Alkoholis

Kodėl žmonės geria alkoholį? Psichologai teigia, kad potraukis alkoholiui yra asmenybės patologija, nes lengviausias būdas pasiekti “laimės“ (euforijos?) būseną, nors ir trumpam, bet be didelių pastangų – išgerti alkoholio. Narkologai ir psichoterapeutai, dirbantys su alkoholikais, įvardina tai psichine liga. Tai nelaimingų, nepatenkintų gyvenimu žmonių liga – jie nežino, kaip kitaip būti laimingais.

Sociologai alkoholio vartojimą vadina socialine liga, nelaime. Visi matome, kokių šiurpių veiksmų padaro apkvaitę žmonės.. Nežiūrint to, daugelis žmonių į tai žiūri lengvabūdiškai ir ramina save, kad geria “kultūringai“. Nėra ir aiškios valstybinės pozicijos šiuo klausimu, išskyrus “kultūringo“ gėrimo propagandą. Žvilgtelėkime ir pamąstykime, kam tokia propaganda skirta.

Alkoholikams tokia propaganda beprasmiška, nes jie visi save laiko “kultūringai“ geriančiais, “kaip visi“.. Saikingai geriantiems tai taip pat beprasmiška, nes jie kaip ir “moka“, bet, nežiūrint to, visada yra ant pavojingos ribos. Taigi – “kultūringo“ gėrimo propaganda yra nukreipta į.. jaunąją kartą, naujus “vartotojus“.. Juos vilioja “kokybiškais“, skaniais, silpnais gėrimais, tokiu būdu jie įtraukdami į geriančių gretas.

Pasaulinė Sveikatos organizacija jau seniai pripažino alkoholį narkotine medžiaga ir nuodu žmogaus organizmui. Alkoholis gali būti naudojamas kaip dezinfekuojanti, užkonservuojanti, tinktūroms tinkama gaminti medžiaga – tik tiek. Įmerkime į alkoholį bet kokią organinę medžiagą – ji toliau nesivystys, jos gyvybė užges. Taip ir mūsų kūnas – nesvarbu, kokiomis dozėmis, bet griaunantis alkoholio poveikis yra visada, kaskart jo pavartojus.

Žmonės pradeda vartoti alkoholį ir dėl žinių trūkumo. Juk nematome, kas vyksta organizme, nors pagirios ar slogi savijauta po vakarėlio – aiškus įrodymas, kad alkoholis yra nuodas mūsų organizmui. Priklausomybė alkoholiui išsivysto labai greitai. Jei neįsivaizduojame laisvalaikio ar šventės be alkoholio (kiekis nesvarbu), tai jau “skambutis“, kad reikia susirūpinti..

Kai žmogus priklausomas nuo alkoholio, jis visais įmanomais būdais teisina savo priklausomybę: “… skanu, atpalaiduoja, visi geria, labai kokybiškas gėrimas, mėgstu gerą vyną, neįsivaizduoju pietų (vakarienės) be tauraus gėrimo, negaliu atsisakyti tokio malonumo, kokybiški gėrimai labai sveika, lengviau bendrauti, ir t.t…“ Ir čia, anot narkologų, jau ir priklausomybė, ir užburtas ratas: kol teisiname savo priklausomybę, tol ji yra ir mus valdo.

Su priklausomybe įgaunamas savotiškas “ramstis“ (alkoholis), dėka kurio pasijuntame stipresni (nors trumpam). Tuo tarpu žmogaus stiprybė – jame pačiame, stiprybės negali suteikti jokie išoriniai “ramsčiai“. Tik nustojus teisinti savo priklausomybę alkoholiui, galima pamatyti ir suvokti tos priklausomybės daromą žalą. Tą pačią akimirką, kai nustojame teisinti priklausomybę, pamatome tiesą, ir tai vienintelis kelias atsikratyti priklausomybės.

Esame per maža tauta, kad iš savo nežinojimo pildytume kišenes tų, kurie lobsta iš žmonių silpnybės. Blaivybės propagavimas – tai raktas mūsų vaikams į šviesią ir kūrybingą ateitį, galimybė kurti sveikas šeimas ir susilaukti sveikų vaikų. Negalime būti tikri, kad žiūrėdami į “kultūringai“ geriančius tėvus (juk ugdome pavyzdžiu) ir alkoholio prieinamumą, vaikai netaps alkoholikais.

Tik propaguodami aukščiausias siekiamybes ir vertybes galime tikėtis iš visuomenės aukštų moralinių savybių. Kiekvienas turime pradėti nuo savęs. Pažiūrėkime šiuos antialkoholinio ugdymo filmukus ir pagalvokime, ar tai “tik“ propaganda?.. Jie taip pat pagrįsti moksliniais tyrimais, kuriais visi taip pasitikime. Pamąstykime..

