Kategorija: Mintys

Nutiko tai senais ir tamsiais laikais.

Kartą vienos karalystės gyventojai pabudo ir pamatė kitoje Veidrodinio ežero pusėje nežinia iš kur atsiradusią karalystę. Ir kas įdomu: namai, bokštai, kiti statiniai naujoje karalystėje buvo lygiai tokie patys, kaip ir pas juos.

Karalius pasiuntė į naująją karalystę pasiuntinius, ir kuomet jie tą pačią dieną sugrįžo, visi gyventojai susirinko išgirsti jų pasakojimų.

Ir papasakojo pasiuntiniai keisčiausių dalykų: priėmė juos labai nedraugiškai, toliau slenksčio jų neįleido, aiškindami tokį elgesį tuo, kad nauja karalystė – teisinga ir buvo čia nuo neatmenamų laikų, o atvykusių pasiuntinių karalystė, atvirkščiai, nežinia iš kur atsirado.

Kalba naujoje karalystėje buvo iš senosios karalystės žodžių, bet tariami jie buvo atvirkščiai, nuo žodžio pabaigos. Pavyzdžiui, taika-akiat, šviesa-aseivš, žmonės-sėnomž, ir t.t. Liežuvį sulaužysi, o ir juokinga buvo klausyti. O žodžiuose, kurie iš abiejų pusių tariami vienodai, jie tiesiog pakeitė raides.

Naujosios karalystės valdovas ir ministrai pareiškė, kad jų kalba teisinga, o štai kaimynai, už tai, kad kalba neteisingai, turi sumokėti jiems baudą. Žinoma, mokėti baudos niekas tai keistai karalystei nesiruošė, bet jų įžūlumu visi buvo šokiruoti.

Ir kol šokas tęsėsi, naujieji kaimynai perdažė savo namų ir bokštų stogus, kad tie nebūtų panašūs į priešu paskelbtos karalystės namų stogus, o paskui atsiuntė griežtą reikalavimą pripažinti jų architektūrą teisinga ir žymiai senesne.

Senosios karalystės karalius ir ministrai tuoj pat atsipeikėjo nuo šoko ir ėmė galvoti, kaip toliau gyventi su tokiais bepročiais kaimynais.

Tuo tarpu naujosios karalystės gyventojai pradėjo plaukti pas juos per ežerą ir prašyti: “Padėkite mums, duokite maisto, mūsų karalius visai nesirūpina savo tauta.“ Gaila buvo tų žmonių, na, bet juk nepradėsi kariauti su kaimynais.

O kaimynų valdžia ir toliau siuntė visokiausias peticijas: tai pieva jiems kažkokia priklauso, tai miškas, tai kaimynų drabužiai pasiūti pagal jų senovines iškarpas.

Pakvietė senosios karalystės karalius burtininką, ir burtininkas pamokė:

– Ši Užužerio karalystė – tai jūsų ateitis, jei tik jūs nesusiprotėsite. Pažiūrėkite atidžiai į juos, bet jų klaidų nekartokite, nes matau, kad jau yra jūsų karalystėje žmonių, kurie tik ir svajoja, kaip jūsų karalystę sugriauti ir dalimis išparduoti. Varykite juos su šluota į Užužerį. O Užužerio karalystė pati greitai sugrius ir išnyks, nes ji – dirbtina. Kuo mažiau į ją kreipsite dėmesį, tuo greičiau ji išnyks.

Ir tikrai: pabudo vieną rytą senosios karalystės gyventojai, o už ežero – nieko nėra, tik pievos ir miškai 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Natalijos Varskajos pasaką iš “Buitinės ironiškos prozos“, vertė ruvi.lt

Pasaulis žvaliai ritosi į bedugnę – dauguma buvo tuo įsitikinę. Bedugnė – tai tokia baisi vieta, kur niekas nebuvo, bet visi žino, kad jei jau ten kažkas pakliuvo, tai visiems laikams. Štai kur ritosi pasaulis.

Jūs paklausite, kodėl jis ritosi būtent į bedugnę, o ne į kažkokią geresnę vietą? Bet juk tai akivaizdu: todėl, kad pernelyg daug žmonių tuo patikėjo. Ir kaip nepatikėti, jei iš visų pusių tvirtina, kalba, šaukia: “Pasaulis ritasi į bedugnę!“

– Artėja pasaulio pabaiga! – sklido iš laikraščių, žurnalų, iš ekranų, ir dauguma tuo patikėjo.

– Apokalipsė ne už kalnų! – tvirtino pranašai, ir dauguma sutiko, kad taip, ne už kalnų, tiesiog štai už to daugiaaukščio, pasislėpė ir tik laukia signalo.

– Bus pasaulinis karas! – žadėjo kiti, ir atrado pasekėjų, kurie tikėjo, kad šito tai jau niekaip negalima išvengti.

– Kur ritasi pasaulis? – rypavo senolės, žiūrėdamos į jaunimą: jų rankos tatuiruotėse, nosys – su žiedais, plaukai išdažyti trimis spalvomis…

– Kur ritasi pasaulis? – guodėsi pirkėjai, žiūrėdami į kainas, kurios nuo vakar dienos išaugo taip, tarsi jas visą naktį būtų laistę trąšomis.

– Kur ritasi pasaulis? – skundėsi pensininkai, slėpdami į pinigines pensijas, kurios, žinoma, taip pat augo, bet pasivyti kainų niekaip nespėjo.

– Kur ritasi pasaulis? – baisėjosi tėvai, praradę viltį atitraukti vaikus nuo kompiuterių ir išleisti pasivaikščioti, arba bent jau knygą paskaityti…

– Kur ritasi pasaulis? – graudulingai klausė deputatas, žiūrėdamas pro užtemdytus tarnybinio automobilio langus į du benamius, besipešančius dėl tuščio butelio.

O pasaulis tuo metu, neryžtingai pasisūpuodamas, daugumos žmonių minčių jėga buvo nukreiptas… kur? – teisingai, į bedugnę! Juk čia svarbiausia suteikti pirminį pagreitį, o paskui jau viskas vyksta savaime.

Ir staiga nežinia iš kur atsirado mergaitė, kuri atsistojo ant besiritančio į bedugnę pasaulio kelio. Jis, žinoma, galėjo ją sumaigyti, bet to nepadarė, nes labai nustebo. O mergaitė įsitvėrė į pasaulį rankomis, pasispyrė kojomis, ir pradėjo ridenti jį į visai kitą pusę.

– Vaikeli, ką tu darai? – paklausė jos.

– Aš ridenu pasaulį! – pareiškė mergaitė.

– Kur???

– Į Laimingą Ateitį. Ten, kur saulė, džiaugsmas, gėlės ir Didelė Vaikų Žaidimų Aikštelė, Kur Viskas Visiems Visada Yra.

– Ach, koks gi tu įdomus vaikas! – atlaidžiai nusijuokė suaugusieji. – Sugalvojai kažkokią Laimingą Ateitį… Juk visiems žinoma, kad pasaulis ritasi į bedugnę!

– O man nežinoma! – tvirtai atsakė mergaitė. – Mano pasaulis ritasi į visiškai priešingą pusę! Ir aš vis vien jį ridensiu!

– Na, ridenk, ridenk, – leido suaugusieji. – Atsižaisk, kiek čia mums beliko…

– O aš taip pat ridensiu pasaulį į Laimingą Ateitį! – pareiškė mažas berniukas. – Noriu ten, kur Žaidimų Aikštelė!

Ir jis, nepaisydamas savo tėvų protesto, atsistojo šalia mergaitės ir ėmė stumti pasaulį. Ir kiti vaikai atbėgo paskui jį, visi norėjo į Žaidimų Aikštelę.

– Na, gerai jau, reikia padėti vaikams, – tingiai tarstelėjo savo kompanijai reperis plačiomis kelnėmis, ir, paspjaudęs delnus, įsirėmė į pasaulį. Ir visa jo kompanija taip pat paspjaudė delnus ir atsistojo šalia.

