Spalis..

Spalis žadina tave krentančių lapų šnaresiu. Net sapne girdi, kaip krenta lapai. Ir paskui visą dieną nori išsaugoti jo auksinę šviesą ir ypatingą tylą.

Tu smengi į Spalį, kaip prasmenga į sapną ar pasaką. Ištirpsti jame. Jo dangus – tai tavo akys, jo spalvos – tavo mintys, o jo tyla – tavo širdis.

Spalis tampa tavo siela, arba ji – Spaliu, ir tai jau vientisa. Lietūs nuplauna visas nereikalingas apnašas ir tai, iš ko jau išaugai.

O dangus – vis žemiau, vis arčiau – beveik apgaubia, lyg saugotų. Ir tau jau atrodo, kad tave kažkas myli. Eini šlapiais takeliais, kvėpuoji pirmu šaltuku ir jauti tą meilę, tarsi jaukią šilumą širdyje.

Spalis – tai spalvų, garsų ir kvapų koncentratas ir eliksyras. Kartus, saldus ir tirštas – kaip karštas šokoladas, taip pat sušildo ir pažadina tave gyvenimui. Jame įvyksta Būties šerdies apvilkimas pasakiškumu.

Kai po vasaros šėlsmo ir kvietimo į nežinią, dabar labiausiai norisi Sugrįžti. Į savo namus. Atpažinti ten kiekvieną daiktą ir visa širdimi pajusti ryšį su viskuo. Vėl atverti kasdieniškumą ir suvokti jį kaip savo paprastą laimę.

Klausytis, kaip užverda virdulys, tepti sviestą ant duonos ir saldžiai pasinerti į namų jaukumą: tylūs pašnekesiai, bandelė su kakava pusryčiams, pasaka prieš miegą, ar nesušalai, mielasis, ir kur gi padėjau šaliką?..  Ir pabaigti megzti pirštines.

O Spalio Stebuklas švyti auksu ir rubinu ryškiuose lapuose, pasklinda variu ant pilko asfalto zamšo, paverčia medžius gintarinėje žibintų šviesoje paslaptingais šilkiniais sodais.. Sugrąžina mums tikėjimą, kad Grožis gelbėja pasaulį. Kaip ir Meilė.

Spalis laiko tave už rankos, ir ranka jo dosni ir patikima. Ir tu vėl žinai, kaip gyventi.

Pagal Julijos Prozorovos novelę, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos ir spalvingos nuotaikos 🙂 !

Meilė “nemadinga“?..

Yra tiesioginis ryšys tarp žmogaus poelgių ir jo vidinės būsenos. Elgiesi teisingai – jautiesi puikiai, laisvai, džiaugsmingai. Elgiesi neteisingai – atsiranda prislėgtumas, įtampa, pyktis.

Padarei gerą darbą, pamatei nuoširdžią šypseną – ir pačiam šviesiau širdyje. Kažką aprėkei, su kažkuo susibarei – ką gi, bjauri nuotaika kelioms artimiausioms valandoms garantuota!

Atrodytų, tokia paprasta logika, bet kodėl gi tuomet pasaulyje tiek nelaimingų žmonių? Ir atsakymas lyg ir paprastas: elkis teisingai ir jausies gerai! Bet iškyla logiškas klausimas: o kaip yra “teisingai“?

Poelgio teisingumas nustatomas žmogaus pojūčiais po jo. Jei kažką padaręs jautiesi gerai – reiškia, elgiesi teisingai, o jei jautiesi blogai – tuomet elgiesi neteisingai. Ir šito neįmanoma išmokti, kaip kokių matematikos taisyklių, tai galima tik pajusti.

Vienas šviesus žmogus labai seniai pasakė tokius žodžius: “Elkis su kitais žmonėmis taip, kaip norėtumei, kad elgtųsi su tavimi.“ Ir juk iš tiesų – jei vadovausimės šia taisykle, tuomet VISKAS stosis į savo vietas.

Nori įžeisti žmogų? Pagalvok, aš tau pačiam būtų malonu išgirsti tai, ką tu nori pasakyti. Nori apgauti? O kaip pasijusi, jei apgaus tave patį? Arba, atvirkščiai – ar tau pačiam bus malonu patirti kitų meilę, rūpestį, nuoširdumą, palaikymą, dėmesį?..

