Autorius: Ruvi

Kodėl tikime melu? (2 dalis)

„Nuodai yra nuodai, net ir suvynioti į blizgantį popierėlį“ – E. Fromas

Idėja gerti spiritą – akivaizdūs kliedesiai, o ginčytis su kliedesiais beprasmiška. Stebina tai, kad žmonės ne tik patiki šiais kliedesiais, bet ir vadovaujasi jais gyvenime. Medicinos psichiatrijos vadovas (M., „Medicina“, 1983, 1t, 29 psl.) rašo: „Idėja skaitoma kliedesiu tuomet, kai ji neatitinka realybės, iškreiptai ją atspindi, ir, užvaldžiusi sąmonę, pasidaro (nežiūrint į akivaizdžius prieštaravimus su tikrove) nepasiekiama ištaisymui. Tokių idėjų visuma vadinama kliedesiu“.

Nepritariantiems alkoholio vartojimo idėjai yra visiškai akivaizdu, kad ši idėja atitinka kliedesių apibrėžimą. Be to, šia idėja yra užkrėsta dauguma žmonių, todėl galime tai vadinti masiniu kliedesiu. Pabrėžiama, kad tam, kad tikėtume šiuo alkoholiniu kliedesiu, nereikia būti silpnapročiu. Atvirkščiai – kliedesių kūrimui žmonės panaudoja visas savo kūrybines pajėgas.

Vartojančiam alkoholį tai neatrodo kliedesiais, nes jis įsitikinęs, kad alkoholis yra gėrimas, todėl nieko blogo tame nemato. Blaivaus ir aiškaus proto žmogus šiuos alkoholinius skysčius mato tokiais, kokie jie yra – kaip nuodingas ir pavojingas medžiagas. Todėl nuodingoms medžiagoms nėra taikomos sąvokos „saikingai“ ar „kultūringai“ nuodytis: nuodas yra nuodas.

Kai teisingai sudedami akcentai ir viskas vadinama savo vardais, tuomet daugeliui pasidaro akivaizdūs kliedesiai, kuriais tiki didžioji dauguma žmonių. Tačiau kaip nutinka, kad žmonės tuo patiki? Kodėl tikima, kad jei valstybė prekiauja alkoholiu, tai kiekvieno šventa pareiga pirkti šiuos nuodus ir jais nuodytis? Tai dėl socialinio poveikio: tai, ką daro dauguma, atrodo teisinga. Alkoholinis programavimas – tai savotiškas pasaulėžiūros modelis, tai lyg greitai plintanti infekcija.

Ar galima prieš tokį programavimą atsilaikyti? Žinoma, galima, tereikia melą pakeisti tiesa. Jei norime padėti alkoholį vartojančiam žmogui išbristi iš alkoholizmo liūno, turime padėti jam pakeisti informacijos reikšmę, kurią jis gavo anksčiau ir per kurios prizmę jis žiūri į dabartį. Yra žinoma, kad net tikinčiam melu žmogui būna sąmonės prašviesėjimai, ir jis pradeda abejoti tuo, kas akivaizdžiai neatitinka realybės, pvz., jausdamas pagirias, žmogus dažnai suabejoja alkoholio „teigiamomis“ savybėmis.

Jei žmogus sugeba ilgiau išlaikyti distanciją nuo dirgiklių – šiuo atveju alkoholio ir išgertuvių – tuomet jis labai greitai pradeda pakankamai kritiškai vertinti savo ydingą elgesį ir to elgesio priežastį – melą, kuriuo jis įtikėjo ir visai neseniai vadovavosi savo gyvenime bei gynė. Ir, atvirkščiai, jei žmogus yra savo melagingų įsitikinumų įtakoje – šventė, išgertuvės, savaitgalio šventimas – tuomet dominuojančio, nors ir klaidingo įsitikinimo likvidavimas yra neįmanomas.

Išvados iš to paprastos:

1) Alkoholį vartojantis žmogus – ne tik klystantis žmogus, bet ir giliai tikintis „geromis“ alkoholio savybėmis ir būtinybe vykdyti alkoholinį ritualą.

2) Praktiškai padėti jam galima tik tuomet, kai vartojantis alkoholį yra atskirtas nuo melagingų įsitikinimų šaltinio (išgertuvės, alkoholis), kitaip tai panašės į skalbinių gręžimą vandenyje.

3) Išorinė pagalba gali būti tame, kad pajungus sveikai mąstančią alkoholiko asmenybės dalį, sustiprinti tikrąją alkoholio vartojimo idėjos matymą – kaip svetimą jam, įskiepytą autoagresijos stereotipą.

4) Pakeisti melagingus akcentus ir reikšmes į tiesą apie alkoholį, kuri net būnant šalia kliedesio šaltinių, padėtų išlikti nešališku ir blaiviai mąstančiu.

Vaduokimės iš melo. Nežaiskime dvejopų žaidimų: jei matome, kad alkoholis ardo artimo žmogaus sveikatą ir gyvenimą, pirmiausia tapkime jam blaivybės pavyzdžiu – tik tuomet galėsime jį motyvuoti blaivybei. Alkoholio vartojimo idealogija yra kliedesių rūšis, kurią jau baigia išsklaidyti šiuolaikinis mokslas. Būkite progresyvūs žmonės, vadovaukitės tiesa savo gyvenime ir padėkite pamatyti tiesą savo artimiesiems.

(Pagal psichiatro E. Batrakovo straipsnius, vertė ruvi.lt)

Kodėl tikime melu? (1 dalis)

Dažnai tenka išgirsti klausimus: „Ką daryti – vyras (sūnus, motina, tėvas, duktė) vartoja alkoholį, bet girtuokliu savęs nepripažįsta, o gydytis atsisako?“ Ką galima atsakyti susirūpinusiems giminaičiams?.. Iš tiesų – ką? Kaip būtų paprasta, jei alkoholizmas būtų viso labo tik liga, o alkoholikas – ligonis: davei tabletę, ir – o džiaugsme – žmogus gyvas, sveikas ir laimingas.

Tačiau alkoholikas ne ligonis, o alkoholizmas – ne liga. „Alkoholizmas – tai visų pirma psichologinė negalia“ (G. A. Šičko). Alkoholikas – tai psichologiškai kenčiantis žmogus, kurio kančia ne smegenų liga ar funkciniai kažkokių kūno struktūrų sutrikimai. Jo kančios priežastis – įsitikinimas, kad spiritą ir su juo pagamintus gėrimus galima gerti. Maža to, jis dar ir įsitikinęs, kad spiritiniai gėrimai turi teigiamų savybių ir alkoholio vartojimas yra neatsiejama žmonijos kultūros dalis.

O kas gi tuomet yra žmogus, kuris kenčia nuo kenčiančio alkoholiko? Pirmiausiai tai žmogus, tikintis tuo pačiu, nuo ko jis nori „išgydyti“ alkoholiką. Antra – jis ir pats nieko prieš sudalyvauti vienokiuose ar kitokiuose alkoholio vartojimo ritualuose. Skirtumas tarp šių dviejų žmonių ne tikėjimo objekte, o tik ritualinio veiksmo detalėse. Dažniausiai arši polemika įsiplieskia tik vienu alkoholinių dogmatų klausimu: „kiek reikia gerti alkoholio?“.

Tuo pačiu vieni stengiasi įpiršti kažkokią konstantą – saiką, kiti gi, kategoriškai atmesdami tokį klausimo pastatymą, pareiškia, kad kiekvienas „jaučia“ savo saiką. Visiškai akivaizdu, kad esminio skirtumo tarp besiginčijančių nėra, skirtumas tik kiekybinis. Štai iš čia ir šeimyniniai vaidai, nes namiškiai savo alkoholikui tiesiogiai sako: „Mes tikime, kad vartoti alkoholį reikia, bet tu, brangusis, nors ir tiki tuo pačiu, tačiau savo tikėjimu nesivadovauk, nes tau tai kenkia“.

Na, ar ne prieštaravimai? Ko gi nori tuomet giminaičiai? Jie nori savo tikėjimo brolį išgydyti, bet ar įmanoma išgydyti nuo tikėjimo? Kas apskritai yra „alkoholinis tikėjimas?“ Kaip ir bet koks kitas: tai tam tikrų idėjų, požiūrių ir įsitikinimų suma, kurią žmogus laiko teisinga. Iš esmės alkoholinio tikėjimo pagrindas yra įsitikinimas, kad alkoholis yra toks pat gėrimas, kaip ir pvz., vanduo.

O ką šiuo klausimu sako mokslininkai ir nevartojantys alkoholio žmonės? Jie sako: „Spiritas, tai yra, alkoholis yra besąlygiškai nuodas, turintis protoplazminį poveikį“. Kas iš jų teisus? Žinoma, mokslas, kuris remiasi ne nauda, ne kulinariniais-literatūriniais skoniais, bet faktais, kurie remiasi daugybinių eksperimentų ir stebėjimų rezultatų išvadomis.

Štai tik kelios išvados, kurias pateikė autoritetingi mokslininkai:

Neurologas V. M. Bechterevas: „Alkoholis yra narkotinė medžiaga“.

Fiziologas H. E. Vvedenskis: „Alkoholio poveikis organizmui prilygsta narkotinių medžiagų poveikiui ir tipinių nuodų poveikiui, tokiems kaip chloroformas, eteris, opijus ir pan.“

Higienistas F. F. Erismanas: „Alkoholis nėra maistinė medžiaga, jis net stipriai atskiestas žmogui yra pavojingas nuodas“.

Remdamiesi šių ir kitų mokslininkų išvadomis, mes galime užduoti dar vieną klausimą: „Ar iš tiesų spiritas yra gėrimas?“ Akademikas V. G. Ždanovas teigia: „Gėrimas yra tai, ką galima gerti, kuo galima maitintis ir maitinti organizmą“. Ar galima maitintis protoplazminiu nuodu?! Kiekvienam blaiviam žmogui, turinčiam sveiką nuovoką ir aiškų protą akivaizdu: spiritu maitintis negalima niekada, niekur ir jokia forma.

Todėl visus kitus tvirtinimus, teigiančius, kad alkoholį vartoti sveika, turime vadinti net ne melu, o kliedesiais – kokioje formoje jie bebūtų pateikiami: eilėraščių apie „taurius“ vynus, filmų su alkoholio propagavimu, raginimų gerti dėl sveikatos, pilti alkoholį „dėl skonio“ į kulinarinius patiekalus ir taip toliau.

Plačiau apie tai – antroje dalyje.

(Pagal psichiatro E. Batrakovo straipsnius, vertė ruvi.lt)

“Meilės“ instaliavimas

Techninis aptarnavimas: – Klausome jūsų.

Klientas: – M-m-m… viską apsvarstęs, aš vėl ryžausi instaliuoti “Meilę“. Galėtumėte man padėti?

Techninis aptarnavimas: – Žinoma. Jei jūs pasirengęs, galime pradėti tuojau pat.

Klientas: – Na, aš nelabai susigaudau šiame procese, bet manau, kad esu pasirengęs. Nuo ko pradėti?

Techninis aptarnavimas: – Pirmiausiai atverkite “Širdį“. Jūs žinote, kur yra jūsų “Širdis“?

Klientas: – Taip. Bet ar galima instaliuoti “Meilę“, jei yra paleistos kitos programos?

Techninis aptarnavimas: – Kokios programos?

Klientas: – M-m-m.. turiu pajungtas “Praeities Nuoskaudas“, “Žemą Savęs Vertinimą“, “Nusivylimą ir Niūrumą“.

Techninis aptarnavimas: – Su “Praeities Nuoskaudomis“ neturėtų būti problemų. Kad netrukdytų kitų programų darbui, “Meilė“ jas palaipsniui ištrins iš operatyvinės atminties, išsaugodama kaip laikinus failus. Savo modulio “Aukštesnė Savimonė“ pagalba “Meilė“ palaipsniui ištrins ir “Žemą Savęs Vertinimą“, tačiau jūs pats turėsite ištrinti visą “Nusivylimą ir Niūrumą“, nes jie gali trukdyti instaliuoti “Meilę“.

Klientas: – Bet aš nežinau, kaip ištrinti. Galėtumėte pamokyti?

Techninis aptarnavimas: – Žinoma. Įeikite į pagrindinį meniu ir pabandykite įjungti “Atleidimą“. Junkite tiek kartų, kiek prireiks ištrinti “Nusivylimą ir Niūrumą“.

Klientas: – Gerai, viskas gavosi. Ačiū… oi, “Meilė“ pati pradėjo instaliuotis… Ar tai normalu?

Techninis aptarnavimas: – Taip, bet nepamirškite, kad jūs turite tik bazinę programą. Ją pilnai patobulins “Kitos Širdys“.

Klientas: – Oi,.. atsirado pranešimas “Klaida! Programa neveikia su vidiniais komponentais“. Ką tai reiškia?

Techninis aptarnavimas: – Nesijaudinkite. Tai techninis terminas, jis parodė, kad “Meilė“ jau dirba su išoriniais komponentais, bet dar nepasikrovė į “Jūsų Širdį“. Kad tai įvyktų, reikia iš pradžių pamilti save.

Klientas: – Ką gi man dabar daryti?

Techninis aptarnavimas: – Paspauskite ties “Pritarimu Sau“, o paskui įjunkite šiuos failus: “Atleidimas Sau“, “Savo Privalumų Pripažinimas“, o taip pat “Savo Trūkumų Pripažinimas“.

Klientas: – Gerai, padaryta.

Techninis aptarnavimas: – O dabar nukopijuokite visa tai į “Mano Širdį“, ir sistema pati ištrins nederančius failus. Tačiau jums teks savarankiškai ištrinti “Daugiažodę Savikritiką“ iš visų meniu, o taip pat išvalyti šiukšlinę. Įsitikinkite, kad “Daugiažodė Savikritika“ sunaikinta pilnai, ir niekuomet, jokiomis aplinkybėmis nesisiųskite šio failo.

Klientas: – Viskas gerai! “Mano Širdis“ pildosi naujais failais! Monitoriuje pasirodė “Šypsena“ ir “Dvasinė Pusiausvyra“. Taip visuomet nutinka?

Techninis aptarnavimas: – Ne visada… Kartais tai užtrunka žymiai ilgiau… Taigi… “Meilė“ įdiegta. Dar viena detalė: “Meilė“ – nemokama programa. Kad ji normaliai funkcionuotų, būtina ją dovanoti kitiems, o jie mainais padovanos jums savąją.

Klientas: – Ačiū! 🙂

(Autorius nežinomas)

Visiems gražaus, saulėto ir šilto savaitgalio!! 🙂

Moterys… :)

* Sukūręs vyrą, Kūrėjas suprato, kad gali žymiai daugiau.. ir sukūrė moterį 🙂 .

* Ji tokia įvairi:

– tai kaprizinga, tai supratinga;

– tai jaučiasi gražuolė, tai pabaisa;

– tai nekantri, tai ištverminga;

– tai tyli, tai plepa;

– tai stipri, tai silpna;

– pyksta ir taikosi;

– verkia arba juokiasi;

– skundžiasi neturinti ką apsirengti ir prašo dar vienos spintos rūbams..

Ne, ne, tai ne diagnozė, tai – Moteris :)..

* Juokaujama, kad išrastas dirbtinis intelektas – brunete nudažyta natūrali blondinė, tačiau… moteris išmintingesnė už vyrą: ar jūs kada girdėjote, kad moteris pamestų galvą tik dėl to, kad vyro kojos gražios?..

* Viskas, ką daro moteris namuose – nepastebima. Pastebėti pradedama tuomet, kai ji to nedaro.

* Klysta ir vyrai, ir moterys, galvodami vieni apie kitus: vyrai – kad visos moterys skirtingos, o moterys – kad visi vyrai vienodi.

* Vienos moters žvilgsnis į kitą primena muitinės kontrolę.. Ir nėra moteriai nieko labiau guodžiančio, nei sutikti moterį, kuri sveria daugiau už ją. Nors.. nėra artimesnių žmonių, nei moterys, besilaikančios tos pačios dietos 🙂 ..

* Niekas taip nepadeda namų tvarkyme, kaip atjungtas internetas.

* Mažai kas žino, kad kalba moterys ne taip jau tuščiai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: jos tiesiog pritaiko reklamos principą: pasiekia savo daugkartiniu kartojimu.

* Ir vis dėlto optimistas žmogus, kuris mano, kad moteris baigė pokalbį telefonu tik todėl, kad pasakė “viso gero“.

* Kai moteris prašo patarimo, jai reikalingas ne patarimas, o pašnekovas, kuris padėtų suprasti, ką ji kalba 🙂 .

* Šalia tikro vyro – tiesiog laiminga moteris, šalia kitų – stipri moteris.

* Moteris moka įdėmiai klausyti savo vyro – ypač tuomet, kai jis kalbasi su kita moterimi..

* Flirtas – kuomet moteris nežino ko nori, tačiau visai būdais to siekia..

* Romantika – nuotaika, kai viskame matai tik gera.. Todėl moterys “nepataisomos“ romantikės :).

* Mylinti moteris iš kasdienybės padaro stebuklą :)..kokia laimė būti laimės priežastimi!

Sveikinimai visoms nuostabioms Moterims gražios pavasario šventės proga :)!

Apie mintis

Kiekvieną dieną žmogaus galvoje kyla apie 60000 minčių! Įspūdingas skaičius, tiesa? Iš karto kyla dar viena papildoma mintis: ir kaip gi mes jas visas suvaldome?.. Įdomu tai, kad atlikę gilią žmogaus sąmonės analizę, psichologai nustatė, kad egzistuoja viso labo.. trys minčių tipai. Kokie jie?

Tai tos mintys, kurių dėka mes įsivaizduojame (prognozuojame) savo ateitį; tos, kuriomis išreiškiame savo norus (reikalavimus); ir galiausiai mintys, kurios paaiškina (pateisina) mūsų prognozes ir reikalavimus. Sutrumpintai – prognozės, reikalavimai, paaiškinimai. Peržvelkime kiekvieną iš jų – tai padės geriau suprasti minčių veikimo principus.

Pradėkime nuo minčių-prognozių. Noras numatyti, įtakoti ateitį yra natūralus, net būtinas: kad žmogus būtų laimingas, jis turi turėti gerą ateities perspektyvą. Tačiau prognozės gali būti pozityvios (motyvuojančios) arba negatyvios (gesinančios ir sėjančios niūrumą). Jos skirstomos į tris grupes:

1. Prognozės apie save, pavyzdžiui: “aš sugebėsiu“ (arba “aš nesugebėsiu“), “man nieko nesigaus“ (arba “man gausis“), “aš ištversiu“ (arba “aš neištversiu“), “tai man per sunku“ (arba “tai man lengva“), ir t.t..

2. Prognozės apie kitus, pvz.: “jie bus patenkinti“ (arba “jie to neįvertins“), “jis palaikys mano iniciatyvą“ (arba “jis nepalaikys manęs“), “ji mane supras“ (arba “ji nesupras manęs“) ir panašiai..

3. Įvykių prognozės, pavyzdžiui: “mums pavyks“ (arba “mums nepavyks“), “viskas bus gerai“ (arba “viskas baigsis blogai“), “tai mūsų šansas“ (arba “tai laiko gaišinimas“), “ateityje viskas gerės“ (arba “viskas tik blogyn“) ir t.t..

Sekantis minčių tipas – reikalavimai. Kuo daugiau reikalavimų ir pretenzijų, tuo daugiau ambicijų ir konfliktų. Sveikas mąstymas – kuomet turime motyvuotus norus, vystome savo geras savybes be spaudimo ir rungtyniavimo, o su kitais žmonėmis ieškome susitarimo. Skiriami taipogi į tris grupes:

1. Reikalavimai sau, pvz.: “aš privalau gerai atrodyti“, “aš negaliu pasirodyti kvailai“, “aš turiu jiems įrodyti“, “aš turiu…“, ir t.t..

2. Reikalavimai kitiems, pvz.; “tu turi mane suprasti“, “įeik į mano padėtį“, “tu neturi teisės taip su manimi elgtis“, “tu turi paisyti mano nuomonės“, “tu privalai…“ ir t.t..

3. Reikalavimai pasauliui, pvz,: “kodėl aš turiu stengtis, tegul kiti stengiasi“, “pasaulyje viskas blogai, aš nieko negaliu, palauksiu, kol pasikeis“, “jie privalo..“ ir pan..

Trečiasis minčių tipas – paaiškinimai, kurie gali būti pozityvūs – pagrindžia mūsų veiksmus, tačiau dažniausiai tai – elementarus išsisukinėjimas, vengiant atsakomybės ar nenorint kažko daryti. Jie taip pat skiriami į tris grupes:

1. Pasiteisinimas, pvz.: “aš nekaltas“, “jis pirmas pradėjo“, “aš nenorėjau, savaime gavosi“, aš galvojau, kad taip bus geriau“, ir t.t..

2. Racionalizacija, arba atsakomybės permetimas, pvz.: “taip elgiasi visi žmonės“, “aš pastebėjau, kad visi vyrai…“, “visos moterys…“, “man vidutinio amžiaus krizė“, “tai kartų konfliktas“, ir t.t..

3. Įvertinimas ir kaltinimas, pvz.: “jis tiesiog kvailys“, “jei nebūtum to pasakęs (padaręs), tai…“, “ką iš kvailio paimsi?“, “ jūs dėl visko kalti“, ir t.t..

Gal ir painokai atrodo iš pirmo žvilgsnio, tačiau pasigilinus išties palengvina minčių eigos suvokimą. Ypač negatyvių minčių, kuriomis dažnokai grindžiame gerus norus, tačiau iš tiesų – giliname nepasitikėjimą savimi, reiškiame pretenzijas, rafinuotai vengiame atsakomybės, ir todėl pasidarome “sunkūs“ bendravime..

Išeitis paprasta: stebėti savo mintis, jų eigą ir sąmoningai atsisakyti negatyvių minčių. Tuomet pozityvumas suteiks visoms mintims teigiamą kryptį – gerą perspektyvą, įkvėpimą saviraiškoje, harmoningą bendravimą.

Kaip manote?

Poilsiaujantis angelas

Kodėl Nubudę (Nušvitę) nežadina kitų? (Ch. I. Chan)

Daugeliui kyla klausimas – kodėl Nubudę nežadina kitų? Atsakymas toks: mažų vaikų sveikata priklauso nuo miego, todėl juos žadinti nerekomenduojama. Vaikai auga miegodami. Jeigu jie laiku neatsiguls, jie gali susirgti, ir tuomet užaugę negalės gerai atlikti savo misijos.

Vaikystei reikia daug miego, vaikai turi daug miegoti. Tokia nebrandžių sielų prigimtis. Jie vaikai, kokie seni beatrodytų jų kūnai. Jų keistenybės, jų susižavėjimas, jų džiaugsmas nukreipti į negilius dalykus – kaip vaikų gyvenimas į saldumynus ir žaisliukus.

Štai kodėl Nubudę eina lėtai ir tyliai, kad savo žingsniais neprikeltų giliai miegančių. Pakeliui jie pažadina tik tuos, kurie neramiai vartosi savo lovelėse. Jiems Nubudę tyliai paduoda ranką.

Ir nėra nieko blogo tame, kad žadinami tik nedaugelis, palikus daugumą miegoti. Juk iš kitos pusės – koks didelis gėris yra tame, kad leidžiama išsimiegoti tiems, kam reikia miego.

Laimės atmintinė (J. Stužuk)

1. Padaryk šiandien kažką neįprasto arba leisk sau neįprastai mąstyti.

2. Du kartus nutylėk, kai norėsi pasakyti kažką negero.

3. Padėk trims žmonėms – tiems, kam reikia tavo pagalbos.

4. Užduok sau keturis klausimus, į kuriuos dar neturi atsakymo.

5. Pagalvok apie penkis nuostabius, tavo pažįstamus žmones.

6. Prisimink šešis gražius savo gyvenimo momentus.

7. Septynias minutes šiandien nieko negalvok, tiesiog klausyk.

Kad pakeistum pasaulį jau šiandien – pradėk nuo savęs 🙂 !

Nepakanka matyti…

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:
– Paaiškink, Mokytojau, kodėl aš, turėdamas tokias pat akis kaip tavo, dažnai nematau to, ką matai tu?
– Luktelk, – atsakė Mokytojas.
Jis išėjo iš kambario ir netrukus grįžo, laikydamas rankose rankraštį, parašytą nepažįstama senovine kalba.
Išvyniojęs jį, Mokytojas paklausė:
– Ką tu matai?
Nenorėdamas pasirodyti neišmanančiu, mokinys atsakė:
– Aš matau šiame rankraštyje amžių išmintį..
Mokytojas nusišypsojo:
– Iš tiesų prieš tavo akis – graikų prekeivio ataskaita. Aš tai žinau todėl, kad sykį, nebijodamas sau pripažinti, kad nieko nesuprantu – ėmiausi ir išmokau šią senovinę kalbą..

Poilsiaujantis angelas(R.E. Nadžemi)

Gyveno sau du angelai. Vienas beveik visą laiką ilsėjosi ant debesėlio, o kitas nuolat skraidė iš Žemės pas Dievą.
Poilsiaujantis angelas nusprendė paklausti besidarbuojančio angelo:
– Ko gi tu nuolat skraidai ten ir atgal?
– Aš atnešu Dievui pranešimus, kurie prasideda “Padėk man..“ O tu kodėl beveik visą laiką ilsiesi?
– O aš turiu pristatyti Dievui pranešimus, kurie prasideda “Dėkoju Tau..“
Įdarbinkime poilsiaujantį angelą.. 🙂

Visiems linkiu saulėtos pavasarinės nuotaikos ir smagaus savaitgalio 🙂 !

Pinigai: priemonė ar tikslas?

Šiandien dauguma žmonių sėkmę sieja tik su pinigais. Nors intuityviai jaučia, kad taip neturi būti, todėl už deklaruojamų tikslų – kūrybos, laimės, pilnatvės, labai dažnai slepiamas slaptas motyvas – pinigų siekis. Galima sakyti – nieko čia blogo, tokia mūsų gyvenimo realybė.. Bet kodėl ji tokia?

Jei nematome tikrosios situacijos ir sistemos, kurioje gyvename, tuomet rizikuojame paskęsti savigraužoje ir nepilnavertiškumo pojūtyje dėl savirealizacijos problemos. Mes gyvename rinkos sąlygomis, kur pelno gavimas yra pagrindinė visuomenės varomoji jėga. Ne socialinis teisingumas, humaniškumas, kūryba, o pelnas.

Net žmogus ir jo gabumai tapo preke – už kiek sugeba save parduoti, tokią vertę ir turi.. Pinigai tapo ne pragyvenimo priemone, o pagrindiniu tikslu. Todėl visa ko pagrindas – pinigų dominantė, vedanti į kovą dėl įtakos sferų ir valdžios, konkurenciją, išnaudojimą, gamtos niokojimą ir visa tai lydinčią dvasinę degradaciją.

Kadangi tai yra sistema, pinigai dominante tampa ir turtingiems, ir nepasiturintiems. Vieniems – kaip azartas “daryti“ pinigus, neribotai vartoti ir daryti įtaką politikoje ir ekonomikoje. Kitiems – kad galėtų tiesiog išgyventi.

Visuomenė suskaldoma: iš vienos pusės – mažai apmokami darbai, kuriuose atlyginimas – lyg “didžiųjų“ teikiama malonė (bet ir išgyvenimo sąlyga), iš kitos – veikėjai, kurių veikla apima viską, iš ko galima gauti didelį pelną leistinais ir neleistinais būdais.

Net patys turtingiausi pripažįsta, kad rinka iš esmės yra amorali, nes pelnas svarbesnis už dvasinius dalykus. Todėl visos žmogaus gyvenimo sritys paverčiamos pelno darymu. Ypač tos, kurios yra gyvybiškai svarbios kiekvienam žmogui – taip garantuojamas pelnas.

Pavyzdžiui, maisto pramonė ir kitos būtinos prekės – čia visiems pažįstamas raktinis žodis “kyla“. Suprantama, pačios kainos negali kilti, jos sąmoningai keliamos. Maža to – mums dar “sumaitinamos“ tonos chemikalų, kurios kažkam taip pat neša pelną.

Arba medicina – taip tampriai susieta su farmacijos pramone, kad be šūsnies receptų iš gydytojo kabineto neišeisi. Švietimas taip pat palaipsniui atiduodamas pelno siekiantiems, todėl jaunas žmogus jau savo gyvenimo pradžioje klampinamas į skolas. Skaudi tema – ekologija, nes gamtos resursai niokojami dėl pelno.

Darbas – apibrėžti šią sąvoką darosi vis sunkiau, nes sąžiningai dirbantis žmogus menkinamas mažu atlyginimu, o štai pinigų “darytojai“ garbinami, nors jų veiklos rezultatai dažnai žinomi ir juntami tik jiems patiems. Sandėriai ir išskaičiavimas paplito net asmeniniuose žmonių santykiuose..

Beje, įdomus faktas: 12-ojo (2004m) Europos Psichiatrų Kongreso pagrindinis klausimas buvo “Apie interesų konfliktą psichiatrijoje“. Šis klausimas iškilo todėl, kad vadinamieji antriniai interesai psichiatrijoje (finansai, politika, draugų ir giminių protegavimas) pradėjo dominuoti aukščiau pirminių interesų (pacientų sveikata, studentų mokymas, mokslo progresas).

Buvo konstatuota, kad tokia situacija – ne tik psichiatrijoje, bet ir visose kitose žmogaus veiklos sferose: mene, moksle, politikoje, ekologijoje, medicinoje ir t.t.. Mokslas daugelyje šalių pavirto bizniu – jis “dirba“ tam, kas daugiau moka, o galutinis (mokslinis) tikslas pasidaro nesvarbus.

Tai ką gi daryti, ir ar įmanoma kažką padaryti – juk ilgą laiką buvo formuojama ir palaikoma būtent pinigų dominantė? Kaip teigia biologijos mokslų daktarė I. Jermakova, tyrinėjusi dominantės principą – ji gali būti pakeista tik nauja, stipresne dominante.

Akivaizdu, kad žmonija vis aiškiau suvokia tikrąją situaciją, nes žmonės pavargo nuo neteisingumo, melo ir išnaudojimo – todėl permainos tikrai trokštamos ir įmanomos. Tam turėtų būti formuojama naujoji dvasinė-intelektualinė dominantė pagal šiuos esminius principus:

1. Gamtoje ir visuomenėje vykstančių procesų aiškus supratimas.
2. Dvasinis ir dorovinis žmonių auklėjimas.
3. Žmogaus, kaip visumos daleles suvokimas – visuomenės, valstybės, planetos, visatos.
4. Naujoji sistema turi remtis aukštomis ekologiškai saugiomis technologijomis, saugančiomis biosferą ir pačią civilizaciją.
5. Atsakomybė ir griežta kenksmingos žmogui ir gamtai veiklos kontrolė.

Aišku, sunku įsivaizduoti tai, ko niekada nebandėme, bet, manau, būtinai išbandysime, nes pasaulis alsuote alsuoja permainų troškimu :). Pinigų dominantės sistema yra atvirai parazitinė, vedanti žmoniją į pražūtį. Pinigai gali būti pragyvenimo priemonė, sąžiningo atlygio už darbą priemonė, bet ne tikslas.

Kaip manote?

Apie progresą

Kaip manote – progresuoja žmonija ar ne? Ir nuo ko priklauso progresas? Jei lyginsime vežimaitį, pakinkytą arkliais ir reaktyvinį lėktuvą – taip, čia skirtumas akivaizdus. Tačiau negalime vadinti progresu tik technikos tobulinimą – tai turi būti visaapimantis procesas, nukreiptas visos žmonijos labui.

Lotyniškai “progressus“ – pažanga, vystymosi kryptis iš žemesnio į aukštesnį, į tobulesnės formas. Platesne prasme – aukštesnė organizacija, harmoninga adaptacija aplinkoje, evoliucinių galimybių augimas; priešingybė – regresas. Progresas įmanomas tuomet, kai nėra regreso – kaip, pasirodo, paprasta..

Sociologų teigimu, šiuolaikinės visuomenės progresas – vienpusis, technokratinis. Žinoma, kalbame apie pastarųjų 200 metų mokslinį-techninį progresą. Jis buvo vystomas nepaisant moralės ir gamtos dėsnių – todėl šiandien turime tiek ekonominių, ekologinių ir dvasinių-moralinių problemų.

Pavyzdžiui, mokslininkai daug padirbėjo, išrasdami atominę energiją, ir galėtume tai pavadinti progresu, jei ne išradimo panaudojimas piktam – atominiai ginklai, kurie skirti žmonių ir net pačios planetos naikinimui. Todėl tai – akivaizdus regreso pavyzdys.

Taip pat ir išradimai, kurie dubliuoja tai, ką žmogus pats gali lengvai padaryti. Niekas neginčija buitinės technikos, informacinių technologijų ar transporto reikalingumo – tačiau tai turi būti adekvati pagalba, o ne priemonės, be kurių mes jaučiamės bejėgiai.

Antraip tai tarsi ramentai sveikam žmogui, su kuriais jis įpranta nejudėti, neskaityti, neskaičiuoti, nemąstyti.. O juk gamtoje veikia visiems žinomas dėsnis: viskas, kas nenaudojama arba mažai naudojama – palaipsniui atrofuojasi.

Progresu negalima vadinti ir veiklos tik dėl pelno – tai skatina žmogų ar grupę žmonių pavojingoms manipuliacijoms dėl asmeninės naudos. Tai, deja, tapo mūsų kasdienybe visose gyvenimo srityse, todėl tebeklesti apgavystės, susipriešinimas, konkurencija, išnaudojimas, ciniškumas.

Ir tai tik nedidelė dalis mūsų problemų.. Ar galime problemas vadinti pažanga? Žinoma, ne. Šiandien vis daugiau žmonių supranta, kad būtent visuotinė gerovė yra progreso kriterijus. Naivu tikėtis, kad vienas žmogus ar grupė žmonių gali būti laimingi nelaimingoje visuomenėje. Individas negali gyvuoti be visuomenės, o visuomenė – be individo.

Todėl jei iš tiesų norime progreso, turime kurti socialiai orientuotą gyvenimo sistemą, kurioje mokslinis-techninis vystymas nukreiptas visuotiniam gėriui. Pažangos kriterijai paprasti: ar tampa žmonės visuomenėje fiziškai sveikesni, dvasiškai stipresni ir laimingesni?

Yra tam tikros bazinės žmogiškos vertybės, kurių dėka gali būti kuriama laiminga visuomenė. Tai:

– Laisvė;
– Teisingumas;
– Gyvenimo trukmė;
– Gyvenimo tikslas;
– Socialinis optimizmas;
– Šeimos tvirtumas;
– Gimstamumas, rūpestis vaikais;
– Pozityvumas žmonių santykiuose;
– Pagarba pagyvenusiems žmonėms.

Jokiais valdžios veiksmais neturi būti pažeidžiamos šios bazinės žmogiškos vertybės, antraip blogėja visos visuomenės gyvenimas, nes šios vertybės įgauna priešingas savybes ir tampa visuomenės problemomis.

Tuo tarpu šių vertybių vystymas ir palaikymas veda į progresą, nes atskleidžia geriausias žmogiškas savybes – vienybės pojūtį, dvasinį ir kūrybinį potencialą, dorovingumą.

Progresas yra pasikeitimai į gera ir siekis visapusiškai tobulėti, todėl turime pirmiausiai aiškiai pamatyti – kas yra kas. Ir, žinoma, atsisakyti neefektyvių ir pavojingų veiksmų bei nustoti savo veiksmais palaikyti atgyvenusią vienpusio (technokratinio) vystymosi sistemą.

Kaip manote?