“Ir po nederliaus metų reikia sėti“ – šie Senekos žodžiai tapo man atramos tašku sunkiais išorinių kataklizmų momentais.
Juk kas gali tau padėti, kai derlius – blogas? Prakeiksmai? Blaškymasis po lauką? Siaubingi ateities paveikslai? Ne. Tu tiesiog eini – ir vėl užsėji lauką.
Darai tai, kas svarbu ir tai, kas priklauso tik nuo tavęs, o ne nuo likimo posūkių. Vėl sakai šiltus žodžius vaikams. Apkabini mylimą žmogų. Vėl kalbiesi su žmonėmis apie jų gyvenimą, skausmą ir džiaugsmą. Ruoši maistą – beje, niekas netrukdo tai daryti ir dainuojant.
Žiūri į beribį žvaigždėtą dangų, kuris, savo ruožtu, jau matė milijonus sukrėtimų mūsų mažoje planetoje… Laikaisi duoto žodžio draugams arba mylimiems žmonėms, prieš kuriuos jauti atsakomybę.
Įkvėpi tirpstančio sniego kvapą ir prisimeni – o juk šiandien pavasaris… Arba tiesiog sustoji keletui minučių prie ekrano, kur pasakoja apie gyvenimą Žemės planetoje – pingvinus Antarktidoje ar apie Galapagus.
Mes nežinome, kiek ilgai tęsis sunkūs laikai. Nežinome, ar sudygs daigai iš mūsų pasodintų sėklų.
Tačiau kas mums belieka? Tiesiog sėti – kartu su savo artimaisiais. Todėl kad tik tuomet ir išlieka viltis ir šansas geresniems laikams, ir išlieka prasmė. Juk jei nepasėjome sėklų – tuomet visos mūsų viltys išties beprasmės.
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės, santarvės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !
O gal nederlius ne šiaip sau? Gal tai ženklas susimąstyti? Gal ne viską reikia sėti nes ne viskas kas pasėta mums tinka? Galbūt lauko apsėjimas tai labiau įprotis (per tūkstantmečius tiesiog pripratom taip daryti) nei būtinybė? Na, o dėl gerumo sėklų tai sutinku, to tikrai nebus per daug.
PatinkaPatinka
Labas, Algirdai!
Čia alegorija, todėl galima įvairiai ir plačiai svarstyti, nes kiekvienas žmogus pamato jam aktualius niuansus, ir tai yra labai įdomu.
Man ši alegorija – apie gėrį ir žmoniškumą bet kokiose aplinkybėse. Aš turėjau gyvenimo dovaną pažinti labai tyrą ir šviesų žmogų – savo močiutę, kuri bet kokiose situacijose skleidė meilę ir gerumą, nors, atrodytų, jos patirti gyvenimo sukrėtimai galėjo taip lengvai tą vidinį tyrumą ir dvasingumą užgesinti… Ir viena iš jos dukterų paveldėjo tokį nuostabų būdą, todėl man labai labai pasisekė, kad turėjau tokį gyvą ir betarpišką žmoniškumo pavyzdį – yra iš ko mokytis, yra patvirtinimas, kad gėris didelė jėga, kad įmanoma ir vienam žmogui savo vidine būsena harmonizuoti savo aplinką.
Skleiskime gerumą, savo širdies šilumą – to mums visiems gyvybiškai trūksta dabar, kai taip bujoja negatyvumas ir primetami visokiausių negerovių lūkesčiai. Kol yra nors vienas tyras, mylintis žmogus, jis ir kitų širdyse pažadina gerumą – ir tuomet mes visi drauge turime galimybę išsklaidyti visas negeroves. Tik atrodo, kad gėris silpnas – ne, iš tiesų tai stipri prigimtinė žmogaus jėga, kuri tyliai daro didelius stebuklus 🙂 .
PatinkaPatinka
Mano mama panaši į jūsų močiutę. Galiu pasakyti, kad tokie žmonės gyvena ilgai. Jiems žiūrėk ir tas ir anas, sveikata nekokia, o jie vis gyvena. Ir dar. Tokių žmonių veidai šviečia. Tas ypač gerai matosi senatvėje. Jų veidai tikrai kitokie nei daugumos žmonių. Būtų gerai jeigu daugumos būtų tokie veidai. Arba visų.
PatinkaPatinka
Tikrai, Algirdai, pritariu – tokių žmonių ne tik veidai, bet ir visa erdvė aplink juos šviečia ypatinga šiluma ir gerumu… Matyt, pats Kūrėjas juos saugo, kad jie kuo ilgiau dalintų savo gerumą ir šilumą… Matau tokių žmonių ir dabar, ir taip jauku pabūti su jais 🙂 .. Gerai būtų, kad visi tokie būtų, jie ir yra tokie, tik pamiršo tai.. bet būtinai prisimins, ir pasaulis pasikeis, todėl – sėkime gerumo sėklas… nežiūrint į nieką 🙂 .
PatinkaPatinka
Ir svarbiausia išlaikyti savyje santūrumą- svajoti, tikėti tyliai, bet trokšti iš visos širdies, kad tos sėklos sudygtų. Nesvarbu kokį nederlių teko išgyventi, sėjos darbą reikia atlikti nuoširdžiai.
PatinkaPatinka
Pritariu, Pauliau, tai labai svarbu..
PatinkaPatinka