Žmonijos valdymo metodai (II dalis)

Valdymas per nevalstybines struktūras. Tai įvairios transnacionalinės korporacijos ir bankai, klubai, slaptos ložės ir ordinai ir t.t.. Tokių organizacijų kuluaruose nubrėžiami pagrindiniai žmonijos ateities kontūrai.

Valstybinės struktūros. Dauguma šiuolaikinių valstybių jau tapo fikcija, o politinis “elitas“ vykdo “užkulisių“, t.y., nevalstybinių struktūrų valią. Beveik kiekvienam valstybės veikėjui yra spaudimo svertai: kažkas slaptų sąskaitų turi, kažkas nuodėmių, kažkas nuslėptų mokesčių ar turto, ir pan.

Partijos, tame tarpe ir “opozicinės“ – sukurtos dirbtinai ir atlieka tam tikrą vaidmenį. Jos keičiasi vietomis ir metų metais “lyderiauja“. Sąžiningi, pasiryžę dirbti tautos labui žmonės visapusiškai žlugdomi ir neprileidžiami prie baigiamųjų patekimo į valdžią etapų.

Švietimo sistema. Beveik visos geros vaikų savybės – žingeidumas, iniciatyvumas, kūrybingumas – mokymosi procese sugriaunamos. Tokia sistema skirta nemąstančio “planktono“ formavimui, kurio interesai – pinigai, lytinis palaidumas, alkoholis, sporto varžybų ir koncertų stebėjimas, dykinėjimas.

Diegiami įvairūs dirbtinai sukurti jaunimo judėjimai – pankai, gotai, skinai ir pan., – ir tokiu būdu “kanalizuojama“ jaunimo kūrybinė energija.

Masinės informavimo priemonės. Melas, tiesos nutylėjimas, faktų iškraipymas ir daugybė nereikalingos, nereikšmingos ir kenksmingos informacijos. Diegiama griovimo programa per filmų ir įvairių šou “herojus“ – rūkymo ir alkoholio propaganda, keiksmažodžiai, palaidumas, grubumas, žiaurumas.

Labai retas šios srities darbuotojas užsiima tikru visuomenės informavimu ir švietimu.

Ekonomika, finansai. Sukurtas “auksinio veršio“ (pinigų) kultas, kurio dėka žmonės paverčiami vartotojais. Matuojama pinigais ir perkama bei parduodama jau beveik viskas: ne tik daiktai, bet ir santykiai, jausmai, bendravimas, sąžinė, pagalba, dėmesys, gyvenimas… O kreditų aukomis tapo ne tik daugybė žmonių, bet ir beveik visos pasaulio valstybės.

Sąmoningas natūralios sistemos “žmogus-gamta“ sąveikos griovimas. Žmonėms įskiepytas vartotojiškas požiūris į Gamtą, nes sukurta barbariška gamtos resursų išnaudojimo ekonomika. Jie atskirti nuo Gamtos, apgyvendinti megapoliuose, kur neįmanomas normalus ir sveikas gyvenimas. Žmogus atskirtas nuo natūralių sveikatos šaltinių: saulės, vandens, žemės, oro ir visos Gamtos.

Laisvalaikio degradacija. Žmogus gyvena nenormaliai, nes didžiausią savo gyvenimo dalį priverstas skirti tik pinigų uždirbimui. O likęs laikas skiriamas kelionei į ir iš darbo, kelioms valandoms prie televizoriaus ar kompiuterio ir miegui. Per laisvadienius – tolimesnis savęs griovimas: alkoholis, naktiniai klubai…

Apskaičiuota, kad normaliam ir sveikam organizmo ir psichikos funkcionavimui žmogus turėtų dirbti 4-5 valandas per parą, o likusį laiką skirti fizinei kultūrai, bendravimui, savišvietai, kūrybai, poilsiui gamtoje.

Sveikatos apsaugos ir medicinos degradacija. Totalinis vaistų vartojimas išprovokavo masę mutacinių susirgimų ir žmogaus imuninės sistemos nusilpimą. Gydomos pasekmės, simptomai, ir tik gydytojai entuziastai kalba apie ligų profilaktiką. Niekas neužsiima visuotinu sveikos gyvensenos sistemų diegimu.

