Kaip gi dauguma pavargo nuo viso šito “tobulėjimo“, “savęs gerinimo“ ir “nušvitimo“ siekio…
Žmogui iš visų pusių aiškina, koks jis turi ir neturi būti, kad pagaliau pasiektų laimę.
Jis pasimeta “dvasinėse“ taisyklėse, kategorijose ir sudėtingose schemose… Puola iš vieno kraštutinumo į kitą… Siūbuoja savęs neigimo švytuoklę…
Jis bijo padaryti kažką ne taip, pasakyti ne tą, nuklysti ne ten… Jis įnirtingai ieško ir slopina menkiausią saviraišką, kuri neatitinka kažkieno sugalvotų teisingumo kanonų…
Šito nevalgyk, ano nedėvėk, taip nesėdėk, ten neik…
Gyvensi taip, kaip tau sakoma – užsitarnausi teisę būti savu ir mylimu. O jei nepaklūsi – būsi blogas ir nevertas pagarbos.
Argi tai panašu į savo dvasinės jėgos, laisvės, džiaugsmo kelią? Ar panašu į Dievo meilę?
Ne.
Tai tiesiog dar vienas žmonių sugalvotas būdas pasislėpti nuo savęs ir savo realybės… Ir dar viena įtampos siena aplink tavo paties Namus…
O kas, jei tavo laimė yra arčiau, nei tau iki šiol atrodė?
Meilė – tai jėga, kuri sukūrė Visatą, ir kuri jungia atomus į visumą. Tai pati galingiausia energija, galinti išsklaidyti skausmą ir išgydyti sielos žaizdas.
Ji tau pasiekiama kiekvieną tavo gyvenimo sekundę. Ir jos šaltinis – tai tu.
Atėjo laikas atsikvėpti ir apkabinti save širdimi 🙂 …
Pagal Aleksandros Karbovskajos esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 