Svarbiausi klausimai

Ko gero, kiekvienas žmogus, paklaustas, ar pažįsta save, atsakytų teigimai. Jis gyvena, jis turi tam tikrą charakterį, jis priima sprendimus, jis kasdien mato save veidrodyje.. Žinoma, pažįsta!

Tačiau kodėl jis toks? Ar tai jis tikrasis? Ar jis pilnai išreiškia save? Kas suformavo ar įtakojo jo pasaulėžiūrą? Ar gali įtakojamas žmogus būti savimi?

Klausimas “ką reiškia būti savimi“ – sudėtingiausias, nes dažniausiai tai siejama su egoizmo apraiškomis. O išdrįsęs būti savimi žmogus paniekinamai apšaukiamas “balta varna“.. Tuo tarpu būti savimi reiškia gyventi pagal savo tikruosius vidinius-dvasinius poreikius ir žmogiškąją prigimtį, t.y., – būti dvasingu žmogumi.

Kiekvienas žmogus turi neribotą vidinį dvasinį potencialą – tai kūrybinė saviraiška, individualūs gabumai ir talentai, o taip pat – įgimtos dorovinės savybės: sąžinės jausmas, vienybės pojūtis, gebėjimas besąlygiškai mylėti.

Šis dvasinis potencialas gali būti vystomas, bet gali būti ir nuslopintas – žmogaus gyvybinė energija tokiu atveju nukreipiama į kažkokius grynai išorinius tikslus.

Tam, kad atskirtume tikruosius vidinius-dvasinius poreikius nuo išorinių tikslų, turime suprasti, kad gyvename tam tikroje sistemoje, kuri visiems mums daro poveikį – nuolat mus nukreipia į išskirtinai išorinius tikslus.

Mes taip įsitraukiame į tuos primetamus išorinius tikslus, kad prarandame gebėjimą suprasti savo tikruosius vidinius poreikius. O laikui bėgant pradedame išorinius tikslus laikyti savo tikraisiais poreikiais ir manome, kad jais mes ir išreiškiame save..

Dabartinė gyvenimo sistema iš visų žmonių daro vartotojus, o ne gyvenimo valdytojus, kūrėjus. Mes mąstome kaip vartotojai, gyvename kaip vartotojai (vartotojiškai žiūrime į tarpusavio santykius, į Žemę, į meilę..) ir galvojame, kad išoriniai poreikiai ir jų tenkinimas tai ir esame mes tikrieji.

Pasaulis užkrėstas vartojimo bacila, todėl dauguma žmonių gyvena primestą, o ne savo gyvenimą. Juos skatina parduoti save tikrąjį už teisę naudotis išorinėmis “gėrybėmis“ ir “vertybėmis“ (primetamais elgesio šablonais ir rėmais).

Taip dvasingumas, žmoniškumas palengva keičiamas pinigais, egoizmu ir savanaudiškumu. O žmogus beveik neturi sričių, kur gali veikti pats, savo laisva valia: jis tegali rinktis iš to, kas jam siūloma, bet dažniau yra nukreipiamas ar įpareigojamas atlikti svetimą valią.

Tačiau anksčiau ar vėliau dėl tokio gyvenimo kyla vidiniai prieštaravimai (neatitikimas tarp vidinių ir primetamų poreikių), įtampa, vidinės tuštumos, beprasmybės pojūtis. Toks gyvenimas neteikia džiaugsmo, nes žmogus neišskleidžia savo vidinio dvasinio potencialo.

Kai esame orientuoti į išorę, visada esame įsitempę, nes turime reaguoti į išorinius dirgiklius, kuriais sistema nuolat “aprūpina“: tai negatyvios žinios, konfliktų ir karų kurstymas, spaudimas mokesčiais, kainų kėlimas, nežinia dėl rytojaus ir įstatymai, pagal kuriuos gyventi darosi neįmanoma..

Tai sistemos degradacija, kurios ryškiausias pavyzdys – neadekvačiai aukštos kainos už gyvybiškai svarbias medicinines operacijas arba sunkių ligų gydymą. Tai nužmogėjimo požymis – kai būtina pagalba gyvybės ar mirties akivaizdoje paverčiama tiesioginiu, atviru šantažu pinigais.

Ir toks žmoniškumo nuopolis vyksta todėl, kad žmonės yra nuolat atitraukiami nuo savo vidinio dvasinio potencialo, kurį pamažu pakeitė pinigai.

Tačiau tai negali tęstis iki begalybės, juk gyvename dualiame pasaulyje: šalia įdiegtos žmonių gyvenimo sistemos yra kitas pasaulis – Amžinasis Kūrinijos, arba Visatos Harmonijos pasaulis.

Dabartinė žmonių gyvenimo sistema neatitinka Visatos Harmonijos dėsnių, o dirbtinai sukurtas spaudimas dvasinei žmogaus prigimčiai pagimdė begalinį poreikį ir troškimą gyventi pagal prigimtinius dvasinius poreikius.

Todėl žmonės sugrįžta prie sakralinių dvasinių žinių ir senųjų Mokymų – vis daugiau žmonių užduoda sau svarbiausius gyvenimo klausimus ir atranda prasmę bei gyvenimo džiaugsmą tylioje kasdieninėje tarnystėje – pagelbėjant kenčiančiam, bėdoje atsidūrusiam žmogui ir savo gyvenimu rodant žmoniškumo pavyzdį.

Kiekvieno dvasingo žmogaus doros mintys ir geri darbai pamažu keičia užsistovėjusią, slegiančią visų mūsų realybę – taip veikia harmonijos dėsniai. Ir galiausiai kiekybiniai pokyčiai peraugs į kokybinius pokyčius, kurie neišvengiamai pasireikš visų mūsų gyvenime.

Žemė – visų mūsų bendri Namai. Pradėti pokyčius ir sukurti harmoniją Žemėje gali tik sąmoningi, atsakingi, dori, mylintys ir taikūs žmonės. Viskas, kas reikalinga tokiems pokyčiams, yra kiekviename žmoguje. Tai begalinis, prigimtinis žmogaus dvasinis potencialas.. Tikrasis žmogaus “Aš“.

Ką apie tai manote?

Dvi istorijos

Laužas

Vieną pavakarę Mokytojas su mokiniais sukūrė laužą ir prisėdo prie jo pasikalbėti.

– Dvasinis kelias primena laužą, – pasakė Mokytojas. – Kiekvienas, kuris įžiebia ugnį, turi iškęsti ir nemalonius, karčius dūmus, nuo kurių peršti gerklę ir ašaroja akys. Bet kai liepsna įsidega – dūmai išsisklaido, o liepsna apšviečia viską aplinkui..

– O kas, jei kažkas kitas uždegs mums laužą? – paklausė vienas iš mokinių. – Juk tuomet jis išgelbės mus nuo karčių dūmų?

– Tas, kuris uždegs kitam laužą, bus netikras mokytojas. Jis gali įžiebti ugnį, bet ten, kur jis pats norės ir kada panorės. Ir, jei tik norės, galės bet kurią akimirką jį užgesinti.. O kadangi jis neišmokys savo mokinių uždegti laužą – jie ir toliau gyvens tamsoje..

Meilė – lyg nektaras širdžiai..

Vienas mokinys pasiguodė Mokytojui, kad myli merginą ir siekia jos meilės, bet nesulaukia atsako.

– Nereikalauk meilės, tuomet jos sulauksi, – atsakė Mokytojas.

– Kaip tai?..

– Pasakyk, ką tu darytum, jei į tavo namų duris laužtųsi neprašyti svečiai: belstų, šauktų, reikalautų atidaryti ir kaltintų tave, kad neatidarai?

– Aš.. dar stipriau užrakinčiau duris!

– Būtent. Taip ir meilėje: nesilaužk į kitos širdies duris, nes ji tik dar stipriau užsidarys. Tapk laukiamu svečiu, ir tau atsivers kiekviena širdis. Tiesiog mylėk žmones, tuomet meilė savo švelnumu atrakins net seniai užvertas širdies duris.

Svarbiausia – kad meilė būtų besąlygiška ir nuoširdi. Imk pavyzdį iš gėlės: juk ji nesivaiko bičių, ji tiesiog dovanoja joms nektarą, ir bitės atskrenda pačios. Meilė – tai “nektaras“ kiekvieno žmogaus širdžiai..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gero savaitgalio! 🙂

Sveikata – tai laimė..

* Klaidinga manyti, kad jūsų sveikata priklauso tik nuo gydytojų. Taip, jie gali išgelbėti gyvybę, gali išgydyti ligą, bet jie tik atves jus prie sveikatos starto linijos, o toliau – kad būtumėte sveiki – turite pasikliauti savimi.

* Sveikata – tai rezervinės organų ir visos mūsų fiziologijos galios. Jos reikalingos normaliam įvairių funkcijų palaikymui – ramybės ar fizinio aktyvumo būsenoje, fizinių ar psichinių krūvių metu, o taip pat – kad nesirgtume, o susirgę – kuo greičiau pasveiktume. Ir šių organizmo galių jokiais vaistais neišgausite. Jas gali vystyti tik pats žmogus fiziniu krūviu, sveika mityba, organizmo grūdinimu, darbu, psichologine pusiausvyra.

