Gerumo banga

Tempiu iš sodo kibirą vynuogių, o už nugaros svarainiai kuprinėje ridinėjasi. Ir staiga girdžiu:

– Vach, kokia gražuolė! Kokia laimė tave matyti!

Žiūriu – priešais vyras eina, akivaizdžiai pietietis. Ne į telefoną žiūri. Į mane žiūri. Į kibirą mano su vynuogėmis. Ir šypsosi.

“Žinome mes jus, kalnų erelius. Jums visos gražuolės“, – pagalvoju, o pačiai – šypsena jau iki ausų…

Užeinu į parduotuvę, žiūriu į veidrodinę vitriną – oho, net žandai nukaito! Išraudau, akys dega, nuo šypsenos duobutės veide – o juk viso labo pro šalį einantis vyras gražuole pavadino. 

Tuoj pat ir nugara išsitiesino, ir plaukai nuo kaktos nubraukti. Pažiūrėjau į pardavėją mėsos skyriuje, o jos akyse – pilkas liūdesys. Ir pykčio kibirkštėlės gynybai. Taip, matyt, pervargo nuo pirkėjų, kad pasirengusi pirmoji pulti. Juolab, peilis po ranka.

– Kaip smagu jus matyti! – pasisveikinu. – Koks gražus jūsų šalikėlis, tiesiog nuostabus…

Ir ką? Na, gal kiek pergyriau jos šalikėlį, bet mano gera nuotaika tiesiog liejosi per kraštus. Reikėjo ja pasidalinti!

Žiūriu – migla išsisklaidė, pykčio kibirkštys užgeso. O vietoje jų šviesa akyse atsirado – švelni tokia, dangaus spalvos.

– Ačiū! – šypsosi man pardavėja. – Ką jums pasiūlyti?

Na, ir pražydo ji, tikra gražuolė! Ir šalikėlis ant jos kaklo į šalikėlį pasidarė panašus, o ne į blankų skudurėlį.

Grįžtu namo, rankose nešdama maistą katinui. O čia kaimynė priešais ateina – pikta, kaip šimtas velnių.

– Jei jau turite katę, tai bent jau maitinkite ją! Ji mano Margiuko maistą vagia, juoda bestija!

Margiukas – tai didžiulis šuo, kuriam mano katė – tarsi vieno kąsnio sumuštinis. O ir  Margio dubuo maistui didesnis už pačią katę su visa jos uodega. Bet kaimynei nieko neįrodysi. Ji dabar už savo Margį pasiruošus ir mane, ir mano katę sutriuškinti.

Jei tai būtų nutikę anksčiau, aš tik pasidžiaugčiau proga papasakoti kaimynei, ką aš galvoju apie ją ir jos šunį. Bet šiandien, na, visai nesinori bartis. Šiandien mano tokia nuotaika – aš pasirengusi kiekvieną sutiktą Margį paglostyti ir pamaitinti.

– Kaip aš džiaugiuosi jus matydama! – pasisveikinu. – Toks geras jūsų šunelis, tiesiog trūksta žodžių. Gal norite – šį mėsos gabaliuką jam atiduosiu. Kaip tik iš parduotuvės einu, ką tik nupirkau.

Žiūriu – ogi piktavališka kaimynės grimasa virsta gana miela šypsena! Akyse – geranoriškumas, balse – draugiškos gaidelės.

– Na, ką jūs, per daug gerai bus mano besočiui. Geriau aš jūsų katytę pavaišinsiu. Kis-kis-kis… Ateik čia, mano gražuole!

Mano katei net akys ant kaktos iššoko! Tokio meilumo iš tos, kuri ją pikčiausiais žodžiais iš kiemo varė – ji nesitikėjo…

O juk viskas prasidėjo nuo to, kad vienas praeivis pasakė kitai praeivei :“Kokia laimė tave matyti!“ Taip, galbūt, ir ne jai pasakė, galbūt, jis tiesiog telefonu kalbėjosi.

Bet, vis vien – jis paskleidė gerumo bangą!

Sakykite kuo daugiau gerų žodžių vieni kitiems! Tiesiog taip, be jokios priežasties.

Ir jūs pamatysite – kas bus 🙂 ..

Padėka autorei! Pagal Irinos Pogdurskajos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !