O juk būna, būna tokie momentai gyvenime..
Pavyzdžiui, apsistojate palapinių miestelyje ant ežero kranto, o kažkas netoliese paima gitarą ir netikėtai užgroja “tavo“ dainą, ir – nubėga šiurpuliukai visu kūnu..
Na, arba eini sau gatve, o iš šalimais praeinančio vaikino ausinių staiga išsiveržia ir tave pasiveja tavo mėgiamiausios muzikinės kompozicijos garsai, kurios, kaip tau atrodė, dabar jau niekas neklauso.
Ir širdis apsąla.. Ir šypsena pradeda žaisti lūpų kampučiuose, kai jūsų žvilgsniai susitinka. O muzika skamba jau tavyje, užliedama dar didesniu džiaugsmu.
Arba autobuse mergina vėjo iškedentais plaukais staiga užverčia perskaitytą knygą ir akimirkai prispaudžia ją prie krūtinės, kaip kažką labai brangaus.. O tu suspėji perskaityti pavadinimą, ir.. taip, tai ta pati, daug kartų skaityta “tavo“ istorija, kurią, atrodytų, autorius iš tavo gyvenimo nurašė. O pasirodo, istorija ne tik “tavo“. Čia tai bent..
Arba mažai pažįstamų žmonių kompanijoje kažkas netikėtai užbaigia tavo pradėtą citatą iš seno-seno tavo mylimo filmo. Arba iš naujo. Nesvarbu. Svarbu, kad žiūrėtas jis daugybę kartų, o tuos prasmingus žodžius jame išgirdai ne tik tu..
Susitinkate akimis. Nusišypsote. Ir pajunti akimirkai, kad dabar tu atsidūrei sutapimų ir galimybių sankryžoje..
Taip būna. Taip gali nutikti. Bet svarbiausia – tokie ženklai-švyturiai visada šalia. Gyvena, alsuoja, šviečia.
Primindami tau, kad tu – ne vienišas..
Padėka autorei! Pagal A. Sneg novelę, vertė ruvi.lt
ruvi 