetingas buvo tas pasaulis, ir dauguma pasiduodavo, manydami, kad gyventi tokiose sąlygose neįmanoma. Bet buvo ir kiti – tie, kas norėjo gyventi kitaip ir ieškojo būdų išgyventi net ir tokiame niūriame ir kupiname pavojų pasaulyje. Būtent jie ieškojo ir atrasdavo nors menkiausią atramą Gerojoje Viltyje.

Viltis buvo labai mažytė ir neįtikėtinai trapi, ir kaip ji sugebėjo atlaikyti siaučiančius aplink audras ir uraganus, ir stingdančią darganą, kuri sukaustydavo visą gyvybę, buvo visai neaišku. Bet Mažoji Viltis pasirodė esanti tvirta. Ji ne tik išgyveno – ji užaugo ir sustiprėjo. Pamiršdama save, kad padėtų kitiems, Mažoji Viltis vis labiau augo, skleidė savo šviesą vis ryškiau.

Dabar ji galėjo padėti ir nušviesti kelią tiems, kas buvo silpnesni, galėjo palaikyti juos ir neleisti palūžti. Ir Mažosios Vilties dėka pakildavo suklupę žmonės, ištiesdavo pečius ir pasiryždavo pagaliau pažvelgti į akis savo baimei. “Nepraraskite vilties, – nepaliaujamai kuždėjo ji. – Niekada nesustokite. Išeitis tikrai yra, tik reikia jos ieškoti“.

Ir tie, kas girdėjo jos kuždesį, užsidegdavo viltimi ir ėjo – klupdami, krisdami ir vėl kildami – bet vis dėl to ėjo į priekį. “Mes viliamės, kad vieną kartą baigsis kreivi takeliai ir niūrūs tarpekliai, kad nutils atšiaurūs vėjai… kad ateis diena, ir mes ateisime ten, kur šviesu ir šilta, kur liausimės pagaliau kovoti dėl gyvenimo ir pradėsime tiesiog gyventi“, – svajojo jie. Taip viltis palaikė juos, suteikdama jėgų.

Šiame kelyje Mažoji Viltis užaugo ir įgavo Tvirtą Tikėjimą. Ji buvo dabar visai kitokia – tapo galinga, šviesi ir rami, išmoko surasti reikiamus žodžius. “Nėra nieko neįmanomo. Tiesiog tikėkite! Tikėkite savimi! Tikėkite gera ateitimi!“, – tikino Viltis. Tvirto Tikėjimo dėka išnykdavo abejonės, užgimdavo drąsios idėjos, buvo įgyvendinami didingiausi planai. Dauguma patikėjo, kad gali pakeisti pasaulį, padaryti jį šviesesniu, geresniu, ir pasaulis palengva būtent toks ir tapo. Juk kuo mes tikime – tuo ir tampa mūsų realybė.

Žinoma, atsirasdavo ir tie, kas neturėjo jėgų tuo patikėti – jie atsilikdavo, pasimesdavo kažkur, ir einantiems į priekį šaukdavo pavymui: “Juos veda aklas tikėjimas… nuves nežinia kur… gal net ir pražudys…“ Galbūt, tikėjimas ir buvo aklas – nagi pabandykite eiti per uraganą atviromis akimis! Bet Viltis galėjo matyti širdimi, o tai žymiai patikimiau, nei akimis! Todėl Viltis su Tikėjimu tvirtai žinojo, kad anksčiau ar vėliau jie pasieks tikslą. Juk kelią įveikia tik einantis, ir niekada tas, kas stovi vietoje. Ir jie ėjo toliau, ir tikėjo.

Tas, kas turi Viltį ir Tikėjimą, būtinai sutinka Meilę. Taip ir Žmonėms nutiko – Meilė suvienijo juos, su Meile eiti buvo lengviau ir smagiau. Meilė įkvėpė juos geriems darbams, jos dėka atsivėrė širdys, išsiskleidė sielos, o dienos įgavo pilnatvę. Dabar Viltis, Tikėjimas ir Meilė buvo visada šalia žmogaus ir vedė jį į priekį. Visi drauge jie dovanojo įkvėpimą naujiems didingiems siekiams!

Pasikeitė pasaulis, pasikeitė Žmonės, o kartu su jais pasikeitė ir Tvirtas Tikėjimas. Dabar jis pasidarė daug sąmoningesnis ir aiškesnis, ir atėjo diena, kai Tvirtas Tikėjimas virto Tvirtu Žinojimu. “Žinokite, kad jūs – Kūrėjai, – štai ką girdėjo dabar žmonės. – Žinokite, kad kiekvienas iš jūsų – Didžiulės Visumos dalelė ir gali įtakoti Kūriniją lygiai taip pat, kaip ir ji įtakoja savo daleles. Žinokite, kad atsitiktinumų nebūna – tai dėsningumai, kurie sudaro Kūrinijos Vaizdo dalį. Žinokite, kad jūs patys, visi kartu ir po vieną, kuriate šį Vaizdą“.

Ir kartą Žmogus, gražus ir stiprus, kaip Pati Visata, apsižvalgė ir pamatė savo veiksmų rezultatus, visą savo kelią, kurį jam teko nueiti prieš tai, kai jis suvokė save kaip Kūrėją. Jis buvo nepaprastas ir nelengvas, tas kelias, bet jis jau praeityje. O pasaulis dabar visai kitoks – klestintis ir žydintis, šviesus ir džiaugsmingas, kupinas Meilės – lygiai toks pats, kaip ir Žmogaus mintys.

Jis su Meile žiūrėjo į visą būtį. O iš praeities Žmogui šypsojosi Mažoji Viltis, Tvirtas Tikėjimas ir Tvirtas Žinojimas.

– Aš dėjau viltis į tave, – tyliai ištarė Viltis.

– Aš tikėjau tavimi, – ryžtingai linktelėjo Tikėjimas.

– Aš žinau, kad tu – Kūrėjas, – tvirtai pareiškė Žinojimas.

– Aš myliu tave, – švelniai sukuždėjo Meilė.

– Aš dėkingas jums už tai, kad jūs niekada manęs nepalikote, – atsakė jiems Žmogus. – Su jumis aš iš tiesų visagalis!

– Tebūnie taip! – plačiai atvėrė glėbį naujas, gaivus Pasaulis, draugiškas ir geranoriškas, laimingas ir besišypsantis. Meilės pasaulis, kuris užaugo iš Mažosios Vilties.

Padėka autorei! Pagal Elfikos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės, tikėjimo ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !