Pasaka apie sparnuotą būseną

Aš taip norėjau skraidyti, taip svajojau, kad vieną dieną atėjo pas mane Angelas ir pasakė:

– Šie sparnai tau. Jie dar maži, bet jei mankštinsi – užaugs, ir galėsi sklandyti lyg paukštis, kur tik panorėsi, visas pasaulis tau bus atviras. Na, bandyk!

Apsidžiaugiau aš, užsidėjau sparnus, apsukau porą ratų kambaryje – uch, kaip smagu! Na, galvoju, valio, svajonės pildosi, dabar mokysiuosi naujų įgūdžių! Bet paskui pagalvojau, kad gi ne viena gyvenu, reikėtų su artimaisiais pasitarti.

– O aš sparnus turiu, – sakau savo vyrui, – noriu išmokti skraidyti. Ką manai?

– Tu ką sugalvojai? – nustebo vyras. – Ar tau darbų namuose maža? Sėsk šalia, kaip padori žmona, arba serialą savo pažiūrėk…

Pajutau, kaip nusileido sparnai… Bet nesiginčijau, juk vyras turi savo nuomonę. Nuėjau pas mamą ieškoti pritarimo.

– Mama, man sparnus padovanojo. Dabar aš galiu skraidyti…

– Negalima, – kategoriškai atsakė mama. – Kas per kvailos fantazijos, juk tu suaugusi moteris, reikia rimčiau žiūrėti į gyvenimą. Skraido musės ir paukščiai, o tau reikia tvirtai ant žemės stovėti.

Na štai, ir pasitariau… Sparnai kaipmat apsunko, lyg būtų peršlapę. Skambinu savo draugei…

– Žinai, aš turiu sparnus! Taip norisi laisvo skrydžio pojūčio!

– Tu ką, įsimylėjai? Juk esi ištekėjusi… Žiūrėk, kad sparnų nenusviltum, būk atsargi, sparnuotoji mano!

Panašu, kad artimieji nesupranta manęs. Ką gi, rytoj man į darbą – ten ir pabandysiu.

Darbe pabandžiau skristi – tuoj mane ant žemės nuleido.

– Sparnuotas polėkis – labai gerai, bet dabar reikia tiksliai vykdyti instrukcijas, – štai ką man darbe atsakė. – Galite namuose skraidyti, o čia derinkitės prie kolektyvo.

Suglaudžiau savo sparnus ir nusiminusi patraukiau namo. Užsidariau kambaryje – tik ten pavyko truputį paskraidyti, bet labai atsargiai. O kai atsiguliau miegoti ir užmerkiau akis – vėl Angelas pasirodė.

– Na, kaip , – klausia, – kaip sparnai? Ar patiko skraidyti?

– Kad man ir nepavyko normaliai paskraidyti, – atsakiau. – Tik truputį po kambarį. Vyras prieš, mama nepritaria, draugė nesupranta, darbe taip pat prieš.

– Na, juos galima suprasti, – sako Angelas. – Jie tavęs tokios nematė, jie įprato tave kitokią matyti.

– Ir ką gi daryti? – klausiu.

– Gali grąžinti man sparnus, jei tau jie nereikalingi.

– Kaip tai nereikalingi? – išsigandau aš. – Aš svajojau, aš taip norėjau! Ne, aš sparnų neatsisakysiu. Tik sakyk, Angele, kaip viską padaryti harmoningai, kad niekam nepakenkčiau?

– Sparnai niekam pakenkti negali, jie tik skrydžio džiaugsmą ir įkvėpimą gali atnešti. Tau reikia įveikti baimę – kai tik liausiesi bijoti, pradėsi skraidyti. Todėl apsispręsk: baimė ar skrydis? Ir nepamiršk, kad sparnams nuolat reikia skrydžio, antraip jie apsunksta ir sustingsta.

Visą naktį apie tai galvojau. O ryte nusprendžiau – skraidysiu! O mano artimieji supras ir pripras… juk meilėje ir santarvėje gyvename. Užsimojau sparnais, ir – į viršų, iki pat debesų…

Žiūriu iš viršaus – o ten, apačioje, taip gražu! Matau vyrą, mamą, draugę ir kolegas. Ir labai aiškiai pamačiau, kad jie taip pat norėtų skraidyti, bet…bijo. Nes patogiau tai, kas įprasta. Na, ir tiesiog jie neturi teigiamo pavyzdžio prieš akis, todėl ir bijo. Bet dabar juk aš su sparnais esu! 

Ir mano nuoskaudą dėl to, kad jie manęs nesuprato, kaip ranka nuėmė. Tai štai ką reiškia “pakilti virš situacijos“ ir “būti aukščiau jos“!

Išskleidžiau sparnus ir sušukau į visą beribį dangų:

– Žmonės, aš jus myliu! Aš galiu skraidyti! Ir jūs, jei tik panorėsite, galite pakilti į dangų! Reikia tik labai norėti!

…Nuo to laiko praėjo daug metų. Mano sparnai sustiprėjo ir užaugo, ir aš iki šiol skraidau. Visas pasaulis man atviras! O mano vyras džiaugiasi, kad jo žmona sparnuota – ko besiimčiau, viską nuveikiu su įkvėpimu, o ir nuotaika mano visada puiki. Ir mama apsiprato, tik kartais atsidūsta, kad dar nesiryžta patirti skrydžio džiaugsmo. Ir visos mano draugės sparnuotos, visi aplink dabar sparnuoti – mano pavyzdys tapo užkrečiamas! O svarbiausia – mūsų vaikai jau gimė sparnuoti, ir dabar aš mokau juos skraidyti!

…O juk baisu net pagalvoti, kas būtų, jei tuomet būčiau išsigandusi ir grąžinčiau sparnus. Aš kankinčiausi ir apgailestaučiau, galvodama, kad galėjau, norėjau, svajojau, bet taip ir nesiryžau…Bet aš apie tai negalvoju. Aš – skraidau! 🙂

Autorius, deja, nežinomas, vertė ruvi.lt

Tyro džiaugsmo ir įkvėpimo polėkio mums visiems 🙂 !