Tuomet kodėl žmonija lyg užkerėta eina visai kita linkme, kodėl sėja bedvasiškumą?.. Juk akivaizdu, kad dabar žmonėms taip trūksta meilės, nuoširdaus bendravimo, palaikymo.. Tačiau aplink mes matome vartotojišką gyvenimą, skandalus, intrigas, prievartą, melą, egoizmą, priešiškumą.

Belieka konstatuoti: atėjo 21 amžius ir.. meilė dabar “nemadinga“. Nes mylintis žmogus yra viso dabartinio gyvenimo bedvasiškumo priešingybė.

Informaciniai ruporai šaukia apie kūniškas aistras, intymų gyvenimą, savimeilę, bet beveik nieko nekalba apie tyrą, besąlygišką meilę ir dvasingumą. Visuomenę nuo pat mažens moko rūpintis tik savimi, savo egoistiniais poreikiais ir pramogomis.

O vartojimo filosofija nuolat skatina pirkti vis naujus ir naujus madingus daiktus: telefonus, kompiuterius, automobilius, elitinius butus ir namus, naujausių kolekcijų drabužius.. ir užkrečia žmones neįveikiama aistra pirkti dar ir dar.

Ir mes taip susergame ta pirkimo priklausomybe, kad kartais net nesuvokiame, kodėl mes taip norime buto miesto centre už kosminę kainą, kur begaliniai transporto kamščiai ir klaiki ekologija, kodėl perkame rankinuką ar batus už mėnesio algą.. Nes reklama tvirtina, kad tai paskutinis mados klyksmas, kad tai – prestižo reikalas.

Todėl bėgdami paskui visas šitas madingas “vertybes“ mes siekiame karjeros, lipame per galvas, piname intrigas, pavydime, patiriame stresą, kovojame, įgyjame kompleksus, lendame į paskolas. Kad paskui, gyvenimo saulėlydyje apsižvalgytume ir suprastume, kad paliekame po savęs nuolat išeinančias iš mados krūvas šlamšto. Ir pajustume gilų nepasitenkinimą gyvenimu..

Bet mus taip įtraukia toks bėgimas per gyvenimą, tos kovos, aistros ir intrigos! Iš kur gi tame bėgime atsiras laiko tyrai meilei?.. Tokiose sąlygose žmonės bendrauja su kitais tik tada, kai jiems iš jų ko nors reikia arba kai galima jais pasinaudoti.

O paskui žmonės stebisi – kodėl jų gyvenime tiek nusivylimų ir liūdesio?.. O juk viskas paprasta: ką neši pasauliui, tą jis tau ir sugrąžina. Arba: ką pasėsi, tą ir pjausi..

Nori meilės? Mylėk žmones. Nori nuoširdumo? Būk nuoširdus su kitais. Nori, kad tau sakytų tik tiesą? Būk sąžiningas su žmonėmis ir nemeluok. Nori dėmesio? Būk dėmesingas. Tiesiog pradėk daryti tai, ką norėtumei matyti savo gyvenime – štai ir visa laimės paslaptis!

Tačiau tai ne egoistinis noras, o bendros gerovės siekis, nes žmogus gali būti laimingas tik laimingų žmonių visuomenėje. Prisimenate – po savo norų ir darbų turime gerai jaustis, tuomet tai teisinga! Todėl pirmiausiai reikia atsisakyti egoizmo, nes egoistas gyvena tik dėl savęs – jis nemoka besąlygiškai mylėti, nemoka gyventi dėl kitų, nemoka kurti bendros gerovės.

Besąlygiška meilė – žmones vienijanti jėga, mylėdami mes gyvename vieni dėl kitų ir visų labui. O vartotojiškas gyvenimas užgesina mūsų gebėjimą mylėti besąlygiškai ir paverčia mus šaltais, bedvasiais vartotojais materialistais.

Vartotojas nuolat siunčia pasauliui egoizmą, godumą, puikybę ir kaip atsaką gauna tą patį: jis valia-nevalia įsisuka į nuolatinio nepasitenkinimo, nusivylimo ir liūdesio ratą. Jis – bejausmis, “šaltas“ ir “kietas“, nes šilti žmogiški jausmai trukdo jo egoizmui. Meilę egoistas laiko silpnumu, sentimentalumu, senamadiška atgyvena..

Bet būtent meilė gali nutraukti šį užburtą bedvasiškumo ratą ir pažadinti žmones kurti kitokį – šviesų ir harmoningą pasaulį. Jau šiandien, jau dabar.

Todėl pradėkime kiekvienas nuo savęs: atverkime savo širdis tyrai, besąlygiškai meilei! Mylėkime – savo artimuosius, visus žmones, visą gyvybę, gamtą.. Ir meilė sugrįš ir augs, o pasaulis palengva prisipildys harmonija, džiaugsmu ir laime.

Nepamirškime: juk mes esame kūrėjai! Kurkime harmoniją, pajuskime bendros šviesios realybės kūrybos džiaugsmą 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Žmogus ir pasaulis

Vieną pilką, lietingą rudens savaitgalį mažas berniukas su savo tėvu buvo namuose. Tėvas dirbo – turėjo pasiruošti paskaitai, o mažylis, lyg tyčia, nenustygo vietoje: triukšmingai bėgiojo ir zujo aplink tėvą.

Tėvas nusprendė kažkuo užimti sūnų – iš senų žurnalų krūvos vieną išėmė, išplėšė iš jo spalvingą puslapį su pasaulio žemėlapiu, sukarpė į smulkius gabalėlius ir padavė sūnui:

– Aš sugalvojau tau įdomų žaidimą: surink iš šių gabalėlių pasaulio žemėlapį, gerai? O aš tuo tarpu padirbėsiu.

Berniukas susidomėjo ir pradėjo tyrinėti popieriaus daleles. O tėvas lengviau atsikvėpė ir vėl ėmėsi darbo – jis buvo tikras, kad sūnus kurį laiką bus užsiėmęs jo pasiūlyta dėlione.

Tačiau, tėvo nuostabai, berniukas jau po dešimties minučių sudėjo žemėlapį! Jis pakvietė tėvą, kad parodytų įveiktą užduotį.

Tėvas pagyrė sūnų ir paklausė:

– Kaip tau pavyko taip greitai sudėti žemėlapį?

– Žinai, tėveli, tai buvo lengva, nes kitoje žemėlapio pusėje buvo didelis žmogaus piešinys. Iš pradžių aš tiesiog apverčiau žemėlapio gabalėlius į kitą pusę, surinkau žmogaus piešinį, o paskui jį apverčiau ir gavau teisingai surinktą pasaulio žemėlapį. Aš pagalvojau: jei žmogus bus teisingas, tai ir pasaulis bus teisingas.

Tėvas nusišypsojo ir dar kartą pagyrė sūnų..

Jis pagalvojo: “Atrodytų, kokia paprasta, kasdieniška gyvenimo situacija, bet kokia netikėta ir vertinga mano sūnaus pamoka! Juk iš tiesų: jei žmogus bus teisingas, tuomet ir pasaulis bus teisingas..“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Žakas Fresko apie gyvenimo vertybes

*Viskas, ką mes darome gyvenime, yra įtakota tuo, ką mes laikome gyvenimo vertybėmis, todėl labai svarbu suprasti – kuo mes vadovaujamės. Vertybės – tai mūsų gyvenimo pamatas ir būtinybė, tačiau dauguma šiuolaikinių žmonių vertybių yra išgalvotos, dirbtinės, primestos.

*Vertybės turi būti dvasinės, vedančios į tobulėjimą, harmoniją, laimę. Dvasinės vertybės yra žmoniškumo išraiška – tai vienybė, santarvė, besąlygiška meilė, tiesa, sąžinė, kūrybingumas.. Jas galime vadinti prigimtinėmis, nes jų dėka žmogus išreiškia savo aukščiausią dvasinį potencialą, bet nevystomos šios vertybės gęsta, o jų vietą lengvai užima dirbtinės primestos vertybės.