Reklama

30 minčių apie „Alkoholis“

  1. JOo…. Rimta tema pirmadienį 😉 . Aš po jubiliejaus. Lengva diskutuoti šia tema tik tiems kurie negeria. Apie reklamą sutinku, bet kodėl tiek prieštaringos informacijos apie alkoholį, pavyzdžiui, apie vyną? Ne šiandien 😉 !!!….

    Patinka

  2. Labas, Bagira 🙂
    Šiandien ir visada: mes turime žinoti viską, kas liečia mūsų gyvenimą 🙂 . O ką jau su ta informacija daryti – kiekvieno asmeninis reikalas.
    Informaciją apie alkoholinius gėrimus skleidžia ne tik mokslininkai-tyrėjai, bet ir alkoholio gamintojai. Na, kas gi pirks alkoholį ir gers, jei žinos, kad tai nuodai?
    O reklama gamintojų ir nukreipta tik tam, kad pirktų, gertų, ir kuo daugiau – jiems tai pelno šaltinis.. va ir kuria visokius nebūtus dalykus..

    Patinka

  3. Bagira, „Nežiūrint to, daugelis žmonių į tai žiūri lengvabūdiškai ir ramina save, kad geria “kultūringai”“ 😉 Susiimk, esu geresnės nuomonės apie tave 🙂 😉

    Apie vyną viską paaiškinti paprasta – mažas kiekis vyno naudingas organizmui lygiai kaip vynuogių sultys. Tačiau pastarosios suteikdamos naudą, kartu nežaloja mūsų organizmo. Aš už sultis 😛 O visi mėgsta propagandą ir pateisinti savo blogą elgesį. Todėl teigiamą vyno poveikio dalį žino ir girdėjo visi, o blogoji yra nutylima.

    Labai įdomu, kaip tik šiandien skaičiau A. Čekuolio knygą. Ten buvo parašyta apie narkotinių medžiagų veikimą. Dar kartą primenu, kad alkoholis yra eilinis narkotikas. Nesutinki? Matyt, jau esi alkoholikas… Metas tai pripažinti.

    Esmė ta, kad narkotikai reguliuoja dopamino kiekį. Jie taip padidina jo kiekius smegenyse ir nužudo smegenų vietas, kurios reaguoja į šią medžiagą. Išeikvojami dopamino rezervai. To pasekmė tokia, kad praėjus narkotikų poveikiui žmogaus niekas nedžiugina. Nėra dopamino, jo „gaudyklės“ sunaikintos, tad nėra kam į jį reaguoti. Tuomet puikus filmas, skanus maistas, pergalė ar pasivaikščiojimas nepajėgia sukelti malonumo. Telieka didinti narkotikų kiekius, kol galutinai sužalojamas gebėjimas jausti malonumą… Problema čia ta, kad negali atsisakyti narkotikų, nes niekas tavęs daugiau nedžiugina ir nesuteikia pakankamo malonumo.

    Patinka

  4. Labas, Povilai 🙂
    Ačiū už naudingą informaciją 🙂
    Apie vyną – juk ten yra alkoholio (narkotiko), taigi – naudingas (nepriklausomai nuo kiekio) jis negali būti – todėl, teisingai sakai – blogoji pusė nutylima, o oficialioji mistifikuojama ir pateikiama kaip “gera“.
    Taip, sultys, ypač šviežiai spaustos – organizmui eleksyras..
    Pabaiga komentaro liūdna, bet gryna tiesa – puikiai aprašei priklausomybę nuo svaigalų.. bet geriau žinoti.

    Patinka

  5. Jau link to einu, kad atsisakyti visiškai. Šitas filmukas palieka gilų įspūdį…. Iš karto kyla klausimas pažiūrėjus: jei tai nuodas tai kam mokytis saikingai ar kultūringai nuodytis?

    Patinka

  6. Sveiki 🙂

    kibeffono-tool, džiaugiuosi, juk žinios – jėga, tiesa?

    Bagira, tu, kaip visada – įžvalgumo ir šmaikštumo šaltinis 😉 . GEEERas klausimas – kam mokytis saikingai ar kultūringai nuodytis?.. 😀

    Patinka

  7. Nu ačiū 🙂 . Norėčiau kitaip pasukti. Neperku pati alkoholio ir neieškau progų išgerti, mūsų šeima yra negerianti. Bet yra vienas “bet“ – tai šventės ir jubiliejai, į kuriuos kartais pakviečia. Va čia ir būni priverstas pasinuodyti, nes paprasčiau gurkštelti, nei atsikalbinėti. Pyksta, įsižeidžia, jei negeri. Negi jau negeriančių mažuma, jei taip netoleruoja?!

