Židinys

Keliauninke, kiek dienų tu Kelyje? Kas žino? Kiek išbandymų tau teko patirti? Tavo rūbai suplyšo, batai susidėvėjo, tavo kūnas žaizdotas… Tik tavo akyse išliko ugnis ir tikslo siekis.

Susitikimai su žmonėmis retai atnešdavo tau džiaugsmą. Dažniausiai tu susiduri su supratimo stoka. Kažkas, pastebėjęs tave dar iš tolo, nuleisdavo akis ir greitai pasitraukdavo į šalį, skubėdamas savo reikalais.

Tavo buvimas ardė jo dvasinę ramybę, trikdė jo vientisumą. Jis geras šeimynykštis ir patikimas savo valstybės pilietis. Jis klesti. Kam jam “papildomas“ nerimas ir jaudulys? Jis turi pakankamai savo rūpesčių.

Atsitikdavo ir priešingai – tave supo minia, ir tu oriai pakeldavai pajuokas ir patyčias. Kartais kažkas net mesdavo į tave akmenį ir purvą. Bet tu nepasidavei įniršiui ir tęsei savo Kelionę.

Buvo ir tokių, kurie sutikdavo tave su džiaugsmu ir kvietė į savo namus. Pamaitinę ir sušildę tave, jie susidomėję klausinėjo apie Tavo Kelią. O paskui siūlė pasilikti, žadėdami visas įmanomas “gėrybes“. Ir būdavo nuoširdžiai nustebinti tavo atsisakymu.

O tavo pakeleiviai, kas jiems nutiko? Iš pradžių jie žavėjosi tavimi ir prašė pasiimti juos kartu, prisiekinėjo ištikimybę ir ištvermę, o iškilus pirmosioms kliūtims, palikdavo.

Kiti pradėdavo maištauti ir tapdavo priešais. Juk tu nepateisinai jų vilčių ir iliuzijų. Kelias pasirodė ilgesnis ir sunkesnis, nei jie tikėjosi, o tikslas pradėjo jiems atrodyti kaip tavo prasimanymas.

O kažkas tiesiog sustodavo, sėsdavosi Kelio pakraštyje ir atsisakydavo eiti toliau. Jo jėgos išseko, jis daugiau netikėjo nei tavimi, nei savimi. Ir nenorėjo suprasti, kad Valia ir Siekis gali suteikti naujų jėgų.

Bet ypatingai buvo gaila tų, kurie įveikę su tavimi ne vieną išbandymą, staiga pasiduodavo eilinio “svetingo“ šeimininko įkalbinėjimams ir pasilikdavo jo prabangiuose ir turtinguose namuose, pamindami draugystę ir kilnų tikslą.

Buvo tavo Kelyje ir išdavikas. Jis pabėgo, kai tu vos nenugarmėjai į bedugnę ir taip tikėjaisi jo pagalbos, jis išsigando, kad gali pražūti kartu su tavimi.

Bet tu nenusivylei, o didvyriškai sukaupęs visą savo Valią ir Jėgą, vis dėlto užlipai ant kalno atbrailos ir pratęsei savo Kelionę. O išdavikas? Jis pasiklydo kalnuose ir įkrito į tarpeklį. Ir nebuvo šalia nieko, kas galėtų ištiesti jam patikimą ir draugišką ranką. Sužeistas kritimo ir negalėdamas pasikelti ant kojų, jis ilgai gulėjo tamsoje, kol jo nesudraskė laukiniai žvėrys.

Tu pavargai eidamas savo Keliu. Palankiomis oro sąlygomis tu lengvai nustatydavai kryptį. Dieną tau padėdavo Saulė, o naktį Rytinė Žvaigždė. Tačiau kaip išsilaikyti Kelyje nepalankiu oru? Dabar naktis, bet tu žinai, kad greitai išauš, ir debesys išsisklaidys, ir sužėrės neapsakomai nuostabia šviesa Rytinė Žvaigždė. Brėkštanti aušra paskelbs rytą ir pirmieji Saulės spinduliai nuspalvins dangų rubino spalva.