Genocido priemonės. Sunku rasti kitą įvardinimą, žinant jų poveikį žmogaus organizmui – tai alkoholis, tabakas ir kiti narkotikai, chemizuotas ir genetiškai modifikuotas maistas. Kita vertus – turime pagaliau viską pradėti vadinti savo vardais.

Ginklai, masinio naikinimo priemonės. Jais žmones užmušinėja ir nuolat gąsdina mirties grėsme. Karai, terorizmas, perversmai, revoliucijos, kriminaliniai nusikaltimai… Visa tai sukelia baimę, siaubą ir netikrumą dėl ateities, atima gebėjimą aiškiai mąstyti, ir tuo pačiu padaro žmones lengvai valdomus.

(Mintys iš įvairių paskaitų ir knygų)

O pabaigai – kelios optimistinės mintys. Pirmiausia – tai, kas iškyla į viešumą – jau nėra paslaptis, todėl netenka savo galios. Ir visada geriau žinoti, nei gyventi nežinioje, apgaudinėti save ar būti apgaudinėjamam.

Nors.. teisus buvo ir M. Tvenas: “Paprasčiau kažką apgauti, nei įtikinti, kad jis buvo apgautas“… Tačiau teisus ir A. Linkolnas: “Įmanoma apgaudinėti dalį liaudies visą laiką, įmanoma apgaudinėti visą liaudį kurį laiką, tačiau neįmanoma apgaudinėti visą liaudį visą laiką“.

Ką apie tai manote?

Žmonijos valdymo metodai (I dalis)

Informacinis šuolis atliko svarbų darbą – žmonių sąmoningumas vis auga, ir daugeliui jau ne paslaptis, kad visi visuomeniniai procesai yra valdomi: kainos savaime nekyla, žmonės savaime nelinksta į blogį, valstybės savaime neišyra, karai savaime neprasideda. Visa tai yra valdoma.

Nors žmonėms tebediegiama: viskas vyksta savaime arba mistinių atsitiktinumų dėka, o tu gyvenk šia diena, nesusimąstydamas apie praeities pamokas, nepastebėk dabarties trūkumų, ir jau tuo labiau negalvok apie ateitį, nes.. tu nieko negali įtakoti ar pakeisti.

Tačiau žmonės bunda. Didėjančio sąmoningumo dėka iškyla vis daugiau akis atveriančios informacijos, tame tarpe – ir apie žmonijos valdymo metodus. Galime numoti į tai ranka, pavadinti eiline sąmokslo teorija, bet atidžiau pažiūrėję į savo gyvenimą pamatysime, kad tai paaiškina daugybę dalykų.

Kokie gi tie metodai? Pagal svarbą valdymo metodai skirstomi į informacinius (iš čia posakis “kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį“) ir materialius. Peržvelkime plačiau prioritetinius žmonijos valdymo metodus.

Bazinės žinios apie Kūrinijos, Visatos, mūsų pasaulio ir žmogaus gyvavimo dėsnius. Tai pats svarbiausias prioritetas, nes nežinodamas šių dėsnių, žmogus yra silpnas ir lengvai manipuliuojamas.

Žmogus gali šiame pasaulyje kurti – tai Kūrėjo kelias. Dualiame pasaulyje galimas ir priešingas kelias – griovėjo: dvasinio augimo nebuvimas, degradacija, griūtis.

Sąmoningas žmogus gali rinktis (žinodamas, kad turi pasirinkimą), ir dažniausiai renkasi Kūrėjo kelią. Antruoju – griovėjo keliu, žmonės nukreipiami įvairiomis manipuliacijomis.

Istorinis prioritetas, faktologija. Iškreipiant praeities faktus, trinama tautų atmintis ir naikinama atskiro žmogaus ir visos tautos galimybė pasisemti stiprybės iš pirminių šaltinių. Taip žmogus paverčiamas būtybe be atminties ir Tėvynės. Tokį lengva valdyti ir net užsiundyti ant savo tėvynainių.

Pavyzdžiui, gali būti skiepijamos mintys apie “kvailių, girtuoklių, avinų, runkelių, bailių..“ tautą. Tokios mintys skaldo žmones, daro nepilnaverčiais, sėja svetimėjimą, susipriešinimą – todėl jie negali susivienyti nei prieš blogį, nei geriems darbams.

Valdymas religijos ir filosofijos pagalba. Kūrėjas yra vienas, Jis yra Meilė ir laukia iš savo vaikų Meilės ir ėjimo Tiesos keliu. Tai žmonės suteikė Kūrėjui žmogiškų savybių, tuo tarpu Jam nereikia nei kraujo praliejimo, nei keršto, nei susipriešinimo ar aukų.

O štai religinio fanatizmo pasekmės – kovos tarp įvairių religijų pasekėjų, inkvizicija, kryžiaus žygiai, raganų medžioklė, vergiškas paklusnumas. Įvairios filosofinės mokyklos taip pat gali nuvesti painiais klystkeliais tolyn nuo Tiesos.

Kalbos, mokslo ir meno iškreipimas. Supaprastindami kalbą, manipuliatoriai daro primityvų pavienio žmogaus ir ištisų tautų bendrą mąstymo lygį. Diegiami ir skatinami keiksmažodžiai – pastovus jų naudojimas kalboje veda į pilną žmogaus psichikos degradaciją.

Mokslas ribojamas dogmomis ir postulatais, o idėjos ir projektai, galintys pakylėti žmoniją į naują vystymosi lygmenį ir išspręsti globalias problemas – nuslepiami ir nevystomi.

Menas pridengiamas įvairiomis “modernizmo“ kaukėmis vis primityvinamas, vis atviriau kvailina žmones. Tokiu būdu žmonės nuleidžiami į “protaujančio“ gyvūno lygmenį – kai priimama viskas, kas paskelbiama “moderniu“ ir net nekyla mintis pasakyti, kad “karalius nuogas“.

Tuo tarpu tikroji meno paskirtis – harmonizuoti: žadinti geriausias žmogaus savybes, bendražmogiškas vertybes, skatinti augti dvasiškai ir tobulėti.

(Bus daugiau)

Visada yra išeitis

Norai ir veiksmai

Visi mes norime, kad mus mylėtų tokius, kokie mes esame. Besąlygiškai.
Ir… tuo pačiu keliame kitiems daugybę reikalavimų ir pretenzijų.

Mintys (Ch. I. Chan)

Mintis brėžia gyvenimo liniją.
Mūsų dorybės gimsta iš meilės, o mūsų trūkumai – iš jos nebuvimo.
Tyras gyvenimas ir tyra sąžinė – lyg du sielos sparnai.
Visuose mūsų veiksmuose turi būti pusiausvyra; būti pernelyg aktyviu arba pasyviu – vienodai blogai.
Yra tik vienas Mokytojas – Kūrėjas; visi mes Jo mokiniai.
Išmintis ne žodžiuose, o supratime.
Jei mumyse disharmonija, tai kaip mes galime skleisti harmoniją?..
Meilė gimsta harmonijoje, o iš harmonijos gimsta grožis.

Nesimėtykime purvais

Jei meti į žmogų purvą – atmink, kad jis iki jo gali nenukristi.
O ant tavo rankų pasiliks…

Apie stabilumą (B. Strugackis)

Stabilumas stabilumui nelygu.
Yra stabilus judėjimas link progreso, žinių ir įgūdžių kaupimo, tobulėjimo.
Yra ir stagnacijos stabilumas – užsistovėjimo, pelkės, socialinio puvimo.
Demokratinių principų atsisakymas automatiškai veda į autoritarizmą, o tai reiškia – į stabilią stagnaciją.
Autoritarizmas nekenčia permainų. Jokių.
Todėl, kad kiekviena naujovė yra kūrimas kažko, ko dar nebuvo – o tai autoritarizmui tolygu mirčiai.
Būtent dėl to bet koks autoritarizmas pasmerktas: net prieš savo norą ir pagrindinį tikslą (išsaugoti save be pasikeitimų) jis priverstas… keistis, – arba tapti socialiniais griuvėsiais.
Nes, žinoma, keičiasi viskas. Tai dėsnis… Nors ir lėtai, bet stabiliai keičiasi!

Apie požiūrio tašką (A. Pintas)

Požiūrio taškas nulemia mūsų gyvenimo patirtį.
Jei susitapatiname su požiūrio tašku – jo pakeisti negalime.
Keisdami požiūrio tašką, mes keičiame savo nuostatas apie tai, kas vyksta.
Jei norime pakeisti savo realybę – turime keisti požiūrio tašką.

Išmintis (O. Nolan)

Tą dieną, kai vaikas supranta, kad suaugusieji nėra tobuli, jis tampa paaugliu;
Tą dieną, kai jis jiems atleidžia, jis tampa suaugusiu;
Tą dieną, kai jis atleidžia sau, jis pasidaro išmintingu.

O juk iš tiesų…

– Kai norime išgirsti kažką protingo – mes patys pradedame kalbėti;
– Protingais vadiname tuos žmones, kurie su mumis sutinka;
– Charakteris, kurį vadiname maloniu, susideda iš mandagumo ir falšo;
– Patirtis yra tai, ką gauni, kai negavai ko norėjai;
– Kančia užgrūdina tik stiprius, silpnus ji padaro dar silpnesniais;
– Niekas taip nenuveda į kraštutinumus, kaip aukso vidurio paieškos;
– Nori gražiai kalbėti – išmok gražiai galvoti…

Apie džiaugsmą (N. D. Walsh)

Džiaugsmas – tai save išreiškiantis pats gyvenimas!
Tai, ką jūs vadinate džiaugsmu – yra laisvas gyvenimo energijos tekėjimas.

Visada yra išeitis

Išeities nėra, kai nežinai – ko nori.

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Konfucijus apie dvasinį augimą, sėkmę ir tikslus

Konfucijaus (551-479 m.pr.m.e.) vardas, išvertus iš kinų kalbos, reiškia “išminčius Kun”. Tai kinų tautos išminties simbolis. Konfucijus teigė, kad kiekvienas teisingas veiksmas turi dvasinį pagrindą, todėl: “Didingo žmogaus siekiai – į priekį ir aukštyn, menkas gi leidžiasi vis žemiau“.

Būtent dvasiškai netobulėjantį žmogų Konfucijus laikė nemokša, menku ir skatino žmones augti dvasiškai, nes tik tuomet galima suprasti mūsų gyvenimą valdančius dėsnius ir elgtis teisingai. O jei elgiamės teisingai – esame tiesiog… laimingi.

Truputis Didžiojo Mokytojo išminties apie dvasinį augimą, tikslus ir sėkmę:

Savo tikslo siekite nesustodami. Tik tie žmonės pasiekia savo tikslų, kurie kryptingai jų siekia. Jei jūs einate teisinga kryptimi – jūs būtinai pasieksite užsibrėžtą tikslą. Nesvarbu, kaip lėtai jūs judate, tačiau tas judėjimas turi būti be sustojimų.

Ką reiškia sustoti? Konfucijus sakė: “Štai, pavyzdžiui, aš baigiu pilti kalvą, ir tegul man beliko supilti tik krepšį žemės, bet aš sustoju – štai kas yra sustojimas. Arba, pavyzdžiui, aš lygioje vietoje pradedu pilti kalvą, ir tegul aš supyliau tik vieną krepšį žemės, bet aš jau pradėjau – tai vadinama žengimu į priekį“.

Tobulinkite savo įgūdžius. Laikas nestovi vietoje, nuolat keičiasi sąlygos ir aplinkybės – visa tai reikalauja meistriškumo tobulinimo bet kokioje veikloje. Jei norite pasiekti savo tikslų, reikia būti dėmesingiems besikeičiančioms sąlygoms ir aplinkybėms.

“Didingas žmogus reiklus sau, menkas – kitiems“. Reikia nuolat mokytis reikalingų įgūdžių ir tobulėti – tai atves į sėkmę. Šią svarbią taisyklę žmonės dažnai pamiršta.

Koreguokite savo tikslo siekimo būdus, bet ne tikslą. Jei jaučiate, kad jūsų tikslas teisingas, tačiau darosi sunkiai pasiekiamas – keiskite ne tikslą, o jo siekimo būdus. Kitais žodžiais – reikia rasti tokius būdus, kurie tam tikrame etape bus veiksmingi.

Gyvenimas eina į priekį, keičiasi, todėl mes turime reaguoti į pasikeitimus ir keistis patys. Nuo to priklauso sėkmė mūsų gyvenime.

Viską atlikite tik gerai. Ką jūs bedarytumėte, darykite tai gerai, kokybiškai, su meile – taip, kaip galite geriausiai. Konfucijus sakė: “Kur beeitumėte, eikite su visa širdimi“.

