Artėja gražiausios metų šventės, kurių švęsti susirenka visa šeima. Visi joms ruošiasi kupini gražiausių ketinimų: planuoja vaišes, perka dovanas. Atrodytų – viskas turėtų būti nuostabu, bet.. daugelis pastebėjo, kad įsimena būtent pasiruošimą šventėms, džiugina būtent švenčių laukimas, tačiau po jų apima kažkoks keistas liūdesys. Ar susimąstėte – kodėl?
Dar Demokritas sakė, kad yra kūno ligos, bet yra ir yra gyvensenos ligos. Mūsų šventės jau tapo liga tikrąja ta žodžio prasme: vaišių stalai apkrauti alkoholiu, vaistinėse daugybė vaistų nuo pagirių, o populiarieji žurnalai kaip apie kasdieninį ir įprastą dalyką pasakoja apie tai, kaip vaduotis nuo alkoholio vartojimo pasekmių. Šventės virto sutartiniu girtavimu, todėl po jų būna taip liūdna. Todėl ir kviečiu šiandien susimąstyti apie tai, ką mūsų vaikai mato nuo pat mažens..
Vaikai nuolat mus stebi: jie mato, kad kasdieniniame gyvenime suaugę dažnai būna susirūpinę ir įsitempę. Jie klausosi: apie ką mes kalbame, kaip mes kalbame. Vaikai pastebi: per šventes išgėrę alkoholio, tėvai ir svečiai pralinksmėja, pasidaro kalbūs ir draugiški. Taip vaikams sudaromas įspūdis, kad alkoholis išsprendžia visas problemas, kad gyvenimas greitai pagerėja, kai išgeriama alkoholio.
Šiandien net darželinukai žino – kas yra girtas žmogus ir gali parodyti – kaip jis elgiasi. O vienoje iš mokyklų atlikta dvylikamečių apklausa parodė: net neragavę alkoholio vaikai, paklausti apie alkoholį, nesusimąstydami aiškina, kad alkoholį gerti – sveika, kad jį geria dėl apetito, nuo peršalimo, nuo nuovargio, t.y., jie atkartoja tai, ką kalba jų tėvai. Štai ką padaro iš pirmo žvilgsnio nekaltos šeimyninės užstalės, kurias mato vaikai.
Galima teisintis, kad maži vaikai už suaugusiųjų vaišių stalo nesodinami, tačiau ir tokiu atveju vaikams skiepijama dar viena asociacija: „puikusis“ alkoholis yra suaugusiųjų privilegija. Todėl ir atsiranda 12-15 metų vaikams noras pasirodyti „suaugusiu“ – išgerti alkoholio ar parūkyti. Na, o jei tėvai ruošia vaikams šventinį stalą su vaikišku „šampanu“ – jie tiesiogiai pratina vaikus alkoholio vartojimui. Turime ir didžiulį asortimentą saldainių su alkoholio įdaru, apie kuriuos jau keliauja liūdnas posakis: iš pradžių saldainiai su romu, paskui romas su saldainiais, o paskui jau grynas romas..
Taip mažas vaikas „kultūringai“ geriančiųjų šeimoje įgyja tik teigiamą požiūrį į alkoholį. Jis net neturi pasirinkimo laisvės, t.y., kitokio – blaivybės pavyzdžio. G. Šičko teigė: „Alkoholizmas prasideda ne nuo pirmos išgertos taurelės, o nuo pirmos pamatytos taurelės, kurią geria mama arba tėtis“. Tai, ką kalba ir daro tėvai, vėliau tampa orientyru vaiko gyvenime. Apmaudu, kad daugelis suaugusiųjų šito nesupranta ir tampa savo vaikui.. blogu pavyzdžiu.
Štai taip – pagal vaikystės asociacijas pasirinkęs alkoholio vartojimą, žmogus ir toliau stengsis pateisinti savo teigiamą požiūrį ir ieškos patvirtinimų apie alkoholio „naudingumą“. Atradęs tokius „patvirtinimus“ įvairių mitų pavidalu, jis jau turės tvirtus įsitikinimus, kuriuos.. lyg estafetę perduos toliau savo vaikams, draugams, kolegoms..
O dabar įsivaizduokime, kad tokioje atmosferoje užaugęs žmogus pradeda dirbti masinės informacijos skleidimo priemonėse, arba – mokytoju, arba – gydytoju, arba – valstybės tarnautoju.. Kadaise suklaidintas, nevalingai savo elgesiu jis klaidins ir kitus, platindamas toliau teigiamą požiūrį į alkoholį. Ir ne todėl, kad jis kenkėjas, o todėl, kad jis tiki tuo, kuo jį nuo pat mažens įtikino aplinkiniai žmonės.
Socialinis poveikis taip pat sustiprina šeimos įdiegtus įsitikinimus per reklamą, filmus ar „žvaigždžių“ gyvenimo būdo aptarinėjimą – kur populiarūs herojai geria, rūko ir gyvena palaidą gyvenimą, o alkoholio propagavimas jau panašėja į socialinę psichozę. Jai pasidavę žmonės plaukia su visais pasroviui – nemąstydami ir tikėdami viskuo, kas jiems sakoma. Žmones klaidina ir plačiai skleidžiamas požiūris: tie, kurie skaitomi visuomenės aukštuomene – visuomet yra teisūs, nors ir elgiasi destruktyviai, o „blogiukai“ – visuomet yra „prasčiokai“.
Todėl tas „prasčiokas“ gali būti alkoholikas, o štai aukštuomenės atstovo alkoholizmas įvardinamas kaip „yda, paklydimas, neatsiejama profesijos dalis“, todėl jiems.. galima, net privalu. Štai ir sekama tokiais pavyzdžiais, nes jie – „lyderiai“. Kodėl gi tuomet stebimės, kad jaunimas anksti pradeda rūkyti, vartoti alkoholį ar kitus narkotikus? Juk jie negimė su šiomis priklausomybėmis – jie tiesiog seka suaugusiųjų pavyzdžiu..
(Bus daugiau)
ruvi 