Į Šviesą..

* Nusivylimų prieblandoje gimsta drovios vilties kibirkštis, perauganti į didžią būties džiaugsmo liepsną. Niekas negali paaiškinti, iš kur ateina šis neišsenkantis neregėtos šviesos srautas. Tačiau kiekviena širdis, atradusi jame paguodą, patvirtins tai.

* Džiaugsmas, vienijantis pačias subtiliausias ir aukščiausias kosmoso sroves, yra viena iš galingiausių evoliucijos jėgų. Jei nebūtų džiaugsmo – tamsa užslopintų užgimstančią tikėjimo, vilties ir meilės kibirkštį.

* Senųjų nuostatų voratinklis dar stipriai laiko, bet ateities fakelas jau degina senųjų prietarų draiskanas. Žmogaus pažeminimas iki materijos vergo neatitinka visatos dėsnių ir kosminio kodekso.

* Kali Jugos pabaigai būdingas amoralumas. Visuotinė neatsakingumo ir palaidumo inercija įtraukia ir geras, bet silpnas sielas.

* Taip, pasaulis sunkiai serga. Bet be tikėjimo į gerą ateitį negali pasveikti nei vienas ligonis. Viltis visada buvo laikoma paskutine instancija. Mintis apie išsilaisvinimą gali viską.

* Gyvename ateities šešėlyje – kaip gėlė, auganti ant praeities pelenų.

* Dvasios jėga pakeis išsigimusią, seniai atgyvenusią technokratiją, kuri dominuoja ir stabdo sąmonės progresą. O “pelno bet kuria kaina“ filosofija išbraukia bet kokias žmoniškumo ir nuoširdumo apraiškas.

* Motina Gamta nesutvėrė iš prigimties piktų būtybių. Blogis atneštas į Žemę sąmoningai, kaip užkratas, kaip būdas pririšti prie materialumo. Tačiau visuomenės ydos, kurios atnešdavo naudą ir pelną, nepastebimai tapo spąstais patiems blogio sumanytojams.

* Žmonijos evoliucinis procesas yra žemiausiame sąstingio taške. Leistis nėra kur, galima tik kilti. Ir evoliucijos ratas, girgždėdamas ir sustodamas, vis tik kyla į viršų.

* Visata atiduoda mums dalį savo kūrybinės jėgos. Tai ta šventa ugnis, kuri palaiko pasaulio pusiausvyrą eonus metų. Prieš šią jėgą neatsilaikys jokie tamsos židiniai, kurie tiesiog ištirpsta akinančioje šviesos srovėje.

* Didžiojo dangiškojo Architekto projektus įgyvendina Žemėje žmogaus rankos.

* Saugokite savo Šviesą. Neleiskite jai užgęsti klampiame abejingumo ir tinginystės rūke. Tapkite ir jūs kažkam kelrodžiu, žinančiu kelią net tamsoje.

* Ne iš neturėjimo ką veikti žmonės kalbasi apie sakralinius dalykus – taip klojamas pamatas tūkstantmečiams į priekį.

* Bet koks tekstas rašomas iš atskirų raidžių. Naujo pasaulio kūrimas susideda iš mažų, beveik nepastebimų širdžių pastangų, kurios gali tapti organiška didelės ateities dalimi.

* Sunku keliauti tiems, kas žengia pralenkdamas laiką. Vedlio širdies ugnyje sudega iliuzinio pasaulio šiukšlės. Todėl vedlys kenčia neišmatuojamai. Tačiau ir aukščiausiojo gėrio impulsai veikia ne tik jo gyvenimą, bet ir jį supančios aplinkos įvykius.

* Tikėjimo džiaugsmu įkvepiame didelę viltį gerų pokyčių galimybei. Kūrybos džiaugsmas gali pakeisti ne tik vieno, bet ir daugelio žmonių bei šalių gyvenimą.

* Kai sodininkas sėja sėklą, jis jau žino, kokį derlių ji subrandins, kai išaugs. Šviesos Žodis – tarsi sėkla, pasodinta į derlinga žemę, gali išaugti ir atnešti neįtikėtiną gėrį visiems, kas ją sodino. Vertinkite gero žodžio jėgą.

* Išmintis dažnai rėdosi smagios pasakos ar alegorijos rūbu. Taip lengviau atverti sielos duris ir nusiųsti jai drovų šviesos spindulį.

* Džiaugsmas nutiesia sidabrinį taką iš beviltiškumo požemių.

* Priimkime kiekvieną gyvenimo dieną kaip dovaną iš Dievo rankų. Atiduokime jam dalį savo širdies maldos, oraus elgesio ir sąmoningos būties. Begalybėje nėra ir negali būti ribų dvasios tobulėjimui, išminties ir gėrio siekiui.

* Aukso Amžius tikrai ateis – kaip saulėtekis ryte. Ir tegul kartais diena apsiniaukusi, ir per rūką nematome viršūnės, bet ryški Šviesa būtinai išsklaidys sau kelią.

Mintys iš V. Pavlušino knygos “Raido, arba džiaugsmo kelias“

Pasaka apie stebuklingą stiklinę :)

Kartą gyveno turtuolis. Jis turėjo daug pinigų, nes skolino juos žmonėms už procentus. Kai ateidavo laikas atsiimti pinigus, jis pasiimdavo jų du-tris kartus daugiau, nei paskolino. Ir labai tuo džiaugėsi: “Štai koks aš protingas – nieko nedarau, o turtų vis daugėja…“

Žmonės verkė, atiduodami jam paskutinius pinigus, nes pasilikdavo gyventi skurde ir be jokios vilties į geresnę ateitį. Tačiau turtuolio tai negraudino: “Patys kalti, reikėjo anksčiau galvoti! Aš čia ne prie ko, aš tik noriu savo pinigėlių!“

Turtuolis labai mylėjo savo pinigus ir saugojo juos didelėje skrynioje.

Bet kartą atėjo plėšikai, kurie taip pat mylėjo pinigus ir taip pat nieko nenorėjo daryti, kad juos uždirbtų. Plėšikų buvo daug, todėl ir pinigų jiems daug reikėjo. Jie atėmė visus turtuolio pinigus, o jį patį leisgyvį pamiškėje paleido.

Ilgai gulėjo turtuolis ant upelio kranto, keikė plėšikus ir nusisukusią sėkmę. Paskui pradėjo galvoti apie savo likimą – už ką jį taip nubaudė, juk jis tenorėjo padėti žmonėms, o jei jiems kažkas nesigaudavo, tai ne jo kaltė… Ilgai jis galvojo… ir staiga pamatė po krūmu purviną stiklinę.

Turtuolis labai norėjo gerti, bet paimti stiklinės nesiryžo, nes nebuvo įpratęs dirbti net dėl savęs. Jis pabandė atsigerti iš rieškučių, bet vanduo nesilaikė delnuose ir vis išbėgdavo, nespėjus net gurkštelėti.

Ką gi, nieko nepadarysi – įveikęs savo pasišlykštėjimą ir tinginystę, turtuolis pakėlė stiklinę ir pradėjo ją plauti. Ilgai jis trynė stiklinę rankomis ir smėliuku, skalavo ją vandenyje, kol pagaliau ši sužibėjo saulėje lyg krištolinė.

Jis taip įsitraukė į šį darbą, kad net dainą užtraukė, pamiršęs visas savo bėdas… Vanduo stiklinėje buvo toks tyras, tokio malonaus skonio, kokio jam dar neteko ragauti. Ir nors jau sočiai atsigėrė, bet vis norėjosi pildyti stiklinę, ir jis tiesiog stebėjo vandens ir šviesos žaismą švarioje stiklinėje.

Pro šalį ėjo pakeleivis. Jis buvo labai pavargęs, todėl sustojo ir paprašė: “Gerasis žmogau, duok atsigerti vandens iš tavo stiklinės“. “Mielai“ – atsakė turtuolis ir padavė žmogui vandens. Ir – o stebuklas: dar niekada ir niekas taip nuoširdžiai turtuoliui nedėkojo, o ir jis pats dar niekada nejautė tokios palaimos dėl padaryto nors ir nedidelio, bet gero darbo :)..!

“Ko gero, tu stebuklinga – man taip smagu žiūrėti per tave į šviesą, dainuoti ir daryti žmonėms gera!..“ – pagalvojo turtuolis, žiūrėdamas į stiklinę.

“Visai ne – netikėtai atsakė stiklinė, – esu pati paprasčiausia, bet savo darbu ir meile tu išvalei mane ir įkvėpei gyvenimui. Dabar ir aš noriu tave išvalyti – kad tyra energija sužibėtų tavyje taip, kaip manyje vanduo.

Tu susitepei gobšumu ir tinginyste, todėl sėkme nusisuko nuo tavęs. Tavo gyvybės indas susipurvino ir ištuštėjo, todėl buvai išmestas į gyvenimo pakraštį. Tau teks praeiti didelį apsivalymą – kuris jau prasidėjo, ir kuriam pasibaigus tu sužibėsi ir sužaižaruosi lyg naujutėlis…

Ir visi mylės tave, ir kviesis tave, nes tavyje nebus purvo. Tyrumas suteikia gyvenimui gaivumą ir gerovę – tuomet tave užpildo Šviesa. Ir kuo daugiau dovanosi pasauliui Meilės ir Gerumo – tuo daugiau Šviesos srovelių tekės į tave :)…“

(Autorius nežinomas)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

Senieji Mokymai apie pinigus

Sutikite – šiandien vis sunkiau apibrėžti sąvoką “darbas“, nes ne atliekamas darbas tapo vertybe, o pinigai. Mūsų dienų paradoksas – dirbantis, bet negalintis iš savo uždarbio išgyventi žmogus. Vis dažniau pašiepiamas sąžiningai dirbantis ir liaupsinamas kombinatorius-pinigų “darytojas“.

Kodėl taip yra? Be jokios abejonės, tai finansinės sistemos, kurioje visi gyvename, įtaka. Pinigai tapo ne priemone, bet tikslu. Ir nors vis dažniau pradedame tapatinti žmogų su preke – už kiek save parduodi, tokia tavo vertė.. Bet mes neturime pamiršti, kad esame Žmonės!

Mes labai atitrūkę (atitraukti?) nuo savo žmoniškumo, savo dvasinės prigimties. Indų Vedos teigia, kad geriausios žmogaus dvasinės savybės yra pirminės, prigimtinės ir natūralios: tai tyrumas, meilė, dorovingumas, sąžiningumas, kilnumas, teisingumas, geranoriškumas.

O visos negatyvios savybės, kurias mes vadiname nuodėmėmis, yra dvasinių savybių priešingybė: tai melas, pyktis, pavydas, žiaurumas, savanaudiškumas, gobšumas, neapykanta. Visos pirminės dvasinės savybės arba jų priešingybė (nuodėmės) pasireiškia tik per mūsų veiksmus – todėl pagal juos galime atpažinti ir žmogaus dvasinę būseną, ir jo veiksmų motyvus.

Mūsų Žemėje yra trys materialios energijos rūšys, kurios valdo visus procesus ir visą gyvybę. Žmogaus veiksmai yra tokie, su kokia energija jis pasirenka (sąmoningai arba įtakotas) bendradarbiauti. Tai gali paaiškinti – kodėl mes elgiamės vienaip ar kitaip ir kodėl visi esame tokie skirtingi.

Pažvelkime į kiekvieną iš šių energijų – jas indų Vedos vadina gunomis (guna sanskr. – savybė, ypatybė, bruožas; pirminės, esminės savybės) – ir kaip jos veikia mūsų požiūrį į pinigus, į darbinę veiklą.

Pirmoji, žemiausioji ir tamsiausioji energija – tamoguna, arba inercija ir ydos. Kitaip dar vadinama neišmanymo jėga, nesugebėjimo skirti, kas teisinga, o kas – ne, kurios veikiamas žmogus į klausimą “kaip uždirbti pinigus?“ dažniausiai atsako: “nežinau“, “kiekvienam savaip sekasi“, “nesvarbu, kaip, svarbu – gauti“ ir pan.

Jų veikla paprastai susijusi su:
– kenkimu žmonėms ir gyvoms esybėms (vagystės, plėšimai, žudymas, apgaulė ir pan.)
– kenkimu savo kūnui (savo organų pardavimas, itin kenksmingas sveikatai darbas ir pan.)
– troškimu lengvai praturtėti (azartiniai žaidimai, finansinės machinacijos, sukčiavimas ir pan.)
– veikla, kuri įtraukia žmones į nuopolį (įvairių kvaišalų pardavimas, azartinių žaidimų organizavimas, prostitucija ir pan.)

Sekanti energija, aukštesnė ir aktyvesnė – radžoguna – arba aistra, prabangos ir šlovės troškimas, egoizmas. Į klausimą apie darbą ir pinigus tokie žmonės paprastai atsako: “reikia daug ir sunkiai dirbti“, “tik proto ir sumanumo dėka“, “reikia turėti ryšių“ ir pan.

Jų veikla gali būti labai plati – nuo įvairiausių amatininkų, prekybininkų, tarnautojų iki vadovo pareigų. Juos vienija bendras bruožas: pinigai jiems – priemonė įsigyti materialių daiktų, pramogų kuriuos jie tapatina su laime.

Ir aukščiausia materialumo energija – satvaguna – ramybė, darna, dora, išmintis.. Į klausimą apie pinigus jos veikiami žmonės atsako: “pinigai ateina, jei atlieki žmonėms naudingą darbą“. Būtent taip jie suvokia savo veiklos esmę, ir darbai jiems sekasi lengvai, be didesnės įtampos.

Išoriškai satvagunos veikiamų žmonių veikla gali būti tokia pati, kaip ir veikiamų radžogunos energijos. Tačiau jų veiklos motyvas skiriasi kardinaliai – savo darbą jie suvokia kaip nuoširdžią tarnystę žmonėms ir žino, kad pinigų bus, jei jie sąžiningai, gerai atliks savo darbą.

Galime sutikti su šiais Vedų apibūdinimais, galime – ne, bet akivaizdu viena: šiandieninėje visuomenėje sėkmingu laikomas tas, kuris apgavo, pergudravo, nudžiovė, “padarė“.., kuris turi daug pinigų ir daiktų, nes jie ir yra jo gyvenimo tikslas. Ir tik jie suteikia jam vertę.

Bet ar galime tai pavadinti sėkme? O koks jis žmogus?.. Ar geras jis vyras? Gera žmona? Ar moka sekti pasakas vaikams? Medį pasodinti? Nusiminusį paguosti? Ar geras jis draugas? Ar rūpestingas sūnus, duktė? Ar žmoniškas, ar geras jis žmogus?..