– Mes juk nepaliksime savo mažylio? – paklausė viens kito berniuko tėvai ir atsistojo šalia sūnaus iš abiejų pusių.

Ir atsirado dar daugiau suaugusiųjų, kurie staiga panoro atidėti trumpam savo Labai Svarbius Reikalus ir prisijungti. “Na, nors pabandyti!“

Ir pasaulis krūptelėjo, ir pajudėjo iš vietos. Ne į bedugnę, o į visiškai priešingą pusę. Todėl, kad pasaulis visada ritasi ten, kur jį ridena.

– Kur ritasi pasaulis? – klausia viens kito tie, kurie vis dar sėdi ant suolelių, ant sofų šalia televizorių.

O tie, kas ridena, nieko neatsako. Nėra kada jiems atsakinėti – reikia darbą dirbti. Nereikia jų, tų bedugnių, dar neaišku, kas ten. O štai Laiminga Ateitis – kitas reikalas, ten ir pasaulį ridenti smagu. Ypač jei visi drauge!

Nuoširdi padėka autorei – Irinai Seminai (elfikai)! Pagal autorės pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės, vienybės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Kaip teigia psichologai – mes lengviau išgyvename trumpalaikį stresą, net jei jis stiprus, nei ilgalaikį stresą, kai yra neaiški ateitis, ir stresas perauga į nuolatinę prislėgtą būseną, nerimą ir depresiją.

Todėl tokiose situacijose naudinga kartais atsitraukti nuo negatyvių įvykių sūkurio ir.. leisti sau atsikvėpti, ir, jei įmanoma, pažvelgti į situaciją ironiškai, su lengva humoro gaidele.. Kad nepalūžtume, kad neprarastume vilties sulaukti šviesaus periodo.

Mums visiems tai dabar aktualu, ypač Naujųjų Metų išvakarėse. Todėl kviečiu paskaityti psichoterapeutės Anastasijos Rubcovos ironišką palinkėjimą Naujiesiems – 2021 metams, ir labai tikiuosi, kad tai nors trumpam praskaidrins nuotaiką 🙂 ..

Laiškas Seneliui Šalčiui

Man čia pašnibždėjo, kad šiais metais laišką Seneliui Šalčiui reikia pradėti ne nuo žodžio “atnešk“, o nuo žodžio “pasiimk“.

Puiku. Pradėkime.

Seneli, mielas. Ko gero, nereikia naujo, pradžioje išsiaiškinkime su senu. Aš daugiau jau negaliu suktis šioje pragariškoje karuselėje, tegul nors kai kurie dalykai dabar sustoja, a?

– Na, jei tik gali, pasiimk kaukes. Ypač iš tų, kurie su akiniais. Nors jų pasigailėk, Seneli, nes stiklai rasoja, ir jie nuolat klaidžioja tirštoje migloje, apčiuopomis, kaip ežiukai, nematydami nei mašinų, nei žmonių, nieko. Ir jei ne virusas, tai kažkoks autobusas sankryžoje juos tikrai pribaigs.

– Kartu su kaukėmis, prašau, pasiimk tą naują įprotį – atšokti nuo žmonių ir spaustis prie namų sienų. Ir, apskritai, atšauk socialinę distanciją, žinoma, jei tik gali.

– Pasiimk tą pojūtį, kad va tiesiog rytoj su bet kuo gali bet kas nutikti. Galima susirgti, atsidurti uždarytam karantine, nepapulti į reanimaciją, nes ten nėra vietų, parą išbūti laukiamajame, todėl kad gydytojai nieko nespėja, ir numirti, nes ligoninėje baigėsi vaistai. Gyvenimas, iš tiesų, visada buvo nenuspėjamas. Visas mūsų taip vadinamas stabilumas tebuvo iliuzija ir laikėsi ant plonos tikėjimo stabilumu plėvelės. Bet šiais metais plėvelė visai sudilo. Ir kai kuriose vietose per ją skverbiasi toks klaikus siaubas, kad nėra jau jokių jėgų.

– Pasiimk tuos visus termometrus, a? Dar niekada tiek daug pašalinių žmonių nesidomėjo mano kūno temperatūra.

– Pasiimk stingdantį pojūtį, kad reikia kažkaip suspėti, išlaviruoti, užsirašyti pas kirpėją, pakliūti pas stomatologą, pasimatyti su draugais, atsigerti kavos kavinėje. Todėl kad rytoj vėl viską uždarys. Pusmečiui.

– Pasiimk ryžių atsargą dviems metams, kuriuos aš nusipirkau kovo mėnesį, persekiojama artėjančio bado šmėklos. Va ryžių ir neprireikė, ačiū. Arba aš galėčiau pakeisti juos į dviejų metų kantrybės atsargas.

– Pasiimk zoom, grąžink galimybę vilkėti ne tik viršutinę, bet ir apatinę kostiumo dalį, o ne štai tas amžinas namines kelnes su vilnonėmis kojinėmis iki kelių. Ir nuotolinį išsilavinimą pasiimk. Taip pat neprireikė, ačiū.

– Sugrąžink, prašau, draugus. Seneli, aš buvau tikra, kad man pakaks tų visų madingų daikčiukų – Telegram, Skype, WhatsApp, zoom – ir aš išsilaikiau su jais beveik metus, bet metų gale aš pasiduodu, prašau, prašau, prašau, grąžink man galimybę apkabinti draugus, palaikyti juos už rankų, pajusti jų kvapą. Paglostyti jų plaukus. Net jei jiems tai pasirodys keistai. Tegul galvoja, ką tik nori, kad tik būtume kartu.

– Grąžink nors truputį erdvės. Šiais metais aš – ir ne tik aš, visi mes – netekome erdvės. Mes neturime judėjimo laisvės, nei darbo vietos namuose, nei asmeninės erdvės.

– Grąžink bent truputį jėgų. Ir galimybę išeiti į gatvę be tos slegiančios vidinės įtampos.

– Ir gerus sapnus grąžink, kad ryte atsibustume, kaip vaikystėje.

Ir dar štai kas. Ačiū tau už 2020 metus.

Taip mane močiutė išmokė – kai baigiasi kažkas kankinančio, nemalonaus, erzinančio, kas tai bebūtų: santykiai, metai ar darbo projektas, visada pirmiausiai pasakyk: “labai dėkoju“. Taip saugiausia. Nes jei tik pradėsi reikšti pretenzijas – prapuolęs reikalas, paskęsi nuoskaudose metams, o gal ir keliems.

Taip kad – ačiū, metai buvo įsimintini.

Ir sveikatos tau, Seneli.

Padėka autorei! Pagal sutrumpintą A. Rubcovos tekstą, vertė ruvi.lt

Su artėjančiais Naujaisiais Metais 🙂 ! Stiprybės, vienybės, išminties ir gerosios vilties mums visiems!

Sekmadienį, po rytinės kavos ir pasivaikščiojimo, mes užėjome į nedidelę parduotuvę, kurią aš vadinu rojumi namams… ir aš pamačiau JĮ…

Juokingas pasišiaušęs sniego senis su žalia kepure ir raudonais batais stovėjo vienišas ant stalo ir žiūrėjo į mus žmogaus žvilgsniu… tokiu pačiu, kokiu žiūrėjo į mane mano vaikystės žaislai, kai aš tikinau mamą, kad tai ne aš jų noriu, o jie yra benamiai ir todėl labai prašosi pas mus į namus…

Ačiū mamai, ji visada tuo tikėjo…

Sniego senis ne tik prašėsi, jis jau neteko vilties…

Jo morkinė nosis žiūrėjo į grindis… ar į stalą?…

Mes susižvalgėme, ir vyras pakvietė pardavėją…

Paslaugi pardavėja nusišypsojo ir atnešė mums lygiai tokį patį sniego senį…

Na, ne visai tokį patį, bet mūsų manymu, visai kitokį, įžūliai žvelgiantį į mus per pakuotę, į kurią ryškiai oranžinė morka rėmėsi nepalenkiamu stačiu kampu…

Net nesusižvalgę, mes vienu balsu sušukome:

– Neeeeee! Ne šitą! O tą, kitą!

– Bet juk jie visiškai vienodi, – nuoširdžiai nustebo mergina.

– Ne! – mes buvome ne tik užsispyrę, bet ir tvirtai tuo įsitikinę…

“Mūsų“ sniego senis apsidžiaugė… aš nemeluoju… aš tikrai tai mačiau…

Namuose jis atsistojo po eglute, aukštai iškėlęs nosį… ir iš karto su visais susidraugavo…

Aš žiūriu į Sniego Senį… absoliučiai MŪSŲ… ir galvoju apie tai, kad viskas gyvenime būtent taip ir vyksta…

Mes nežinome, kodėl kažkas tampa mūsų, o kažkas – niekada…

Vidinės simpatijos ir antipatijos iš tiesų sunkiai paaiškinamos, ir visai nelogiškos…

Bet kur galima pralaimėti, arba, atvirkščiai, laimėti pagal principą “geriausias-blogiausias“, “pirmas-paskutinis“, “stiprus-silpnas“, ir taip toliau… išskyrus meilę, draugystę, artimumą….

O juk viskas laikosi meilės, draugystės, artimumo dėka…viskas, kas tikra…

O ne varžybose, ne agresyviuose konkurenciniuose žaidimuose į geriausius, ne bergždžiuose bandymuose kažką įrodyti visam pasauliui…

Visam pasauliui nereikalingi jokie mūsų įrodymai, mielieji…

O ir mūsų tokios pastangos, jei visai atvirai…

Mes reikalingi pačiam gyvenimui ir tiems, su kuo mus jungia patys laimingiausi pasaulyje meilės, draugystės, artimumo tiltai…

Tieskime juos…

Kurkime savo pasaulį… kur mes bebūtume…

Ir tegul jame nebus sušalusių, pamirštų, nuskriaustų…

Mylėkime…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ar būna taip jums – staiga sieloje tyliai skambteli sidabrinis varpelis. Švelniai ir taip tyliai… Arba paprasčiau pasakysiu – suskamba sieloje telefonas; tai atėjo dvasinė žinutė nuo to, kas jus myli ir apie jus galvoja.

Štai tiesiog šią minutę pagalvojo apie jus, net jei jus metų dvidešimt nesimatėte. Pagalvojo su švelnumu – ir atėjo žinutė su širdele 🙂 . Arba su angeliuku 🙂 . Arba su gėlyte 🙂 …

Ir tokios žinutės mus pasiekia ne taip jau retai. Staiga suskamba nematomas varpelis. Ir kažkodėl sielą užlieja šiluma. Kažkodėl širdyje pasklinda švelnumas. Ir pasaulis atrodo geresnis ir šviesesnis. Norisi nusišypsoti kitiems arba padaryti kažką gero…

Ir prisiminsi netikėtai tą žmogų. Labai greitai, prabėgomis, bet tu prisiminsi jį, – tą žmogų. Tai jis jus abu prisiminė.

Pagalvojo su meile ir švelnumu, akimirką pajuto tai, ką kadaise jautė. Jausmai išliko; tiesiog jis juos pamiršo kasdienybės šurmulyje. Ir štai – prisiminė.

Ir tą pačią sekundę atėjo žinutė. Mes ją gavome ir taip pat prisiminėme.

Taip būna gyvenime. Bet dažniausiai mes nesuprantame, kas atsitiko. Tiesiog šilta ir šviesu staiga pasidaro sieloje. Ir gyvenimas pasirodo pilnai pakenčiamas, kai skamba tas varpelis. Kai mes gauname nematomą širdelę ir atsakome tuo pačiu.

Visi, kas mus myli ir mylėjo, myli ir dabar. Meilė nesibaigia. Net jei šito žmogaus jau nėra šioje žemėje, jis vis vien siunčia mums žinutes. Ir suteikia jėgų gyventi…

O žinutėje parašyta: “aš myliu tave“. Štai ką reiškia tas tylus varpelis, po kurio taip šviesu sieloje. Ir truputį liūdna…

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Staiga pastebėjau, kad visiškai dingo poreikis niūrioms prognozėms apie tai, ko daugiau nebus, kaip ir varžyboms, kas labiau vienas kitą išgąsdins…

Na, nebus, ir nebus… o ir išsigąsti jau nesigauna, prie visko pripranti…

Ir dar mažiau noro žaisti į gražius aprašymus apie tai, ką aš darysiu, kai visa tai pasibaigs… kai pasibaigs, tuomet ir bus aišku…

Tačiau kasdien stiprėja vidinis apsisprendimas atsisakyti laukimo režimo…

Nėra jokio laukimo režimo, mielieji…

Yra gyvenimas…

Štai toks…

Ir metų, apie kuriuos dabar masiškai juokauja, kad mes jais praktiškai nesinaudojome, niekur nepaslėpsime…

Ir į bendrą stažą jie bus užskaityti…

Ir “užšaldytomis statybomis“ jų nepaskelbs…

Mes nelaukiame geresnių laikų nuotoliniu būdu, nesėdime šaldytuve lyg pusfabrikačiai, neapraudame neįvykusių kelionių ir švenčių… mes gyvename…

Mes tęsiame ir tęsiamės…

Tai mūsų laikas, kurio mums nėra kam kompensuoti kaip neišnaudoto…

Ir šalia mūsų artimi žmonės, kurie net po kaukėmis išlieka savimi…

Štai ir viskas…

O tai reiškia, kad reikia ieškoti būdo būtent gyventi, o ne sustingti laukimo režime…

Reikia suprasti, kad yra dalykai, kuriems nesvarbu, kaip viskas pasikeitė aplink, bet svarbu, kad mes išliktume juose tokie, kokie buvome – meilėje, draugystėje, šeimos istorijoje…

Šie metai labai ryškiai ir sąžiningai parodė mums, ar iš tiesų mes turime vieni kitus…

Ir dažnai nutikdavo taip, kad ten, kur viskas buvo taip puošnu parodai, viduje sutrūnijo iki pagrindų, ir atvirkščiai, atsijungęs didžiojo šurmulio autopilotas atitirpdė daugelio širdyse giliai glūdėjusį švelnumą…

O jame auga tiek visko… švelnume… nors jis ir trapus, ir nelabai pastebimas, ir ne taip garsiai girdimas, kaip kritika ir nepasitenkinimas…

O kritikoje, tarsi tarp piktžolių, atvirkščiai, viskas pražudoma… Joms ir virusai jokie nereikalingi, kad užgožtų gyvybę…

Tegul ne taip jau linksma dabar, ne taip džiugu, ne taip giedra…

Bet jei žiūrėdami tiesiai į realybę, nesiguosime gražiomis legendomis ir suprasime, kad nieko žmonių gyvenime nevyksta amžinai, tuomet atkris visi nereikalingi klausimai…

Gyventi… gyventi… gyventi…

Nesustingti laukimo režime…

Būkite savimi, būkite vienas pas kitą… o visa kita antraeiliai dalykai…

Nuoširdi padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės, vienybės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Ramu. Ramybė ir tyla širdyje. Nebaisu, nes pasitikiu savo rūpestingu vidiniu pasauliu. Nebaisu, nes žinau – viskas susitvarkys, ir nėra priežasčių abejonėms. Angelai niekada nepalikdavo mūsų tamsoje.

Šviesių dienų mano gyvenime dabar daugiau, nei niūrių – kai atradau save, aš išmokau valdyti savo būseną ir sugrįžti į gilumą, pačią vandenyno esmę, kurią mes vadiname siela.

Tačiau retkarčiais paleidžiu vairą iš rankų. Ir tuomet protas įtraukia į abejonių ir baimių sūkurį, atimdamas orientyrus kelyje. Puldama į žemas vibracijas, jaučiu kone fizinį skausmą. Sunku kvėpuoti, akmuo saulės rezginyje, o rankos – rankos virsta ledukais.

Risdamasi į tuštumą, bandau užsikabinti už šviesių vilčių, už svajonių, kurios tiesia man savo spinduliukus. Užsikabinu.

Neseniai priėmiau sprendimą: niekada neišduoti savo ateities. Aš tvirtai įsitikinusi, kad mūsų tyri ketinimai ir tikslai jau užrašyti ant gyvenimo drobės. Užrašyti, bet nematomu rašalu. Ir kad jie būtų išreikšti realybėje, reikia laiko ir tikėjimo.

Ir vardan savo ateities aš protarpiais sugrąžinu save į namų būseną – į savo vidų, pas mažą tyrą vaiką, kuris gyvena tarp sielos ir širdies. Įsivaizduoju virš savo mažo pasaulio didelę-didelę sferą, saugančią nuo visų bėdų ir negandų.

Dieną ir naktį Angelai sklando virš jos, o kai man pasidaro baisu ir liūdna, – tik pašauk – ir jie išreiškia savo meilę. Savo begalinę tyrą meilę.

Užgydyti savo žaizdas, užlopyti plyšius, užklijuoti skylutes ant širdies – pirma būtinybė apsaugai nuo išorinio triukšmo ir negatyvios energijos.

Aš tarsi nubrėžiau ribą tarp savęs ir visko, kas vienaip ar kitaip gali sutrikdyti mano vidinę pusiausvyrą, sutrypti svajones, nutraukti mano ryšį su savo širdies balsu. Visas negatyvumas, baimės, neprašyti patarimai, atsimuša nuo apsauginės sferos, lyg kamuoliukai.

Ir tai ne susireikšminimas, ne išdidumas, ne ego. Tai ištikimybė sau, pasitikėjimas savo siela.

Ir kaip bebūtų sunku, aš visada turiu save. Apsauga, atrama, jėga. Joks blogis neprisiartins prie stipraus, kupino meilės žmogaus.

Tiesiog gyventi šį gruodį skiriant dėmesį tam, kas svarbu. Tegul snaigėmis lekia dienos, tegul kartais jos praeina ramioje tyloje, o kartais – žiba bengališkomis ugnelėmis ir kviečia pasidžiaugti.

Tegul viskas eina savo tėkme.

O mes stebėsime, neprarasdami pasitikėjimo.

Padėka autorei! Pagal Anos Čiulanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !

Šio švyturio istorija buvo ne pati šviesiausia: jis nuolat gesdavo.

Ir kiek prižiūrėtojų ir meistrų bandė suderinti jį ar atrasti gedimo priežastį – viskas buvo veltui. Švyturys įsijungdavo kelioms minutėms, o po to – blykstelėjimas, ir nėra šviesos… Taip ir jį paliko: “Beviltiškas reikalas“, “Neverta ir laiko gaišti“ – gūžčiojo pečiais prižiūrėtojai.

Tačiau vos tik miestelį apgaubdavo tamsa, švyturys ir toliau švietė, geso, vėl švietė…

O tuo metu…

…Laive, kurio nepasiekė nei vieno švyturio šviesa… Mieste, kur valdė melas ir tamsa… Namuose, kur kibirkštys skraidydavo tik nuo barnių… Žmoguje, kuris nusprendė, kad naktis niekada nesibaigs, o aušra jam jau nenušvis…

Kažkaip stebuklingai ir nepaaiškinamai, ignoruodama visus priežasties-pasekmės ir logikos dėsnius – įsižiebdavo kiekvieno žmogaus vidinė šviesa…

Ir reakcija į tą šviesą buvo įvairi…

Kažkas tuoj pat puldavo užtraukti langus, kažkas – netekdavo žado. Vieni sutrikdavo, kiti pradėdavo verkti, kiti – džiaugėsi. Tačiau visi aiškiai suprato, kad dabar su ta šviesa teks mokytis gyventi.