    Patinka

  8. Bagira, o kas verčia? Juk esame suaugę žmonės 🙂 .
    Kai žmonės jaučia, kad turi tvirtą nuostatą, tai ir neįkalbnėja, bet.. ir kviečia rečiau 😉 . Abiem atvejais yra gerai: lieka tik tikri draugai 😀
    Taip, negeriančių yra mažuma. Deja. Kolkas, manyčiau – juk tobulėjame 🙂

    Patinka

  9. Labas rytas 🙂
    Būtent, Bagira – sąvokų pakeitimas daug ką nugludina ir sušvelnina, o kai veiksmą įvardiname tikru žodžiu, viskas stojasi į vietas ir pamatome Tiesą.
    Tu, kaip visada, taikliai 🙂 .

    Patinka

  10. Labas vakaras,

    Alkoholio sukeliamas „malonumas“ iš tiesų yra smegenų, nervų sistemos slopinimo rezultatas. Koks gali būti malonumas, kai kūnas sutelkia visas savo jėgas jog išsivalytų nuo nuodų? Vien dėl to, kad prote glūdi klaidinga informacija (įsitikinimai), kuri veda į destruktyvius veiksmus. Užburtas ratas vedantis į skurdų, trumpą ir skausmingą gyvenimą.

    Mano vyriška prigimtis šaukia: „Aš noriu pažinti gyvenimą tokį, koks jis yra!“. Seku pagal šiuos žodžius, gyvenimas lengvėja, pasirodo man alkoholio net nereikėjo, kad būčiau pilnavertis…atvirkščiai, jo reikėjo, kad nematyčiau įvairesnio gyvenimo.

    Kalba žmonės apie alkoholio naudą, žinoma, jis praplečia jūsų kraujagysles, padeda užmegzti pažintis, padeda būti kaip visi kompanijoje. Taip? Praplečia kraujagysles, kadangi jomis keliauja iš smegenų plaunamos mirusios ląstelės, kokia gali būti pažintis tarp dviejų žmonių su užslopintomis protinėmis galiomis (pasiklausykite išgėrusių kalbų, stebėkite elgesį). Dėl kompanijos, tai šaunu, esi narkomanų ratelyje, nebandyk išsiskirti, būsi nuteistas, nes kitiems parodysi jų ydas. Ant ko statai savo gyvenimą – ant ydų, ar dvasinės, protinės, fizinės stiprybės? Kas manai tavo gyvenimą labiau praturtins?

    Kaip lengvai įsitikinti jog esame alkoholio narkomanai? Pabandykite dabar pat mesti gerti, tarkime, metams. Ar galite? Abejoju, labai abejoju…

    Atsakingas už visus,
    Saulius

    Patinka

  11. Labas, Sauliau 🙂

    Dėkui už tavo mintis. Dar kitoks, platesnis požiūris, dar daugiau svarių argumentų už blaivų gyvenimą. Tuo labiau (kaip ir aš) esi negeriantis.
    Labai AČIŪ visiems, kurie parašė savo nuomonę – labai lauksiu dar pasisakymų 🙂 .

    Patinka

  12. Jokios Pasaulinės Sveikatos organizacijos neatstos jūsų patirties. Mano patirtis, tai nuostabus blaivumo jausmas diena iš dienos, jokių pagirių, jokių sunkių rytų, jokių mazochistiškų nuotaikų. Aš rūpinuosi kūnu, kūnas rūpinasi mano protu ir dvasia – juos sustiprina. Žmonės nėra kvaili, jie intuityviai jaučia, kas yra kas. Galime apsimesti, kad mūsų tai neliečia, bet yra tiesa ir jos poveikio nė vienas neišvengsime. Tenoriu paskatinti būti atsakingais. Turiu norą, kad vaikai augtų blaiviose šeimose, kur turėtų pasirinkimą kaip gyventi. Kad nebūtų nuo mažens programuojami nesąmoningų tėvų kaip gyventi kančioje, būti priklausomais ir nelaimingais. Paradoksas, bet siekdami laimės alkoholio pagalba, iš tiesų, pasiekiame kraštutinę nelaimę ir degradaciją.. Vien dėl to, kad savo priešą, palaikėme draugu.

    Patinka

  13. Taip, blaivi patirtis – svariausia motyvacija.

    Bet.. dažnai žmonės net nežino (arba nenori žinoti), kad alkoholis yra narkotinė medžiaga, nuo kurios išsivysto priklausomybė.

    O kai jau žmogus įsitraukęs ir priklausomas, labai sunku sustoti, nes yra jau ne tik psichologinė, bet ir fizinė priklausomybė. Tuomet reikia labai svarių argumentų, žinių (manau, kad būtinai) ir didelės valios pastangų, nes vien fizinis kūno valymasis nuo alkoholio vyksta apie 3 mėnesius, per kuriuos pasireiškia abstinencija.. O kur dar pastangos išmokti džiaugtis gyvenimu be alkoholio.. Tikrai nelengva, teko matyti, kaip žmonės palūžta..

    Dar ir nelengva prieš daugumą atsilaikyti: juk pas mus, deja, yra dar gerianti visuomenės dauguma..
    Bet verta, Sauliau, pritariu tau 🙂 – tampi laisvas, kūrybingas, laimingas.. be jokių “ramsčių“ ..

    Patinka

  14. Ar narkomanas pripažįsta, kad jis narkomanas? Nesutiksi tokio. Jis nesąmoningai vengs bet kokios informacijos šia tema, nes tai grėsmė „malonumui“. Klausimas, tai kaip gi man sveikti? Kaip išsilaisvinti? PRIPAŽINKITE sau, kad turite priklausomybę, kad sergate! Tuo to momento jau pradedate sveikti… (Aš pats esu didis kovotojas prieš savo ydas. Čia turiu nerealiai daug patirties. Daug kartų palūžau, bet nuostatą niekada nepasiduoti, padėjo atsikelti ir eiti toliau…todėl dabar esu ten, kur esu.)

    Toliau seka žinių kaupimas apie priklausomybę. Kuo daugiau žinių, tuo greičiau galvoje vyksta pokyčiai, pradedame suprasti kas ir kaip… Pradeda griūti klaidingi įsitikinimai.

    Gijimas ir neturi būti lengvas. Kančia – tai sielos gryninimas. Iš kur tu žinosi, kad esi stiprus jei nesi pergyvenęs didelių fizinių ir dvasinių skausmų? Nežinosi ir nebūsi…bus tik tikėjimas, bet ne žinojimas per patirtį. Už sunkumų glūdi laimė. Prisiminkite visus savo įveiktus sunkumus. Kuo jie sunkesni buvo, tuo laimingesnis buvote, kai juos įveikėte… Dėl laiko ir kantrybės – turėkite vieną nuostatą: „Galbūt palūšiu daugybę kartų, bet niekada nepasiduosiu.“. Kantrybės klausimas išspręstas… Čia, žinoma, tiems, kurie dar su valia, sąmoningumu.
    Jei nėra valios, tai būtina kreiptis pagalbos. Lietuvoje yra specializuotų centrų, kurie padeda. Tokiems būtinas palaikymas iš šalies.

    Fizinė ir psichologinė priklausomybės „susiplaka“ tad sunku jas išskirti. Aš visada dirbu su psichologija, nes jei protas gerai veikia, kūnas jam tarnauja.

    Aš turiu tokią nuostatą, kad bendravimas be alkoholio suartina. Ir tikrai dabar geriau suprantu žmones. Geriančių dauguma, bet taip pat dauguma ir nelaimingų, nesėkmingų, nesveikų žmonių… Dauguma nėra rodiklis. Žinoma, spaudimą jaučiame kiekvienas, bet taip yra patikrinamos mūsų vertybės ir stiprybė… Tada žinome, kad esame stiprūs. 🙂

    Patinka

  15. Aš pritariu dvasinių Mokytojų ir psichoterapeutų nuostatai: taip, pirmiausiai reikia, kaip ir rašai, Sauliau, pažiūrėti į priklausomybę ir pripažinti, kad ji yra. O antras svarbus žingsnis, be kurio pirmas neįmanomas – nustoti teisinti savo priklausomybę, tuomet ją aiškiai pamatai. Čia tinka ir Bagiros pasiūlytas žodžių pakeitimas: vietoje “gerti“ – “nuodytis“ – ir viskas tampa aišku 😉

    Deja, kai žmogus jau “pažengęs“, tai padaryti sunku, o kartais ir neįmanoma..

    Ir vėl tau pritarsiu: taip patikrinama stiprybė, o ir dėka pastangų galiausiai laimime laimingą gyvenimą.

    Patinka

  16. Bagira čia ypatingai svarbią įžvalgą padarė: daiktus reikia vadinti jų tikraisiais vardais. Patikrinti savo vartojamas sąvokas būtina kiekvienam. Pačiam sau priminimas. 🙂

    Pažengusieji, kaip jau rašiau turėtų išdrįsti kreiptis pagalbos į žmones, kitu atveju… Gyvenimas ne filmas, niekas mūsų neišgelbės jei patys savęs negelbėsime.

    Gydant save nuo ydų ugdoma, sustiprinama ir išgryninama stiprybė. Tai yra pasiruošimo laiptelis. Kaupiami žmogiškieji resursai, atgaivinamas potencialas didžiulių tikslų siekimui, kurie nuves į patį kokybiškiausią gyvenimą…

    Linkėjimai,
    Saulius

    Patinka

  17. Labas rytas, Sauliau 🙂

    Sutinku, Bagira gerai pastebėjo.., tavo įžvalga, kad gyvenimas – ne filmas, taip pat labai taikli..

    Taip jau yra – žmonės patiki klaidinga informacija (kuri sąmoningai skleidžiama) ir tuo teisina savo priklausomybę, kuri labai greitai išsivysto.

    Labai gaila, kad būsimiems medikams kursas apie alkoholio poveikį organizmui yra neprivalomas, todėl dauguma su tuo ir nesusipažįsta. O juk galėtų būti mediciniškai argumentuotos tiesos skleidėjai..

    Ačiū, Sauliau už tavo mintis ir aktyvumą šioje svarbioje diskusijoje 🙂

    Patinka

  18. Atgalinis pranešimas: Alkoholis | Blaivi Tauta
  19. “Dar kartą primenu, kad alkoholis yra eilinis narkotikas. Nesutinki? Matyt, jau esi alkoholikas… Metas tai pripažinti.“ Labai teisingas Povilo pastebėjimas. Dabar aš irgi alkoholikus atpažįstu pagal tai, ar jie tiki, ar ne alkoholio “teigiamu poveikiu.“Kuriems įsimetė šis tikėjimas, tų kryptis aiški.

    Nėra prasmės svarstyti, ar žmogus “degradavęs“, ar dar “saikingai degradavęs“ – vienus ir kitus skiria tik suvartotų nuodų kiekis. Jeigu žmogus yra alkoholio tikintysis, jis taip lengvai nesustos. Pažiūrėkite į savo pažįstamus “saikingus alkoholikus“ – ar jie niekada nenusitašo, ar jie netrukteli taip pat nesaikingai, kaip ir sąvartyno benamis? Tai negi vienas nusitašo “saikingiau“, o kitas – ne taip?.. :))

    Patinka

  20. “To pasekmė tokia, kad praėjus narkotikų poveikiui žmogaus niekas nedžiugina. Nėra dopamino, jo „gaudyklės“ sunaikintos, tad nėra kam į jį reaguoti. Tuomet puikus filmas, skanus maistas, pergalė ar pasivaikščiojimas nepajėgia sukelti malonumo. Telieka didinti narkotikų kiekius, kol galutinai sužalojamas gebėjimas jausti malonumą…“

    Va, su šituo negaliu sutikti. Tai mitas.

    Suku iškentėti ir niekas nedžiugina tiktai per pagirias. Tačiau jos palyginti greitai praeina. Kai aš mečiau gerti, po savaitės organizmas jau buvo atgavęs pusiausvyrą. Ir ne tik. Mane apėmė labai pakili nuotaika, viskas džiugino. Kalbėjau su keliais sėkmingai išsivadavusiais draugais – jie sakė tą patį.

    Ilgai negalėjau suprasti, kame reikalas. Dabar lyg ir radau atsakymą. Pasirodo, alkoholis veikia kaip labai stiprus depresantas (kas iš mano likimo daugų nepažįsta pagirių depresijos?), ir alkoholiko niekas tikrai negali džiuginti. Bet vos tik depresanto dozės nutraukiamos, ir organizmas išsivalo, atsitinka atvirkščias dalykas. Sakyčiau – stebuklas. Tada į tave plūsteli anksčiau nuslopinta energija ir susikaupę visą laiką slopinti jausmai. Vieni išsivadavę mano draugai sakė gyvenę euforijoje ilgiau, tiki – trumpiau, o štai aš tikriausiai tebegyvenu joje ir dabar, po 15 blaivių metų…

    Kodėl šis stebuklas ištinka ne visus? Euforiją patyrusiems ir sėkmingai išsivadavusiems alkoholikams (buvusiems) yra būdingas vienas bendras bruožas – jie visi sutelkė dėmesį į tai, koks nuostabus dalykas gyventi be pagirių kančios ir viską suvokti šviesia galva (juk atsigauna netgi jausmai – ne tik savigarba). jie visi nei kiek neverkšleno dėl to, kad daugiau jau “nebegalės“ nuodytis alkoholiu. Pamažu išnyko ir tikėjimas į alkoholį.

    Mačiau ir kitokių likimų. Esu sutikęs nemažai AA susuktais veidais ir labai kenčiančių dėl to, kad NEBEGALI gerti. Nelaimingieji palaiko vienas kitą ir tik tokiu būdu paneša savo “netektį“. Bet viena dieną jų kantrybė pasibaigia… Deja. Vėl viskas nuo pradžių.

