Dvi istorijos

Laužas

Vieną pavakarę Mokytojas su mokiniais sukūrė laužą ir prisėdo prie jo pasikalbėti.

– Dvasinis kelias primena laužą, – pasakė Mokytojas. – Kiekvienas, kuris įžiebia ugnį, turi iškęsti ir nemalonius, karčius dūmus, nuo kurių peršti gerklę ir ašaroja akys. Bet kai liepsna įsidega – dūmai išsisklaido, o liepsna apšviečia viską aplinkui..

– O kas, jei kažkas kitas uždegs mums laužą? – paklausė vienas iš mokinių. – Juk tuomet jis išgelbės mus nuo karčių dūmų?

– Tas, kuris uždegs kitam laužą, bus netikras mokytojas. Jis gali įžiebti ugnį, bet ten, kur jis pats norės ir kada panorės. Ir, jei tik norės, galės bet kurią akimirką jį užgesinti.. O kadangi jis neišmokys savo mokinių uždegti laužą – jie ir toliau gyvens tamsoje..

Meilė – lyg nektaras širdžiai..

Vienas mokinys pasiguodė Mokytojui, kad myli merginą ir siekia jos meilės, bet nesulaukia atsako.

– Nereikalauk meilės, tuomet jos sulauksi, – atsakė Mokytojas.

– Kaip tai?..

– Pasakyk, ką tu darytum, jei į tavo namų duris laužtųsi neprašyti svečiai: belstų, šauktų, reikalautų atidaryti ir kaltintų tave, kad neatidarai?

– Aš.. dar stipriau užrakinčiau duris!

– Būtent. Taip ir meilėje: nesilaužk į kitos širdies duris, nes ji tik dar stipriau užsidarys. Tapk laukiamu svečiu, ir tau atsivers kiekviena širdis. Tiesiog mylėk žmones, tuomet meilė savo švelnumu atrakins net seniai užvertas širdies duris.

Svarbiausia – kad meilė būtų besąlygiška ir nuoširdi. Imk pavyzdį iš gėlės: juk ji nesivaiko bičių, ji tiesiog dovanoja joms nektarą, ir bitės atskrenda pačios. Meilė – tai “nektaras“ kiekvieno žmogaus širdžiai..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gero savaitgalio! 🙂