Apie dvasinio augimo ypatumus (2-a dalis)

Po dvasinio pabudimo ateinantys nuopoliai. Tokie nuopoliai keičia pakilimo ir džiaugsmo periodą – atrodytų, ir vėl visos drumzlės iškilo į paviršių.. Tai dėsninga dvasinio augimo dalis: taip mes pamatome – nuo ko dar turime apsivalyti. Taip nutinka ir todėl, kad viskas šiame pasaulyje vyksta cikliškai, o ir žmogus pasidaro griežtesnis sau, nes pakėlė dvasinio augimo kartelę.

Šiame etape kartais žmogus nusivilia dvasinio augimo procesu ir pradeda neigti savo vidinės patirties reikšmingumą, skaito jas fantazija ar iliuzija. Jis gali tapti ciniškas, sarkastiškas, atsižadėti savo idealų, išjuokti save ir kitus. Tačiau patirtas dvasinio pabudimo džiaugsmas palieka neišdildomą įspūdį, ir žmogus jau negali gyventi vien materialiai tikslais ir pilka kasdienybe – jis nuolat jaučia tobulėjimo ilgesį.

Tokio nuopolio atveju žmogaus būsena itin skausminga, todėl kartais prireikia ir pagalbos iš šalies, nuoširdaus palaikymo. Žmogus turi suprasti, kad dvasinis augimas – cikliškas procesas: yra informacijos kaupimo ir suvokimo periodai, aktyvumo (įgyvendinimo) periodai, apsivalymo ir ramybės periodai. Supratimas, kad tai natūralūs procesai, nuramina ir padeda sukaupti jėgas.

Krizės dvasinio augimo metu. Dvasinis augimas iš tikrųjų yra pilna ir visapusiška transformacija, kai tamsa ir šviesa, skausmas ir džiaugsmas keičia vienas kitą. Sunkūs gali būti pereinamieji laikotarpiai – kai žmogus atsisako senos, bet dar nepasiekė naujos būsenos. Kartais vidiniai pokyčiai tokie sekinantys, kad kasdieniniam gyvenimui tiesiog nelieka jėgų, kartais ir artimieji bei aplinkiniai nesupranta ar net pašiepia tokius išgyvenimus.

Tokios transformacijos dažnai lyginamos su drugelio gimimu iš kokono. Tačiau skirtingai nei drugelis, žmogus neturi to saugumo ir tylos, kurioje drugelis išgyvena savo metamorfozę. Žmogus turi likti savo vietoje ir, kiek leidžia galimybės, atlikti pareigas – šeimai, visuomenei, profesijai.. tarsi jo vidiniame pasaulyje nevyktų nieko ypatingo.

Žmogui ši užduotis gali būti labai sudėtinga – lyg reikėtų iš pagrindų rekonstruoti seną pastatą ir tuo pačiu metu jame gyventi. Todėl nenuostabu, kad tai sukelia nervinius ir dvasinius sutrikimus – vidinę įtampą, nemigą, nusiminimą, susierzinimą ir pan., – kurie gali sukelti ir psichosomatinius kūno negalavimus.

Įvairūs sutrikimai įvyksta ir tuomet, kai žmogus nori pagreitinti savo dvasinį vystymąsi. Tokių pastangų rezultatas visada atvirkštinis: tai vidinio konflikto aštrėjimas, nervinės ir dvasinės perkrovos. Šių procesų neįmanoma pagreitinti, jiems reikia kantrybės, pasitikėjimo ir laiko.

Be to, vis augančią dvasinę jėgą reikia išmokti išmintingai valdyti – nešvaistyti karštligiškai veiklai ar audringoms emocijoms ir nekaupti, bet nukreipti prasmingai vidinei ir išorinei veiklai. Antraip.. kaip ir elektros srovė, dvasinė jėga gali sukelti “trumpą sujungimą“..

Sielos “tamsi naktis“. Paskutinį, lemiamą dvasinio augimo etapą neretai lydi vidinis niūrumas ir kančia. Krikščionybėje ši būsena vadinama “tamsi sielos naktis“. Išoriškai ji pasireiškia kaip melancholija arba depresija: gilus prislėgtumo jausmas (iki nevilties), savęs smerkimas, proto neveiklumo pojūtis, jėgų ir savikontrolės netekimas.

Tokie pergyvenimai turi dvasines priežastis ir gilią prasmę: tai sąmoningas visų negatyvių būsenų suvokimas ir atsisakymas, aiškus realybės matymas ir pergalingas atgimimas, su kuriuo baigiasi visa dvasinė kančia. Didžiausias atpildas už visus išgyvenimus – laisvė, lengvumas, džiaugsmas, besąlygiška meilė, sąmoningas būties ir gyvenimo tikslo suvokimas, vienybės ir grožio pojūčiai..

Tačiau tai visiškai nereiškia, kad dvasiškai augantys žmonės turi būtinai kankintis – viskas priklauso nuo žmogaus sąmoningumo, individualių savybių, psichikos, gyvenimo patirties. Dvasinio augimo krizės – laikinos reakcijos į pasikeitimus, vidines transformacijas, naujus išgyvenimus. P. Asyžietis apie tai pasakė: “Dieviškumo laukime – bet kokia kančia – palaima..“

Kai tik krizės praeina – dingsta ir psichinė įtampa, kurią vainikuoja dvasinių jėgų antplūdis. Be to, dvasinio augimo sukelti įvairūs psichikos sutrikimai praeina lengviau, nei, pvz., psichinių ligonių, kurių ligos yra sukeltos vidinių konfliktų (ego: norai, pretenzijos, aistros..)

Dažnai sakoma, kad Žemė – žmonijos mokykla. Visų mūsų pagrindinė “pamoka“ – dvasinis augimas, dvasinio potencialo išskleidimas. Augdami dvasiškai, žmonės – kiekvienas žmogus! – priartina ir didijį žmonijos tikslą – žmonijos išsilaisvinimą ir naująją kūriniją, kupiną dieviškos palaimos :)..

Reklama

Apie dvasinio augimo ypatumus (1-a dalis)

Be dvasinio vystymosi negali būti gyvenimo pilnatvės. Tačiau mūsų šiuolaikinės visuomenės prioritetas – pinigai, todėl dvasingumas labai dažnai nuslopinamas materialiomis siekiamybėmis. Bet žmogus nėra vien kūnas ir jo poreikiai – visi mes turime prigimtinį dvasinį potencialą, kurio nevystydami jaučiame vidinę tuštumą ir beprasmiškumą.

Jei visuomenės prioritetas būtų dvasingumas – mes natūraliai vystytume kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingas dvasines savybes. Dabar gi dvasinis prabudimas dažniausiai įvyksta praleidus tam tikrus etapus, todėl neretai jį lydi psichinės, emocinės krizės ir vidinis pasipriešinimas.

Dvasinis vystymasis – procesas, o ne vienkartinis veiksmas, jis susietas su giliu moraliniu apsivalymu, pilna transformacija, naujų (anksčiau nenaudotų) sugebėjimų atvėrimu, dideliu sąmoningumo augimu. Tai didžiulis vidinis darbas, pirmiausiai susijęs su psichika – todėl nenuostabu, kad tokie kardinalūs pokyčiai turi ir kritines išraiškas.

Tačiau tai ne taisyklė – galimi ir individualūs skirtumai: vieni nejaučia aštrių perėjimų į aukštesnes dvasingumo pakopas, kiti “atsiduria“ jose staigiai ir be didelių pergyvenimų, treti skęsta įkyriose filosofinėse abejonėse, o ketvirti ypatingai skausmingai išgyvena moralines krizes.

Gydytojas-psichiatras ir filosofas Roberto Assadžioli nustatė šias kritines dvasinio augimo pakopas:

Krizė prieš dvasinį pabudimą. Dažniausiai žmogus gyvena giliai nesusimąstydamas apie gyvenimo realybę, tikslus ir prasmę. Jį tarsi “neša“ gyvenimo tėkmė. Žemo dvasingumo žmonėms gyvenimas susiveda į asmeninių norų įgyvendinimą, pvz., turtų kaupimą, gerbėtroškos patenkinimą, malonumus.

Aukštesnio dvasingumo žmogus savo asmeninius norus jau derina prie šeimyninių, pilietinių ar religinių pareigų, bet nesusimąsto – iš kur tos pareigos ir kaip jos tarpusavyje derinasi. Jis paviršutiniškas, stereotipiškas, jo sąžinė rami, kai jis tas pareigas atlieka. Jis tvirtai laikosi žemiškų gėrybių, kurias ir skaito savo gyvenimo tikslu.

Neretai nutinka, kad šie “paprasti“ žmonės išgyvena netikėtą vidinę transformaciją, kuri juos gąsdina. Ją gali sukelti pasikartojantys nusivylimai ar stiprūs dvasiniai sukrėtimai, pvz., netektis. Tačiau kartais jos įvyksta be išorinių priežasčių: nežiūrint išorinės gerovės, žmogus staiga pajunta nepaaiškinamą nerimą, nepasitenkinimą gyvenimu ir vidinę tuštumą.

Visi asmeniniai interesai, kurie iki šiol buvo reikšmingi, netenka prasmės. Iškyla klausimai, apie kuriuos anksčiau nesusimąstydavo: apie gyvenimo prasmę, apie savo ir žmonijos kančių priežastį, nelygybę ir pan. Dauguma žmonių, nesuprasdami šios savo naujos būsenos, priima tai kaip keistenybes arba liguistas fantazijas.

Bijodami “išprotėti“, jie visais būdais stengiasi sugrįžti į įprastą būseną ir realybę: ieško naujos veiklos, naujų įspūdžių ir pojūčių. Kartais pavyksta tokiu būdu užslopinti vidinį nerimą, bet nepavyksta atsikratyti jo visam laikui. Jis vis išplaukia į sąmonės paviršių, ir kaskart tas nerimas vis didesnis, o tuštuma vis gilesnė.

Dažnai išgyvenama ir moralinė krizė – žmogų kankina sunkus kaltės jausmas, atgaila už savo padarytus veiksmus. Jis negailestingai save teisia ir visiškai nusimena. Esmė tame, kad žmogus dar neįžvelgia naujosios, platesnės gyvenimo prasmės, o senoji jau atgyveno ir nukrito lyg tuščias kevalas.

Dvasinio pabudimo įtakotos krizės. Užmegztą ryšį tarp asmenybės ir sielos lydi šviesos srautai, džiaugsmas, jėgų atplūdis ir nuostabus išsilaisvinimo pojūtis. Vidinė kova, neurozės ir fiziniai sukrėtimai gali greitai išnykti, kai pasidaro akivaizdu, kad jie vyksta ne dėl materialių priežasčių, o dėl dvasinių kančių. Tokiu atveju dvasinis pabudimas yra visapusiškas išgijimas.

Tačiau ne visada pabudimas įvyksta taip paprastai ir harmoningai. Išaugusi dvasinė jėga gali sukelti emocinę įtampą, nuotaikų kaitą. Jei protas neramus, emocijos audringos, o nervų sistema silpna ir jautri – tuomet sunkiau savyje talpinti vis augančias dvasines jėgas.

Neramus protas augančias dvasines jėgas gali traktuoti kaip asmenybės jėgą ir išpūsti egoizmą (didybės manija, susireikšminimas). Kai kurie žmonės pasiskelbia dievais, pranašais ar reformatoriais ir įkuria sektas ir judėjimus, kurioms būdingas fanatizmas.

Kiti visiškai susitapatina su savo dvasia ir niekina žemišką gyvenimą – tai taip pat sukelia nusivylimą ir depresijas. Reikėtų pripažinti realybę – kad dvasia yra pagrindas (centras), o kūnas ir siela – jos išraiška ir svarbios vienybės dalys. Dvasia – pirminė, tačiau turi būti harmoninga visumos sąveika.

(Bus daugiau)

Šypsenėlė :)

* Eiti į parduotuvę tuščiu skrandžiu – blogas ženklas: pinigų nebus. Dar vienas blogas ženklas – ginčytis su viršininku: pinigų taip pat nebus.

* Godumas – kai kažko visiškai nereikia, bet labai trūksta.

* Idealiai sutvarkytas butas ir skani vakarienė – du sugedusio kompiuterio požymiai.

* Net kalėjime tiek nesėdi, kiek žmonės internete!

* Geriausiai klausytis moka tie žmonės, šalia kurių geriau apskritai patylėti.

* Mano charakteris geras, tik aplinkinių nervai labai jau silpni!

* Man visada 18, visa kita – gyvenimo stažas…

* Valdžia vykdo tokias reformas, tarsi turėtų dar vieną atsarginę liaudį…

* Niekas taip nepriartina valdžios prie liaudies, kaip televizorius.

* Sąžininga nelygybė – kai gabūs, darbštūs ir sąžiningi žmonės gyvena geriau, nei tingūs ir apsileidę.

* Neklaidžiokite praeityje – tai atima jūsų laiką!

* Nepakeičiamų nėra. Yra nepamirštami…

* Baltos varnos būriais neskraido.

* Jei jūsų žvilgsnis protingas ir jūs paslaptingai šypsotės – reiškia, jūs fotografuojatės…

* Rezonansas:
Tėtis apšaukė mamą.
Mama apšaukė sūnų.
Sūnus apšaukė katę.
Katė pridirbo visiems į šlepetes.
Moralė: beteisis – nereiškia, kad nepavojingas!

* Geriausias keturkojis draugas – lova!

* Depresija – aštrus laimės būtinybės poreikio periodas.

* Svajonės – laimės šauklės…

* Jei reikalai eina ne taip, kaip reikia – leiskite jiems praeiti pro šalį… ne jūsų jie.

* Mielos moterys, atminkite: pingvinai – tai kregždutės, kurios valgė po 6 valandos vakaro…

* Moterys – kaip bitės: kažkam gelia, o kažkam medų neša.

* Kelias į moters šaldytuvą eina per jos širdį.

* Pabandė moteris vyriškus darbus namie atlikti: atsigulė ant sofos, žiūri televizorių… sunku, niekas neginčija, bet… reikia!

* Šypsokitės dažniau, tuomet ir jums dažniau šypsosis!

* Jei jūs nusišypsojote – jūs pasikeitėte, o kartu pasikeitė ir jūsų pasaulis :)!

(mintys iš interneto)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio!! 😀

Į Šviesą..

* Nusivylimų prieblandoje gimsta drovios vilties kibirkštis, perauganti į didžią būties džiaugsmo liepsną. Niekas negali paaiškinti, iš kur ateina šis neišsenkantis neregėtos šviesos srautas. Tačiau kiekviena širdis, atradusi jame paguodą, patvirtins tai.

* Džiaugsmas, vienijantis pačias subtiliausias ir aukščiausias kosmoso sroves, yra viena iš galingiausių evoliucijos jėgų. Jei nebūtų džiaugsmo – tamsa užslopintų užgimstančią tikėjimo, vilties ir meilės kibirkštį.

* Senųjų nuostatų voratinklis dar stipriai laiko, bet ateities fakelas jau degina senųjų prietarų draiskanas. Žmogaus pažeminimas iki materijos vergo neatitinka visatos dėsnių ir kosminio kodekso.

* Kali Jugos pabaigai būdingas amoralumas. Visuotinė neatsakingumo ir palaidumo inercija įtraukia ir geras, bet silpnas sielas.

* Taip, pasaulis sunkiai serga. Bet be tikėjimo į gerą ateitį negali pasveikti nei vienas ligonis. Viltis visada buvo laikoma paskutine instancija. Mintis apie išsilaisvinimą gali viską.

* Gyvename ateities šešėlyje – kaip gėlė, auganti ant praeities pelenų.

* Dvasios jėga pakeis išsigimusią, seniai atgyvenusią technokratiją, kuri dominuoja ir stabdo sąmonės progresą. O “pelno bet kuria kaina“ filosofija išbraukia bet kokias žmoniškumo ir nuoširdumo apraiškas.

* Motina Gamta nesutvėrė iš prigimties piktų būtybių. Blogis atneštas į Žemę sąmoningai, kaip užkratas, kaip būdas pririšti prie materialumo. Tačiau visuomenės ydos, kurios atnešdavo naudą ir pelną, nepastebimai tapo spąstais patiems blogio sumanytojams.

* Žmonijos evoliucinis procesas yra žemiausiame sąstingio taške. Leistis nėra kur, galima tik kilti. Ir evoliucijos ratas, girgždėdamas ir sustodamas, vis tik kyla į viršų.

* Visata atiduoda mums dalį savo kūrybinės jėgos. Tai ta šventa ugnis, kuri palaiko pasaulio pusiausvyrą eonus metų. Prieš šią jėgą neatsilaikys jokie tamsos židiniai, kurie tiesiog ištirpsta akinančioje šviesos srovėje.

* Didžiojo dangiškojo Architekto projektus įgyvendina Žemėje žmogaus rankos.

* Saugokite savo Šviesą. Neleiskite jai užgęsti klampiame abejingumo ir tinginystės rūke. Tapkite ir jūs kažkam kelrodžiu, žinančiu kelią net tamsoje.

* Ne iš neturėjimo ką veikti žmonės kalbasi apie sakralinius dalykus – taip klojamas pamatas tūkstantmečiams į priekį.

* Bet koks tekstas rašomas iš atskirų raidžių. Naujo pasaulio kūrimas susideda iš mažų, beveik nepastebimų širdžių pastangų, kurios gali tapti organiška didelės ateities dalimi.

* Sunku keliauti tiems, kas žengia pralenkdamas laiką. Vedlio širdies ugnyje sudega iliuzinio pasaulio šiukšlės. Todėl vedlys kenčia neišmatuojamai. Tačiau ir aukščiausiojo gėrio impulsai veikia ne tik jo gyvenimą, bet ir jį supančios aplinkos įvykius.

* Tikėjimo džiaugsmu įkvepiame didelę viltį gerų pokyčių galimybei. Kūrybos džiaugsmas gali pakeisti ne tik vieno, bet ir daugelio žmonių bei šalių gyvenimą.

* Kai sodininkas sėja sėklą, jis jau žino, kokį derlių ji subrandins, kai išaugs. Šviesos Žodis – tarsi sėkla, pasodinta į derlinga žemę, gali išaugti ir atnešti neįtikėtiną gėrį visiems, kas ją sodino. Vertinkite gero žodžio jėgą.

* Išmintis dažnai rėdosi smagios pasakos ar alegorijos rūbu. Taip lengviau atverti sielos duris ir nusiųsti jai drovų šviesos spindulį.

* Džiaugsmas nutiesia sidabrinį taką iš beviltiškumo požemių.

* Priimkime kiekvieną gyvenimo dieną kaip dovaną iš Dievo rankų. Atiduokime jam dalį savo širdies maldos, oraus elgesio ir sąmoningos būties. Begalybėje nėra ir negali būti ribų dvasios tobulėjimui, išminties ir gėrio siekiui.

* Aukso Amžius tikrai ateis – kaip saulėtekis ryte. Ir tegul kartais diena apsiniaukusi, ir per rūką nematome viršūnės, bet ryški Šviesa būtinai išsklaidys sau kelią.

Mintys iš V. Pavlušino knygos “Raido, arba džiaugsmo kelias“

Pasaka apie stebuklingą stiklinę :)

Kartą gyveno turtuolis. Jis turėjo daug pinigų, nes skolino juos žmonėms už procentus. Kai ateidavo laikas atsiimti pinigus, jis pasiimdavo jų du-tris kartus daugiau, nei paskolino. Ir labai tuo džiaugėsi: “Štai koks aš protingas – nieko nedarau, o turtų vis daugėja…“

Žmonės verkė, atiduodami jam paskutinius pinigus, nes pasilikdavo gyventi skurde ir be jokios vilties į geresnę ateitį. Tačiau turtuolio tai negraudino: “Patys kalti, reikėjo anksčiau galvoti! Aš čia ne prie ko, aš tik noriu savo pinigėlių!“

Turtuolis labai mylėjo savo pinigus ir saugojo juos didelėje skrynioje.

Bet kartą atėjo plėšikai, kurie taip pat mylėjo pinigus ir taip pat nieko nenorėjo daryti, kad juos uždirbtų. Plėšikų buvo daug, todėl ir pinigų jiems daug reikėjo. Jie atėmė visus turtuolio pinigus, o jį patį leisgyvį pamiškėje paleido.

Ilgai gulėjo turtuolis ant upelio kranto, keikė plėšikus ir nusisukusią sėkmę. Paskui pradėjo galvoti apie savo likimą – už ką jį taip nubaudė, juk jis tenorėjo padėti žmonėms, o jei jiems kažkas nesigaudavo, tai ne jo kaltė… Ilgai jis galvojo… ir staiga pamatė po krūmu purviną stiklinę.

Turtuolis labai norėjo gerti, bet paimti stiklinės nesiryžo, nes nebuvo įpratęs dirbti net dėl savęs. Jis pabandė atsigerti iš rieškučių, bet vanduo nesilaikė delnuose ir vis išbėgdavo, nespėjus net gurkštelėti.

Ką gi, nieko nepadarysi – įveikęs savo pasišlykštėjimą ir tinginystę, turtuolis pakėlė stiklinę ir pradėjo ją plauti. Ilgai jis trynė stiklinę rankomis ir smėliuku, skalavo ją vandenyje, kol pagaliau ši sužibėjo saulėje lyg krištolinė.

Jis taip įsitraukė į šį darbą, kad net dainą užtraukė, pamiršęs visas savo bėdas… Vanduo stiklinėje buvo toks tyras, tokio malonaus skonio, kokio jam dar neteko ragauti. Ir nors jau sočiai atsigėrė, bet vis norėjosi pildyti stiklinę, ir jis tiesiog stebėjo vandens ir šviesos žaismą švarioje stiklinėje.

Pro šalį ėjo pakeleivis. Jis buvo labai pavargęs, todėl sustojo ir paprašė: “Gerasis žmogau, duok atsigerti vandens iš tavo stiklinės“. “Mielai“ – atsakė turtuolis ir padavė žmogui vandens. Ir – o stebuklas: dar niekada ir niekas taip nuoširdžiai turtuoliui nedėkojo, o ir jis pats dar niekada nejautė tokios palaimos dėl padaryto nors ir nedidelio, bet gero darbo :)..!

“Ko gero, tu stebuklinga – man taip smagu žiūrėti per tave į šviesą, dainuoti ir daryti žmonėms gera!..“ – pagalvojo turtuolis, žiūrėdamas į stiklinę.

“Visai ne – netikėtai atsakė stiklinė, – esu pati paprasčiausia, bet savo darbu ir meile tu išvalei mane ir įkvėpei gyvenimui. Dabar ir aš noriu tave išvalyti – kad tyra energija sužibėtų tavyje taip, kaip manyje vanduo.

Tu susitepei gobšumu ir tinginyste, todėl sėkme nusisuko nuo tavęs. Tavo gyvybės indas susipurvino ir ištuštėjo, todėl buvai išmestas į gyvenimo pakraštį. Tau teks praeiti didelį apsivalymą – kuris jau prasidėjo, ir kuriam pasibaigus tu sužibėsi ir sužaižaruosi lyg naujutėlis…

Ir visi mylės tave, ir kviesis tave, nes tavyje nebus purvo. Tyrumas suteikia gyvenimui gaivumą ir gerovę – tuomet tave užpildo Šviesa. Ir kuo daugiau dovanosi pasauliui Meilės ir Gerumo – tuo daugiau Šviesos srovelių tekės į tave :)…“

(Autorius nežinomas)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

Senieji Mokymai apie pinigus

Sutikite – šiandien vis sunkiau apibrėžti sąvoką “darbas“, nes ne atliekamas darbas tapo vertybe, o pinigai. Mūsų dienų paradoksas – dirbantis, bet negalintis iš savo uždarbio išgyventi žmogus. Vis dažniau pašiepiamas sąžiningai dirbantis ir liaupsinamas kombinatorius-pinigų “darytojas“.

Kodėl taip yra? Be jokios abejonės, tai finansinės sistemos, kurioje visi gyvename, įtaka. Pinigai tapo ne priemone, bet tikslu. Ir nors vis dažniau pradedame tapatinti žmogų su preke – už kiek save parduodi, tokia tavo vertė.. Bet mes neturime pamiršti, kad esame Žmonės!

Mes labai atitrūkę (atitraukti?) nuo savo žmoniškumo, savo dvasinės prigimties. Indų Vedos teigia, kad geriausios žmogaus dvasinės savybės yra pirminės, prigimtinės ir natūralios: tai tyrumas, meilė, dorovingumas, sąžiningumas, kilnumas, teisingumas, geranoriškumas.

O visos negatyvios savybės, kurias mes vadiname nuodėmėmis, yra dvasinių savybių priešingybė: tai melas, pyktis, pavydas, žiaurumas, savanaudiškumas, gobšumas, neapykanta. Visos pirminės dvasinės savybės arba jų priešingybė (nuodėmės) pasireiškia tik per mūsų veiksmus – todėl pagal juos galime atpažinti ir žmogaus dvasinę būseną, ir jo veiksmų motyvus.

Mūsų Žemėje yra trys materialios energijos rūšys, kurios valdo visus procesus ir visą gyvybę. Žmogaus veiksmai yra tokie, su kokia energija jis pasirenka (sąmoningai arba įtakotas) bendradarbiauti. Tai gali paaiškinti – kodėl mes elgiamės vienaip ar kitaip ir kodėl visi esame tokie skirtingi.

Pažvelkime į kiekvieną iš šių energijų – jas indų Vedos vadina gunomis (guna sanskr. – savybė, ypatybė, bruožas; pirminės, esminės savybės) – ir kaip jos veikia mūsų požiūrį į pinigus, į darbinę veiklą.

Pirmoji, žemiausioji ir tamsiausioji energija – tamoguna, arba inercija ir ydos. Kitaip dar vadinama neišmanymo jėga, nesugebėjimo skirti, kas teisinga, o kas – ne, kurios veikiamas žmogus į klausimą “kaip uždirbti pinigus?“ dažniausiai atsako: “nežinau“, “kiekvienam savaip sekasi“, “nesvarbu, kaip, svarbu – gauti“ ir pan.

Jų veikla paprastai susijusi su:
– kenkimu žmonėms ir gyvoms esybėms (vagystės, plėšimai, žudymas, apgaulė ir pan.)
– kenkimu savo kūnui (savo organų pardavimas, itin kenksmingas sveikatai darbas ir pan.)
– troškimu lengvai praturtėti (azartiniai žaidimai, finansinės machinacijos, sukčiavimas ir pan.)
– veikla, kuri įtraukia žmones į nuopolį (įvairių kvaišalų pardavimas, azartinių žaidimų organizavimas, prostitucija ir pan.)

Sekanti energija, aukštesnė ir aktyvesnė – radžoguna – arba aistra, prabangos ir šlovės troškimas, egoizmas. Į klausimą apie darbą ir pinigus tokie žmonės paprastai atsako: “reikia daug ir sunkiai dirbti“, “tik proto ir sumanumo dėka“, “reikia turėti ryšių“ ir pan.

Jų veikla gali būti labai plati – nuo įvairiausių amatininkų, prekybininkų, tarnautojų iki vadovo pareigų. Juos vienija bendras bruožas: pinigai jiems – priemonė įsigyti materialių daiktų, pramogų kuriuos jie tapatina su laime.

Ir aukščiausia materialumo energija – satvaguna – ramybė, darna, dora, išmintis.. Į klausimą apie pinigus jos veikiami žmonės atsako: “pinigai ateina, jei atlieki žmonėms naudingą darbą“. Būtent taip jie suvokia savo veiklos esmę, ir darbai jiems sekasi lengvai, be didesnės įtampos.

Išoriškai satvagunos veikiamų žmonių veikla gali būti tokia pati, kaip ir veikiamų radžogunos energijos. Tačiau jų veiklos motyvas skiriasi kardinaliai – savo darbą jie suvokia kaip nuoširdžią tarnystę žmonėms ir žino, kad pinigų bus, jei jie sąžiningai, gerai atliks savo darbą.

Galime sutikti su šiais Vedų apibūdinimais, galime – ne, bet akivaizdu viena: šiandieninėje visuomenėje sėkmingu laikomas tas, kuris apgavo, pergudravo, nudžiovė, “padarė“.., kuris turi daug pinigų ir daiktų, nes jie ir yra jo gyvenimo tikslas. Ir tik jie suteikia jam vertę.

Bet ar galime tai pavadinti sėkme? O koks jis žmogus?.. Ar geras jis vyras? Gera žmona? Ar moka sekti pasakas vaikams? Medį pasodinti? Nusiminusį paguosti? Ar geras jis draugas? Ar rūpestingas sūnus, duktė? Ar žmoniškas, ar geras jis žmogus?..