*Kodėl taip yra? Nes žmogus turi pateisinti sau pačiam savo veiksmus, t.y., paaiškinti – kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi. Pavyzdžiui, žmogus neturi prigimtinio pinigų poreikio – tai išgalvota “vertybė“, kuri skiepijama nuo pat mažens pinigų-kredito sistemoje. Vaikas stebi suaugusiųjų gyvenimą, kur žmogus vertinamas pagal pinigų ir turtų kiekį, todėl bėgant metams, jis taip pradeda vertinti pinigus, kad savo orumą, laisvę ir laimę sieja išskirtinai su pinigais, o savo gyvenimą skiria pinigų ir daiktų kaupimui.

*Jei mes gyventume visuomenėje, kurioje nėra pinigų ir žmonės prioritetu laikytų dvasines vertybes, o ne materialius turtus – pinigų apskritai nebūtų mūsų vertybių sistemoje. Nebūtų ir reiškinių, kuriuos įtakoja tik pinigai – godumo, konkurencijos, pavydo, nusikaltimų, priešiškumo, žiaurumo.. Ir laiką, kurį šiuolaikinėje sistemoje žmonės skiria pinigų uždirbimui, jie galėtų skirti kūrybiniam bendradarbiavimui, bendriems evoliuciniams tikslams, harmoningam bendravimui, nuolatiniam tobulėjimui ir vystymuisi.

*Žmonija dabar išgyvena pereinamąjį laikotarpį, kurio metu dirbtinai primestos vertybės netenka galios. Todėl dauguma žmonių išgyvena vertybių konfliktą ir vidinius prieštaravimus, nes išgalvotos vertybės nuvilia, nesuteikia vidinės pilnatvės ir laimės. Šiuolaikinė dirbtinių vertybių sistema labai permaininga ir prieštaringa, ji laiko mus nuolatiniame konflikte, dėl to žmogus praranda ne tik nuovoką apie tikrąsias vertybes, bet ir motyvaciją savo veiksmams.

*Kaip gi atskirti tikrąsias vertybes nuo dirbtinų? Pirmiausiai reikėtų užduoti sau klausimą: “Kaip tai įtakos mūsų laimę ir gerovę dabar ir ateityje?“ Reikia stebėti gyvenimą, susieti mūsų veiksmus ir jų pasekmes ir daryti iš to išvadas. Vertybių sistema turi tenkinti tikruosius, dvasinius žmonių poreikius ir nešti gerovę visiems.

*Taip, skirtinga aplinka ar tautinės tradicijos gali formuoti skirtingas vertybes, bet visi žmonės, žmonija turi vadovautis amžinomis žmogiškomis dvasinėmis vertybėmis, kurios žmones vienija ir sukuria pamatus ne tik harmoningai dabarčiai, bet ir ateičiai.

*Niekas negimsta nusikaltėliu ar alkoholiku, bet gyvendamas konfliktinėje aplinkoje, žmogus sąveikauja su aplinkos sąlygomis ir formuoja atsakomąsias reakcijas, kurios tam tikrose situacijose gali įtakoti destruktyvų elgesį. Ir kol mes gyvensime tokioje sistemoje, jokios nuobaudos ar bausmės nesumažins nei nusikaltimų, nei alkoholizmo, kol nebus panaikintos jų priežastys. Bausmės – tai nesibaigianti kova su pasekmėmis.

*Šiandien mes vis plačiau pradedame pažinti įvairius aspektus, formuojančius mūsų elgesio modelius. Ateityje visi faktoriai, įtakojantys destruktyvų žmogaus elgesį, bus pašalinti. Žmonėms nereikės atgyvenusios teismų ir įstatymų struktūros, jie tiesiog supras problemų priežastis ir pakeis sąlygas, kuriose žmogus nenorės arba negalės elgtis destruktyviai.

*Ateities vertybių sistema nuo pat vaikystės skatins, ugdys ir puoselės geriausias žmonių savybes. Kai sudarysime sąlygas kūrybiniam bendradarbiavimui, tobulėjimui, santarvei ir vienybei – žmonėms net mintis nekils kažkam kenkti ar elgtis negatyviai. Kokia mūsų vertybių sistema – toks ir mūsų gyvenimas.

Mintys iš Žako Fresko knygų ir paskaitų, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !