Viskas prasidėjo, kai mano išmaniajame telefone liko 6 % energijos. Aš pradėjau ieškoti pakrovėjo, o galvoje sukosi paikas pokštas: “Tavo namai ten, kur yra tavo telefono pakrovėjas“. Aš pajungiau įkrovimą, bet… nieko neįvyko. Vietoje kraunamos baterijos signalo aš pamačiau, kad dingo dar viena telefono baterijos padala.
Nesuprasdama, kas nutiko, aš ištraukiau ir vėl įjungiau štekerį, sukiojau jį, bandydama įdėti kita puse, tiesinau laidą, manydama, kad jis tiesiog užlūžo. Tačiau nieko nepasikeitė. Turėjau pripažinti, kad pakrovėjas išėjo iš rikiuotės.
Mintyse jau įsisuko nerimas – ką daryti? Maža to, juk ir man niekas negalės paskambinti. Ir aš jau niekam iš artimųjų negaliu paskambinti. Po minutės-kitos aš apskritai liksiu be ryšio. Be to, aš ketinau išeiti, tačiau dabar tai beprasmiška. Aš vis vien nieko negalėsiu nupirkti, nes savo patogumui visus atsiskaitymus vykdžiau tik telefonu.
Mano rankinėje seniai nėra jokių kreditinių kortelių, nėra net piniginės, nes ji man nereikalinga. Na, gal surasčiau kišenėse smulkių, bet visi mano pinigai telefone, kuris jau vos gyvas. Na, gerai, grynųjų aš nusiimčiau ir be kortelės, bet tam vėl gi reikalingas telefonas… Jame ir elektroninis raktas – nuo įėjimo į kiemą, į namo laiptinę, į savo aukštą… Po galais! Jei dabar išeisiu, į namus nepakliūsiu. Stovėsiu prie tvoros, kol atsitiktinis kaimynas įleis mane į teritoriją. Net konsjeržui paskambinti negaliu – jo numeris mano telefone. Panašu, kad tampu įkaite…
Telefonas rodo, kad dar yra 4% gyvybės – paskutinės padalos tirpsta ypatingai greitai. O aš karštligiškai svarsčiau, kieno numerius galėčiau užsirašyti, kol dar galima. Prisiminiau, kad mano šeimos narių telefonų pakrovėjai maniškiui netinka. O kas, jei nepavyks pataisyti mano pakrovėjo? Ar galėsiu įsigyti kitą? Ir kaip greitai galėčiau tai padaryti? O jei teks jį užsakyti ir laukti keletą dienų? Tokia perspektyva nedžiugino… Ir paikas pokštas apie pakrovėją dabar jau neatrodė man toks paikas. Jei taip nutiks, aš pakliūsiu į visišką vakuumą.
Bet kaip taip nutiko, kad telefonas mano gyvenime tapo viršesnis už mane pačią?.. Taip visada būna, kai nesusimąstydami pasiduodame menamo komforto pagundai. Šiandien žengi vieną žingsnį link to… rytoj kitą… po to dar… ir dar… Ir – tave įtraukia į nelaisvę. Ir tu tampi bejėge.
Aš labai gerai prisimenu, kaip kadaise žinojau atmintinai kelias dešimtis telefonų numerių. Dabar sunkiai pasakyčiau net vieną. O kam? Jei jie yra telefone ir surenkami automatiškai? Kam pergyventi, kaip jaučiasi tavo vaikas darželyje, jei galima įjungti vaizdo kamerą ir pamatyti vaiką bet kurią akimirką? Kam įsiminti kelią, jei telefone yra žemėlapiai ir navigatorius? Kam mokytis kitos kalbos, jei telefone yra vertėjas?
O bilietų kelionėms pirkimas? Praėjo ilgų eilių laikas, dabar bilietą į bet kurią pasaulio dalį galima nusipirkti per kelias minutes, pasirenkant viską, net vietą prie lango. Tas pats ir su bilietais į visokius renginius, koncertus, kiną, teatrą. Tačiau ir čia be telefono nepateksi niekur.
Pagal numerį telefone mums išduoda siuntinius pašte. Net vaiką iš žaidimų kambario gali pasiimti su telefonu, be jokio dokumento. Telefonas dabar – priešakyje visko, jis pasidarė svarbesnis už savo šeimininką. Jame – bankas, dokumentų kopijos, elektroniniai raktai, medicina.
Aš žiūrėjau į paskutines išnykstančias padalas ir galvojau, o kas būtų, jei, neduok Dieve, aš pamesčiau telefoną?.. Juk jame VISKAS… Šimtai kontaktų, kurių neatkursi, skaitytojai socialiniuose tinkluose, “vaiberyje“ – stomatologai, pediatrai, elektrikai, kirpėjai, siuvėjos… Atrodytų, taip patogu ir paprasta – paspaudei mygtuką, ir jau gali kalbėtis. Bet jei nebus išmaniojo telefono – aš neprisiminsiu nei vieno kontakto. Ir kaip tai įmanoma?!
O nuotraukos! Nepakartojamos kelionių akimirkos, šventės, draugų šypsenos… Vaikų šėlionės, kačių mielos pozos ir sėkmingai papuoštos salotos. Išsiskleidusi močiutės rožė, kerinčios saulėlydžio spalvos, ir daugybė sėkmingai “pagautų“ momentų… Visas mano gyvenimas telefone…
Bet kada aš leidau, kad telefonas taptų mano šešėliu, kuris užgožia mane pačią? Juk jis žino apie mane viską! Kurią minutę sustabdžiau elektroninės knygos skaitymą, kurią serialo dalį ir kurioje vietoje dabar žiūriu. Žino mano batų ir rūbų dydį, ir tiksliai žino, kokio atspalvio patalynė man patinka. Žino, kokias dovanas aš renku per šventes. Žino, kokiame mieste yra siuntinys, kurio aš laukiu. Po galais, net žino, kad būtent dabar man reikalinga keptuvė storu dugnu ir kad būtent šiandien man reikia pasiūlyti būtent šį rinkinį rankdarbiams.
Kiekvieną dieną mano telefonas primena man, ką turiu pasveikinti su gimtadieniu, ir ką apskritai svarbaus turėčiau padaryti ir ko nepamiršti. Jis net žino, kuriuo metu aš žaidžiu savo mėgiamą žaidimą, ir jei aš užmiegu, signalizuoja man: “Kame reikalas? Neturi laiko pramogai?“ O bet kuri internetinė parduotuvė, į kurią aš užeinu lyg ir pirmą kartą, džiaugsmingai sutinka mane ir kreipiasi į mane vardu.
Paskutiniai 2% mano ryšio su pasauliu… Jau greitai užges ekranas, ir aš liksiu vienui viena. Bet staiga pasigirdo kažkoks spragtelėjimas, kažkodėl sucypė kondicionierius viršuje… Ir ekrane įsižiebė šviesa. Viskas aišku… tiesiog nebuvo elektros, o aš to nepastebėjau. Bet užtat per porą minučių staiga permąsčiau visą gyvenimą…
Ryšys su pasauliu vis tvirtėjo su kiekviena nauja padala, o nerimas po truputį atlėgo. Telefonas tuoj bus įkrautas, ir vėl bus galima gyventi įprastą gyvenimą. Bet dabar aš žinau, kad šią pavojingą priklausomybę reikia kontroliuoti. Kad niekada neleisčiau kartu su telefono praradimu išnulinti ir visą savo gyvenimą…
Padėka autorei! Pagal Tatjanos Lonskajos pasakojimą, vertė ruvi.lt
ruvi 
Labas rytas, Rūta, ačiū už nuotaiką nuo ankstyvo ryto! Taip, taip, tas daikčiukas ir sveria nemažai, ir užima nemažą dalį mano/mūsų gyvenimo. Bet kartą pagalvojau sau – jei ne tas mažas daiktelis, nebūčiau net žinojusi, kad pasaulyje gyvena tokie ir tokios spalvos gyvūnai-sutvėrimai, nebūčiau “keliavusi“ po tolimiausias šalis, nežinočiau kaip ir kiek daug žmonių gyvena kitame žemės rutulio krašte, nematyčiau šiaurės pašvaisčių ir gigantiškų bangų ar tokio paties banginio, ech… Na taip, jis daro mus priklausomais, su juo būtina išlaikyti atstumą, ir turėti gerą nuovoką kada ir kiek naudoti. Ačiū, ir gražios saulėtos rugsėjo dienos mums visiems!
PatinkaPatinka
Daugumai sis straipsnis, tai lyg situacija is siaubo filmo. O as, keistuole, gyvenu be telefono. Taip, seimoje yra vienas telefonas, kuriuo kartais pasinaudoju, bet tikrai ne dazniau, negu pries daug metu naudodavausi ramiai snaudzianciu laidiniu telefonu. Palikime daiktams ju vieta savo gyvenime, neleiskime uzgozti musu paciu.
PatinkaPatinka
Labas vakaras 🙂 !
Pritariu, Rūta, kad reikia išlaikyti sveiką nuovoką, nes visos tos skaitmeninės priklausomybės – labai klastingos, nes lyg ir siūlo įvairius gyvenimo pagerinimus ir patogumus, o iš tiesų.. kiek besipriešintume, bet vis vien gali nepastebimai įtraukti ne mažiau, nei alkoholiką alkoholis. Ir, kaip ir alkoholikas, priklausomas nuo skaitmeninių technologijų žmogus nepripažįsta savo priklausomybės ir bando ją visaip teisinti: progresas, patogu, pažangu…
Iš vienos pusės – taip, gyvenimas dažnai verčia tuo naudotis, priklausomai nuo to, kokį darbą žmogus dirba, kuo užsiima gyvenime. Be to, jau ir įvairios gyvenimo sritys nepastebimai stumia link skaitmeninių technologijų.. Ar tai progresas – nedrįsčiau to taip pavadinti, nes viskas perduodama sausai technogeninei sferai, kuri, vėl gi – norime to ar ne, bet – išstumia žmoniškumą, gyvą bendravimą, sąveiką su gamta, ir, apskritai, gyvus sveikus ryšius. Galbūt, kažkuriose gyvenimo srityse tai reikalinga, bet jos neturi išstumti visko… O dabar tai jau įprasta: kiekvienas užsidaręs savame aparačiuke, kuris atstoja jam viską… deja, deja, bet taip jau yra.
Ir aš, Jone, taip pat turiu vieną (mygtukinį 🙂 ) telefoną, ir sąmoningai tokį turiu, kuris naudojamas tik skambučiams ir žinutėms. Yra dar nešiojamas kompiuteris. Bet jis daugiau stacionarus, na, nebent pernešu jį į kitą kambarį, ir naudojamas tik laisvalaikiu nuo kitų darbų ir užsiėmimų. Nors nesiginu – kartais jis mane “įtraukia“ 🙂 ..
Tikiuosi, skaitmeninės technologijos vis gi galiausiai užims savo vietą, kai žmonės suvoks, kad jų reikšmingumas – tai iliuzija. Jokios technologijos neatstos gyvo bendravimo, sveikos sąveikos su gamta, kūrybingumo. Žmogus – ne mašina, ne aparatas, jokios technologijos negali būti svarbesnės už patį žmogų. Tikrai, Jone, pritariu tau – viskam turi būti savo vieta 🙂 ..
PatinkaPatinka
Mane erzina kai dėl mokslų reikia naudotis telefonu. Dabar kai bus nuotolinis mokymas, nedalyvausiu. Atsibodo….
PatinkaPatinka
Sveiki!
Tikrai, visos tos skaitmeninės technologijos baigia išstumti viską, kas tikra – bendravimą, sveiką mąstymą, kūrybingumą… O mainais duoda iliuzijas ir vienatvę, nes technologijos niekada neužpildys mūsų prigimtinio gyvo, betarpiško bendravimo poreikio ir sveikos sąveikos su aplinka. Baigiasi baterijos ar pameta telefoną, ir – žmogus bejėgis.., taip vietoje gyvenimo palengvinimo gaunasi vergija technologijoms.
Mūsų valioje įvertinti, kiek tokios pagalbos mums iš tiesų reikia ir atsisakyti to, kas tikrai nebūtina. Klasta tik tame, kad nuo technologijų vystosi priklausomybė, kurią ne taip jau lengva įveikti. Bet – viskas mūsų rankose 🙂 .
PatinkaPatinka