Jie kalba, Tu darai

Sveiki!

Jie sako: tu nesugebėsi!

Bet tu imi ir darai!

Jie kalba.

Tu darai.

Jie sako: tu nespėsi!

Bet tu vis vien pasieki savo!

Jie kalba.

Tu darai.

Jie sako: tai neįmanoma!

– Ką gi, – sakai tu, – tuo geriau, reiškia, aš būsiu pirmas, kas tai padarys.

Jie sako: kam tau to reikia, yra paprastesni keliai…

O tu žiūri į juos ir supranti, kad niekada nesugebėsi išaiškinti jiems pačio svarbiausio dalyko: TAU NEREIKALINGAS “PAPRASTAS“ KELIAS, TU NORI EITI S-A-V-O KELIU! SAVO! Net jei jis bus sudėtingas.

Ir net jei tame kelyje tavęs laukia sunkumai, melas, išdavystė, skurdas ir skausmas.

Tai TAVO KELIAS. Ir tu nueisi jį iki pat galo, koks sunkus jis bebūtų.

Juk geriau eiti SAVO KELIU, eiti nepramintais takais, padaryti atradimus, kurie laukia būtent tavęs, aptikti vertybes, kurias galima surasti tik neištirtose erdvėse ir galiausiai patirti SAVO PERGALĘ, nei nuobodžiai slinkti steriliu, asfaltuotu, monotonišku ir nykiai-tuščiu keliu, kuriuo kartu su tavimi paskui svetimas svajones ritmingai slenka dar milijonai tokių pačių beveidžių zombių-vergų.

TU BŪTINAI PASIEKSI SAVO! Bet kokia kaina.

Tu negali pasukti į šalį, tu neišduosi savęs.

Kelio pabaigoje tavęs laukia TAVO PERGALĖ.

Ji VERTA VISŲ TŲ PASTANGŲ, kurias dėl jos įdėsi, JI VERTA VISŲ NETEKČIŲ, kurias dėl jos patirsi.

Taigi, nusišluostyk ašaras, susiimk, susikaupk – ir pirmyn!

Ir neliūdėk – jie dar nežino, kuo tu tapsi! 😉

Nuoširdžiai Jūsų ir visada su Jumis :),
Kūrinija

Dėkoju už leidimą išversti šį nuostabų laišką :)!

Visiems linkiu saulėtos pavasarinės nuotaikos :)!

Reklama

Apie laisvę standartų rėmuose

Kaip manote – ar gali šiuolaikinis žmogus laisvai pasirinkti jam labiausiai priimtiną gyvenimo būdą, specialybę, darbą? Daug kas atsakytų: “Žinoma, aš pats viską renkuosi, pats užsibrėžiu tikslus ir pats jų siekiu!“

Taip, žmogui atrodo, kad jis viską pats sprendžia, pats renkasi bet.. renkasi jis visada būtent tai, ir tik tai, ką jam siūlo visuomenė. Susimąstome apie tai ar ne – tačiau gyvenimo standartai yra, ir norime to ar ne – dauguma pagal juos gyvename.

Ir – deja, deja, bet standartai nėra laisvės sinonimas, todėl nesuteikia žmogui laisvės savarankiškai rinktis: čia viskas jau surašyta nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos, viskas nutiesta, surikiuota, o žmogus, lyg koks traukinukas, keliauja nubrėžtu maršrutu nuo vienos stotelės iki kitos..

Ar teikia gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę tokia “kelionė“? Žinoma, ne. Maža to, gyvenimo standartizacija visose gyvenimo sferose ne tik neskatina mąstyti apie savo gyvenimą, bet ir gena bėgti kuo greičiau pirmyn, vis nukreipia žmogų tam tikra linkme – kad tik atitiktų sistemos normas ir būtų “sėkmingas“!

Žmogui nuolat nurodo – ką daryti, o ko – ne; ką galima, o ko negalima; kas gerai, o kas – ne ir t.t.. Visi atsakymai ir nurodymai duodami iš išorės – ruošiniais iš standartų, ir kiekvienas čia atlieka jau paruoštą vaidmenį.

Šiandien žmogus nėra nei laisvas, nei savo gyvenimo šeimininkas – jis “priklauso“ visuomenei, jis lenkiamas besąlygiškai paklusti. Nuo mažens standartais formuojamas “mažas žmogus“ – išmokytas nemąstyti, paklusti, vykdyti nurodymus, negebantis kurti, neatsakingas..

Gyvenantys pagal primestas idėjas žmonės tampa priklausomi, jie praranda gebėjimą savarankiškai mąstyti ir pajusti tai, ką išgyvena.. Juk apie tai jiems savo vertinimais “praneša“ sistema, ir tie vertinimai daugeliui tampa gyvenimo orientyrais.

Suformuoti įsitikinimai iškreipia žmogaus suvokimą apie save, savo tikslus gyvenime, savo poelgius ir klaidas, savo tikruosius norus. Žmogus praranda ryšį su savimi, o vienintelė ryški jėga, kurią jis realiai suvokia – baimė.

Baimė ir gena žmogų kovoti už būvį, konkuruoti, bandyti atitikti primetamus sėkmės standartus. Tokia būsena atima gyvenimo energiją, kuri galėtų būti skirta ramiam ir taikiam gyvenimui, kūrybai, nuoširdžiam bendravimui, džiaugsmui.

To tikro, vidinio džiaugsmo gyvenime nėra – jis iškeltas į išorę: tai įvairios pramogos, svaigalai, varžybos, daiktai, kelionės. Ir kad patirtų bent džiaugsmo prošvaistes, žmogus pasidarė priklausomas nuo visų šių išorinių atributų..

Beveik visi esame tokios standartizuotos “laisvės“ aukos, ir dažnas to nepastebime. Juk tam, kad prieitume tų standartų-rėmų ribas, reikia laiko, reikia patirties, galiausiai – reikia pamatyti tuos ribojančius rėmus! Kitaip.. galime be galo vaikštinėti ratu skėsčiodami rankomis: “toks jau gyvenimas..“

O iš tiesų – koks mūsų gyvenimas? Tiesiog pagalvokime apie tai.. Pažvelkime atidžiai į savo gyvenimą.. Ar esame laisvi?..

Gyvename visuomenėje, todėl visi esame visuomenės veikiami – kaip gi ištrūkti iš tokios “laisvės“ nelaisvės? Akivaizdu, kad kartodami tą patį veiksmą, gausime tokį patį rezultatą: jei šiandien elgsimės taip, kaip vakar, rytoj gyvensime taip, kaip šiandien..

Turime atminti, kad visuomenė esame mes visi. Visuomenė veikia mus, bet ir mes veikiame visuomenę, t.y., kokia ji yra – priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Keiskimės, pradėkime galvoti, jaustis ir elgtis kitaip, ženkime už rėmų ribų.

Tik naujos sąmonės žmonės gali kurti naują realybę, kitokią visuomenę. Laisvą. Kur laisvė – pačio gyvenimo išraiška: tiesa, meilė, kūryba, įvairovės vienybė, skaidrumas, atsakomybė, bendradarbiavimas, harmonija :)..

Puokštė šypsenėlių :)

* Tik vyrui moteris – paslaptis.. Moteris moterį mato kiaurai :).

* Pavasaris – ne tik sniego, bet ir širdžių tirpimo metas.

* Ko nori moterys? Moterys nori, kad viskas būtų taip, kaip jos nori!

* Keistos tos moterys.. Vadina savo mylimuosius zuikiais, kačiukais, meškiukais.. o paskui reikalauja, kad jie būtų tikrais vyrais!

* Vyrams paprasčiau gyventi – juos myli uošvienės :)..

* Jei myli žmogų tokį, koks jis yra – myli iš tikrųjų. Jei stengiesi pakeisti jį iš pagrindų – myli tik save.

* Meilė per atstumą – tas pats, kas pietūs per televizorių.

* Pavasaris parodo – kiek valgei žiemą ;)..

* Geriausios sąlygos lieknėjimui: tuščias šaldytuvas, pustuštė piniginė, o iki atlyginimo – dar dvi savaitės.

* Moterys pradeda laikytis dietos dėl trijų priežasčių: jei išsiskyrė su mylimuoju, jei įsimylėjo, arba – jei rytoj pirmadienis.

* Norite sustabdyti laiką? Tai paprasta: tolimiausias “rytoj“ prasideda tuomet, kai planuojame pradėti laikytis dietos.

* Vaikystė – kai miegas pareiga, o ne svajonė..

* Anksčiau vaikams didžiausia bausmė buvo – “neisi į kiemą“, dabar – “išjunk kompiuterį ir eik į kiemą“.

* Gerbkite savo tėvus – jie baigė mokslus be Google ir Wikipedijos!

* Paradoksas: be kompiuterio mes nieko negalime padaryti, o su kompiuteriu tuo labiau nieko nepadarome ;)..

* Meilė ir pavydas niekada negyvena kartu: arba meilė ištirpdo pavydą, arba pavydas sugriauna meilę.

* Pavydas – kai: tiksliai nieko nežinai, turi ypatingai lakią vaizduotę ir visko bijai.

* Neskubinkite moters, kai ji ruošiasi kažkur eiti: ji ne “sukinėjasi prieš veidrodį“, bet kuria nuotaiką!

* Moters svajonė – būti savo vyro svajonių moterimi :)..

* Kai moteris gerai atrodo – visi tyli.. Bet pakanka priaugti svorio ar atsirasti ratilams po akimis – tuoj visi pradeda domėtis, kaip ji gyvena.

* Moterys pavasarį – lyg snieguolės: dar sniegas nenutirpo, o jos jau žydi!

* Žydinti moteris nesukelia alergijos..

* Graži moteris patinka akims, gera – sušildo širdį :).

* Kiekviena moteris savo namuose ir ponia, ir tarnaitė..

* Pats sunkiausias ir nedėkingiausias – namų šeimininkės darbas: atlyginimo nėra, išeiginių nėra, atostogų nėra, o darbai niekada nesibaigia!..

* Nebūtinai žmogus, kuris užaugino sūnų, pastatė namą ir pasodino medį – tikras vyras. Labai dažnai tai – tiesiog moteris :).

* Na ir gyvenimas: turi užmigti kai nenori, keltis kai nenori – kad suspėtum ten, kur nenori būti!..

* Pinigais labai lengva patikrinti žmogaus padorumą: moterį – pinigų stygiumi, vyrą – pinigų pertekliumi.

* Dviguba grėsmė: moteris, kuri moko kitą moterį vairuoti.

* Dievas negali visur vienu metu suspėti – todėl sukūrė Motinas :).

* Pavasaris – kaip meilė: labai lauki, bet visada ateina netikėtai..

* Bučinys – vienas iš mieliausių būdų atrasti bendrą kalbą :).

* Šviesu tam, kas turi širdyje saulę.. šilta tam, kas skleidžia šilumą :)!

Saulėtos nuotaikos visiems :)! Moterims – šilčiausi sveikinimai artėjančios pavasarinės šventės proga :)!

Sąmonės virsmas

Kiekviena idėja, išradimas ar kūrinys pirmiausiai buvo tiesiog mintis žmogaus sąmonėje. Mintis yra pirminė, nuo jos viskas prasideda. O išorinis pasaulis yra minties-sąmonės srauto išraiška, tęsinys.

Sąmonė ir išorinis pasaulis yra tampriai susieti. Todėl jei išoriniame pasaulyje kažkas ne taip – priežasčių reikia ieškoti sąmonėje, mintyse, nes jos pirminės.

Ką reiškia besikartojančios krizės pasaulyje? Tai sisteminių pažeidimų rezultatas. Senoji valdymo sistema išsigimė ir išsikvėpė, ji neturi nei orientyrų, nei sprendimų, nei atsakymų į svarbiausius žmonijos klausimus.

Mes gyvename pereinamuoju laikotarpiu, kai keičiasi epochos, kai visoje Planetoje žmonės jaučia, kad būtini esminiai pokyčiai, nes šiuolaikinis pasaulis šalia visų įmanomų krizių išgyvena svarbiausią – dvasinę krizę.

Juk jei dauguma žmonių deda daugybę pastangų, kad išgyventų, o gyvenimas ne tik sunkus, bet darosi vis sunkesnis, ir prošvaisčių nė nesimato – tai negali būti nei teisinga, nei logiška, nei sveika – tai nesveikos visuomenės požymiai. Kai viskas gerai ir teisinga – nei aukos, nei kančia nereikalingos.

Pagrindinis visuomenei įdiegtas “virusas“ – baimė. Žmonės tiesiog paskandinti išoriniame negatyvumo sraute – per žinias, nerimą dėl rytojaus, nuolat primetamas neadekvačias prievoles. Žmonių aktyvumas žadinamas per baimes, nepastebimai paverčiant gyvenimą į mechaninį bėgimą ratu su vieninteliu tikslu – kaip nors išgyventi..

Psichologai žino, kad labiausiai paplitusios baimės – sociofobijos. Jos yra dirbtinos, visiškai nesusietos su žmogaus prigimtimi, kaip, tarkim, natūralūs instinkto signalai, kurie perspėja apie realų pavojų. Sociofobijos yra įdiegiamos į pasąmonę per klaidingus įsitikinimus, per kuriuos žmogus yra lengvai kontroliuojamas ir valdomas.

Negatyvume paskendusi žmonija net nepastebi, kad negatyvumas jau priimamas kaip norma: mes manome, kad konfliktai bendravime neišvengiami, kad kažko reikalauti iš kito žmogaus yra teisinga, kad karine jėga – tarptautinių problemų sprendimo būdas, kad dėl asmeninių ambicijų galima lipti per galvas, kad lyderis – agresyvus ir visada teisus, kad prievarta ir kitų žeminimas – normalu, kad laisvę ir ramybę turime užsidirbti sekinančiu darbu ir t.t.

Mes jau nepastebime, kaip sąmoningai skleidžiamas negatyvumas daro mums įtaką ir kaip galiausiai patys tampame to negatyvumo skleidimo įrankiais: kažkam sumelavome, nuo kažko nelaimėje nusisukome, kažką išdavėme, kažką apkalbėjome, kažkuo pasinaudojome..

Ką gi daryti? Atkreipti dėmesį į savo minčių šaltinį – sąmonę: iš kur jos, kodėl taip galvojate, kaip mintys veikia jūsų nuotaiką ir emocijas? Tokiu būdu galima atsekti visas šablonines įdiegtas mintis, kurios sukelia standartines reakcijas.

Sekantis žingsnis – būti sąmoningu, mokytis savarankiškai ir pozityviai mąstyti. Tai reiškia – paveikti, pakeisti priežastį, o ne kovoti su pasekmėmis. Apie tai yra taiklus posakis: “Harmonija ateina ne tuomet, kai kauniesi su priešais ar pakabini pasagą ant sienos, o tuomet, kai nusiimi pančius nuo savo sąmonės“.

Niekas neatneš mums gerų pokyčių, kiekvienas turime pasikeisti, ir tai individualus darbas, ir visi turime pradėti nuo savo minčių, kurios keis ir mūsų elgesį – tik tokiu atveju vyksta ir kolektyvinės sąmonės virsmas: kuo daugiau žmonių bunda, tuo greičiau ir sklandžiau jis vyksta.

Vienas žmogus gali labai daug! Juk sąmonės nušvitimas ir virsmas gali įvykti dviem būdais: kai žmogus pats renkasi dvasingumo kelią per savišvietą ir saviugdą, arba – kai pamato kitų žmonių dvasinį augimą, kuris įkvepia sekti jų pavyzdžiu. Taigi – galite tapti ir pokyčiu, ir pavyzdžiu kitiems!

Žmogus turi tris sąlyčio taškus su Absoliučia realybe, su Amžina Pradžia – tai Meilė, Tiesa, Išmintis. Tiesa amžina ir nekintanti, todėl negali būti sunaikinta melu, klaidingais įsitikinimais, formuojamomis nuomonėmis ar kitokiais veiksmais. Būna tik tamsos – Tiesos užtemdymo laikotarpiai, kurie visuomet laikini.

Visada ateina laikas, kai poreikis Tiesai auga, kai ji tampa būtina lyg oras – štai tuomet ji nušvinta taip aiškiai ir ryškiai per visus melo griuvėsius, kad atkreipia visų dėmesį ir pažadina net kiečiausiai miegančią sąmonę.

Kai ryškėja Tiesa, gali pasirodyti, kad situacija vis blogėja, nes iškyla į paviršių (apšviečiama) vis daugiau ilgai slėpto melo, apgaulės, slaptų intrigų. Tai sunkus, bet laikinas – išlaisvinantis nuo melo, susitikimo akis į akį su realybe – periodas.

Tai virsmas iš kraštutinio negatyvumo į aukštesnį sąmoningumą: kai mokomės iš skaudžių klaidų, darome išvadas ir sąmoningai renkamės harmoniją. Kai aiškiai suvokiame: žemos sąmonės apraiškos gali būti harmonizuotos TIK aukštesniu sąmoningumu.