Jau įrodyta, kad teigiamą požiūrį į alkoholį turime dėl socialinio programavimo, t.y., elgiamės taip, kaip elgiasi dauguma. Įpirštus elgesio stereotipus galiausiai priimame kaip savus, todėl pradedame juos teisinti. Kai įpročiai tampa „savi“, mes juos kartojame automatiškai, negalvodami. Bet kokio negatyvaus išorinio poveikio galime išvengti tik turėdami informaciją apie negatyvius reiškinius.
Gavęs informaciją, išmintingas žmogus daro išvadas ir veikia ryžtingai, kitaip tos žinios bevertės. Jei anksčiau galima buvo abejoti, ar alkoholio poveikis yra pilnai ištirtas, tai šiai dienai turime daugybę tarpusavyje nesusijusių tyrėjų išvadų iš įvairių šalių, o svarbiausia – patvirtintą Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) išvadą: alkoholis yra sveikatą žalojantis narkotikas.
Garsus rusų fiziologas I. Pavlovas savo straipsnyje „Bandomoji fiziologo ekskursija į psichiatriją“ rašė, kad apgirtimas – kvailiojimas, nenatūralus linksmumas, ašaros ar agresyvumas – jam labai primena šizofreniją. Alkoholinis apsvaigimas, kurį daugelis vadina malonumu ir smagumu, yra apsinuodijimas etanoliu, pasireiškiantis smegenų hipoksija (deguonies trūkumu). Apsinuodijimo stiprumas priklauso nuo išgerto kiekio ir etanolio koncentracijos kraujyje.
Dėl savo žalojančio poveikio visam organizmui alkoholio vartojimas vadinamas žalingu įpročiu. Kaip ir kada apsivertė mūsų suvokimas, kad žalingą įprotį pradėjome vadinti malonumu? Taip atsitiko todėl, kad visuomenėje propaguojama „kultūringo“ arba „saikingo“ alkoholio gėrimo teorijos, bet visiškai nutylima, kad yra ir alternatyva – blaivybė, blaivus gyvenimo būdas. Taigi, gaunasi, kad mes neturime pasirinkimo: gyventi blaiviai ar gerti alkoholį – mums siūlomas tik „kultūringas“ gėrimas ir alkoholinių gėrimų gausybė.
Taip įperšama iliuzija, kad turime išmokti „kultūringai“ gerti, o šalia draugiškai pagrūmojama: kitaip būsi alkoholiku, o alkoholikas yra blogis, nes jis silpnavalis ir nekultūringas. Tuo tarpu medikai šiandien jau pagrįstai tvirtina: „saikingai“ narkotinę medžiagą vartoti neįmanoma, nes nuo narkotinės medžiagos vartojimo neišvengiamai vystosi priklausomybė.
Kiekvienas pažengęs alkoholikas stebuklingai per akimirką alkoholiku nepavirsta, jis pradeda nuo „saikingų“ dozių – tai procesas. Taip žmonės pradeda žaisti pavojingą žaidimą – prasigersiu ar neprasigersiu – ir žaloja savo sveikatą. Kadangi yra suformuotas neigiamas prasigėrusio alkoholiko vaizdinys, tai alkoholikais savęs nepripažįsta net prasigėrę – matote, kaip stipriai žmogų veikia primestos išorinės programos, nors intuityviai tikrai kiekvienas jaučia: kažkas yra ne taip su tuo alkoholiu, juk negali būti bloga nuo gero dalyko..
Sociologai taip pat patvirtina nerimą keliančius faktus: visi reiškiniai, susiję su alkoholio vartojimu, auga tiesiogiai proporcingai, augant suvartoto alkoholio kiekiui. Kokie tai reiškiniai? Smurtas, nusikaltimai, avarijos, nelaimingi atsitikimai, skyrybų padaugėjimas, moralinis nuosmukis, visuomenės sveikatos pablogėjimas, išsigimimai. Visi žinome, kad Lietuvoje suvartojamo alkoholio kiekis per metus jau viršijo visas katastrofines ribas.
Dabar pagalvokime – jeigu tai toks nekaltas gėrimas, kodėl jis atneša tiek neigiamų ir kartais baisių pasekmių? Ar esate girdėję žinią apie kilnius ir gražius darbus, kuriuos nuveikia girti žmonės?.. Daugelis esate matę laidas apie policininkus, važiuojančius į nusikaltimo vietas – ar pastebėjote, kad didžioji dauguma nusikaltusių žmonių yra girti arba išgėrę?
Pakanka atidesnio žvilgsnio, ir kiekvienas sąmoningas žmogus supranta, kad mitai apie alkoholį suklaidino daugybę žmonių. Tie mitai stiprūs, nes sklando ne tik visuomenėje, bet ir yra palaikomi šeimose. Žmonės tarsi užburti mato tik vieną iliuzinę alkoholizmo pusę – linksma, šventė, smagu.., ir užmerkia akis į alkoholizmo pasekmes – organizmo intoksikaciją, alkoholinę priklausomybę, asmenybės degradaciją.
Supratę alkoholio vartojimo pasekmes, suvokiame, kad gerdami alkoholį, viso labo susikuriame iliuzinį atsipalaidavimą – narkotinę euforiją, iliuzinį džiaugsmą – apsinuodijimą etanoliu, iliuzinius draugus – sugėrovus, iliuzinė šventę – girtuokliavimą, ir iliuzinę laimę, kuri telpa alkoholio butelyje. Tuomet viskas sukasi aplink butelį: tam, kad jį nusipirktume, turime uždirbti pinigų, liūdesį ar džiaugsmą liejame alkoholiu, be butelio nemokame bendrauti ir švęsti.
Ar to ieškome, ar tai atrandame alkoholyje? Mūsų tikėjimas jo mistinėmis galiomis toks stiprus, kad neabejodami jį perduodame sekančioms kartoms – negailestinga statistika rodo, kad alkoholikai jaunėja, kad vos keli procentai abiturientų nevartoja alkoholinių gėrimų. Štai tokia galinga ir veiksminga alkoholinė propaganda ir tikėjimas paskleistais mitais apie alkoholį.
Kiekvienas galime ir, manau, jau turime busti iš alkoholinių iliuzijų. Šiandien tas laikas, kai alkoholio vartojimas yra ne tik asmeninis reikalas, bet ir tautos išlikimo klausimas – apie tai byloja statistika. Tik pradėję gyventi blaivybėje, mes pamatome visas pražūtingas alkoholio vartojimo pasekmes. Alkoholizmas yra nelaisvė, nes laisvas žmogus gali lengvai jo atsisakyti.
Pagalvokime – ar gali žmogus būti laimingas, būdamas alkoholio nelaisvėje? Tai, ko ieškome alkoholyje, yra netikra, o jo vartojimo pasekmės – realios, ir nuo jų neapsaugotas nei vienas žmogus. Buskime, išdrįskime pažiūrėti tiesiai į problemą – alkoholizmą – šiandien tai didelė mūsų mažos šalies problema.
ruvi 