Jūsų aplinka veikia jūsų ateitį. Žmogų veikia jo aplinka, kuri įtakoja jo vertybių sistemą ir pasaulėžiūrą, o tuo pačiu – ir žmogaus ateitį. Konfucijus patarė neturėti reikalų su žmonėmis, kurie neauga dvasiškai. Tokie žmonės “sustingo“ savo dvasiniame augime, todėl stabdys ir jus.

Bendraukite su tobulėjančiais žmonėmis – tuomet ir jūs turėsite pavyzdį ir stimulą dvasiniam augimui. “Nepakalbėti su žmogumi, su kuriuo verta pakalbėti – reiškia prarasti žmogų. O kalbėti su žmogumi, su kuriuo kalbėti neverta – reiškia prarasti žodžius. Išmintingas nepraranda nei žmonių, nei žodžių“.

Geri darbai reikalauja didelių pastangų. Juk žymiai lengviau nekęsti, nei mylėti. Lengva būti negatyviu, sunkiau – skleisti pozityvumą. Lengviau padaryti blogą, nei gerą darbą. Viską, kas geriausia šiame pasaulyje, galime pasiekti pridėdami pastangas ir tobulėdami. Ir tai verta tokių pastangų.

Konfucijus sakė, kad išorinis pasaulis – mūsų vidinio pasaulio atspindys, todėl jei norime padaryti išorinį pasaulį geresniu, turime vystyti savo geriausias dvasines savybes. Išsiugdykime gerą įprotį kiekvieną dieną kažką atlikti savo tobulėjimui.

Nuoskaudos sėja griūtį. Būti įsižeidusiam reiškia gyventi negatyvume, o gyvenimas negatyvume negali atnešti nieko gero. Ką spinduliuojame, tą ir pritraukiame. Skleisdami negatyvumą, negalime pritraukti pozityvumo – tai prieštarauja gyvenimo dėsniams.

Palikite praeities nuoskaudas praeityje, paleiskite jas – ir jūsų ėjimas link laimės ir sėkmės pastebimai pagreitės. Šios taisyklės vykdymas privalomas kiekvienam, norinčiam pakeisti savo gyvenimą į gerąją pusę.

Visada pagalvokite apie veiksmų pasekmes. Kiekvienas žodis ir veiksmas turi vienokias ar kitokias pasekmes – ir tai būtina prisiminti. Konfucijus sakė: “Kai kyla pyktis, pagalvokite apie pasekmes“.

Pyktis išjungia išmintį ir sveiką nuovoką. Emocijų veikiamas žmogus daro kvailystes, ir tai gali gerokai stabdyti jo dvasinį augimą. Gebėjimas valdyti savo emocijas – sėkmės garantas siekiant užsibrėžtų tikslų.

Kiekvienas žmogus gali kažko išmokyti. Konfucijus sakė, kad gero žmogaus elgesys gali paskatinti sekti jo pavyzdžiu, o matydami kažką blogo, galime pasiryžti to niekada nekartoti.

Stenkitės panaudoti šią taisyklę kasdien, bendraujant su kiekvienu žmogumi: “ Sutikęs išminčių, lygiuokis į jį. Sutikęs nemokšą, atidžiau pažiūrėk į save“.

Pagal Lju Fandzi knygą “Konfucijaus kanonai: citatos ir dialogai”

Apie bendravimo problemas šeimoje

Problemos, su kuriomis susiduriame šeimoje, visada turi priežastį – kiekviena iškilusi problema yra tam tikrų veiksmų pasekmė. Supratę ir pašalinę problemų priežastis, mes galime kurti laimingus santykius. O štai paliktos be dėmesio problemos turi tendenciją augti ir “apaugti“ naujomis problemomis.

Senosios Vedos išskiria penkias pagrindines nesutarimų šeimoje priežastis. Visos jos griauna santykius šeimoje. Ir tik pašalinus šias nesutarimų priežastis, galima kurti harmoniją šeimoje. Kokios jos? Peržvelkime.

Vyriškos ir moteriškos psichologijos skirtumų nesuvokimas. Vyro ir moters psichologija labai skiriasi, ir jei to nesuprantame – kyla nesutarimai, ginčai, konfliktai. Kol nesuvokiame šių skirtumų, sunku tikėtis gerų santykių, nes mes nematome savo elgesio klaidų.

Todėl jei norime darnios šeimos – pirmasis žingsnis turėtų būti vyriškos ir moteriškos psichologijos skirtumų studijavimas.

Vyriškų ir moteriškų pareigų nežinojimas ir (arba) nevykdymas. Poroje vyrai turi vienokias pareigas, moterys – kitokias. Jų pagrindas – būtent vyro ir moters psichologijos skirtumai. Todėl vyrui pagal jo prigimtį lengviau atlikti vienus darbus, moteriai pagal jos prigimtį – kitus.

Mūsų laikais dauguma šeimų nežino (nesupranta) savo pareigų, todėl dažnai vyras atlieka moteriškus darbus, o moterys – vyriškus. Tame nėra nieko blogo, jei abu dėl to sutaria ir abu tai tenkina.

Tačiau dažniausiai savo pareigų neatlikimas (kaip ir ne savo pareigų atlikimas) ardo harmoniją santykiuose, nes prieštarauja prigimčiai ir psichologijai. Moteris, kuri atlieka vyro pareigas, įgyja vyriškų bruožų ir praranda moteriškumą.

Vyras, atlikdamas moteriškas pareigas, praranda vyriškumą ir įgyja moteriškų bruožų. Todėl propaguojama “lygybė“ nėra tokia jau nekalta idėja, nes griauna santykius – todėl, kad vyras nesijaučia vyru, o moteris – moterimi.

Egoizmas santykiuose, t.y., noras “kad gyventų dėl manęs“ ir nenorėjimas gyventi dėl kito. Tai viena didžiausių problemų šeimos santykiuose. Iš esmės tai siekis pasinaudoti kitu ir nenoras atiduoti. Egoizmas būdingas tiek vyrams, tiek moterims, bet dažniausiai yra abipusis: kiekvienas nori tik gauti, o duoti nenori.

Egoizmo esmė – “aš noriu gyventi sau (savo malonumui), o kiti turi gyventi dėl manęs“. Jei abu tokie, tai santykiai paverčiami sandoriu, nauda ir manipuliacijomis: “aš padarysiu tai, jei tu padarysi kažką man“. Tokiuose santykiuose kalbėti nei apie harmoniją, nei apie gerą šeimos perspektyvą neįmanoma.

Net ir skirdamasis egoistas galvoja ne apie galimas savo ir sutuoktinio klaidas, o apie tai, “kad susiras sau geresnį sutuoktinį“, ir tuo pačiu atsineša į naujus santykius tas pačias neišspręstas egoistiško bendravimo problemas.

Aukštesnių gyvenimo tikslų ir santykių paskirties gyvenime nesuvokimas. Išmintingi žmonės jau supranta, kad trumpalaikiai materialiniai ir kūniški malonumai negali būti gyvenimo tikslu. Aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas – savęs ir šio pasaulio pažinimas, savo tikrosios dvasinės prigimties suvokimas, vienybė su Kūrinija ir Kūrėju.

Neįmanoma augti dvasiškai, siekiant tik laikinų materialių ar kūniškų malonumų ar būnant egoistišku. Taip gyvendamas žmogus nuolat nepatenkintas, nes jam norisi kažko vis daugiau – daiktų, malonumų. Ir dėl to patiriama trumpalaikė “laimė“ tėra įaudrintas protas, euforija.

Tuo tarpu santykiai šeimoje – puiki galimybė atsikratyti egoizmo, pažinti save ir sutuoktinį, augti dvasiškai, tobulėti ir tobulinti tarpusavio santykius.

Saviugdos nebuvimas. Savęs pažinimas, saviugda – tai dvasinė kiekvieno žmogaus praktika, be šito neįmanomas dvasinis augimas. O jei nėra dvasinio augimo, žmogus netobulėja, todėl neįmanoma kurti harmoningus santykius. Kai nėra tobulėjimo, atsiranda griuvimo tendencija.

Tik sąmoningas, dvasiškai augantis žmogus gali keistis į gerąją pusę. O tai reiškia, kad gerėja ir santykiai šeimoje, ir apskritai gyvenime atsiranda daugiau harmonijos, ramybės ir laimės :)..

Kaip manote?