* Žmogaus prigimtis yra labai stipri. Būna įgimtos ligos, smulkūs negalavimai, bet dažniausia rimtų ligų priežastis – neteisingas gyvenimo būdas. Dėl jo nyksta organizmo rezervai ir susidaro palanki terpė ligoms.

* Organizmas turi galingas apsaugos jėgas – imuninę sistemą, kompensacinius mechanizmus. Ligos atveju jie būtinai suveikia, tik reikia sudaryti sąlygas sveikimui – ramybę ir laiką. O gydytojo patarimai ir vaistai turėtų tik padėti natūraliam sveikimui.

* Imuninė sistema patikimai saugo žmogų, bet tik tuo atveju, jei žmogus ja rūpinasi: teisingai maitinasi, pakankamai juda, kvėpuoja grynu oru, neperkrauna organizmo vaistais, nepatiria nuolatinio streso, neturi žalingų įpročių. O vadinamieji autoimuniniai susirgimai – tai imuniteto per didelio aktyvumo (perkrovimo) rezultatas.

* Gerai sveikatai palaikyti labai svarbi teisinga, subalansuota mityba su būtina kasdienine šviežių daržovių ir vaisių porcija – kad išlaikytume optimalų svorį ir suteiktume organizmui visas reikalingas medžiagas.

* Fizinis aktyvumas – taip pat svarbus sveikatos faktorius. Kiekvienam reikėtų pasimankštinti bent 20-30 minučių per dieną. Tai turi būti mėgiami pratimai: bėgimas, judrūs žaidimai, ėjimas, plaukiojimas ir t.t.. Jei žmogus metų metais mažai judėjo, priaugo svorio – negalima rautis per trumpą laiką grąžinti tai, kas apleista. Fizinė forma atstatoma palaipsniui, pamažu didinant krūvį.

* Svarbi sveikatos sąlyga – mūsų psichikos būsena. Nėra lengva ją valdyti, ypač jei žmogus dažnai patiria stresą. Todėl jei jaučiate įtampą – būtinai ieškokite būdų atgauti dvasinę pusiausvyrą: tai gali būti kvėpavimo ar atsipalaidavimo pratimai, pakankamas poilsis ir miegas, buvimas gamtoje.. O fiziniai pratimai padeda sudeginti adrenalino perteklių.

* Kad būtumėte sveiki – reikalingos nuolatinės asmeninės pastangos, kurių pakeisti niekas negali. Laimei, žmogaus organizmas toks tobulas, kad grąžinti sveikatą galima beveik visada. O rimtos ligos ar senatvės atveju tos pastangos turėtų žymiai išaugti.

* Jei žmonės sveikai gyventų – dauguma jų būtų sveiki. Tuomet gydytojai gydytų tik kritiniais atvejais – suteiktų būtiną pagalbą po nelaimingų atsitikimų, avarijų, lūžių ir pan.

* Pagrindinė šiuolaikinės medicinos bėda tame, kad ji nukreipta į ligas, o ne į sveikatą. Medicina pervertino save ir visiškai nuvertino žmogaus natūralias pasipriešinimo ligai jėgas, kurias turi kiekvienas organizmas.

* Koks gydytojas yra geras? Tas, kuris tobulėja savo profesijoje visą gyvenimą. Tas, kuris išgydo ir moko sveikai gyventi. Kuris mato žmogaus organizmą kaip visumą, sistemą, o ne atskirų organų rinkinį.

* Negalima leisti į mediciną beširdžių žmonių. Mokytojas ir gydytojas – dvi profesijos, kuriose meilė žmonėms yra būtinas bruožas.

* Kas yra liga, jaučia kiekvienas: tai įvairių funkcijų sutrikimai, trukdantys gyventi ir būti laimingais. Gaila, kad sveikatą pradedame vertinti dažniausiai tuomet, kai susergame. O juk sveikata – tai jau yra laimė..

(Mintys iš mokslininko, kardiochirurgo N. Amosovo straipsnių, parinko ir vertė – ruvi.lt)

Gilės paslaptis

Kai gilės subrendo, tėvas ąžuolas iškilmingai joms pranešė:

– Vaikai, atminkite, kad kiekvienoje gilėje yra didelis miškas.

– Kvailystė. Mūsų viduje yra tik gilės branduolys, – nepatikėjo gilės.

– O aš jaučiu, kad manyje yra kažkokia paslaptis, – pasakė viena gilė ir nukrito į žolę.

Netrukus ji pajuto šalia šerno alsavimą.

– Nepražudyk miško, kuris yra manyje! – paprašė gilė.

Šernas sukluso, kriuktelėjo ir paliko ramybėje keistą gilę.

Kitą dieną peliukas surado gilę ir norėjo nutempti ją į savo urvelį.

– Manyje yra miškas, neliesk jo! – šūktelėjo gilė.

Peliukas išsigando ir pabėgo.

Vėliau šalimais skrido kėkštas, pamatė gilę ir pasičiupo ją.

– Nejaugi nori sunaikinti mišką, kuris yra manyje? – paklausė jo gilė.

Iš netikėtumo kėkštas vos neišmetė gilės, bet paskui suėmė ją tvirčiau ir nuskrido tolyn.

Kėkštas atskrido į stepės vidurį ir paragino gilę:

– Trauk greičiau tą mišką iš savęs, jis labai reikalingas stepei!

– Aš kol kas nežinau, kaip tai padaryti. Turiu įminti šią paslaptį, – atsakė gilė.

– Kvailystės, – sumurmėjo kėkštas ir paliko keistą gilę ramybėje.

Gilė pasiliko stepėje ir peržiemojo nedidelėje duobutėje. O pavasarį, gavusi vandens, išleido į žemę pirmąją šaknį.

Paskui iš gilės pasirodė švelnus ūgliukas su dviem lapeliais.. “Tai jau truputį panašu į mišką!“ – apsidžiaugė gilė.

Praėjo daug metų. Stepės viduryje subujojo didelė ąžuolų giria.

O girios pirmtakas, didžiulis vešlus ąžuolas, kasmet aiškino gilėms:

– Vaikai, atminkite, kad kiekvienoje gilėje yra didelis miškas. Ir pamatys tą mišką tik ta gilė, kuri tuo patikės 🙂 !..

(Iš A. Lopatino knygos “Pasakos vaikams ir suaugusiems“, vertė – ruvi.lt)

Saulėto artėjančio savaitgalio 🙂 !

Vaikų akimis :) ..

Vedybos

Kai žmonės myli vienas kitą, jie visą laiką bučiuojasi. O kai nusibosta bučiuotis, tada ir apsiveda.

Kaip žmonės išsirenka vyrą arba žmoną

Reikia, kad žmogus mėgtų tą patį, kaip ir tu. Pavyzdžiui – tu mėgsti futbolą, o žmona rūpinasi, kad namuose rungtynių metu prie televizoriaus būtų užkandėlė.

Koks geriausias amžius vedyboms?

Apie 75 metus. Kai jums tiek metų, galima jau nedirbti ir visą laiką mylėti vienas kitą.

Laimingos šeimos paslaptis

Vyras turi sakyti žmonai, kad ji gražuolė, net jei ryte ji atrodo taip, lyg ją bitės būtų sugėlusios. O moteris turi visada dalintis maistu su vyru, o iš jo maisto neprašyti.

Seneliai

Močiutė – tai moteris, kuri neturi vaikų, todėl myli kitų žmonių vaikus. Senelis – taip pat močiutė, tik vyriškos giminės. Seneliams nereikia nieko daryti, tik vaikščioti į svečius pas anūkus. Jie pagyvenę, todėl negali daug šokinėti ir bėgioti, bet gali daug kalbėtis, žaisti su vaikais ir skaityti jiems knygas. Kiekvienam reikia stengtis turėti senelius, nes tai vieninteliai suaugę žmonės, kurie turi laiko vaikams.

Kalėdų senelis

Keista, kad iki šiol niekas nematė, kaip jis dovanas po egle padeda.. Juk yra paslėptos kameros ir visokiausi spąstai..

Gyvenimo patirtis

Tėvelis, mama, seneliai ir kiti suaugę žmonės turi labai daug gyvenimo patirties, todėl žymiai geriau už vaikus tvarko žaislus.

Kas yra bankas

Iš pradžių atiduodi bankui savo kamuoliuką. Paskui moki jam pinigėlius kiekvieną kartą, kai nori su kamuoliuku pažaisti. O jei nori kažkam kitam duoti su juo pažaisti – taip pat teks bankui mokėti. Ir dar kiekvieną mėnesį turėsi mokėti už tai, kad jis saugo tavo kamuoliuką. Bankui daug daug kartų.., visą laiką mokėti reikia, supranti?

Kam reikalingi drabužiai

Jie reikalingi žmonėms, kad žiemą nesušaltų, o vasarą – kad nebūtų gėda (t.y., pridengti nuogumą).

Apie Raudonkepuraitę

Įdomu, koks bus jos vardas, kai ji nusiims savo raudoną kepuraitę?

Kodėl reikia plauti rankas

Rankas prieš valgį plauname tam, kad neišteptume šakutės ar šaukšto!

(Vaikučių mintys iš interneto, parinko – ruvi.lt)

Visiems smagios juokų dienos! 😀