Apie dvasinio augimo ypatumus (1-a dalis)

Be dvasinio vystymosi negali būti gyvenimo pilnatvės. Tačiau mūsų šiuolaikinės visuomenės prioritetas – pinigai, todėl dvasingumas labai dažnai nuslopinamas materialiomis siekiamybėmis. Bet žmogus nėra vien kūnas ir jo poreikiai – visi mes turime prigimtinį dvasinį potencialą, kurio nevystydami jaučiame vidinę tuštumą ir beprasmiškumą.

Jei visuomenės prioritetas būtų dvasingumas – mes natūraliai vystytume kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingas dvasines savybes. Dabar gi dvasinis prabudimas dažniausiai įvyksta praleidus tam tikrus etapus, todėl neretai jį lydi psichinės, emocinės krizės ir vidinis pasipriešinimas.

Dvasinis vystymasis – procesas, o ne vienkartinis veiksmas, jis susietas su giliu moraliniu apsivalymu, pilna transformacija, naujų (anksčiau nenaudotų) sugebėjimų atvėrimu, dideliu sąmoningumo augimu. Tai didžiulis vidinis darbas, pirmiausiai susijęs su psichika – todėl nenuostabu, kad tokie kardinalūs pokyčiai turi ir kritines išraiškas.

Tačiau tai ne taisyklė – galimi ir individualūs skirtumai: vieni nejaučia aštrių perėjimų į aukštesnes dvasingumo pakopas, kiti “atsiduria“ jose staigiai ir be didelių pergyvenimų, treti skęsta įkyriose filosofinėse abejonėse, o ketvirti ypatingai skausmingai išgyvena moralines krizes.

Gydytojas-psichiatras ir filosofas Roberto Assadžioli nustatė šias kritines dvasinio augimo pakopas:

Krizė prieš dvasinį pabudimą. Dažniausiai žmogus gyvena giliai nesusimąstydamas apie gyvenimo realybę, tikslus ir prasmę. Jį tarsi “neša“ gyvenimo tėkmė. Žemo dvasingumo žmonėms gyvenimas susiveda į asmeninių norų įgyvendinimą, pvz., turtų kaupimą, gerbėtroškos patenkinimą, malonumus.

Aukštesnio dvasingumo žmogus savo asmeninius norus jau derina prie šeimyninių, pilietinių ar religinių pareigų, bet nesusimąsto – iš kur tos pareigos ir kaip jos tarpusavyje derinasi. Jis paviršutiniškas, stereotipiškas, jo sąžinė rami, kai jis tas pareigas atlieka. Jis tvirtai laikosi žemiškų gėrybių, kurias ir skaito savo gyvenimo tikslu.

Neretai nutinka, kad šie “paprasti“ žmonės išgyvena netikėtą vidinę transformaciją, kuri juos gąsdina. Ją gali sukelti pasikartojantys nusivylimai ar stiprūs dvasiniai sukrėtimai, pvz., netektis. Tačiau kartais jos įvyksta be išorinių priežasčių: nežiūrint išorinės gerovės, žmogus staiga pajunta nepaaiškinamą nerimą, nepasitenkinimą gyvenimu ir vidinę tuštumą.

Visi asmeniniai interesai, kurie iki šiol buvo reikšmingi, netenka prasmės. Iškyla klausimai, apie kuriuos anksčiau nesusimąstydavo: apie gyvenimo prasmę, apie savo ir žmonijos kančių priežastį, nelygybę ir pan. Dauguma žmonių, nesuprasdami šios savo naujos būsenos, priima tai kaip keistenybes arba liguistas fantazijas.

Bijodami “išprotėti“, jie visais būdais stengiasi sugrįžti į įprastą būseną ir realybę: ieško naujos veiklos, naujų įspūdžių ir pojūčių. Kartais pavyksta tokiu būdu užslopinti vidinį nerimą, bet nepavyksta atsikratyti jo visam laikui. Jis vis išplaukia į sąmonės paviršių, ir kaskart tas nerimas vis didesnis, o tuštuma vis gilesnė.

Dažnai išgyvenama ir moralinė krizė – žmogų kankina sunkus kaltės jausmas, atgaila už savo padarytus veiksmus. Jis negailestingai save teisia ir visiškai nusimena. Esmė tame, kad žmogus dar neįžvelgia naujosios, platesnės gyvenimo prasmės, o senoji jau atgyveno ir nukrito lyg tuščias kevalas.

Dvasinio pabudimo įtakotos krizės. Užmegztą ryšį tarp asmenybės ir sielos lydi šviesos srautai, džiaugsmas, jėgų atplūdis ir nuostabus išsilaisvinimo pojūtis. Vidinė kova, neurozės ir fiziniai sukrėtimai gali greitai išnykti, kai pasidaro akivaizdu, kad jie vyksta ne dėl materialių priežasčių, o dėl dvasinių kančių. Tokiu atveju dvasinis pabudimas yra visapusiškas išgijimas.

Tačiau ne visada pabudimas įvyksta taip paprastai ir harmoningai. Išaugusi dvasinė jėga gali sukelti emocinę įtampą, nuotaikų kaitą. Jei protas neramus, emocijos audringos, o nervų sistema silpna ir jautri – tuomet sunkiau savyje talpinti vis augančias dvasines jėgas.

Neramus protas augančias dvasines jėgas gali traktuoti kaip asmenybės jėgą ir išpūsti egoizmą (didybės manija, susireikšminimas). Kai kurie žmonės pasiskelbia dievais, pranašais ar reformatoriais ir įkuria sektas ir judėjimus, kurioms būdingas fanatizmas.

Kiti visiškai susitapatina su savo dvasia ir niekina žemišką gyvenimą – tai taip pat sukelia nusivylimą ir depresijas. Reikėtų pripažinti realybę – kad dvasia yra pagrindas (centras), o kūnas ir siela – jos išraiška ir svarbios vienybės dalys. Dvasia – pirminė, tačiau turi būti harmoninga visumos sąveika.

(Bus daugiau)