Žmonės, kuriuos tu myli – pasakė Mažasis Angelas, – tokie skirtingi…
Vieni – tarsi tavo atvaizdas veidrodyje. Tu gali lengvai nuspėti jų atsitiktinį gestą arba žodį. Jūs juokiatės tik dėl jums vieniems suprantamų juokų. Tu žinai jų norus. Tau suprantami jų jausmai ir nuotaikos. Žinoma, jie kitokie, bet taip neapčiuopiamai panašūs į tave… Su tokiais žmonėmis tau jauku ir ramu, įdomu ir – labai paprasta. Su jais tu gali būti savimi… Todėl kad jūs kažkokie… panašūs… Ir būtent šį jūsų panašumą ir vienodą vienas kito atspindį tu taip myli…
O kiti… Jie visiškai kitokie, bet harmoningai papildo tave savo kitoniškumu. Jie turi tai, ko taip trūksta tau. Jie užtikrintai ir tvirtai stovi ant kojų ir gali (pačiu laiku!) sugrąžinti tave iš padebesių į žemę. Jie stebisi tavo naivumu. Jie šypsosi, kai bando žvelgti į pasaulį tavo akimis. Jie pasitiki savimi, yra ryžtingi ir patikimi… Tu bandai pajusti jų būseną, nuspėti jų svajones ir nuotaikas… Su jais tu gali būti savimi… Todėl kad jūs kažkokie… skirtingi… Ir būtent šį jūsų kitoniškumą ir skirtingą vienas kito atspindį tu taip myli…
Padėka autorei! Pagal O. Meškovska Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
ruvi 