    Todėl iš savo patirties noriu patarti visiems, kurie ryžtasi vaduotis iš vergijos: sutelkite dėmesį ne į tariamą “netektį“, bet į naujus nuostabius pojūčius, į tai, kad neskauda galva, kad nebedreba rankos, kad nebereikia bijoti aplinkinių, kad nebetenka gėdytis vakarykščių kvailysčių, kad gali džiaugtis ryto šviesa, kad ši nauja diena jau bus kupina laimės, o ne girto svaigulio.

    Taigi neįmanoma išsivaduoti iš alkoholio, neišsivadavus iš šito paties baisiausio žmonių sugalvoto tikėjimo – tikėjimo į alkoholio“naudingumą“.

    P.S. Kai sakau “euforija“, kalbu ne apie maniakinę depresiją, bet apie stabilią puikią nuotaiką, kuria galima gyventi kasdien. Netikit – pamėginkit. 🙂

    Patinka

  21. Sveiki, Petrai 🙂
    Malonu matyti bendramintį 🙂 .. Jūsų įžvalgos labai gilios ir teisingos. Iš tiesų nuostatas keisti nėra taip lengva, ypač jei gėrimo stažas nemažas.
    Labai daug dezinformacijos, o geriantis žmogus labai greitai prisitaiko tą dezinformaciją savo priklausomybei pateisinti, ypač jei tą melą pasirašo gydytojas (jei tokį galima apskritai gydytoju vadinti).
    Nėra blaivybės idėjos kaip siekiamybės – geria valdžios vyrai, pedagogai, gydytojai ir.. kultūros darbuotojai, paveikti “kutūringo gėrimo“ propagandos. Į tai nuo mažens žiūri vaikai, todėl tai jau ir tampa “normalu“ – jau kelios kartos užaugo, matydamos aplink daug geriančių žmonių. O juk auklėjame TIK pavyzdžiu, o ne kalbomis.
    Galiu pasidžiaugti, kad tikros informacijos apie alkoholį vis daugiau ir vis daugiau žmonių ja domisi. Bendrom jėgom blaivūs žmonės tiesiog privalo tokią informaciją skleisti vis plačiau – tai ir darome. Ir aišku, savo pavyzdžiu parodyti, kad blaivybė žmogui – natūrali prigimtinė būsena, tik blaivus žmogus gali gyventi įdomų pilnavertį gyvenimą 🙂 ..

    Patinka

  22. Taip, žinoma, natūrali mūsų būsena – blaivi galva, šviesus protas. Tačiau su normomis yra kiek kitaip. Ne viskas, kas natūralu, yra norma, ir ne viskąs, kas mūsų kultūroje normalu, yra natūralu. Natūralu yra tai, ką turime iš gamtos, iš savo prigimties, o normas nustato pati visuomenė. Labai svarbu skirti tuos dalykus.

    Labai svarbu suprasti, kad mūsų kultūroje yra normalu girtauti. Negeriantis iš tiesų yra “balta varna“ – jis laikomas ligoniu, keistuoliu ar šiaip “įtartinu“. Alkoholis ne tik vartojamas – jis (tiesiogine žodžio prasme) garbinamas, jis laikomas dievo krauju (dievo Dzeuso ir mergelės Semelės sūnaus Dioniso kulto Kristaus modifikacija). Todėl turime nemeluoti sau ir pripažinti, kad tai alkoholio paveikta kultūra. Alkoholikai – šitos kultūros aukos.

    Ir dar vienas labai svarbus dalykas. Jeigu mūsų kultūroje normalu tai, kas nenatūralu ir netgi nuodinga, tai mūsų kultūra yra SERGANTI. To nepripažinęs, neišsiugdęs kritiško požiūrio į pagiringą savo kultūrą, nenusiteikęs oponuoti joms beprotybėms, alkoholikas niekaip neišsivaduos iš vergijos. Gal jis negėręs kentės sukandęs dantis, bet visada širdies gilumoje sieks eiti kartu su avinų banda paskui vyno kvapą, nes vynas čia – labai geras ir šventas dalykas.

    Taigi vadavimasis iš alkoholio beprotybės – tai ir mūsų kultūros vertybių perkainojimas, tai opozicija pačiai kultūrai. Išsivadavęs alkoholikas – tai jau kitas žmogus, laisvas nuo daugelio socialinių ir religinių prietarų. Galima sakyti – gimęs iš naujo.

    Patinka

  23. Sveiki, Petrai 🙂
    Taip, kad suprastume viską, reikia gilaus ir plataus žvilgsnio. Kaip sakoma – atrask pradžią, ir suprasi esmę.
    O pradžių pradžia ir yra žmogaus prigimtis – svarbiausia jų ir yra mūsų prigimtinė blaivybė.
    O kas yra visuomenė? Visuomenė ir esame mes visi. Mūsų didžiausia silpnybė yra tame, kad nesame sąmoningi ir be atrankos leidžiamės programuojami visokiais absurdiškais dalykais grupės žmonių, kurie turi tam tikrų interesų.
    Taip, dabar visuomenė yra serganti. Tik todėl, kad patikėjo melu. Išeitis viena – atradusiems tiesą ją skleisti kuo plačiau..
    Ir nevadinčiau alkoholizmo kultūra. Kultūra ir alkoholis – nesusiejami dalykai. Tai tiesiog ydinga pasaulėžiūra, greičiau subkultūra.
    Žmonės ta subkultūra ir įtiki todėl, kad nėra aukštų tikslų, viskas pajungta svaiginimuisi, malonumams ir nuolatinėms linksmybėms. Išstumtos doros sampratos. Tapti ir būti pasileidusiu lengviau, nei būti laisvu žmogumi. Laisvu rinktis ne iš to, ką siūlo, o laisvę gyventi pirmiausiai pagal savo prigimtį – būti blaivu pirmiausiai 🙂
    Dabar šito pasirinkimo neturime – nuo pat mažų dienų esame pratinami prie “saikingo gėrimo“. Todėl ir geria dauguma, nes taip daro dauguma (rodo pavyzdį), todėl ir negeriantys yra lyg baltos varnos.
    Aš ir šituo klausimu esu optimistė, nes žinau iš patirties, kad įmanoma ištrūkti iš alkoholinio mąstymo matricos, o ir aplinka – draugai ir artimi žmonės yra negeriantys, ir jų vis daugėja. Todėl žinau, kad žmonės atsipeikės, nors reikia pripažinti, kad žala tokiai mažai tautai padaryta didelė..

    Patinka

  24. Man atrodo,tu, Ruvi, vis dar idealizuoji mūsų kultūrą.:)

    Kultūra yra vadinama viskas, kas virš gamtos, kas sukurta šalia mūsų prigimties. Ir nereikia kultūros neigti, nereikia jos idealizuoti. Ją protingiausia matyti tokią, kokia ji yra. Didele dalimi tai alkoholikų kultūra. Vestuvės, vardynos, jubiliejai, kitos šventės – juk tai girdymo ritualai. Daugybė visuotinai priimtų socialinių ritualų (įskaitant religinius) yra apnuodyti alkoholiu. Ir ne aš esu kaltas, kad gimiau tokioje kultūroje, kuri nuo mažens mane mokė gerti ir garbinti vyną. Aš buvau apgautas savo kultūros.

    Ar mes galime kurti kitą, blaivesnę kultūrą? Žinoma! Kultūroje visada įsimeta subkultūrų. Žinant geriančiųjų ir negeriančiųjų santykį mūsų visuomenėje, blaivybę teisingiausia vadinti subkultūra, o ne atvirkščiai. Kur nors musulmonų kraštuose ar Okeanijos salelėse, kur alkoholis nėra garbinamas, būtų kitaip.

    Nebegyvenkim iliuzijose. Girtavimas mūsų kultūroje nėra jokia išimtis ar atsitiktinumas, tai dominuojanti kultūra. Nereikės vienos rankos pirštų, kad suskaičiuočiau tuos savo pažįstamus, kurie nesinuodija alkoholiu. Štai jau 15 metų aš nebe alkoholikas, bet dar vis jaučiu kultūros spaudimą. Ypač keblu, kai dėl tam tikrų aplinkybių patenku į socialinius girtavimo ritualus. “Na, tai pakelk bent mineralinio taurę!“ – siūlo aplinka ir reikalaute reikalauja, kad bent simboliškai dalyvaučiau alkoholio vartojimo rituale. Daugelyje socialinių ritualų visai nebebūnu. Pradėjau pastebėti, kad tai girdymo apeigos ir nieko daugiau. Absoliuti tuštybė.

    Ir tai nėra tik mūsų tautos problema, tai visos Vakarų kultūros liga, kuri dabar sėkmingai plinta ir Rytuose.

    Kultūra yra gyvas dalykas, ji keičiasi, auga ir degraduoja. Mes visi esame savo kultūros vartotojai (o išsigimusios kultūros – aukos), bet kartu dalyvaujame ir jos procesuose. Keisdami save ir savo poziciją kultūros atžvilgiu, mes šiek tiek keičiame ir bendrąją kultūrą. Dabar, sakyčiau, mes kuriame blaivių žmonių subkulūrą. Kai kurie požymiai rodo, kad ji turi šansų augti ir gali tapti dominuojančia. Juk rūkymas nustojo dominavęs socialiniame mūsų gyvenime!

    Patinka

  25. 🙂 Taip, Petrai, aš esu idealistė, bet tikrai negyvenu iliuzijose, todėl ir ėmiausi konkrečios veiklos, kad prisidėčiau prie visų, kas iškelia aukštas siekiamybes.

    Tai mano nuomonė ir aš negaliu kitaip galvoti – kultūra man niekaip nesisieja su alkoholiu. Kai kultūra vadiname reiškinį, kuris iš esmės yra destruktyvus, žeminame pačią sąvoką.

    Kultūra (lot. cultura – ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas), visuomenėje tai visuomenės veiklos produktai, jos formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines ir dvasines vertybes.
    Man tai yra tobulumo augimas, išprusimas, juk kultūringas žmogus skaitomas tas, kuris yra išauklėtas, išsilavinęs, apsišvietęs, mokytas, gero elgesio.

    Alkoholizmo propagandos skleidėjai sąmoningai naudoja tokias sąvokas, kad žmogaus sąmonėje ir pasąmonėje susietų gerus ir negerus reiškinius. Tai yra daroma sąmoningai. Šalia žodžio “kultūra“ (“kultūringas“ gėrimas) alkoholis įgauna visai kitą prasmę – sutinkate?

    Aš neneigiu, kad alkoholizacija veikia bendrą kultūros lygį, bet tik degradacijos linkme, todėl to niekaip negaliu vadinti kultūra. Sąvokų painiojimas yra naudojamas tam, kad galiausiai žmogui tai atrodytų “normalu“.

    Tai, apie ką jūs rašote, aš sau įvardinu kaip evoliuciją, kuri, be abejonės, turi ir tamsių augimo laiptelių. Evoliucija man siejasi su raida, kitimu, kuriame būna visko.

    Todėl aš noriu vadinti viską savo vardais. Manau, ateityje žmonės pavadins ir alkoholį narkotiku, ir tuomet viskas atsistos į savo vietas.

    Iš esmės juk kalbame apie tą patį, tik jūsų kelias ir mano kelias iki suvokimo – kad alkoholis yra nuodas ir visiškai nereikalingas gyvenime – buvo kitoks. Ir tai dėsninga: juk visi esame skirtingi, ir mus jungia bendros idėjos ir tikslai. 🙂

    Patinka

  26. Ne, mes kalbame ne apie tą patį, ir mūsų pozicijos absoliučiai priešingos.

    Iš pradžių maniau, kad mes skirtingai vartojame “kultūros“ sąvoką, bet aš juk aiškia nurodžiau, kad kalbu apie kultūrą kaip apie žmogaus ir visuomenės veiklos produktą, o ne apie kažkokį “kultūringumą“. Kai vienas šneka kinų, o kitas – kurčiųjų kalba, susikalbėti neįmanoma.

    Bet tikroji nesutarimo priežastis daug didesnė, ji iš tiesų esminė. Aš suprantu, kaip sunku yra pripažinti, kad esi atsidūręs mažumoje, absoliučioje mažumoje (jeigu tikrai vaduojiesi iš kultūros prietarų). Bet, norėdama išsiugdyti imunitetą sergančios kultūros ligoms, turėsi priešintis jai.
    Bet pirmiausia teks pripažinti, kad tai SERGANTI, gerokai apnuodyta kultūra, labai abejotinomis kai kuriomis vertybėmis.

    Aišku, tam gali trukdyti tam tikros nuostatos ir tikėjimai, o su tikėjimais diskutuoti būtų beprasmiška.

    Aš tau linkiu kuo geriausios sėkmės. Gal kada nors rasime bendrą kalbą, bet kol kas – tikrai ne.

    Patinka

  27. Čia gaunasi kaip tose partijose: programa viena, o susikalbėjimo nėra 🙂 .
    Blaivybė ir yra tai, iki ko ir jūs, ir aš priėjome. Jūsų pasaulėžiūra yra įtakota jūsų gyvenimo patirties, maniškė – mano gyvenimo patirties. Aš negaliu galvoti lygiai taip, kaip jūs.. tai iš esmės neįmanoma – aš negaliu turėti jūsų patirties, ir, aišku, jūsų pasaulio matymo.
    Nelabai net suprantu, ką jūs norite įrodyti..
    Tema – blaivybė, ir aš, ir jūs nebegeriam, rašome apie blaivybę – kas ne taip? 🙂 …
    O bendra kalba, jūs teisus – gali būti tik tarp geranoriškai nusiteikusių bendraminčių. Mūsų pokalbis (mano manymu)tapo ginču tuščioje vietoje.
    Ir aš jums linkiu sėkmės, Petrai 🙂 .

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s