Paleiskite save į laisvę..

Ji sėdi priešais ir piktai rauda… Labai piktai…

– Na, kodėl, kodėl, kodėl nėra laimės mano gyvenime??? Aš viską darau! Aš sportuoju toje prakeiktoje salėje! Aš praktikuoju tą nuobodžią jogą! Aš palieku krūvas pinigų pas kosmetologus! Aš vaikštau į visus tuos koučingus, treningus, praktikas, nors mane nuo to jau  pykina! Aš išleidau kalnus pinigų skudurams ir fotosesijoms! Aš pasiekiau tobulą išvaizdą, pažiūrėkite į mane – juk aš kaip iš paveikslėlio!!!

Klausau tylėdama ir ramiai… Klausau to kiekvieną dieną… Ne tik jos pasakojimo… bet dar ir daugybės jaunų moterų ir vyrų pasakojimų, kurie pamišę dėl naujos sėkmingumo religijos, kur viskas taip akinančiai blizga išorėje, ir taip tuščia viduje…

Tai nuogų karalių religija, kurie galvoja, kad už gražius “selfius“ jiems priklauso didelė laimė…

Tai religija, šlovinanti pripompuotą sėdimąją labiau už blaiviai mąstančią galvą…

Tai religija, kuri apgaudinėja kiečiau už čigonę gatvėje, žadėdama visų norų išsipildymą ir tvirtindama, kad tam tereikia pasiekti patį madingiausią grožio stereotipą…

Tai religija, verbuojanti vis naujus ir naujus adeptus, nes jai tai pelninga – sukti milijardinius verslus tų industrijų, kurios gyvuoja dėka laimės pažadų…

O laimė barteriu vis neateina ir neateina…

Aš klausau merginos pasakojimo, ir tragišku man atrodo visai ne jos vardinamas madingų užsiėmimų sąrašas… Todėl kad jame, tiesą sakant, nėra nieko baisaus… Tragiška tai, kad ji visų tų užsiėmimų nekenčia… Ji nieko nedaro su džiaugsmu, savo noru…

Ji viską daro tik tam, kad gautų už tai prizą…

Ir todėl iš jos nesklinda laimės energija, ji skleidžia kankinančio laukimo energiją – ji laukia įvertinimo už savo pastangas… o tai labai atstumianti energija… Ji kaupia nuoskaudas, ir ji darosi agresyvi…

Ir ji iš tikrųjų panaši į paveikslėlį, todėl, kad pamiršo pačią save, kaip gyvą žmogų… O dar tragiškiau yra tai, kad ji drovisi būti savimi, gyva… Ji visą laiką kažką vaidina…

Ji pasisuka į mane “gražiąja puse“, ji sėdi atidirbtoje pozoje, ji manieringai dėlioja frazes, tęsdama balses…

O aš žiūriu į ją ir matau ją, bet ją-tikrą: ryškią, gyvą, žaismingą merginą, kuri niekur nedingo, bet sėdi viduje, įkalinta šio dirbtinai sutverto paveikslėlio, kuris įteigė jai, kad negalima būti savimi, kad myli tik už teisingą kiekį kilogramų ir už teisingai iškeltus tikslus…

Aš žiūriu į ją, ir man taip norisi sudaužyti šį įvaizdžio sarkofagą, kuris neleidžia kvėpuoti gyvam žmogui… Man norisi paleisti ją į laisvę… Man norisi sušukti į jos tvarkingą mažą ausytę, kad ją apgavo, ir kad visi šie išsidirbinėjimai ties savimi nekeičiami į laimę jokiame mainų punkte…

Aš tiesiog pavargau… Pavargau matyti šiuos pakeitimus tikro – į dirbtiną… Pavargau matyti, kaip gyvi žmonės mokosi būti robotais… Pavargau stebėti jų neurozes, isterijas, depresijas, kurios prasidėjo tūkstančiams sveikų žmonių tik todėl, kad kažkas sugėdino jų teisę būti savimi…

Ir labai noriu, kad ir jie pavargtų nuo tos vaidybos…

Paleiskite save į laisvę, mielieji žmonės…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gražios saulėtos savaitės mums visiems 🙂 !