Apie žiaurumą ir prievartą

Kas turi nutikti žmogaus galvoje ar širdyje, kad jis galėtų sąmoningai suteikti kitam žmogui skausmą? Tokį psichikos nukrypimą paprastai įtakoja psichologinės traumos (ilgalaikis žiaurus elgesys, išgyvenimai kritinėse situacijose) arba laikinas proto aptemimas (dėl šoko ar psichotropinių medžiagų).

Psichologijoje žiaurumas apibūdinamas kaip moralinė-psichologinė žmogaus savybė, kuri išreiškiama nežmonišku, šiurkščiu, įžeidžiančiu elgesiu ir požiūriu į kitus žmones, suteikiant jiems skausmą ar net kesinantis į jų gyvybę.

Neatsiejami žiaurumo palydovai – smurtas ir prievarta. Tai jau sąmoningi veiksmai kitų žmonių atžvilgiu – fizinės jėgos ar kitokių priemonių panaudojimas, suteikiantis fizinį ar psichologinį pranašumą.

Tai antihumaniški, nežmoniški veiksmai, kurių, deja, dar tiek daug – ir pridengto įmantriomis manipuliacijomis, ir brutalios jėgos panaudojimo – kad pasaulyje minimos net, pavyzdžiui, dienos kovai su jėgos struktūrų žiaurumu.

Pirmą kartą Tarptautinė kovos su policijos žiaurumu diena pažymėta 1997 metais kovo 15 dieną Kanadoje ir Šveicarijoje. O JAV nuo 1995 metų spalio 22 diena žymima kaip Nacionalinė kovos su policijos žiaurumu diena (National Anti Police Brutaly Day).

Ar įmanoma progresuoti naudojant prievartą? Ji progresuoja tik viena linkme – tampa vis įmantresnė. Ir gimdo vis daugiau žiaurumo, iš kurio gimsta smurtas ir prievarta – tai lyg užburtas ratas, nužmogėjimo ir niekšiškumo kalvė.

Apie tai rašė ir visų laikų mąstytojai:

– Tik pyktis ir baimė verčia naudoti prievartą. F. Bekonas

– Žiaurumas visuomet gimsta iš beširdiškumo ir silpnumo. Seneka

– Pats baisiausias iš visų nusikaltimų – beširdiškumas. Konfucijus

– Pats didžiausias bailys tampa žvėrimi, pajutęs už savo nugaros palaikančią jėgą. S. Cveigas.

– Bendrininkų gausumas nusikaltimo nepateisina. T. Fuleris

– Niekšingam žmogui ir gerumas, ir išmintis atrodo niekšinga: purvui tinka tik purvas. V. Šekspyras

– Žmonės dažnai pykčiu užpildo savo proto spragas. V. R. Oldžeras

– Niekšas visuomet žiaurus, didvyris kilniaširdis. I. Dmitrijevas

– Bjauriausias piktadarys stengiasi pateisinti save ir įtikinti, kad jo padarytas nusikaltimas ganėtinai menkas ir sąlygotas būtinybės. G. E. Lesingas

– Kas sėja blogį – pjauna atgailą. Saadis

– Pyktis – žiaurumo šaltinis. Š. De Kosteras

– Yra pasaulyje trys niekšų rūšys: naivūs niekšai, įsitikinę, kad jų niekšybė yra didžiausia dorybė; niekšai, kurie gėdijasi savo niekšybės, bet vis dėlto linkę ją užbaigti, ir pagaliau niekšai, grynakraujai niekšai. F. Dostojevskis

– Bet kokia prievarta liudija ne apie jėgą, bet apie bejėgiškumą. R. V. Emersonas

– Žiaurumas ir baimė spaudžia viena kitai ranką. O. Balzakas

– Žiaurumo labiausiai reikia vengti, nes, pirma – jis peržengia įprastines ribas, antra – žmogiškas ribas. Seneka

– Humaniškumas – ne mokslas, o veiksmas. R. Rolanas

Žiaurumas ir prievarta – žmonijos rykštė, gėda ir atgyvena, kurios turime ryžtingai atsisakyti, jei norime progresuoti ir kurti visų mūsų šviesią ateitį. Jei norime išlikti žmonėmis..

Reklama

Apie vadovavimą

Kad veikla būtų sėkminga, ji turi būti suderinta tarp visų jos dalyvių. Darniai veiklai reikalinga vienybė, kuri neatsiranda iš niekur – ją reikia organizuoti ir palaikyti. Būtent todėl ir reikalingas vadovas, žinantis, kaip tai padaryti.

Koks turėtų būti geras vadovas? Juk dažniausiai tradiciškai reaguojame ne į žmogų (jo savybes), esantį tam tikrame poste, bet į jo pareigas. Vadovas, savo ruožtu, dažniausiai tradiciškai – savo statuso dėka – siekia visiško pavaldinių paklusnumo.

Vadovas visuomet daro vienokį ar kitokį poveikį pavaldiniams: nuo prašymų ir paskatinimų – iki reikalavimų, intrigų ar psichologinės prievartos. Stipriausias (ir dažniausiai naudojamas) poveikis daromas per baimę, todėl žmonės jai anksčiau ar vėliau pasiduoda – jie bijo nemalonumų, bausmių, kažką prarasti ar netekti.

Nors pripažinta, kad tai atgyvenęs, antihumaniškas valdymo būdas, tačiau jis iki šiol, deja, dar vis tebenaudojamas. Tai ne tik slegia ir žlugdo žmones, nes dėl baimės keliamos įtampos jie negali išreikšti visų savo gebėjimų, bet ir reikalauja didžiulių papildomų kontrolės pajėgų.

Gal todėl mūsų dienomis viena didžiausių žmonių baimių – valdžios veiksmų baimė? Juk ir istorija parodė, kad valdžia nedorų žmonių rankose – baisi poveikio priemonė: tai savivaliavimas, engimas, pasinaudojimas valdžia savo tikslams.

Tačiau toks poveikis buvo veiksmingas tol, kol žmonės neturėjo plačios galimybės lavintis – todėl ir paklusdavo aklai bet kokiam spaudimui. Mūsų dienomis dėl informacinio šuolio sąmoningų, išsilavinusių žmonių vis daugėja, todėl žmonės iš vadovų tikisi kompetentingo vadovavimo.

Be profesinės kvalifikacijos, mūsų dienų vadovas turi mokėti organizuoti vadovaujamos srities veiklą ir motyvuoti žmonės darbui. Išmintingas vadovas suvokia, kad yra tiesiogiai priklausomas nuo savo pavaldinių darbo.

Jis turi suprasti ir numatyti savo poveikių pasekmes ir daryti tokį poveikį, kuris skatintų, motyvuotų, vienytų. Tikrasis vadovas visada yra kūrėjas, bet jokiu būdu – ne griovėjas. Ne išvaizda, ne kalbos, ne turtai įtikina žmones eiti paskui jį, o nuoširdus ketinimas dirbti visų labui.

Ne išsilavinimas ar gražus kabinetas padaro žmogų vadovu, o jo dvasinės savybės ir moralė. Sąžiningumas, atsakomybė, teisingumas – štai kuo pelnomas žmonių pasitikėjimas. Kuo aukštesnis postas, tuo aukštesni moralės kriterijai – tai lyg kelrodis, į kurį galima kiekvienam lygiuotis.

Teisingumas – vadovo veiklos pagrindas, jis turi rūpintis, kad bet kokia neteisybė būtų įvardinta ir kuo greičiau ištaisyta. Vadovas rūpinasi visko, kas geriausia, išsaugojimu ir vystymu – tame bet kokio kolektyvo stiprybė.

Būtina atsakomybė ir drąsa kritinėse situacijose – juk vadovas tarsi ant kalno, nuo kurio nėra nusileidimo, o tik kelias pirmyn ir aukštyn. Argi galima pasitikėti ir gerbti vadovą, kuris neišsprendė nei vieno svarbaus klausimo?..

Keičiasi epochos, keičiasi ir reikalavimai vadovams bei vadovavimui. Baigiasi tuščių kalbų, manipuliacijų, ambicijų ir melo laikas. Atėjo laikas vienytis ir dirbti bendram labui, todėl vienintelis vadovo poveikis bus skatinti bendradarbiavimą, nukreipiant visų pastangas bendrai veiklai.

Bendradarbiavimas sudaro geriausias sąlygas laisvai keistis informacija, kurti vieningą poziciją ir išreikšti kiekvieno geriausias savybes. Kai visi vienodai dalyvauja formuojant tikslą ir ieškant geriausių jo įgyvendinimo būdų, tuomet ir dirbama su įkvėpimu ir didžiausiu kūrybingumu.

O vadovavimo efektyvumą visuomenė labai greitai pajunta savo kasdieniniame gyvenime. Gero vadovavimo dėl gero gyvenimo žmonės nepastebi, čia kaip sveikata: jei ji gera, mes negalvojame – kodėl mes sveiki 🙂 ..

Ką gali statinė su keliais milijardais ląstelių?

Taigi – ką ji gali? Ar ji gali šokti, dainuoti, vaikščioti, kalbėti? O galvoti, jausti, filosofuoti? Ar ji gali piešti, rašyti romanus, kurti operas?

Gali ji ruošti maistą, plauti grindis, puoselėti namus? O daryti mokslinius atradimus, vadovauti grupei ar visuomenei?..

Ir koks gi skirtumas tarp žmogaus ir statinės su visais šiais milijardais ląstelių?

Skirtumas tarp žmogaus ir pilnos statinės ląstelių – VIENYBĖJE. Žmogaus kūne ląsteles sujungia ir organizuoja sąmonė.

Bendradarbiaudama su visomis ląstelėmis, mylinti sąmonė rūpinasi jomis ir patenkina visus poreikius: jos gauna maistą, deguonį, apsaugančius antikūnius, hormonus; visų bendro darbo dėka laiku pašalinamos atliekos.

Kiekviena ląstelė gyvena harmonijoje su kitomis ląstelėmis – bendram visų labui. Štai kodėl žmogus gali padaryti tai, ko negali statinė su tokiu pačiu kiekiu ląstelių.

Žmogaus esybė vieninga – kai yra tokia meilė ir vienybė, įmanoma viskas, net stebuklai!

O kas, jei dalis ląstelių nusprendžia atsiskirti ir negyventi bendram labui? Jos tampa vėžinėmis.

Ir tuomet jos pražūtingos ne tik visam kūnui, bet galiausiai ir sau – kai kūnas žūsta, baigiasi ir jų gyvenimas. Deja, šito jos nesupranta…

Šis pavyzdys tiksliai atspindi skirtumą tarp šiuolaikinės visuomenės ir tokios visuomenės, kokia mes galėtume tapti, jei būtume vieningi.

Mūsų visuomenė šiandien primena statinę su milijardais atskirų ląstelių.

Jas sieja tik statinė, kurioje kiekviena gyvena sau. Meilės ir bendradarbiavimo čia labai nedaug: dominuoja egoizmas, nepasitikėjimas, susipriešinimas, konkuravimas.

Štai kodėl mūsų visuomenė negali sukurti sąlygų, kurios būtinos kiekvienai ląstelei – kad jos gyventų kūrybingą ir prasmingą gyvenimą.

O jei nelaimingos ląstelės – nelaimingas, nesveikas ir visas kūnas… Taip užsukamas ydingas ratas, kuriame ir visuomenė, ir atskiras asmuo kenčia, nes pilnai savęs neišreiškia.

Žmonija serga, nes ignoruoja harmoningo gyvenimo dėsnius: vieni viską traukia į save, kai tuo tarpu kiti badauja ir kenčia. Toks elgesys galiausiai gimdo betvarkę, prievartą ir chaosą, kuriame kenčia visi.

Šios klaidos kartojimą galime pamatyti visoje mūsų istorijoje. Tačiau atėjo laikas iš jos pasimokyti ir padaryti išvadas. Mokytis tapti sveiku ir harmoningu organizmu, o ne statine su milijardais ląstelių.

Atėjo laikas mokytis gyventi santarvėje. Vienytis. Nustoti galvoti tik apie save ir susimąstyti: ką mes galime padaryti, kad mūsų visuomenėje būtų kuo daugiau meilės, harmonijos ir bendradarbiavimo.

Pradėkime tarnauti Visumai, kad ši Visuma atsakydama galėtų rūpintis kiekvienu iš mūsų. Maisto, rūbų ir būsto pakaks visiems. Visiems užteks ir meilės bei laimės.

Resursų – dvasinių ir materialių – yra pakankamai. Tačiau yra nesąžiningas jų paskirstymas ir neprotingas panaudojimas.

Mes galime tai pakeisti. Pažvelkime – ką jau šiandien, jau dabar mes galime padaryti bendram labui ir vienybei.

Pagalvokite: jei būtumėte ląstelė, kur norėtumėte gyventi – statinėje su milijardais nesusietų ir priešiškai nusiteikusių ląstelių, ar sveikame ir harmoningame kūne?..