Ir tai ne taip jau lengva, nes visi veiksmai, kurie buvo daromi ne iš širdies, akimirksniu virsdavo tamsiomis dėmėmis. Todėl teko mokytis nemeluoti, nekenkti kitiems, nepasiduoti egoizmui ir tuštybei. Ir tokiu būdu mažinti kančią ir tamsą.

Ir, žinoma, mokytis mylėti, draugauti, vienytis ir visiems drauge kurti harmoningą ir jaukų gyvenimą. Gyventi šviesoje ir su šviesa širdyje.

Tokia to keisto švyturio paslaptis – šviesti taip, kad neapakintų savo šviesa, bet švelniai pažadintų kiekvieno vidinę šviesą. Ir dar viena paslaptis: tokie žmonės patys tapdavo švyturiais 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

* Būtų daug paprasčiau, jei žmogus išoriškai atrodytų taip pat, kaip ir jo siela.

* Savęs pažinimas dažnai primena svogūną: jame daug sluoksnių, ir kuo ilgiau lukšteni jį, tuo daugiau ašarų..

* Bėda, kai žmogaus krūtinėje ne širdis, o bedugnė piniginė.

* Galima susikalbėti su žmonėmis, kurie kalba kita kalba, bet ne su tais, kurie tiems patiems žodžiams suteikia visiškai priešingą prasmę.

* Puikybė – kuomet neatradęs savęs, žmogus susikuria savo įvaizdį, kurį aukština ir gina.

* Blogis, kad egzistuotų, turi apsimesti gėriu. Tame jo ir niekšybė, ir nepilnavertiškumas: jis negali būti atviras.

* Kuo tyresnis ir šviesesnis žmogus, tuo labiau jam atgrasios visos negatyvumo išraiškos.

* Iliuzijų apimta žmogaus sąmonė – tarsi vėjo genamas laivas nuo sveikos nuovokos kranto.

* Jei mes galvosime, kad neįmanoma įveikti blogio, tuomet ir toliau gyvensime su blogiu.

* Nėra nieko laikinesnio ir tuštesnio už liaupsinamų viešumoje “žvaigždžių“ šlovę, todėl jų garbinimas – didžiausia kvailystė.

* Erelis negaudo musių, bet ir jos įkyri ereliui.

* Tiesai nereikalingos boksininko pirštinės.

* Teisingas atsakymas nekelia daugiau klausimų.

* Galime nežiūrėti į tai, ko nenorime matyti, bet negalime atsiriboti nuo to, ką jaučia mūsų širdis.

* Fizinė trauma – tai kūno skausmas, o psichologinė trauma – sielos skausmas.

* Kritika visada žeidžia, todėl jei klausia jūsų nuomonės, pasistenkite ją pasakyti taip, kad joje nebūtų pažeminimo ar smerkimo.

* Jei mūsų širdyje – neapykanta, egoizmas, baimė, tuomet ten, kur esame, mes sutraukiame, ribojame ir blokuojame erdvę. O jei mūsų širdyje – meilė, tuomet visur, kur tik esame, mes atveriame, harmonizuojame ir praplečiame erdvę.

* Nerasime laimės nei bendravime, nei daiktuose, nei kelionėse, jei nėra tyro būties džiaugsmo širdyje.

* Dvasingas žmogus nelinkęs pasakoti apie save, bet ir nedaro to, apie ką negalima būtų papasakoti.

* Kuo daugiau meilės žmoguje – tuo daugiau gero jis mato žmonėse.

* Kažkas uždega žvakes, kažkas žibintus, kažkas – žvaigždes… O kažkas – įžiebia švelnias tyro džiaugsmo kibirkštėles kitų žmonių širdyse 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !