Tikras turtas

Jei vos užėję į namus jūs pajutote uogų pyrago aromatą; jei išgirdote skambų jus pasitinkantį balsą, atsklindantį iš kambarių; pastebėjote paprastas, bet mielas užuolaidas ant langų, o jūsų kojas švelniai palietė minkšta katės nugarėlė…

Tuomet žinokite – šiuose namuose gyvena jauki laimė, kruopščiai namiškių  surinkta po dalelytę į vieną visumą. Ir kiekviena smulkmena-brangenybė šildo, džiugina širdį..

Ir visai nebūtina puošti namus paauksuotais lipdiniais, pirkti prabangius šviestuvus ar marmurinę kriauklę.

Tikras turtas – tai žavus paprastumas…

Aviečių pyragas su cukraus pudra, savo rankomis pasiūta prijuostė su kišene ir nėriniuotais kraštais, lininė staltiesė ant pietų stalo, močiutės servizas, jaukus bendravimas ir ramunių puokštė gerai nuotaikai…

Pagal Anos Čiulanovos novelę, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Mylintis žmogus negali būti žiūrovu

Erichas Fromas daug pasvarstymų apie meilę parašė; daug pamokymų tiems, kas turi mokytis mylėti. O tai paminėjo tik kartą. O tai ir yra svarbiausias meilės požymis. Nebūti žiūrovu.

“Tegul žmogus pats sprendžia savo problemas, kapstosi iš nemalonumų, siekia sėkmės, tvarkosi su įpročiais, pasveiksta, įveikia, pagerina savo emocinę būseną, ištaiso elgesį, tampa harmoningu“. Tai teisinga.

Tik po to jūs, žiūrovai, kam jam būsite reikalingi? Kai jis viską pats pasieks ir su viskuo pats susitvarkys.

Tas, kuris sėdi parteryje, traškina kukurūzų spragėsius ir susidomėjęs stebi jūsų šuolius ir pastangas, iš tiesų jūsų nemyli.

Tas, kuris stebi jūsų asmeninę dramą arba tragediją iš žiūrovų salės, jūsų iš tiesų nemyli. Net jei susigraudina labai liūdnuose epizoduose. Arba nusisuka – kai baisu.

Tas, kuris spokso į tai, kaip mes kaunamės su priešu arenoje – vargiai ar myli mus visa širdimi.

Todėl žiūrovai – pašaliniai žmonės. Ir nereikia stebėtis, kad mes išsivaikštome į skirtingas puses tuoj po dramos ar tragedijos.

Ačiū už aplodismentus. Už dėmesį. Už pastabas. Bet toliau mes viską įveiksime patys. Mes išmokome įveikti.

Ateikite vėl į mus pasižiūrėti, – taip mes jiems pasakysime. Ir nepamirškite bilietų įsigyti. Juk žiūrovai visada ateina su bilietais.

O tie, kas mus myli – jie visada su mumis. Ir melodramoje, ir komedijoje, ir trileryje, – jie visada su mumis ir už mus.

Todėl kad mylintys žmonės nebūna žiūrovais. Niekada.

Pagal Anos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Pripildykime gyvenimą.. gyvenimu

Svarbiausia, mano požiūriu, visų ieškančių priešnuodžio nuo savo nelaimių klaida – tai mintis apie tai, kad reikia atrasti kažkokią išskirtinę išmintį, teoriją, praktiką, kuri iškels į nematytas aukštumas ir atneš reikiamus rezultatus…

O tai yra visiškai ne taip, mielieji…

Todėl kad galima paaukoti dešimtmečius, o kartais ir visą gyvenimą, studijuojant nesibaigiančius ir beveik visada vienas kitam prieštaraujančius mokymus, bet laikas praeis, o tu taip ir liksi sėdėti ant griuvėsių, nežinodamas, ko griebtis…

Deja, aš mačiau ir tebematau daugybę tokių guru-atsiskyrėlių pavyzdžių, kurie vis bando visiems atleisti arba atrasti kaltus, ar atskirti dvasią nuo kūno, ar patirti “emocinį pirmapradiškumą“, arba pabūti nirvanoje, ar pagiedoti mantras lotoso pozoje, ar įteigti sau mintį apie gebėjimą valdyti pasaulį, ar levituoti, ar regresuoti į praeitą gyvenimą, arba nušlifuoti save iki “geriausios versijos“, ar išvalyti čakras, arba užsiimti dar kažkuo nuolatos ir be galo, išskyrus vieną –

REALŲ GYVENIMĄ…

O juk svarbus būtent jis, ir mūsų buvimas jame, o ne būdai nuo jo pabėgti…

Mes visi anksčiau ar vėliau pradedame suvokti, kad vertinga TAI, KĄ MES IŠ TIESŲ DAROME, o ne tai, kam be galo teoriškai ruošiamės…

Nereikalingi šiame gyvenime diplomai… Reikalingas sąmoningumas ir konkretūs darbai…

Nereikia mokytis mylėti – reikia mylėti gyvą žmogų… Reikia būti su juo, jausti jį, rūpintis juo, palaikyti jį, suprasti jį ir suteikti jam tiek laimės, kiek tik įmanoma… Ir su dėkingumu priimti visa tai iš jo… Praktiškai, o ne teoriškai…

Nereikia mokytis atleisti – tiesiog nereikia skaudinti kitų…

Ir nereikia kankintis nuoskaudose – reikia atleisti, arba išbraukti žmogų iš pasitikėjimo sąrašo, ir eiti toliau…

Nereikia atsiskirti nuo visų tam, kad augtume dvasiškai, nes žinios, nepritaikytos realybėje – negyvos žinios…

Nepakanka skaityti, klausyti, mokytis, atlikti praktikas – reikia TAIKYTI jas kiekvieną dieną savo asmeniniame gyvenime…

Nereikia bėgti iš ten, kur tu nieko nepadarei..

Ir nereikia galvoti, kad sugebėsi kažką padaryti per atstumą… nesugebėsi…

Sugrįžk ir padaryk bent kažką… Ir tuomet, kai tas “kažkas“ taps sistema, o ne vienkartiniai bandymai priešokomis, tuomet bus ir rezultatai…

Nereikia sklandyti virš gyvenimo, REIKIA NUSILEISTI ANT ŽEMĖS IR GYVENTI PAPRASTĄ ŽMOGIŠKĄ GYVENIMĄ… Tame ir yra visa išmintis, mielieji, o ne tuščiose iliuzijose, kad yra super-žmonės, kurie vienu rankos mostu pavers visus laimingais nugalėtojais…

Stebuklų nėra, esame mes… Bet mes galime labai daug…

Ir jei yra pasaulyje nors vienas žmogus, kurį mes sušildėme savo širdies šiluma, tuomet viskas jau įgauna prasmę…

Tame ir yra visa paslaptis…

Neieškokite išskirtinių mokymų – dovanokite laimę tiems, ką mylite…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gražios, šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Meilė, rūpestis, širdies šiluma.. Mama

Visos mamos skirtingos – jaunos ir gražios, žilos ir pavargusios, švelnios ir griežtos.. Bet visą savo gyvenimą jos išlieka motinomis. Jos padovanoja gyvenimą savo vaikams ir daro viską, ką gali, kad jų vaikai būtų laimingi.

Motinos meilė – tikras stebuklas, nes mama – tikrų tikriausias Angelas šioje Žemėje.. Ji padeda vaikams augti, skleisti geriausias savybes, pažinti žmones ir pasaulį. Tik mama, nežiūrint į nieką, visada palaiko savo vaikus, rūpinasi jais, įkvepia ir nuoširdžiai džiaugiasi jų pasiekimais.

O jei vaikai susiduria su sunkumais – ji išklauso, apkabina, nuramina, padrąsina, ji savo gerumu ir kantrybe įkvepia vaikams pasitikėjimą savimi ir optimizmą. Ji viską savo vaikams atleidžia – tik atsidūsta sau tyliai, nubraukia slapta ašarą ir.. atleidžia. Nes motinos meilė – beribė, nes kitaip ji tiesiog negali.

O motinos rankos.. Ar susimąstėte, kiek neįtikėtinai daug daro motinos rankos? Kokios jos darbščios, geros, švelnios ir rūpestingos! Būtent mamos rankas pirmiausiai pajunta kiekvienas vaikas, atėjęs į šį pasaulį – jos apkabina, sūpuoja, paglosto, apgaubia šiltu jaukumu ir suteikia saugumo jausmą..

Motina subrandina savyje naują gyvybę, ji dovanoja gyvenimą savo vaikams, todėl su motinyste siejame pačią gyvybę ir tai, kas yra visiems gyvybiškai vertinga ir svarbu – todėl dažnai motina vadiname mūsų Žemę-maitintoją ir savo Tėvynę.

Kiek gražių žodžių besakytume apie motinas – to vis vien bus per maža.. Jos besąlygiškai myli savo vaikus ir visą savo gyvenimą jais rūpinasi, nepriklausomai nuo to, kiek jiems metų. Ji džiaugiasi savo suaugusių vaikų pasiekimais labiau nei savo, ir.. išgyvena jų nesėkmes kaip savo asmenines. Mama atiduos viską, kad jos vaikai taptų gerais ir laimingais žmonėmis.

Todėl suaugę ir palikę tėvų namus nepamirškime, kad yra pasaulyje labai svarbus žmogus – tai mama, kuri visada laukia savo vaikų. Ir visada atranda jiems pateisinimus, kodėl jie neskambina, neatvažiuoja, neparašo..  Ir tyliai siunčia jiems savo besąlygišką meilę ir motinišką palaiminimą..

Branginkime ir mylėkime savo motinas, dovanokime joms savo širdies šilumą ir dėkingumą! Prisiminkime, kaip buvo reikalinga kiekvienam iš mūsų mama vaikystėje.. – lygiai taip pat reikalingi ir mes savo motinoms, kai suaugame.

Juk didžiausia dovana ir laimė kiekvienai mamai – jos vaikų meilė 🙂 ..

Artėjančios Motinos dienos proga – patys šilčiausi, švelniausi ir gražiausi sveikinimai visoms mamytėms, močiutėms, prosenelėms 🙂 !