(pagal R.E. Nadžemi pasakojimą)

Šviesaus ir saulėto visiems savaitgalio! 🙂

Kepame naminę duoną

Visais laikais duona buvo pagrindinis maistas. Tačiau mūsų protėviai valgė kitokią duoną, nei šiuolaikiniai žmonės. Jie valgė vadinamą gyvą duonelę, kuri buvo kepama, naudojant natūralų raugą ir buvo laikomasi visų tešlos auginimo ir duonos gaminimo tradicijų.

Esminiai šiuolaikinės ir mūsų protėvių gaminamos duonos skirtumai – šiuolaikinė gaminama pramoniniu būdu ir į ją dedamos mielės bei cheminiai priedai, kurie palengvina duonos gaminimą ir garantuoja patrauklią jos išvaizdą.

Matyt, mielių naudojimą paskatino būtent pramoninis duonos kepimas. O 1960 metais genetikai išrado karščiui atsparias mieles, kurios nesuyra kaitinant (tai garantuoja reikiamą gaminio “apimtį“). Tačiau pakliuvusios į organizmą, jos sukelia rūgimo procesus bei sudaro patogeninę terpę, kurioje dauginasi virusai, mikrobai ir bakterijos.

Taigi, esminis naminės duonos skirtumas būtent tame, kad ji kepama su natūraliu raugu, be mielių. Tokia duona lengvai įsisavinama, turi visas reikalingas organizmui aminorūgštis, angliavandenius, vitaminus ir ląstelieną.

Bemielė duona teigiamai veikia visus organizmo procesus ir stiprina imuninę sistemą. Jos maistinė ir biologinė vertė didžiulė – štai tokia duona ir buvo pagrindinis mūsų protėvių maistas. Ne veltui sakydavo, kad galima buvo būti gyvu vien duona ir vandeniu.

Naminę duoną kepu jau antrus metus, ji iš tiesų ypatinga, ir tikrai tampa pagrindiniu mėgiamu šeimos maistu. O nuostabų kepamos duonos kvapą sunku nupasakoti.. Todėl nebandžiusiems jos kepti siūlau pabandyti – pagaminti ją labai lengva, užtruksite tik keliolika minučių: tiek laiko reikia užmaišyti tešlą, o visa kita atliks orkaitė 🙂 .

Iš kur paimti duonos raugą? Jo galite paprašyti iš kepančių duoną draugų arba lengvai pasigaminti patys. Duonos raugui reikės: 150 ml vandens, 1 arb.š. cukraus, 4 šaukštų kefyro, 200 g kvietinių miltų. Viską gerai išmaišome, uždengiame ir paliekame parai.

Sekančią dieną įdedame dar 2 šaukštus miltų ir išmaišę bei uždengę paliekame dar parai. Trečią parą pastebėsite, kad pasikeitė raugo konsistencija – reiškia, jis tinkamas duonos tešlai.

Yra dar vienas raugo pagaminimo būdas iš kvietinių miltų ir vandens:

– 100 g miltų išmaišome su 100 g vandens ir pastatome parai į šiltą vietą;
– Į gautą masę pridedame dar 100 g miltų ir 100 g vandens, išmaišome ir pastatome į šiltą vietą 2 paroms;
– Pridedame dar 100 g miltų ir 100 g vandens ir pastatome 3 paroms į šiltą vietą.
– Paruoštas raugas turi būti purus, porėtas, su specifiniu kvapu.

Kuris iš jų geresnis – nežinau, nes pati raugą gavau iš draugų, ir per dvejus metus nė karto raugas nebuvo prarūgęs, ir visada atidėdavau kitam kepimui, todėl jis gyvuoja iki šiol 🙂 . Bandykite tą, kuris jums atrodo paprastesnis ar tinkamesnis.

Kai turime raugą, galime užmaišyti duonelės tešlą. Naminės duonos receptas:

1 stiklinė kviečių sėlenų;
1 stiklinė linų sėmenų;
1 stiklinė avižų dribsnių;
1 stiklinė saulėgrąžų;
1 stiklinė rupių ruginių miltų;
1-2 šaukštai druskos (pagal skonį);
100 g cukraus;
1 kg kvietinių miltų;
maždaug 1,5 litro nevirinto vandens;
duonos raugas.

Priminsiu, kad saulėgrąžos ir linų sėmenys – nebūtini priedai. Bet grūdų sėlenas ir dribsnius mes dedame visada – su jais duona puresnė. Galima nedėti rupių miltų – tuomet duona bus šviesi. Rupių miltų geriau nepadauginti, nes duona nepakils, bus kieta. Mes kartais dedame trijų grūdų arba avižų sėlenas, ir visada sėlėnų dedame porą stiklinių – kad duona būtų puresnė.

Paruošimas: imame didesnį indą, maždaug 5 litrų talpos (kad tešla turėtų vietos kilti) ir supilame visus birius produktus, pamaišome šaukštu. Paskui palengva pilame vandenį ir maišome tešlą – ji turi būti šiek tiek tirštesnė už raugą, maždaug tirštos grietinės konsistencijos. Jei maišote šaukštu, maišysis sunkokai, geriau tai daryti mediniu šaukštu. Galiausiai pridedame raugą ir dar kartelį viską gerai išmaišome.

Tešla paruošta. Pridengiame ją ir statome į šiltesnę vietą (6-12 valandų), kad pakiltų. Jei šilta, pakyla greičiau.

Kai tešla pakyla, atidedame iš jos maždaug 6-8 šaukštus į atskirą indelį – tai bus raugas sekančiam duonos kepimui. Jį statome pridengę į šaldytuvą, bet ne ilgiau kaip 2 savaitėms, nes suges.

Ištepame kepimo formą aliejumi (ji turi būti didelė, nes kepama duonelė dar truputį pakils), galime pabarstyti ją rupiais miltais ir – supilame tešlą. Statome į orkaitę. Kepimo temperatūra 180 laipsnių, kaitinama iš viršaus ir apačios.

Kepimo laikas – 90 minučių, bet mes dar pridedame 20 minučių (visos orkaitės skirtingai kepa). Duona iškepusi, kai viršus gražiai patamsėja (bet nesudega!). Atsargiai išimame dar šiltą ir pridengiame rankšluosčiu.

Draugė paskaičiavo, kad naminės duonos savikaina su kepimu elektrinėje orkaitėje – apie 8 litus (gaunasi didelis kepalas per visą orkaitę). Jei nereikia tokio didelio kepalo – dėkite perpus mažiau ingridientų.

Priedus galite dėti pagal savo skonį, nedėkite, jei kas nors nepatinka, o duonelės viršų prieš kepdami galite pabarstyti kmynais arba sezamo sėklomis. Eksperimentuokite – juk visais laikais kiekvienų namų duonelė buvo kažkuo ypatinga.. Skanaus! 😀

O kepančius savo naminę duoną kviečiu pasidalinti savo receptu, patirtimi ir atradimais – labai lauksiu! 🙂

Ajurveda apie kvapus

Žmogaus uoslė atlieka labai svarbią funkciją – tai pirmiausiai natūralus būdas įvertinti: tinka mums kažkoks maisto produktas ar ne. Tačiau šiuolaikinis žmogus dažniausiai iš pradžių ragauja, o tik paskui uodžia – ką jis valgo. Jei pažiūrėsime į gyvūnus, pamatysime: nei vienas iš jų neragauja maisto, prieš tai jo nepauostęs.

Ar pastebėjote, kad maži vaikai taip pat dažnai uosto maistą, tačiau suaugę pamiršta šios svarbios savybės prasmę. Be to, mūsų aplinkoje daug nenatūralių, cheminių kvapų (kurių apstu ir maiste) dėl kurių visai prarandame šį natūralų gebėjimą pasirinkti tai, kas mums tinka.

Tačiau būtent iš kvapo galime nustatyti – ar tinka mums maistas, prieskoniai ir vaistažolės. Geriausia, jei produktai uostomi sausi arba švieži, neapdoroti. Pavyzdžiui, jei maistas genda – jo kvapas sukels šleikštulį, ir mes tikrai jo neragausime. Šleikštulys ir bus rodiklis, kad maistas netinkamas.

Dabar peržvelkime pagrindines kvapų charakteristikas:

1. Malonus kvapas. Jei kvapas patinka, malonus – produktas mums tinka. Tai reiškia, kad žmogaus gyvenimiška energija harmonijoje su šiuo produktu ir jis pagerins visas organizmo funkcijas.

2. Gaivus kvapas. Nurodo, kad produktas atitinka organizmo fiziologines funkcijas ir bus lengvai įsisavinamas. Kartais iš atrodančio šviežiai maisto galime užuosti nemalonų kvapą, kurio kiti neužuodžia. Tai parodo, kad vienas produktas ne visiems gali būti tinkamas. Jei užuodžiate negaivų kvapą – asmeniškai jums jis netinka.

3. Vėsinantis kvapas. Jei užuodžiame tokį kvapą, reiškia, jis artimas mūsų gyvybinei energijai (pranai). Toks produktas suteiks žvalumo, teigiamai veiks nervų sistemą. Pavyzdžiui, taip kvepia mėta – ja gydomi nervų sistemos tonuso pažeidimai.

4. Lengvas arba sunkus kvapas. Lengvas kvapas vos juntamas, nežymus. Sunkus kvapas – sukeliantis neigiamas emocijas: dulkių, žemės, drėgmės.

5. Neutralus kvapas. Yra produktai, kurie neturi ryškaus kvapo arba turi labai lengvą kvapą. Pavyzdžiui, kruopos – jos teikia žmogui energijos ir jėgų. Tačiau jei pajutote dulkėtą ir sunkų kruopų kvapą – gali būti, kad kruopos sugedo arba jums netinka.

6. Stiprus, aštrus kvapas. Tokius užuodžiame per atstumą, pvz., vanilės, acto, pipirų, česnakų ir pan. Kuo stipresnis kvapas, tuo didesnis produkto poveikis organizmui, todėl tai dažniausiai prieskoniai, kuriuos vartojame nedideliais kiekiais.

Jei per 20-30 cm atstumą aštrus kvapas nesukelia nemalonių pojūčių ir užuodžiamas kaip malonus, gaivus ar vėsinantis – jis jums tinka. O jei tokio produkto kvapas net per atstumą nemalonus – jis jums netinka.

Priminsiu, kad šios charakteristikos tinka natūraliems kvapams, nes visi nenatūralūs kvapai mus klaidina – jie neturi savybių, kurios būdingos tam kvapui.

O kad lengviau nustatytume produkto tinkamumą, tiesiog atkreipkime dėmesį į šiuos aspektus:

Produktas netinka, jeigu: kvapas nemalonus, nepatinka; pakenčiamas, bet turi stiprų saldų, stiprų aštrų ar stiprų rūgštų, šiltą (negaivų) kvapą. Toks produktas nedera organizmui ir gali sukelti sveikatos problemų, ypač ilgalaikis jo vartojimas.

Tinka dalinai, jeigu: kvepia maloniai, bet turi įvairių aštrių, rūgščių, karčių ar sunkių kvapų atspalvių, kurie jums nelabai malonūs. Tokių produktų nereikėtų daug vartoti.

Tinka idealiai, jeigu: kvapas malonus, lengvas, gaivus, vėsus. Arba neutralus – jei uodžiate iš labai arti ir užuodžiate gaivumą. Gali būti ir stiprus kvapas, bet jis jums gaivus ir malonus.

Beje, pagal kvapą nustatomas ne tik maisto, prieskonių ar vaistažolių tinkamumas. Tai tinka viskam, su kuo mes susiduriame ir kas turi kvapą. Dabar atgimsta gamta – ar jaučiate, kaip kvepia pavasaris?.. 🙂

(Informacija iš gydytojo ir psichologo O. Torsunovo paskaitos)

Ar prisimeni save mažą? :)

Jei turėčiau galimybę iš naujo auklėti savo vaiką (D. Lumans)

Jei vėl galėčiau iš naujo auklėti savo vaiką:
Aš daugiau pieščiau pirštu ir mažiau juo nurodinėčiau;
Aš mažiau pamokslaučiau ir stipriau užmegzčiau ryšį;
Aš žiūrėčiau ne į laikrodį, o į savo vaiką;
Aš dažniau eičiau su juo pasivaikščioti ir paleisčiau daugiau aitvarų;
Aš nustočiau vaidinti rimtumą ir rimtai užsiimčiau žaidimais;
Aš daugiau bėgiočiau su vaiku pievomis ir dažniau žiūrėčiau į žvaigždes;
Aš dažniau jį apkabinčiau ir rečiau nusišalinčiau;
Aš pirmiausiai atstatyčiau savo orumą, o tik paskui statyčiau namą;
Aš nemokyčiau pasikliauti jėga, o mokyčiau pasitikėti Meilės jėga.

Mama, tiesiog pasakyk man “TAIP“! (T. Pogudina)

Mama, tiesiog pasakyk man “TAIP“!
Pasakyk TAIP tam, kas man patinka;
Pasakyk TAIP tam, kas man brangu;
Pasakyk TAIP tam, kuo aš tikiu;
Pasakyk TAIP tam, kas man svarbu;
Pasakyk TAIP mano draugams;
Pasakyk TAIP mano pomėgiams;
Pasakyk TAIP mano muzikai;
Pasakyk TAIP mano svajonėms;
Pasakyk TAIP knygoms, kurias skaitau;
Pasakyk TAIP mano jausmams;
Pasakyk TAIP mano ašaroms;
Pasakyk TAIP mano pokštams;
Pasakyk TAIP mano vilčiai.
Mama, tiesiog pasakyk man “TAIP“! Man šito labai reikia.

Ir tuomet aš pasakysiu “NE“ savo baimėms.
Tuomet aš pasakysiu NE nusiminimui ir vienatvei;
Tuomet aš pasakysiu NE skausmui ir kančiai;
Tuomet aš pasakysiu NE nevilčiai;
Tuomet aš pasakysiu NE narkotikams;
Tuomet aš pasakysiu NE alkoholiui;
Tuomet aš pasakysiu NE rūkymui;
Tuomet aš pasakysiu NE viskam, kas gadina ir žlugdo mano gyvenimą.

Mama! Tiesiog pasakyk man “TAIP“!
Ir tuomet sužinosi, koks geras aš galiu būti ir kaip stipriai aš tave myliu!

Mama! Tiesiog pasakyk man “TAIP“!
Ir Tuomet aš pasakysiu “TAIP!“ TAU. SAU. PASAULIUI. GYVENIMUI. MEILEI. SĖKMEI. LAIMEI.
Mama! Tiesiog pasakyk man “TAIP“!

Ar prisimeni save mažą?.. 🙂

Ar prisimeni, kokia LAIMĖ:
– lakstyti per balas lyjant lietui;
– glostyti visus šunis ir kates;
– rinkti vabaliukus į stiklainį ir stebėti jų gyvenimą;
– ragauti varveklius ir dalyvauti sniego mūšyje;
– daryti “paslaptis“ iš spalvotų stikliukų ir gėlių bei rodyti jas tik geriausiems draugams;
– mėtyti akmenukus į vandenį: taip, kad jie kuo daugiau kartų pašoktų;
– rinkti saldainių popierėlius ir keistis jais;
– kepti bulves lauže ir valgyti jas, išsitepliojant rankas ir veidą;
– pūsti spalvotus muilo burbulus;
– mėtytis rudeniniais lapais;
– suptis ant didelių sūpynių: kai užima kvapą ir pakyli iki debesų;
– piešti ant aprasojusio lango;
– lipdyti sniego senius ir važinėtis rogutėmis nuo kalno.., kol žandai parausta nuo šalčio;
– verti uogas ant smilgos;
– atidžiai stebėti, kaip meistrauja tėtis;
– su mama lipdyti įvairių formų sausainius;
– sėdėti tėčiui ant pečių;
– dovanoti mamai paties skintų pavasarinių žibučių;
– matyti debesyse įvairių veidelių ir gyvūnų formas;
– gulėti išsitiesus pievoje, žiūrėti į dangų ir aiškiai suprasti: TU ESI ŠIAM PASAULIUI IR VISAS PASAULIS YRA TAVO!.. 🙂

Su artėjančia Motinos Diena! :)Šilčiausi sveikinimai! 🙂

Apie svarbiausią šeimos tikslą

* Mūsų dienomis laimingos šeimos – retenybė. Kaip manote, kodėl? Todėl, kad mes pamiršome tikrąsias šeimos vertybes ir tikslą. O kadangi “šventa vieta tuščia nebūna“, tai jos vietoje suformuoti iškreipti pakaitalai – sandėriai, egoistų kovos, aistrų bujojimas.

* Šiandien į santuoką dažniausiai žiūrima kaip į galimybę kažką gauti: statusą, karjerą, sutuoktinio turtus ir t.t.. Tai vartotojiškas požiūris – sandėriai, kur kiekvienas rūpinasi išskirtinai savo gerove ir siekia naudos sau.

* Egoistas negali sukurti tvirtos šeimos visam gyvenimui, bet kokie santykiai su juo yra pasmerkti. Labai dažnai šeimos išyra dėl vieno ar abiejų sutuoktinių egoizmo.

* Būtent šiuolaikinės visuomenės tipas griauna šeimos vertybes: turime daug su vyrais konkuruojančių moterų, siekiančių konkuruoti bei vadovauti ir šeimoje. Kai moteris imasi vyriškų vaidmenų, ji įgauna vyriškų savybių. Vyrai, savo ruožtu, užleisdami savo pozicijas moterims, nesijaučia tikrais vyrais ir įgauna moteriškų savybių.

* Žmonės apgaudinėja save ir tuomet, kai tvirtina, kad gerai ir be santuokos, kad galima gyventi “susimetus“. Tačiau taip nėra: psichologijoje yra terminas “neužbaigtas veiksmas“, kuris geriausiai apibūdina gyvenimą be santuokos. Tokiuose santykiuose būtent dėl neužbaigtumo auga įtampa ir netikrumo jausmas.

* Galima siekti dviejų dalykų: chaoso arba tvarkos. Tvarka visuomet pasiekiama tikslingumu, kryptingumu, eiliškumu. Na, o jei elgiamės chaotiškai – nieko gero nepasieksime.

* Norėti būti kartu ir galėti būti kartu – skirtingi dalykai. Jei šeima kuriama vieninteliu tikslu – būti kartu – nesusipratimai (geriausiu atveju) garantuoti. Kad sukurtume tvirtą šeimą, turime žinoti – kaip ją kurti. Tai būtinos žinios.

* Moters prigimtis – gerumas, švelnumas, rūpestingumas, palaikymas; vyro – tvirtumas, kryptingumas, atsakingumas, ramybė. Vyras – priešakyje, moteris palaiko “užnugarį“. Tokia abiejų prigimtis – jos nepaisymas daro žmonės nelaimingais ir griauna santykius. Prasideda barniai, neištikimybė, priklausomybės, smurtas, vaikų psichologinės traumos.. Joks techninis progresas nepakeičia prigimtinių ir moralinių dėsnių.

* Šeimyninis gyvenimas tarsi kelionė: argi galima į ją leistis, neturint aiškaus tikslo? Tas tikslas turi būti abiems svarbus – kad turėtume motyvą siekti jo visą gyvenimą. Kitaip.. chaotiška kelionė “kažkur, į niekur“ anksčiau ar vėliau pasibaigs.

* Aukščiausias šeimos tikslas – tobula, besąlygiška Meilė. Šeima – meilės mokykla. Tikroje šeimoje meilė nuolat auga ir skleidžiasi gražiausiomis formomis: sutuoktinių meilė, tėvų meilė, vaikų meilė ir t.t.. Juk mylėti ir būti mylimam – pagrindinis žmogaus poreikis, ir lengviausia jį realizuoti šeimoje.

* Būtent meilė visas šeimos funkcijas padaro prasmingomis ir dvasingomis – bendravimą, vaikų gimimą ir ugdymą, emocinį palaikymą, savirealizaciją, materialinius poreikius.., viską!

* Jei visų žodžių, poelgių, veiksmų šeimoje matas yra meilė, tuomet išmokstame aiškiai pamatyti: ar su meile elgiamės; ar mūsų žodis, poelgis, veiksmas – augina ar gesina meilę?

* Šeima – vieninga sistema. Tai visų pirma “mes“, tačiau dvi skirtingos asmenybės, du kūrybingi žmonės, papildantys vienas kitą ir susivieniję vardan vieno tikslo.

* Tikrą jausmą galima išugdyti, išpuoselėti, saugoti. Tačiau pirmiausiai reikia atsisakyti egoizmo, nes pagrindinė meilės savybė – dalintis. Tik besąlygiškai dovanojama ji auga..

* Meilę stiprina sugebėjimas išreikšti savo jausmus – tai tarsi liudijimas, kad artimas žmogus yra brangus ir svarbus. Turime mokytis pasakyti ir tai, kas nuliūdino: nutylėti, neišreikšti jausmai kaupiasi ir kuria įtampą. Jei išreiškiame savo jausmus su meile, artimas žmogus tai visada jaučia.

* Vyras ir moteris šeimoje lyg du susisiekiantys indai – jie veikia vienas kitą.. Tikri jausmai suteikia tikrą džiaugsmą! Tvirta, gera, mylinti šeima dovanoja jos nariams svarbiausią dalyką – laimę :).