Autorius: Ruvi

Vakar manęs paklausė: ką aš pasakyčiau žmogui, kuris išgyvena dvasinę tuštumą?

Aš atsakiau: išgyventi ją pilnai. Kol nepajusi, kad atgauni jėgas, kad gali atsistoti ir žengti mažą žingsnį.

Neversk savęs atrodyti laimingu, kai esi nelaimingas, nebandyk pritaikyti sau begalinius patarimus, tokius kaip: “susiimk ir prisiversk kažką daryti“, “kol tu verki, laimė išeina“, “laikas ne galvoti, o veikti“, ir t.t.

Dar pavojingiau lyginti save su tais, kurie tarsi stipresni, ryžtingesni, sėkmingesni.

Kiekvienas gyvena jam priimtinu gyvenimo tempu.

Bet net atsidūręs dugne prisimink, kad ten, aukštai, šviečia saulė, ir tikėk, kad būtinai išauš rytas, kai pabusi ir suprasi: tau jau lengviau.

Pagal Elčin Safarli esė, vertė ruvi.lt

Ramaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Vieną dieną tas, kas pasielgė su jumis blogai, prašys jūsų pagalbos.

Gyvenimas – jis kaip filmas arba kaip romanas. Jame yra savo siužetas ir logika. Po kulminacijos seka atomazga. Ir visi poelgiai turi pasekmes.

Sąmoningas kenkimas kažkam – taip pat turi pasekmes. Ir po tam tikro laiko tarpo tas, kas kenkė, žemino, šmeižė ir tyčiojosi iš kito žmogaus, gali pats atsidurti jo vietoje. O pati didžiausia bausmė tam, kas kenkė – priimti pagalbą iš to, kam jis kenkė.

Toks daugelio romanų ir filmų siužetas. Gyvenime taip pat taip dažnai nutinka. Vieną dieną tas, kas jums kenkė, gali tapti priklausomas nuo jūsų.

Anyta tyčiojosi iš marčios, o paskui paseno ir apako. Ir niekam nereikalinga buvo, net sūnui, kurį keikė ir nedavė ramiai gyventi. Marti pasiėmė atostogas savo sąskaita, sumokėjo už operaciją ir slaugė anytą ligoninėje – juk ji negalėjo savimi pasirūpinti. Regėjimas sugrįžo.

Arba viršininkas tyčiojosi iš pavaldinio, kaip tik įmanė. Būtent tyčiojosi. Net nemalonu pasakoti detaliau. O vėliau tas pavaldinys, vienintelis iš visų, aplankė viršininką ligoninėje – tas patyrė insultą. Ir dar kelis kartus aplankė, atnešė vaisių ir tiesiog pabuvo, pasikalbėjo. Nors viršininką atleido, jokios naudos iš tų vizitų nebuvo. Bet juk reikia ligonius lankyti.

Direktorius atleido merginą nesąžiningai ir niekšingai; o po dešimties metų atėjo į jos sukurtą įmonę įsidarbinti valytoju. Jis viską prarado, nuskurdo, susirgo ir prašė jį įdarbinti. Mergina padėjo jam ir su darbu, ir su gydymu. Ji tiesiog negalėjo kitaip pasielgti.

Arba štai – nusigyvenęs girtuoklis prašė pinigų gatvėje iš vieno žmogaus. O tas pažino seržantą, kuris kariuomenėje iš jo tyčiojosi. Bet pinigų jam davė; ir paklausė, kuo galėtų jam padėti, ir savo mašina pavežėjo jį iki namų – girtuoklis dar turėjo namus. Ir nepradėjo džiūgauti: “Cha-cha! Taip tau ir reikia! Tai gyvenimas tave nubaudė! Tai tau antausis ir akmuo į nugarą!“

Kilniaširdžiai žmonės niekada taip nepasakys, matydami pažeminimą ir nelaimes tų, kas jiems kadaise pakenkė. Jie išties pagalbos ranką. O jei negali padėti – nebadys pirštais ir nesišaipys. Nukreips žvilgsnį į šalį, kad dar labiau nepažemintų…

O tiems, kas tyčiojasi ir šmeižia, vertėtų priminti – gali būti, kad teks priimti pagalbą iš tų, ką jie skriaudžia. Taip dažnai būna. Labai dažnai. Kaip kine…

Pagal Annos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Emocinio atsivėrimo su pliuso ženklu mes kažkodėl baiminamės labiau, nei su minuso ženklu…

Kitaip tariant, švelnumą mes išreiškiame sunkiau, nei pyktį…

Tylūs ir paprasti žodžiai skamba rečiau, nei garsi kritika…

Įsižeisti lengviau, nei paklausti…

Kodėl?…

Tikrai ne todėl, kad mes blogi, ar bejausmiai…

Bet todėl, kad beveik kiekvienas iš mūsų turi pažeisto pasitikėjimo patirtį, kuri vėliau automatiškai persijungia į savisaugos režimą net ir tuomet, kai mums nieko negresia…

Štai kodėl pasitikėjimas – svarbiausia vertybė artimų žmonių santykiuose, mielieji…

Vertybė, kuriai reikalinga ne restauracija, o Nepažeidžiamumas…

Restauruotas pasitikėjimas, kaip įskilęs puodelis, kurį suklijavo, bet štai gerti iš jo vargu ar įmanoma…

Ir joks užkulisinis gyvenimas nevertas to, ką mes dėl jo aukojame…

Ir net atsisveikinti su tiesa širdyje visada geriau, nei pasilikti, bet su melu…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kažkam tu būtinai pasirodysi laiku. Net jei apie tai nežinai. Vienas trumpas susitikimas su tavimi gali pakreipti kažkieno dieną pozityvia linkme. Įžiebti šviesą, o kartais – ir gyvenimą.

Kažkam labai svarbu išgirsti tai, ką gali pasakyti būtent tu. Išgirsti tavo patirtį, tavo požiūrius, tavo mintis, tavo viltis. Jis netaikys to savo gyvenime tiesiogiai – juk ne tame esmė, – bet, įkvėptas tavo drąsos būti atviru su kitais, jis galės tapti atviru pats su savimi. O tai jau labai daug.

Kažkas tikrai ieško to, kuo tu gali pasidalinti. Ieško, ir, galbūt, neranda, nes tu abejoji. Laikai visa tai savyje, neatveri durų. Ant jų visada kabo užrašas: “Uždaryta“. Tu gali neatverti plačiai durų, bet vis gi išdrįsk pasidalinti tuo, ką laikai savyje: daug kam reikalingas tavo pavyzdys.

Tai, ką tu gali pasakyti, padaryti, pasiūlyti, galbūt, reikalinga ne visiems, bet padaryk tai, pasakyk, pasiūlyk. Pabandyk.

Kartais šis žingsnis atrodo lyg šuolis per bedugnę, bet galiausiai tampa tiltu, kuris sujungia su tais, su kuo pakeliui. Ir be tavęs jūs nesusitiksite.

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Ramaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Prisiminkite situaciją, kai jūs nebuvote išklausytas.

Kai į jūsų prislėgtą būseną gavote tokį atsaką: “Na, nieko baisaus, argi tai problemos? Rankos-kojos yra, nėra čia ko liūdėti! Gyvenimas puikus!“

Arba kai pasidalinote savo pergyvenimais: “Nežinau, ką daryti..“, jums patarė: “Eik, prasiblaškyk, pasilinksmink! Negalvok apie nemalonumus, viskas bus gerai!“

O kai netekote kantrybės, jus pagėdino: “Ko čia nerviniesi? Ko raudi dėl niekų? Nekelk balso!“

Arba kai guodėtės: “Man taip baisu..“, o jums atsakė: “Nėra čia ko bijoti! Tu gi ne mažas vaikas!“

Ir… vietoje palengvėjimo, kad jūs ne vieni, pajutote gumulą gerklėje ir vis augančią vidinę įtampą. Ir dar – neviltį, kaltę, liūdesį, gėdą… Ir supratote, kad nėra prasmės net pradėti kalbą apie savo jausmus ir pojūčius, nes niekam tai neįdomu.

O kaip norėtųsi, kad kažkas pasakytų: “Aš suprantu tave. Matau, kad tau liūdna… baugu…tu sutrikęs… Tau nelengva. Aš šalia…“

Būti išklausytam – tai, ko gero, vienas iš esminių dalykų santykiuose su žmonėmis.

Tai labai svarbu – gebėti išklausyti, išgirsti ir suprasti kitą žmogų… Sukurti jaukią pasitikėjimo erdvę, kur jūsų jausmai išreiškiami ir priimami.

Būtent tai yra harmoningų santykių pagrindas, ir tai, kas suteikia jums galimybę vystyti savo gyvenimą pozityvia santarvės linkme. Kad tai įgyvendintume, turime mokytis kalbėtis apie savo jausmus ir būsenas.

Išklausyti… Išgirsti… Suprasti… Mylėti….
⠀
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Visą naktį lijo kaip iš kibiro. Lijo taip, lyg kažkas būtų sumanęs nuplauti visas šio miesto spalvas.

Žalia, raudona, geltona – skęsta po kojomis, tiesiog dabar, akimirksniu, pavirsdamos pernykščiais lapais.

Ruduo įpusėjo.

Pasaulis keičia optiką ir tampa monochrominiu.

Gyvenimas palengva persikelia iš išorės į vidų. Sušildome asmeninę erdvę, skirstome šilumos atsargas ilgai žiemai, pravedame vidinių resursų inventorizaciją…

Visos didelės ir dosnios vasaros prasmės pasiekė aukščiausią koncentraciją ir dabar padėtos atsargai, tarsi mėlynių uogienė, kad ilgais vakarais galėtume po šaukštelį papildyti savo džiaugsmą.

Paskaičiuokite savo paūgėjusius viščiukus, surinkite išmėtytus akmenis, darykite viską, kas reikalinga, žiema būna labai ilga.

Saugokite tuos, kurie šalia. Branginkite tuos, kurie toli. Visiems drauge šilčiau…

Pagal Elenos Kasjan esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Aš pažįstu moterį, kuri mums susitikus, visuomet sako: “Gyventi pasiruošusi!“…

O juk jos gyvenimas būtų nepakeliama našta daugeliui iš mūsų, mielieji…

Ne, ji nesaldina gyvenimo išgalvotomis emocijomis ir nesišypso per jėgą…

Tiesiog kartą ji aiškiai suprato, kad lengviau jai pasidaro ne tuomet, kai ji bijo, bėga, blaškosi ir skundžiasi, bet tuomet, kai gyvena, nesuteikdama padidinto reikšmingumo savo skausmui, ir visoms negandoms, nežinia iš kur ateinančioms…

Na, taip… sveikata nekokia… problemos keičia viena kitą… kartais ir baugu, ir neramu…

Bet…

Štai langas blankus, reikia išplauti… šuns maistas baigėsi, reikia nueiti į parduotuvę… draugės gimimo diena, numegsiu jai šaliką… knyga nauja išleista, noriu perskaityti… ruduo toks gaivus, smagu pasivaikščioti…

Gyventi pasiruošusi…

Visada…

Ir gyvena…

Ir atskiria sveiką rūpestį savimi nuo kankinančios koncentracijos į kiekvieną savo baimę ir į kiekvieną savo kūno dilgtelėjimą…

Neieško stebuklingų piliulių… ir apskritai neieško jokios magijos, nes žino, kad pagrindinė pusiausvyros paslaptis, ir ji tai tvirtai žino, yra gebėjime priimti gyvenimą ir save pačią tokiais, kokie jie yra…

Ne geresniais, ir ne blogesniais…

“Gyventi pasiruošusi!“, sako ji man ir vėl, ir aš priimu jos devizą…

Prisijunkite 🙂 !..

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt