Rudenį namus palieka tik suaugę vaikai ir paukščiai – o visi kiti sugrįžta. Nusiauna, nusiima nuo pečių kuprinę. Virtuvėje skuba užkaisti virdulį – ir tą akimirką beveik fiziškai pajuntama, kaip namai užsipildo istorijomis, kurios buvo kaupiamos specialiai rudeniui. Kaupiamos su liepos braškėmis, birželio saulėtekiais, rugpjūčio žvaigždėmis. Pasakok jas. Klausykis pasakojimų.
Ruduo – pats geriausias laikas sužinoti apie save: savo šalčio ir šilumos ribas, savo poreikį darbams, kuriuos nori tęsti ir tuos žmones, kuriuos nori pažinti arčiau. Kiek arbatos reikia, kad sušiltum. Kiek apkabinimų, kad liautumeis bijoti.
Kai kuriuos dalykus kiekvieną rudenį reikia prisiminti iš naujo. Pavyzdžiui, kad tu gyvas – ir todėl sugebi skleisti šilumą ir šviesą; gali nuveikti reikšmingus darbus, ištarti žodžius, galinčius išlaisvinti širdį iš ledinio kiauto.
Svarbiausia – nesustingti. Laikyk už rankos tą, ką myli, skink vynuoges, po pagalve laikyk jūros kriauklę, nupiešk kitoje lietsargio pusėje savo mėgiamą žvaigždyną, vaišink kitus obuoliais ir karamele, neskaičiuok dienų iki pavasario, verčiau pajusk tylią palaimą ir pripildyk širdies šiluma savo namus.
Pasaulis prisimerkia nuo šviesos, kai tu džiaugiesi ir spinduliuoji meilę 🙂 …
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 