Kategorija: Mintys

Žinai, mes dažnai galvojame, kad žmogaus paskirtis – tai būtinai ir tik kažkas didingo, kažkas, kas palieka neišdildomą pėdsaką istorijoje. Gal ir taip, bet nebūtinai. Tiksliau, ne tik taip.

Žinai, o juk būna taip, kad paskirtis mūsų, žmonių – apie tai, kaip mes kažką įveikiame drauge. Laikydamiesi už rankų. Palaikydami vienas kitą. Žodžiu. Darbais. Žiniomis. Užuojauta. Supratimu. Paprastų ir labai reikalingų prasmių sutapimu. Kai viskas savo laiku.

Įveikime tai drauge. Kai tu, aš, mes, einame su džiaugsmu. Pasidalinkime tą džiaugsmą –  ir jo bus daugiau, užteks visiems, ir dar daug-daug liks.

Įveikime šiuos išbandymus drauge. Ir tuomet sunkumų bus mažiau, nes juk drauge mums visada lengviau. Širdyje. Sieloje. Gyvenime.

Keliaukime per šį laikmetį drauge. Per šias minutes, valandas, dienas, naktis, savaites, mėnesius, metus. Ir tuomet šis laikas bus nepamirštamas – jis paliks istorinį pėdsaką mūsų širdyse. Sukurs mūsų santykių istoriją apie tai, kaip mes tapome dvasiškai stipresni, nuoširdesni, geresni ir rūpestingesni.

Galbūt, tai ir yra tas didingumas – kai mes gimstame čia vieni kitiems.

Galbūt, tai ir yra mūsų rankų paskirtis – apkabinti, padėti, palaikyti.

Galbūt, tai ir yra mūsų žodžių paskirtis – būti laiku ištartiems arba neištartiems. Ir, svarbiausia – to nesupainioti.

Kaip ten bebūtų, kuo mes bebūtume profesijoje, kūryboje, saviraiškoje – tegul visa tai išlieka. Mes atradome ar tebeieškome savęs įvairiose srityse.

Tačiau dabar apie kitką. Mums svarbu, kas mes esame mūsų kasdieniniame gyvenime.

Duok man ranką. Aš palaikysiu tave. Ir aš tikiu tavimi.

Įveikime visa tai. Drauge.

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

************

Išmok priimti ir tokias dienas, kai viskas sustoja… Kai negali būti stiprus, ryžtingas, susikaupęs…

Kai nei į vieną savo klausimą negali nieko aiškaus atsakyti – tiesiog tyli, miegi, valgai arba eini tolyn gatve, kol nepalengvėja…

O palengvės būtinai! Pačios smarkiausios liūtis baigiasi saule…

Autorius – Elčin Safarli

************

Pasaulyje yra paprasti nuostabūs dalykai. Kepti duoną. Žiūrėti į jūrą. Glostyti katę. Gerti arbatą. Piešti paveikslą.

Tačiau įspūdžių gausa, gaunama iš perpildyto informacija išorinio pasaulio, tokia intensyvi, kad mūsų jausmai atbunka, ir mums pasidaro sunku įžvelgti grožį ir gilumą tuose paprastuose dalykuose.

Kai tau nuolat rėkia į ausį, sunku išgirsti šnabždesį.

Bet jei atkreipsi dėmesį į paprastus dalykus ir išmoksi juos branginti – jie padovanos tau ramybę ir taiką širdyje…

Autorius nežinomas

************

Paslaptis tame, jog nereikia pamiršti tų paprastų kasdieninių stebuklų, iš kurių išaustas mūsų gyvenimas. Gardus maistas, geros knygos, juokas, muzika, nuoširdūs pokalbiai, gamta, kūryba…

Ieškokite atgaivos juose kasdien.., ir net tuomet, kai jūsų pasaulis braška per siūles, jie tarsi adata su siūlu – visada bus po ranka…

Autorius – Bo Taplin

************

Vieną dieną štormas pasibaigs, ir tu net neprisiminsi, kaip jį išgyvenai. Tu net nebūsi tikras, ar iš tiesų jis pasibaigė.

Bet vienas dalykas neginčytinas – kai tu išeisi iš štormo, tu niekada nebūsi toks, koks buvai jam prasidėjus.

Todėl kad tame ir buvo visa jo prasmė.

Autorius – Charuki Murakami

************

Parengė ir vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kiekvieną rytą atverti langus ir įsileisti į kambarį daugiau oro ir saulės. Įsileisti pavasarį…

Pakabinti pačias lengviausias užuolaidas ir pastatyti gėles ant palangių. Iškirpti iš popieriaus debesėlių, išlankstyti gerveles ir pakabinti palubėje ant plonų siūlų, o paskui stebėti, kaip jie išsisklaido į įvairias puses, vos pūstelėjus drėgnam, dar vėsokam vėjui iš atvertos orlaidės.

Pastatyti stalą arčiau lango, patiesti pačią gražiausią staltiesę ir pastatyti mažą stiklinę vazą su pavasarinėmis gėlėmis. Sutvarkyti knygas, užrašų knygeles ir senus mielus atvirukus, pakabinti spintoje savo lengvas gėlėtas sukneles.

Pakeisti naujus patalus ir užtiesti kitą paklotą, galima ir pačiai pasisiūti. Apgyvendinti savo kambaryje tikrą pavasarį, pačioje paprasčiausioje, bet įkvepiančioje būtyje.

 Leisti pavasariui įvesti savo tvarką kambaryje ir gyvenime…

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės, pavasarinio atgimimo ir jaukios šilumos mums visiems 🙂 !

Vieną vėlų vakarą kažkas pasibeldė į namus kaimo pakraštyje. Ten gyveno vieniša senolė.

Ji atidarė duris ir pamatė pavargusį ir sušalusį žmogų. Senolei jo pagailo, ir ji įsileido jį į namus.

– Jei leisite, aš tik pernakvosiu, sušilsiu, o anksti ryte ir vėl keliausiu toliau, – paprašė žmogus.

Tačiau ryte jis neatsikėlė. Jis susirgo ir stipriai karščiavo. Senolė slaugė ir rūpinosi juo, kol jis pasveiko ir sustiprėjo.

– Ačiū jums už viską, – padėkojo žmogus senolei, kai atsigavo. – Jaučiuosi, lyg pas mamą namuose pabuvęs. Gaila, kad neturiu kuo atsidėkoti už jūsų rūpestį. Kažkada aš išėjau iš namų, ieškodamas gero uždarbio. Norėjau statytis namą ir kurti šeimą, tačiau su darbais nesisekė, o sunkiai uždirbtus pinigus ištraukė vagys. Na, suprantate, nesiseka man, o namo sugrįžti gėda.

– Argi aš prašau atsidėkoti? – nusišypsojo senolė. – Žinai, mano sūnus taip pat iškeliavo gero uždarbio ieškoti, ir aš jau senokai jo nemačiau. Galbūt, ir jam nesiseka, galbūt kažkieno motina jį taip pat priglaus, ir jis prisimins, kad turi motiną ir namus, kur jo visada laukia… 

Senolė parinko žmogui savo sūnaus šiltus drabužius, o jis netikėtai suskubo keliauti toliau.

– Pasilik, tau dar reikia sustiprėti ir atgauti jėgas, – pasiūlė ji.

– Ne, negaliu, man reikia skubėti pas savo motiną, – atsakė žmogus. – Dėkoju jums, kad priminėte apie namus, kur manęs visada laukia…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Taip, Jos laukia savo vaikų – visada ir nežiūrint į nieką… Rūpestingos ir švelnios Mamos, išmintingos ir mielos Močiutės ir Prosenelės. Jos dovanoja gyvybę, o Jų besąlygiška meilė ir gerumas paguodžia, įkvepia ir apsaugo Jų vaikus. 

Ir tegul Joms su kaupu sugrįžta vaikų, anūkų ir proanūkų meilė, tegul Jas švelniai apgaubia jų širdžių šiluma 🙂 !

*Pažinti gyvenimą galima įvairiai: galima daug ką suprasti, auginant sodą, ir visiškai nieko nesuprasti, perskaičius viso pasaulio filosofų knygas.

*Tam, kad žmonės išsaugotų vidinę pusiausvyrą ir prasmingumą, reikia matyti ateities perspektyvą, ir būtinai – gerą perspektyvą.

*Mes negalime pakeisti kitų žmonių, bet galime asmeniniu pavyzdžiu parodyti, kad galima gyventi kitaip.

*Kuo toliau visuomenė tolsta nuo tiesos, tuo labiau nekenčia tų, kas sako tiesą.

*Jei klojamas melo pagrindas, tuomet pradedama ir kova, kad būtų palaikomas tas melo pagrindas.

*Kai auga visuotinė įtampa, kažkas tiesiog palūžta… O kažkas – atlaiko ir sugeba palaikyti kitus.

*Kartais taip svarbu palaikyti žmogų besąlygiškai, iš širdies, kad jis nepalūžtų iš skausmo.

*Senais būdais neįmanoma sukurti kažką naujo.

*Jei tu būsi toks, kaip visi… tuomet kas bus toks, kaip tu?

*Jei savo namuose žmogus nesijaučia psichologiškai ir fiziškai saugus – jis neturi namų…

*Baimė sukausto, o viltis išlaisvina.

*Bet kokios stiprios emocijos ir aistros – tai atviros ir nekritiškos smegenys, į kurias galima įterpti, viską, kas tik įmanoma.

*Negalima priimti sprendimų panikos būsenoje. Jie visada bus neteisingi.

*Manipuliatorai stiprūs, kol nežinomas pats manipuliacijos faktas.

*Nelaisvė visada žiauri ir agresyvi, nes laisvus žmones sunku pavergti.

*Pasirinkimo laisvė yra, jei yra visa informacija apie galimus pasirinkimus ir jų pasekmes. Ir – galimybė atsisakyti to, kas nepriimtina.

*Yra tam tikra riba, kurią peržengus, nieko negalima ištaisyti ar nupirkti net už didžiausius pinigus: negalima nusipirkti suardytos sveikatos, šeimos harmonijos, vidinės ramybės, prarastos sąžinės, pasitikėjimo, gero vardo…

*Piktavalis žmogus visada ieško kitame žmoguje trūkumų, o geras žmogus – visada mato kitame jo gerąsias savybes.

*Kai sunku, yra geras būdas atgauti pusiausvyrą: galima “pabūti angelu“ – padaryti kažką, kas padės kitam žmogui…

*Dievas Žemėje neturi kitų rankų, tik mūsų. Velnias – taip pat.

*Geras žmogus gyvena blogai, kol gėrio derlius nesubręsta. Blogas žmogus gyvena gerai, kol blogio derlius nesubręsta.

*Pasaulio motinų jėga – meilėje. Jos atneša pasauliui gyvybę, todėl neturi skleisti neapykantos, baimės, griovimo, agresijos.

*Nėra aukštesnės vertybės už patį gyvenimą.

*Viskas iš tiesų paprasta: geri darbai – geros ir pasekmės, blogi darbai – blogos pasekmės. Visi darbai ir veiksmai atpažįstami pagal jų rezultatus.

*Saulė su niekuo nekovoja – ji tiesiog šviečia. Tamsa jai šviečiant pati traukiasi.

*Dvasingas, brandus žmogus neturi poreikio psichologinėms dramoms, nuolatinei kančiai ir stresams. Jis gyvena meilėje, harmonijoje, santarvėje ir dalinasi tuo su kitais žmonėmis.

*Žmogus tam ir gimsta Žemėje, kad būtų Žmogumi.

*Estetinis suvokimas formuojamas ne muziejuose ar knygose, jis vystosi iš gyvos sąveikos su gamta, ir tai leidžia matyti bei pajusti grožį viskame.

*Jei žmogus sugeba matyti grožį, tai reiškia, kad grožis yra pačio žmogaus širdyje.

*Pats ryškiausias pavasaris – tas, kuris skleidžiasi mūsų širdyje…

*Būkime tuo, ką norime matyti savo gyvenime: meile, džiaugsmu, gerumu, pagarba, sąžiningumu, atsakomybe, dėkingumu, draugyste, rūpestingumu…

*Meilė – tai visada veiksmai, kurie gerina bet kokią situaciją.

Parengė ruvi.lt

Meilės, santarvės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Gyvenk dabartimi, nes gyventi praeitimi ar ateitimi taip skausminga…

O gyvenimas, jame yra viskas, jis neturi ribų, jis nedalomas į laikotarpius.

Ir aš sakau: gyvenk, mylėk gyvenimą, brangink praeitį, ji tave mokė, džiaukis dabartimi, joje gali išreikšti meilę, tikėk ateitimi, ji priklauso tau… nedalink savęs į dienas, priimk būties vientisumą, neužrakink savo sielos sužeistu žvėrimi nei praeityje, nei ateityje, nei dabartyje.

 Ir būk laimingas, nes laimė ne pasirinktoje likimo atkarpoje, ji, kaip ir grožis – žiūrinčiojo akyse…

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums mums visiems 🙂 !

Labas. Aš rašau tai būtent tau, gerasis mano žmogau. Skaityk lėtai, ramiai, užsipildydamas džiaugsmu.

Tai štai. Tu – nuostabus žmogus. Tavo siela nuostabi. Visada tai atmink. Tavo geros, gražios akys spinduliuoja meilę!

Tavo žavi šypsena, tavo juokas užkrečiantis, tavo balsas malonus, o svarbiausia, tu visada sugebi jausti meilę, dėkingumą arba tiesiog tylų džiaugsmą ir skleisti visa tai pasauliui. Ar žinai, kodėl? Todėl, kad tavo siela tyra. Pažadėk, prašau, kad padarysi viską, kad būtum toks nuoširdus visada.

Tai padaryti lengviau, nei atrodo. O dabar… gal būtų kvaila patarti tau, kad pamirštum viską, kas tave kankina, visas neramias mintis, tiesa? Juk bandei tai ne kartą, tiesa? Tuomet… tiesiog paleisk tai. Tiesiog sutelk visą savo dėmesį į meilę ir dėkingumą. Tiesiog užpildyk šią akimirką meile. Tai iš tiesų paprasta!

Viskas galiausiai bus gerai, net nebandyk tuo abejoti! Na, prašau, nusišypsok 🙂  … Pažvelk į savo tyrą sielą.

Dėkoju, kad skaitai šias eilutes, dėkoju už tai, kad tiesiog tu esi. Pajusk tai ir toliau išlik geru žmogumi.

Padėka autorei! Pagal O. Rudi esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Šviesi, saulėta vienybė jau užgimsta. Tiems, kas sugeba jausti, mąstyti ir mylėti. Ir kiekvienas gali prisidėti prie bendros gerovės.

Kad triumfuotų gėris ir tiesa. Kad sugrįžtų pačios svarbiausios vertybės – meilė, santarvė, laiminga vaikystė ir darni šeima.

Mes galime gyventi taikiai visi drauge. Draugauti, suprasti, padėti, kurti, mylėti. Ne iš savanaudiškumo, o iš širdies.

Meluoti ar iškreipti galima viską. Sujaukti galvose taip, kad viskas susipainiotų. Bet lygiai taip pat galima viską sugrąžinti į savo vietas.

Tiesa visada viena, nėra daugybės tiesų – tai, melas, kad kiekvienas turi savo tiesą. Juk todėl ji visuomet ir išaiškėja, kad yra neiškreipiama. Ir kartais reikia drąsos, kad pažveltume jai tiesiai į akis.

Kas sako tiesą – tas niekuomet neišsisukinėja ir nieko neįrodinėja, nes tiesa visuomet akivaizdi, o todėl suteikia jėgų, o melas – jas atima, todėl meluojantis žmogus galiausiai išsenka nuo melo.

Kūrėjas sujungia, o velnias – skaldo.

Žmonės stiprūs, kuomet jie drauge, o ne išsisklaidę po vieną – tuomet jie bejėgiai. Šeima tvirta tada, kai ji draugiška ir vieninga. Ir kiekvienas tokioje šeimoje yra stiprus, nes jis – ne vienas, jį palaiko visa šeima.

Mes visi turime prigimtinį poreikį bendrauti, gyventi santarvėje ir vienybėje, todėl šis poreikis galiausiai ima viršų, išsklaidydamas visas melo ir iliuzijų pinkles. Ir tuomet ateina geri laikai. Tikri. Ir tuomet vieningi žmonės gyvena taikiai ir laimingai… 

Mylėkime, bendraukime, vienykimės, draugaukime – kad ateitų geri laikai… kad blogis ir melas visiems laikams išnyktų…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Įprastas kasdienybės ritmas parveda po darbo dienos į pusšimčio kvadratinių metrų karaliją. Dar pakankamai šviesu, nes jau trečioji vasario diena, o už lango balti apklotai, lyg tikrą lietuvišką žiemą.

Netikėtai ant palangės, už laiko pakandžiotų dieninių užuolaidų, pastebiu kažką kukliai raudonuojant. O!, tai mūsų mažasis kaktusėlis, tas žaliasis dygliuotasis ežiukas, prakalbo pirmuoju šių metų savo žiedeliu.

Vat ir turiu pašnekovą, tokį mielą, netikėtą, kuris ne ką didesnis už savąjį žiedelį. Galiu žvelgti į jį draugišku žvilgsniu, kalbinti mintimis…bet pala, pirmiausia reikia juk jam atsigaivinti, vandenėlio, nes per savo apsileidimą seniai begirdžiau. Pakeliu užuolaidą, įpilu į jo kiemelį vandenėlio.

Dabar jau galim ir toliau bendrauti. Jis visada išklauso, visada supranta. O jo kalbėjimas, tai nuostabusis pirmas šįmet žiedelis, kalbantis savo gražiąja ryškiąja spalva, žiedlapių gracija, piestelių lieknumu. Tame daug pasakoma, tyliai, bet daug… Jis tylės ir tada, kai jam skaudės, o aš tuomet to gal visai jame net neįtarsiu.

Kaip gera, kartais turėti tokį pašnekovą, ypač kai jis prakalba taip netikėtai, toje kasdienybės ritmo nuobodumoje.

2022.02.03, autorius – Algirdas Markevičius

Padėka autoriui!

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !