Autorius: Ruvi

O kokią naštą nešate jūs?

Ėjo kartą keliu pavargęs keliautojas. Su savimi jis nešėsi daugybę įvairių daiktų, todėl keliauti jam buvo sunku. Ant nugaros kabėjo maišas su smėliu, o šoną slėgė permesta per petį didelė gertuvė.

Dešinėje rankoje keliautojas nešėsi keistos formos akmenį, o kairėje – uolos luitą. Ant kaklo kabėjo girnos, apipintos stora virve.

Kojos buvo supančiotos grandinėmis, ant kurių buvo užkabinti sunkūs svarmenys. Todėl keliautojas sunkiai traukė kojas dulkėtu keliu, ir su kiekvienu jo žingsniu žvangėjo grandinės.

Maža to – ant galvos jis nešėsi moliūgą… Su dejonėmis ir atodūsiais, skųsdamasis savo sunkiu likimu ir kankinančiu nuovargiu, keliautojas vos judėjo keliu.

Vieną kaitrų vidurdienį jis sutiko kitą keliautoją, ir šis jo paklausė:

– O varge, kam gi tu nešiesi tą uolos luitą?

– Ir tikrai, kvaila.., – atsakė keliautojas, – bet anksčiau aš jo nepastebėdavau.

Sulig šiais žodžiais jis numetė luitą į šalį ir pajuto didelį palengvėjimą. Jis ėjo toliau ir netrukus sutiko dar vieną pakeleivį, kuris jo paklausė:

– Sakyk, kam tu kankini save, nešdamas tą begendantį moliūgą ant galvos, ir kam tau tie sunkūs svarmenys su grandinėmis ant kojų?

– O, kaip aš džiaugiuosi, kad pasakei man apie tai! Aš nepastebėjau, kad tempiu juos ant savęs…

Ir keliautojas tuoj pat nukėlė nuo savo galvos moliūgą, nusisegė grandines su svarmenimis nuo kojų, išmetė visa tai į pakelės griovį, ir… pajuto dar didesnį palengvėjimą!

Jis pajudėjo toliau, vis dar besiskųsdamas savo kančia ir nuovargiu. Bekeliaujant sutiktas trečiasis pakeleivis, vos pamatęs jį, su nuostaba paklausė:

– O, gerasis žmogau, tu taip sunkiai neši maišą su smėliu, bet juk aplink pilna smėlio! Ir kam tau tokia didžiulė gertuvė, kai čia pat, šalia kelio, vinguriuoja upelis?

Keliautojas sukluso, nusiėmė gertuvę ir išpylė suplėkusį vandenį. Po to išpylė smėlį iš maišo. Ir sustojo akimirkai susimąstęs, stebėdamas besileidžiančią saulę.

Paskui pažvelgė į save ir pamatė saulėlydžio spindulių apšviestas girnas, kurios kabėjo ant jo kaklo. Ir staiga jis suvokė, kad tai jos savo svoriu vis dar lenkia ir slegia jį.

Keliautojas ryžtingai jas nusiėmė ir metė kuo toliau nuo savęs. Ir tik dabar, nusimetęs taip ilgai slėgusią sunkią naštą, jis lengvai patraukė per gaivią vakaro vėsą tolyn – laisvas ir laimingas!..

…O juk esmė net ne tame – KOKIĄ NAŠTĄ mes nešamės per gyvenimą, o tame, kad mes jos net nepastebime… O kokią naštą nešate jūs? Ar suvokiate, kad nešate? Nuo ko jūs pasiryžę išsilaisvinti, kad toliau lengvai keliautumėte savo Gyvenimo Keliu?..

(Autorius nežinomas)

Visiems linkiu saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio! 🙂

Mitai apie mitybą

Naudingiausi – praturtinti vitaminais ir mineralais maisto produktai.

Pats geriausias vitaminų ir mineralų šaltinis – šviežias ir natūralus maistas. Prisotinimas papildomais dirbtinais maistiniais priedais nepadaro maisto produkto automatiškai geru.

Alkį jaučiame todėl, kad skrandis tuščias.

Netiesa: pavyzdžiui, sergantis žmogus dažniausiai nejaučia alkio, nors jo skrandis gali būti tuščias; ir atvirkščiai – galime jaustis alkani ką tik pavalgę. Iš tikrųjų žmogus alkį jaučia tik tada, kai kraujyje trūksta kažkokių maistinių medžiagų.

Tuomet į tam tikrą smegenų dalį – “alkio centrą“ siunčiamas signalas apie šį trūkumą. O “alkio centras“ aktyvuoja virškinimo sistemos veiklą, todėl ir pajuntame alkį. Kai kraujyje maistinių medžiagų pakanka, virškinimo sistemos veikla sulėtinama – tada jaučiamės sotūs.

Štai kodėl ypač svarbu valgyti sveiką ir kokybišką maistą – kad gautume visas reikalingas organizmui maistines medžiagas, o ne tiesiog prikimštume skrandį.

Stambūs vaikai – sveiki vaikai.

Tai visiškai neatitinka realybės. Vaikams viršsvoris pavojingas, nes sąlygoja tolimesnį polinkį į nutukimą. Tokie vaikai ne tik išsiugdo neteisingus mitybos įpročius, bet ir yra mažiau atsparūs įvairioms ligoms. Be to, anksčiau ar vėliau jie pradeda jausti fizinį ir psichologinį diskomfortą dėl savo kūno formų.

Viršsvoris – silpnavališkumo pasekmė.

Viršsvoris – sudėtinis reiškinys, sąlygojamas genetinių, medžiagų apykaitos, biocheminių, psichologinių ir kultūrinių faktorių. O štai valios pastangų reikia ne tam, kad slopintume norą daug valgyti, o tam, kad nukreiptume savo valią sveikos mitybos įpročių bei fizinio aktyvumo ugdymui.

Kuo mažiau riebaus maisto, tuo mažiau problemų su viršsvoriu, todėl geriau jo atsisakyti.

Ir tikrai – apriboję riebius produktus, lieknėjame greičiau. Tačiau riebalai organizmui reikalingi, be jų neįmanoma teisinga medžiagų apykaita, pvz., organizmas be riebalų neįsisavina vitaminų A ir E, greičiau sensta oda, nukenčia kepenys, sulėtėja lytinių hormonų gamyba.

Todėl valgyti riebalus reikia saikingai, tačiau neatsisakyti jų visiškai. Geriau vengti vadinamų paslėptų riebalų, kurių yra majoneze, dešrose, konditerijos gaminiuose.

Nuo sviesto storėjame, nuo aliejaus – ne.

Augaliniame aliejuje nėra cholesterino, todėl jis naudingas (saikingai!) širdžiai ir kraujagyslėms. Tačiau aliejus žymiai kaloringesnis už sviestą. Be to, svieste yra šiek tiek vandens ir baltymų, tuo tarpu aliejus – “gryni“ riebalai. O svoris auga nuo bet kokių nesaikingai vartojamų riebalų.

Vaisiai ir saldumynai valgomi tik desertui.

Toks maistas gali ilgam “užstrigti“ pilname skrandyje… Be to, valgomi desertui, jie gali sukelti pilvo skausmus ir vidurių pūtimą. Todėl vaisius ir saldumynus geriau ir sveikiau valgyti ne po valgio, o kaip atskirą maistą.

Naudingiau visiškai atsisakyti cukraus.

Dietologų teigimu, baltymų, riebalų ir angliavandenių santykis mūsų mityboje turėtų būti 1:1:4. Apie 10% angliavandenių gali būti cukrus – geriau rudas, turintis naudingų mineralų (kalcio, natrio, kalio, fosforo ir geležies), fruktozė arba medus.

Juoda duona naudingesnė už baltą, nes joje daugiau ląstelienos ir mažiau kalorijų.

Iš tiesų pagal duonos spalvą nenustatysime, kiek joje naudingų medžiagų. Juodos ir baltos duonos kaloringumas beveik vienodas. O sveikiausia duona – bemielė, su įvairių grūdų bei sėklų priedais ir sėlenomis.

Visi vitaminai termiškai apdorojant maistą žūsta.

Tai dalinai teisinga dėl vitamino C: verdant jo sumažėja. Vitamino C mažėja ir ilgiau saugant maistą, kepant, troškinant ar tiesiog palaikius produktus šaltame vandenyje ar metaliniame inde. Kitų vitaminų, termiškai apdorojant maisto produktus, mažėja ne taip žymiai.

Aštrus maistas kenksmingas virškinimo sistemai.

Pasirodo, priešingai: aštrūs produktai pagreitina medžiagų apykaitą, naikina kai kurias bakterijas, gerina kepenų ir tulžies veiklą. Gal todėl pietų šalių gyventojų maiste jų yra daugiau? Mums gi svarbu ir čia laikytis saiko.

Fizinis krūvis žadina apetitą.

Atlikti tyrimai parodė, kad po 20 minučių fizinių pratimų žmonės valgė ne ką daugiau nei tie, kurie nesportavo. Vienintelis skirtumas – po fizinio krūvio žmonės pripažino, kad maistas pasirodė skanesnis, nei įprasta.

Sveikiausia gerti mineralinį vandenį.

Reikalingiausias žmogaus organizmui – paprastas vanduo. Mineralinį geriamąjį vandenį galime pagerti periodiškai, tačiau ne gydomąjį-mineralinį vandenį, kuriame druskų koncentracija gali viršyti normą 5-7 kartus (todėl jis ir yra gydomasis). Jei tokį vandenį nuolat geria sveikas žmogus, tai gali išprovokuoti inkstų akmenligę.

Vasarą prikaupę vitaminų, esame pilnai pasiruošę žiemai.

Iš tikrųjų mūsų organizmas kaupia tik riebaluose tirpstančius vitaminus: A, E, D, K. O štai vasariniuose vaisiuose ir daržovėse daugiausia vandenyje tirpstančių vitaminų, ir mūsų organizme jie neužsilaiko. Tačiau neginčytina: valgydami vasarą šviežias daržoves ir vaisius, mes stipriname organizmą.

Žiemą galime valgyti vaisius ir daržoves, kurie mūsų sąlygomis išsilaiko iki pavasario: obuolius, morkas, kopūstus, bulves, svogūnus, česnakus ir pan. Mūsų organizmo fermentai pritaikyti vietinėms daržovėms ir vaisiams virškinti, todėl atvežtiniai egzotiniai vaisiai gali sukelti alergiją ar virškinimo sutrikimus – jų nevertėtų daug valgyti.

Taigi, svarbiausia mityboje – valgyti kokybišką maistą (šviežią, be cheminių priedų), stebėti savo organizmą (kokie produktai tinka, kokie – ne) ir savijautą po valgio (maistas turi teikti energiją ir žvalumą).

Svarbus ir saikas: geriau mažiau maisto, nei per daug. Ir su viršsvoriu stebuklų nebūna – jis priauga tuomet, kai maisto suvalgome daugiau, nei išeikvojame energijos.

Ką apie tai galvojate?

Kaip neperkaisti karštą vasaros dieną?

Perkaitimas, arba šiluminis stresas išsivysto tuomet, kai organizmas gauna šilumą sparčiau, nei sugeba išsivaduoti nuo jos pertekliaus. Šiluminis stresas gali sąlygoti įvairias patologines būsenas: šiluminį smūgį, nusilpimą, sąmonės netekimą, bėrimus, traukulius. Kad to nenutiktų, turėtume žinoti – kaip sumažinti neigiamą šilumos poveikį mūsų organizmui.

Nustatyta, kad žmogaus organizmas perkaista dėl šių priežasčių:

– Bloga aklimatizacija. Žmonės iš pietinių kraštų karštį perneša lengviau.
– Bloga fizinė būklė. Sportininkai ir geros fizinės formos žmonės karščius pakelia lengviau.
– Viršsvoris. Riebalinis audinys – blogas organizmo spinduliuojamos šilumos laidininkas, todėl nutukę žmonės mažiau šąla žiemą, tačiau žymiai prasčiau atvėsta vasarą.
– Įvairūs susirgimai: širdies-kraujagyslių sistemos ligos, cukrinis diabetas, chroniški negalavimai. Net lengvas susirgimas karštą dieną pakeliamas sunkiau.
– Chroniškos odos ligos – dermatitai, alerginiai bėrimai, taip pat didesni nudegimų plotai karštą dieną gali sunkinti prakaitavimą.
– Kai kurie vartojami medikamentai gali pabloginti organizmo vėsinimo funkcijas, pvz., ličio preparatai, šlapimą varantys vaistai, tam tikri antidepresantai ir t.t.
– Ilgas buvimas saulės atokaitoje.
– Ypatingai sunkina organizmo vėsinimo funkcijas alkoholio vartojimas, nes skatina skysčių šalinimą iš organizmo ir didina organizmo dehidratacijos galimybę.
– Šiluminio smūgio tikimybė didesnė, jei žmogus jau yra pernešęs šiluminį smūgį, nes tokiu atveju pakantumas karščiui ir organizmo vėsinimo efektyvumas yra sumažėjęs.

Kad organizmas karštą vasaros dieną neperkaistų, turėtume atlikti du veiksmus:

1. Sumažinti šilumos patekimą į organizmą. Šilumos šaltiniai yra du: vidiniai ir išoriniai. Vidiniai – fizinis aktyvumas ir virškinimas, todėl karštomis dienomis rekomenduojamas minimalus fizinis aktyvumas ir lengvas, greitai virškinamas maistas.

Išoriniai šilumos šaltiniai – tiesioginiai saulės spinduliai, įkaitusi dirva ar kiti paviršiai, karštas oras. Tokiu oru geriausia būti pavėsyje arba gerai vėdinamoje patalpoje. Karšto klimato šalyse dėl to susiklostė tradicija (siesta): vidurdienį ilsėtis namuose, ir taip tiesiog išlaukti vėsesnės popietės.

2. Pagerinti organizmo vėsinimą. Normaliomis sąlygomis šilumos perteklių organizmas išspinduliuoja į aplinką arba pašalina su iškvepiamu oru. Tačiau esant dideliam karščiui, šių priemonių nepakanka, ir organizmas pajungia dar dvi funkcijas: padidina kraujo pritekėjimą į odą (taip kraujas atiduoda šilumos perteklių), ir prakaitavimą (taip šiluma išgarinama).

Pagerinti organizmo vėsinimą galime gerdami skysčius ir vėsindamiesi vandeniu, vėdindami patalpas, dėvėdami šviesius ir lengvus natūralaus pluošto drabužius.

Dabar smulkiau apie efektyvias priemones nuo perkaitimo – pradėkime nuo gyvenimo tempo ir režimo. Jei tenka dirbti lauke, darykite pertraukas, pabūkite pavėsyje. Jei darbas fizinis, tuomet didesnį krūvį planuokite vėsesnei dienos daliai. Karščiausiu dienos metu dirbti atokaitoje pavojinga! Karštomis dienomis dirbkite ir judėkite lėčiau, nei įprasta.

Vėsinimas vandeniu. Labai efektyvus odos vėsinimas – purškiant vandenį purškikliu. Jei yra galimybė, padeda vėsus dušas. Jei karšta namuose kambaryje, galima uždėti ant galvos arba ant pečių drėgną rankšluostį arba apsivynioti drėgna paklode (tokiu atveju nebūkite skersvėjyje).

Vėdinimas ir vėsinimas ventiliatoriumi. Vėdinimas mažina oro drėgnumą – esant dideliam drėgnumui blogėja prakaitavimas. O ventiliatorius naudingas iki 35 laipsnių šilumos, nes esant aukštesnei temperatūrai, oro srautas šildys orą, o ne vėsins.

Gėrimai. Kai gausiai prakaituojame, gėrimas tampa pagrindine vėsinimo priemone. Nelaukite, kol ims troškinti – karštą dieną gerkite reguliariai. Tinkamiausias vanduo, vaisių sultys, mineralinis vanduo – kad išsaugotume vandens-druskų balansą. Negalima gerti alkoholio ir kofeino turinčių gėrimų, nes jie skatina skysčių šalinimą.

Maistas. Valgykite dažnai, po nedaug, lengvą maistą – šviežias uogas ir vaisius, daržoves. Venkite sunkaus baltyminio maisto (mėsos), nes jį virškinant organizmo temperatūra pakyla puse laipsnio – karštą dieną tai daug.

Drabužiai. Rinkitės šviesius rūbus – jie gerai atspindi saulės šilumą, o tamsūs – “traukia“, stiprina. Audiniai – linas, medvilnė, šilkas. Karštą dieną denkite galvą.

Aplinka. Venkite tiesioginių saulės spindulių ir buvimo ant (prie) įkaitintų paviršių. Geriau būti pavėsyje arba vėsiose patalpose. Naudokite mažiau elektros prietaisų – keli įjungti prietaisai gali veikti kaip šildytuvas.

Savijautos stebėjimas. Stebėkite savo būseną, kad neperkaistumėte. Pastebėję pakitimus – padažnėjusį pulsą, galvos svaigimą, silpnumą – imkitės vėsinti organizmą, atsigerkite, pailsėkite. Kai karšta – vėsinkitės!

Ir dar – keli naudingi patarimai ištikus šiluminiam stresui:

Šiluminis (saulės) smūgis. Simptomai: karšta sausa oda, drebulys, pulsuojantis galvos skausmas ir svaigimas, aukšta kūno temperatūra, nerišli kalba. Pagalba: perkelti ligonį į vėsią vietą, kviesti medikus, vėsinti ligonį vandeniu, pučiamu oru.

Šiluminis nusilpimas. Simptomai: gausus prakaitavimas, lipni drėgna oda, silpnumas, stiprus nuovargis, galvos svaigimas, pykinimas, paraudęs arba išbalęs veidas, raumenų traukuliai, pakilusi kūno temperatūra, greitas paviršutiniškas kvėpavimas. Pagalba: pereiti į vėsią vėdinamą patalpą, gerti daug vandens, nusiprausti po vėsiu dušu arba apsitrinti sudrėkintu rankšluosčiu.

Šiluminiai traukuliai. Dažniausiai pasitaiko gausiai prakaituojantiems žmonėms. Vandens-druskų balanso pažeidimas sukelia raumenyse skausmingus spazmus. Tokie spazmai gali būti ir šiluminio išsekimo požymis.

Simptomai: skausmingi traukuliai, dažniausiai pasireiškiantys rankų, kojų arba pilvo raumenyse. Pagalba: nejudėti, pasėdėti pavėsyje, atsigerti, kelias valandas po traukulių išnykimo nedirbti fizinių darbų. Jei traukuliai nesiliauja per valandą arba jei jie ištinka širdininką – kreiptis į medikus.

Šiluminis bėrimas. Simptomai: smulkus raudonas išbėrimas – taškeliai arba pūslelės, kurie atsiranda dažniausiai ant krūtinės, po krūtine, alkūnių arba kojų sulenkimuose. Pagalba: pereiti į vėsią vietą, išbertas vietas laikyti sausai, jei reikia – pabarstyti tinkamais milteliais.

Informacija paruošta pagal medicinos mokslų daktaro O. Radiuk straipsnį. Visiems linkiu jaukios, saugios vasaros šilumos ir geros sveikatos! 🙂

Homo Universalis

Taip vadino Leonardą da Vinčį (1452-1519) – universaliu, tobulu žmogumi. Nuo pat vaikystės jis domėjosi daugybe dalykų vienu metu, o su metais tai ne tik nepasikeitė, bet ir smarkiai prasiplėtė jo interesų ratas.

Sunku net įsivaizduoti, kaip Leonardas da Vinčis viską suspėdavo… Matyt, tam, kad savo interesams turėtų kuo daugiau laiko, jis miegojo kas 4 valandas po 15 minučių, t.y., viso labo pusantros valandos per parą!

Jo veiklos įvairovė stebina: literatūra, geologija, botanika, ezoterika, medicina, fizika, anatomija, mechanika, muzika, tapyba, skulptūra, architektūra, filosofija ir t.t… Tiesiog neįtikėtina…

Rašė jis ir alegorinius pasakojimus, su keletu iš jų kviečiu susipažinti.

Kupranugaris ir šeimininkas

Remdamasis į sulenktus kelius, kupranugaris kantriai laukė, kol šeimininkas pakraus ant jo nugaros nešulį.
Jis uždėjo vieną ryšulį, paskui antrą, trečią, ketvirtą…
“Laikas jam jau sustoti“ – nedrįsdamas pasipriešinti šeimininkui, liūdnai galvojo kupranugaris.
Pagaliau žmogus baigė savo darbą, ir, pliaukštelėjęs botagu, paragino stotis.
Kupranugaris sunkiai pakilo.
– Eime! – liepė šeimininkas ir trūktelėjo už vadžių.
Bet kupranugaris nei iš vietos.
– Ko stovi? Judinkis! – piktai šūktelėjo žmogus ir iš visų jėgų patraukė vadžias.
O kupranugaris įsirėmė kojomis į žemę ir stovi lyg akmeninis.
– Ach tu užsispyrėli, – susiprato žmogus, ir atsidusęs numetė du ryšulius nuo gyvūno nugaros.
“Atrodo, kad nešulys dabar man pagal jėgas“ – sumurmėjo kupranugaris ir paklusniai leidosi į kelionę.
Kepinant kaitriai saulei, jie žingsniavo visą dieną, ir žmogus pagalvojo, kad būtų gerai iki sutemų pasiekti artimiausią gyvenvietę.
Tarsi supratęs jo mintis, kupranugaris staiga sustojo.
– Pirmyn! – skardžiai riktelėjo šeimininkas. – Dar truputį, ir būsime vietoje.
“Mano kojos virpa iš nuovargio, ir aš šiandien jau pakankamai padirbėjau, šeimininkas turėtų susiprasti“ – nusprendė kupranugaris ir išsitiesė smėlyje.
Ir nors žmogui buvo apmaudu, bet teko jį iškinkyti ir įsitaisyti nakvynei po atviru dangumi.
Galvodamas tik apie savo naudą, šeimininkas, matyt, pamiršo gerą senolių patarlę, kad nuo vieno kupranugario dviejų kailių nenudirsi.

Topolis

Yra žinoma, kad topolis auga greičiau, nei kiti medžiai. Jo ūgliai labai sparčiai stiebiasi į viršų, aplenkdami visus aplinkinius medžius.

Kartą jaunas topolis nusprendė vesti. Išsirinko jam patikusią vešlią vynuogę.

– Kas per keista užgaida! – atkalbinėjo jį broliai. – Su šia gražuole tik vargą vargsi. Kam ji tau? Mūsų prigimtis – augti aukštyn, ir niekaip kitaip.

Tačiau užsispyręs topolis pasielgė savaip. Įsimylėjėlis susijungė su jauna vynuoge ir leido jai save stipriai apkabinti, ir buvo dėl to neapsakomai laimingas.

Gavusi tvirtą atramą, vynuogė ėmė greitai keroti ir regzti uogas.

Pamatęs, kad apsikabinusi topolio kamieną, vynuogė gerai prigijo, apsukrus valstietis pavasarį pradėjo trumpinti topolio šakas – kad vynuogė nesivyniotų aukštyn, o jam pačiam rudenį būtų patogu pasiekti uogų kekes.

Kur dingo kadaise buvęs topolio grakštumas? Jis suapvalėjo, neteko ankstesnio entuziazmo ir susitaikė su savo likimu.

Stovi sau pakumpęs, apkirptomis šakomis, tarnaudamas atrama savo derlingai draugei.

O jo broliai džiaugsmingai šlama, stiebdamiesi aukštyn vešlių šakų vainikais…

Liežuvis ir dantys

Gyveno kartą berniukas, kuris kentėjo nuo rimti negalavimo, nuo kurio kartais kenčia ir suaugusieji – jis be saiko, be perstojo kalbėjo.

– Kas per bausmė toks liežuvis? – skundėsi dantys. – Kada gi jis nustos plepėti ir bent kiek patylės?

– O koks jūsų reikalas? – šiurkščiai atsakydavo liežuvis. – Kramtykite sau į sveikatą ir tylėkite. Tik tiek galiu jums pasakyti! Tarp mūsų nėra nieko bendra. Niekam neleisiu kištis į mano asmeninius reikalus, o tuo labiau dalinti kvailus patarimus!

Ir berniukas toliau be perstojo plepėjo, su reikalu ir be reikalo. Liežuvis buvo palaimos viršūnėje, tardamas vis naujus įmantrius žodžius, nors ir nespėdavo įsigilinti į jų prasmę.

Bet kartą plepėdamas berniukas taip įsijautė, kad nepastebimai prisišaukė bėdą. Ir kad išsisuktų iš tos bėdos, jis leido liežuviui sąmoningai sumeluoti.

Tada jau dantims trūko kantrybė. Jie sutartinai užsičiaupė ir skaudžiai įkando melagiui. Liežuvis smarkiai paraudo nuo įkandimo, o berniukas pravirko iš gėdos ir skausmo.

Nuo to laiko liežuvis pasidarė itin atidus ir atsargus, o ir berniukas prieš ištardamas žodį, dukart pagalvoja.

Vertė ruvi.lt

Visiems linkiu saulėto ir smagaus savaitgalio! 🙂

Evoliucija – sąmonės pokyčiai

* Gyvenimas gali gerėti tik tada, kai į gera keičiasi žmonių sąmonė, ir todėl visų siekiančių visuotinės gerovės pastangos turi būti nukreiptos į žmonių sąmonės keitimą.

* Jėga ne išorinėse gyvenimo formose, o žmonių sąmoningume.

* Ne valdžios įsakai naikino smurtą prieš vaikus, kankinimus, vergystę, o žmonių sąmonės pokyčiai sąlygodavo šių pokyčių būtinybę.

* Blaškymasis, tuščia veikla, nukreipta į išorines gyvenimo formas, slepia nuo žmonių vienintelį procesą, galintį pagerinti gyvenimą – esminį sąmonės pakeitimą.

* Sąmonės augimas vyksta palaipsniui, ne šuoliais, ir niekada negalime nubrėžti ribos, kuri skiria vieną žmonijos gyvavimo periodą nuo kito, tačiau ši riba yra, kaip yra riba tarp vaikystės ir jaunystės, žiemos ir pavasario.

* Visuomenės sąmonė jau neigia ankstesnę gyvenimo formą ir seniai pasiruošusi įgyvendinti naują. Visi tai žino ir jaučia. Tačiau praeities inercija, ateities baimė trukdo pasireikšti realybėje tam, kas jau seniai subrendo sąmonėje.

* Tokiais momentais kartais pakanka vieno žodžio, kad sąmonė įgautų išraišką, ir svarbi gyvenimo jėga – visuomenės nuomonė – akimirksniu, be kovos ir prievartos, apverstų visą gyvuojančią tvarką…

* Visos žmonijos nelaimės kyla dėl to, kad žmonės neturi tikėjimo, o be tikėjimo žmonės vadovaujasi tik pelno siekimu, o žmogus, kuris vadovaujasi tik pelno siekimu, negali būti niekuo kitu, tik apgaviku arba apgautuoju.

* Ilgalaikio apgaudinėjimo pasekmė – žmonės nemato ryšio tarp savo išnaudojimo ir dalyvavimo šioje prievartoje.

* Gali būti, kad ankstesnei žmonių sąmonės būsenai reikėjo valdžios prievartos, tačiau dabar žmonės negali nematyti, kad prievarta trukdo taikiam žmonių gyvenimui.

* Vykdantys prievartą tikina save ir kitus, kad žino – ką daryti, kad žmonių gyvenimas įgautų tokią formą, kokią jie skaito geriausia. Kenčiantys gi prievartą žmonės tiki tuo iki tol, kol negali nieko pakeisti, nes toks tikėjimas suteikia nors šiokią tokią prasmę jų padėčiai.

* Klausimas, ar žmonės gali gyventi be prievartos, toks pat juokingas, kaip klausimas kankinamam žmogui apie tai, kaip jis gyvens, kai jį nustos kankinti.

* Juk mes nepastebime mūsų gyvenimo blogumų, visai nebūdingų žmogiškai prigimčiai, tik todėl, kad visi tie baisumai, kuriuose mes ramiai gyvename, buvo įgyvendinti palaipsniui.

* Pakanka išsilaisvinti iš nežmoniško pateisinančio prievartą prietaro, kad pasibaisėtume įvykdytais ir tebevykdomais nusikaltimais.

* Karai pasibaigs tik tada, kai žmonės nedalyvaus jokiuose prievartos veiksmuose.

* Ne revoliucijos, gudrios, protingos, socialistinės, komunistinės sąjungos ar pan., išgelbės žmoniją, o dvasingumas ir vienijanti sąmonė.

* Į klausimą, ką daryti žmogui, matant vykdomas piktadarystes, atsakymas tik vienas: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi; nustok daryti tai, ko nenorėtum, kad tau padarytų.

* Sakoma: viena kregždė neatneš pavasario, bet nejaugi dėl to, kad viena kregždė neatneš pavasario, neskristi, o laukti tai kregždei, kuri jaučia pavasarį? Jei taip lauks kiekvienas pumpuras ir žolytė, tai pavasario niekada nebus. Taip ir mums, atkuriant dievišką teisingumą, nereikia galvoti, pirma aš ar tūkstantoji kregždė…

* Supraskite, kad jūs nesate gimę būti nei vergais, nei kitų žmonių valdovais, jūs esate laisvi žmonės, bet laisvi ir išmintingi tik tuomet, kai vykdote aukščiausią savo gyvenimo įstatymą.

* Šis įstatymas jums atviras, tereikia atmesti jį slepiantį melą. Tai meilės įstatymas, ir jo vykdymas – aukščiausias gėris.

* Ieškokite savyje tik vieno: meilės augimo, ryžtingai išgyvendindami: klaidas, nuodėmes, aistras – viską, kas trukdo meilės išraiškai – ir jūs patikimiausiu būdu tarnausite žmonių gerovei.

* Pašvęskite savo gyvenimą šiam džiaugsmingam darbui, tik pradėkite tai daryti – ir jūs tuoj pat suvoksite, kad tik tame viso žmogaus gyvenimo prasmė ir kad tik tai skatina visų žmonių gerovę.

* Meilė, tikra, besąlygiška, vienijanti žmones, pažadina kiekviename aukščiausio gyvenimo pradmenis. Supraskite, kad žmonių gerovė tik jų vienybėje, o vienybė negali būti pasiekta prievarta.

Pagal L. Tolstojaus raštus, straipsnį “Prievartos įstatymas, meilės įstatymas“, rašytą 1908 metais. Neįtikėtina, kokios aktualios šiai dienai mintys! Tikra tiesa, kad Tiesa nekinta…

Norų išpildymo medis

Kartą pavargęs keliautojas ieškojo vietos poilsiui. Priėjo jis išsikerojusį medį, kuris viliojo vešlių šakų pavėsiu, ir nusprendė čia pailsėti.

O kadangi diena buvo karšta, keliautojui kilo nenumaldomas noras atsigerti. Ir kai tik šis noras įgavo aiškias formas jo vaizduotėje, prieš jį tarsi iš niekur atsirado sklidina šaltų vaisių sulčių stiklinė.

Keliautojas labai apsidžiaugė, atsigėrė. Paskui jis pagalvojo: “kaip būtų puiku, jei čia atsirastų minkštas guolis“. Ir guolis tuoj pat atsirado.

“Kaip šaunu!“ – pagalvojo keliautojas, – bet būtų dar geriau, jei čia atsirastų ir mano žmona…“ Ir tuoj pat prieš jį atsirado žmona.

Tačiau ją išvydęs, keliautojas išsigando: “o kas, jei žmona netikra? O kas, jei tai demonas jos pavidalu?“ Kai tik ši mintis šmėkštelėjo jo galvoje – žmona pavirto demonu.

Keliautojas žado neteko iš baimės: “šis demonas gali mane praryti!“ Ir, žinoma, jo mintis tuoj pat tapo realybe: demonas ėmė jį ir prarijo…

Mūsų norus išpildantis medis yra pats gyvenimas. Anksčiau ar vėliau mūsų mintys materializuojasi.

Tačiau norų įgyvendinimas neteikia pasitenkinimo, o tik gimdo vis naujus norus. Taip mūsų norai kuria supančią mus realybę.

Įsitikinimai ir emocijos – ypač pyktis ir kaltės jausmas – mūsų galingą dvasinę energiją taip pat paverčia realybe.

Štai taip viskas, ko mes stipriai trokštame – galiausiai pasireiškia mūsų gyvenime. Ir galų gale, kaip tą keliautoją, mus gali “praryti“ materialūs norai.

Mūsų norai, tikėjimas ir baimės nukreipia mūsų mintis tam tikra linkme ir formuoja mūsų asmeninę realybę.

Jei mes norime sukurti sveiką, laimingą ir harmoningą realybę – mes turime labai aiškiai to norėti ir neleisti atsitiktiniams norams suvilioti mus pasukti apgaulingomis kryptimis.

Būtina auginti savyje laimingas, sveikas, pozityvias mintis – kad būtent jas realizuotų mūsų gyvenimo norų išpildymo medis.

Taigi: ko gi jūs norite iš tikrųjų?..

Autorius – R. E. Nadžemi

Visiems saulėto ir gražaus savaitgalio!! 🙂

Mitai apie emocijas

Geros ir blogos emocijos. Tokio skirstymo logika – gera emocija ta, kuri nuteikia pozityviai, bloga – kuri nuteikia negatyviai. O iš tiesų kiekviena emocija gali būti ir gera, ir bloga – tai priklausys nuo konkrečios situacijos ir nuo žmogaus asmeninių savybių.

Pavyzdžiui, matydami prasigėrusį žmogų, galime pasibjaurėti alkoholizmu ir nuspręsti gyventi blaiviai. Arba matydami negatyvius reiškinius, galime pasiryžti keisti juos į gerą pusę. O būna ir taip, kad piktavalis žmogus džiaugiasi, padaręs nusikaltimą.. Todėl toks emocijų skirstymas neatitinka realybės.

Blogas emocijas galima išsklaidyti tik geromis emocijomis. Žmogus su tokiu įsitikinimu mąsto maždaug taip: “dabar man blogai, todėl padarysiu tai, nuo ko man bus gerai“. Ir puolama ieškoti gerų įspūdžių – linksmintis, smaližiauti, svaigintis. Akivaizdu, kad tai negali padėti, nes negatyvių emocijų priežastis – jas sukėlusi situacija – gali kartotis.

Todėl visas emocijas turime išgyventi ir suprasti jų atsiradimo priežastis. O besistengiant sklaidyti blogas emocijas geromis, galima išsiugdyti žalingų įpročių, paviršutinišką požiūrį į savo emocijas ir.. užsiauginti viršsvorį. Vienintelis priimtinas (papildomas) emocijų išsklaidymo būdas – fizinis krūvis.

Įdomu tai, kad emocinė įtampa “kaupiasi“ pečių juostos raumenyse, viršutinėje rankų dalyje ir pirštuose – todėl emociškai įsitempę žmonės nevalingai trauko pečiais, gestikuliuoja, barbena pirštais, nervingai sukioja rašiklį ar gniaužo nosinę.

Visos emocijos įgimtos, todėl yra nekontroliuojamos. Nėra nustatyta, kokios būtent emocijos yra įgimtos. Kai kurios reakcijos, pavyzdžiui, išgąstis ar diskomforto išraiškos, greičiau yra refleksinės. Tačiau ilgainiui visi kūdikiai išreiškia susidomėjimą, džiaugsmą, nuostabą, baimę, pyktį..

Manoma, kad visų vadinamų bazinių emocijų vaikai išmoksta iš suaugusiųjų. Beje, vaikai jas išgyvena teisingai: sureaguoja, moka laiku jas “paleisti“ bei persijungti į tolimesnę veiklą. Tai socializacija vėliau juos išmoko elgesio šablonų, emocijų slopinimo ir manipuliavimo. Kontroliuoti emocijų negalime, tačiau valdyti savo reakcijas ir mokytis adekvačiai reaguoti gali kiekvienas žmogus.

Mano emocijos ir mano reakcijos – mano asmeninis reikalas. Toli gražu: juk gyvename tarp žmonių, su žmonėmis, ir būtent emocijos dažniausiai provokuoja elgtis neadekvačiai. Todėl ir patariama nesivadovauti emocijomis, nurimti – joms nurimus viskas atrodo kitaip.

Jei emocija skatina pozityviems veiksmams ir nežeidžia aplinkinių – ji yra tinkama, naudinga, adekvati. O jei emocija pablogina situaciją ir kenkia aplinkiniams – ji netinkama, žalinga, neadekvati. Todėl bendraujant gebėjimas tinkamai išreikšti emocijas yra ypač svarbus.

Nėra skirtumo tarp emocijų ir jausmų. Skirtumas esminis. Emocijos (pranc. “emotion“ – sukrėtimas, susijaudinimas; lot. “emoveo“ – sukrėtimas) – mūsų reakcijos į aplinkybes ir įvykius. Tai visada dinamika, išraiška, perėjimas į sekantį etapą. Emocijos – vienas svarbiausių vidinių mechanizmų, reguliuojantis mūsų psichinę veiklą ir elgesį. Be to, emocijose slypi mus motyvuojanti jėga – įkvėpimas!

Ir jei emocijos susietos su situacija (“man baisu“; “man smagu“) ir yra trumpalaikės reakcijos, tai jausmai yra ilgalaikiai, besivystantys, susieti su žmogumi (“aš myliu šį žmogų“; “aš bijau šio žmogaus“), arba su socialinėmis vertybėmis ir idealais (humanizmas, vienybė).

Reikia gyventi taip, kad teigiamų emocijų būtų kuo daugiau, o neigiamų – kuo mažiau. Galima sakyti, kad tai hedonistų šūkis. Taip gyvendami žmonės tampa priklausomi nuo visų savo “malonumų“. O vengdami visokių nemalonių išgyvenimų, jie pasiekia priešingų rezultatų – pradeda bijoti bet kokių sunkumų, t.y., išgyvena.. neigiamas emocijas!

Nerealu išvengti gyvenime visų neigiamų situacijų jas apeinant ar slopinant. Todėl turime mokytis jas išgyventi, iš jų pasimokyti, o ne dirbtinai kurti teigiamas emocijas. Viskas, kas sukurta dirbtinai, yra netikra ir laikina. O štai emocinis brandumas leidžia iš džiaugsmo emocijos pereiti į džiaugsmo būseną :).

Ko gali išmokyti emocijos

Kartais girdime: “užvaldė emocijos“, “nesivadovauk emocijomis“, “kalba emocijos“ ir pan.. Kodėl jos užvaldo, juk emocijos tėra mūsų reakcijos į tam tikras situacijas? Vadinasi, emocijos turėtų išblėsti, pasibaigus jas sukėlusiai situacijai? Turėtų, tačiau ne visuomet taip yra.

Mūsų emocinės reakcijos priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų individualių savybių, pavyzdžiui: melancholikas bus linkęs į minorines emocijas, cholerikas gali sureaguoti audringai, flegmatikas gali užslopinti savo reakcijas, o sangvinikas – į situaciją pažiūrėti paviršutiniškai.

Todėl mūsų išgyvenamos emocijos – ne tik atsakas į tam tikrą situaciją, bet ir savotiškas indikatorius, atskleidžiantis mūsų pačių vidinę būseną. Be to, kuo reikšmingesnė yra žmogui situacija, tuo ryškesnės bus jo išgyvenamos emocijos. O štai pernelyg stiprios, pasikartojančios neigiamos emocijos gali sukelti ir stresines būsenas.

Turime suprasti, kad emocija yra trumpalaikė reakcija-išgyvenimas į tam tikras situacijas. Skirtingai nei jausmai, emocijos blyksteli, greitai keičiasi – todėl yra greičiau pastebimos ir dėl to kartais painiojamos su jausmais. Jausmai gi, atvirkščiai – ilgalaikiai, yra vystomi ir tobulinami, keičiasi lėtai.

Neigiamų emocijų yra žymiai daugiau, nei teigiamų, tai: pyktis, baimė, liūdesys, sielvartas, nuoskauda, kaltė, pasibjaurėjimas, panieka, sumaištis. Teigiamos – susidomėjimas ir džiaugsmas. Ir teigiama, ir neigiama emocija gali būti nuostaba.

Priklausomai nuo emocijų pobūdžio, jos gali: motyvuoti, įkvėpti, aktyvinti, padėti įvertinti situaciją, reguliuoti elgesį, o taip pat – slopinti, kaustyti, stabdyti. Tačiau suskirstyti į blogas ir geras, ar teisingas ir neteisingas emocijas yra sudėtinga, nes viskas priklauso nuo situacijos ir žmogaus individualių savybių.

Visoms emocijoms būdingi keli etapai – jos užgimsta, auga, yra išreiškiamos, turi būti suprastos, suvoktos ir išlaisvintos (paleistos). Problemos prasideda tuomet, kai užgimusių emocijų nesuprantame, neišreiškiame arba slopiname ar nekreipiame į jas dėmesio.

Užslopintos ar ignoruojamos emocijos tęsia savo gyvavimą pasąmonėje, nors jas sukėlusi situacija gali būti jau seniai praėjusi. Ir jei vėl pasikartos panaši situacija, pagal rezonanso principą šios užslopintos emocijos gali sukilti su dar stipresne jėga.

Todėl gebėjimas suprasti savo emocijas – labai svarbus. Tai išmoko mus ne tik adekvačiai reaguoti į įvairias iškylančias situacijas, bet ir pasimokyti iš jų, priimti teisingus sprendimus bei tapti emociškai brandžiais.

Ko gi mus gali išmokyti emocijos? Pavyzdžiui, dažnai kylantis pyktis ar net agresija gali reikšti, kad atėjo laikas kažką užbaigti arba pradėti – galbūt, sekina sudėtingi santykiai, o gal vis nesiryžtame pradėti naujo gyvenimo etapo?

Vis užvaldanti nuoskauda gali parodyti, kad vengiame atsakomybės ir todėl kaltiname išorines sąlygas ar žmones. O štai baimė kyla tuomet, kai nesuprantame, kas vyksta. Galima bijoti daug ko: tamsos, ateities, pokyčių, paties gyvenimo.. – baimę visuomet “įjungia“ nežinomybė. Išeitis – sužinoti, suprasti tai, kas baugina.

Liūdesys dažniausiai sugrįžta tuomet, kai žvalgomės į tai, kas jau praėjo, atgyveno, išėjo. Kai tik praeitį paliekame praeičiai ir pradedame gyventi tuo, kas vyksta dabar ir judėti į priekį – liūdesys praeina.

O štai džiaugsmas gali būti dvejopas: kaip trumpalaikė emocija – kai dėl kažko apsidžiaugiame (euforija), o gali ir peraugti į džiaugsmo būseną – kai esame savimi, kai esame ten, kur reikia ir atliekame tai, ką turime atlikti, kai esame harmonijoje, meilėje ir santarvėje su visa Kūrinija..

Išvada paprasta: jei išmokstame pažinti ir suprasti savo emocijas, mokytis iš jų – mes tampame sąmoningi ir emociškai brandūs. Tuomet emocijos mūsų neužvaldo, ir mes galime skirti savo gyvenimo energiją prasmingiems ir harmoningiems darbams.

Išmintis keliomis eilutėmis

Laimė

Daryti tai, ką mėgsti – laisvė.
Mėgti tai, ką darai – laimė.

Vienybė (Atma Nadi)

Vienybės principas persmelkia visą mūsų gyvenimą.
Jis vienija visus ir viską.
Būtent šis vienijantis faktorius leidžia gyvuoti pasauliui kaip vientisam organizmui.
Šio principo nesuvokimas sąlygoja sąmonės apribojimą, susvetimėjimą – kuomet žmogus užsisklendžia savyje ir tampa egoistiškas.
Tuomet jis nejaučia, kad šis pasaulis ir kitos būtybės yra jo paties sąmonės pratęsimas.

Egoizmas

Ego žaidimai: jei vienas egoistas kažko reikalauja, tai kitas egoistas tam būtinai priešinasi.
Rezultatas: amžina kova.

Mes (Jogi Bchadžan)

Na štai, jūs esate čia, aš esu čia, mes esame čia.
Kai “aš“ ir “jūs“ tapsime “mes“, tuomet mes tapsime Meistrais.
O kol “aš“ esu “aš“, o “jūs“ esate “jūs“, galime tik skaityti knygas apie tai.

Visatos atsakymai

Visata turi tik tris atsakymus:
1. Taip!
2. Taip, bet šiek tiek vėliau!
3. Aš turiu tau kai ką geresnio!

Visi kiti atsakymai – Ego variacijos.

Kuris kelias į laimę?

Nėra kelio į laimę.
Nes laimė yra Kelias.

Apie Meilę (C. Teruelis)

Apibrėžti Meilę nesunku: tu esi Meilė, tavo esmė yra Meilė.
Meilė – tai pirmapradė žmogaus esybės išraiška.

Gyvenimo principai

Gyvenimo principai – tai taisykles, pagal kurias mes gyvename kiekvieną sekundę.
Pažvelkime į save iš šalies, kad suprastume: kur principai, kur vertybės, o kur tiesiog egoizmo apraiškos…
Palikime bent trumpam savo proto išvedžiojimus ir įsiklausykime į savo jausmus.
Klausykime širdies. Ir tegul tai bus svarbiausias gyvenimo principas!

Kaip išmokti matyti gėrį

Nemokate? Tuomet užsidėkite… rožinius akinius!
Jie dešimtis kartų padidins galimybę pamatyti geras žmogaus savybes ir bent du kartus sumažins norą matyti tik trūkumus ;)…

Nuoširdi šypsena tai…

Tai… kuomet šypsomės ne tik lūpomis, bet ir akimis, kiekvienu veido raumenėliu… širdimi, jausmais… ir spindime visa savo esybe 😀 !

Gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