Baigiantis vasarai, oras tampa ypatingas. Jis vis dar kupinas brandaus saldumo, bet tuo pačiu neišvengiamai pradeda jaustis ir kartėlis…
Vėjas vis dažniau iš kažkur atneša artėjančio rudens natas… Rytinė vėsa vis dažniau pina miglą laukuose…
Bet tu juk priimi visa tai, tiesa?
Tu juk nepyksti ant rugpjūčio vėjų už tai, kad jie iš nužydėjusių laukų išsineša vasaros aromatą. Tu priimi proceso natūralumą ir žinai, kad ateis laikas – ir laukai vėl sužaliuos…
Tas pats vyksta ir su tavo Sielos Vėjais.
Jie gali pūsti įvairiomis kryptimis, atnešti ir vėl nupūsti aromatų dvelksmą, sušildyti arba sušaldyti, plėšti žiedlapius ir sausus lapus… Tai toks pats natūralus procesas.
Bet kodėl tu priešiniesi jam?
Todėl kad baisu… Baisu paleisti tai, kas įprasta ir suprantama, net jei nėra jėgų tai kentėti… Gali atrodyti, kad dar truputį – ir viskas susitvarkys. Ir nuskridę lapai sugrįš į vietas… Ir oras atšils…
Bet jei žydėjimas baigėsi, tu negali priversti gėlę vėl krauti pumpurus. Ir tai normalu. Ir lapai turi nuskristi su šiauriniu vėju, kokiu “neteisingu“ jis tau beatrodytų…
Tavo Sielos Vėjai visada pučia teisinga kryptimi. Visada. Ir jei liausies jiems priešintis, tuomet pastebėsi, kaip jie tampa tau palankūs…
Jei leisi jiems nunešti krentančius žiedlapius, tuomet jų vietoje užaugs nauji. Tegul ne iš karto… Bet būtinai užaugs… Ir bus vasara…
Gyvenimas paklūsta tam tikriems ciklams. Ir tame – didelė Visatos išmintis. O žmogaus išmintis – tame, kad jis pasitiktų Permainų Vėjus. Ir drąsiai paleistų tai, ką jie pasiima su savimi… Ir žinotų: šioje tuštumoje būtinai užgims nauja, tyra, gaivi, dar nuostabesnė realybė… Dar artimesnė jo tikrajai prigimčiai…
Padėka autorei! Pagal Aleksandros Karbovskajos esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 