Ir patekės Nauja Saulė, ir prasidės Nauja Diena, ir viskas aplink pasikeis. Išnyks niūrūs šešėliai, primenantys mitines pasakų pabaisas, tik ir telaukiančias, kad tu išklystum iš tako ir tykojančias užpulti. Visos šios tamsos iliuzijos palengva ištirps Saulės spinduliuose. Ir takelis, kuriuo tu dabar eini apčiuopomis, daugiau pasikliaudamas savo intuicija, sužibės milijardais rasos lašelių, ir neatrodys toks jau siauras, kaip tu manei, ir išves tave į Kelią.

Ir prisipildys pasaulis naujais garsais: paukščių čiulbėjimu, lapų ir žolynų šnaresiu, miško upelio čiurlenimu. Virpėdamas iš nuostabos, tu sustosi prie šaltinio, atsigersi gyvojo vandens ir apiplausi savo žaizdas, laimindamas prasidedančią Dieną, Kūrėją, ir kupiną harmonijos bei grožio Pasaulį.

Bet dabar naktis, ir prieš aušrą tamsa pati juodžiausia. Žiūrėk: kažkas blykstelėjo priešakyje. Ugnis? Tu įgauni jėgų ir paspartini žingsnį. Kas ten šviečia tankioje miško gūdumoje? Galbūt, ten žmonės, židinys?..

Židinys… Žodis iš gilios senovės. Nuo senų laikų židinys šildė, maitino, vienijo žmones. Ne tik artimi žmonės, bet ir kiekvienas keliaujantis rasdavo prie jo vietą ir gerą žodį. Ir net jei už lango liūtis, pūga, vėtra ar tiesiog niūri lietaus dulksna, čia, prie židinio, šilta ir saugu. Jaukiai spragsint degančioms malkoms, mezgasi neskubus nuoširdus pokalbis. Auksiniai liepsnos liežuvėliai traukia žvilgsnį, užburia, žadina vaizduotę, sušildo širdis, kviečia atvirumui. Ir štai, kažkas išpasakoja savo slapčiausią svajonę arba užslopintą skausmą. Ir visuomet atsiras pašnekovas, kuris išklausys ir padrąsins.

Mano mielas Keliauninke, kiek kartų Kelyje tu svajojai apie Židinį? Tu žinai, kad nesi vienišas savo ieškojimuose. Gali būti, kad kažkur netoliese skinasi takelį į Šviesą kitas Keliauninkas, ir jūsų takeliai persipins, jūs susitiksite ir tęsite Kelionę kartu. Kaip būtų nuostabu! Gali būti, kad jūs susitiksite prie Židinio, ir iš karto atpažinsite vienas kitą iš geraširdiškos šypsenos ir spindinčių vidine ugnimi akių, iš negausių, bet reikšmingų žodžių… Ir šviesus susitikimo džiaugsmas nušvies jūsų pavargusius veidus.

Židinys… Kaip norisi tikėti, kad čia gyvena draugai, ir tu pagaliau galėsi ne tik sušilti, nuprausti savo pavargusį kūną, numalšinti alkį, susitvarkyti savo rūbus, bet ir gauti palaikymą savo ieškojimuose. Norisi tikėti, kad yra žmonės, kurie kursto degantį Židinį dieną ir naktį, kurie laukia pavargusių keliauninkų, kad nušviestų jiems tolimesnį Kelią, sušildytų jų išvargintas širdis, apsaugotų nuo pavojų, o gal ir palydėtų iki sekančio Židinio jų nelengvame Kelyje.

Mano mielas Keliauninke, tu įveiki skausmą, ir tavo žingsnis darosi vis tvirtesnis, o širdis džiaugsmingai suspurda krūtinėje. Tuojau prasiskirs medžiai, ir tu prieisi namus. Durys atsilapos, ir tu pajusi šilumos ir meilės dvelksmą.

Ir, nupurtęs savo rūbus, šiek tiek prisimerkęs nuo neįprastai ryškios šviesos, tu žengsi prie Židinio…

Autorius – N. V. Ivachnenko, vertė ruvi.lt

Šviesaus ir gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