Mėnuo: liepos 2011

Visi ją suvokiame skirtingai: vieniems tai išbandymas ir kančia, kitiems – natūrali būsena ir ramybė. Vieni žmonės sunkiai išbūna dieną ar net valandą vienatvėje, kitiems mėnesių ar metų vienatvė – normalu. Tačiau dažniausiai vienatvė tapatinama su negatyviais jausmais ir daugelis jos bijo, ir ši baimė – viena iš stipriausių žmogiškų baimių. Kaip manote – kodėl?

Dėl klaidingo įsitikinimo. Pažvelgę atidžiau pamatysime, kad nieko baisaus vienatvėje nėra. Iš esmės vienatvė, kaip teigia žodynas – tai vieno žmogaus būvis, tai ne atsiribojimas. O štai vienišumo jausmas, kurį galime išgyventi dėl įvairių priežasčių, įvardinamas kaip buvimas be kitų, atsiskyrimas. Yra posakis: vienas, bet ne vienišas. Tuo tarpu vienišu galima pasijusti ir tarp žmonių – kai žmogus jaučiasi nesuprastas ar nereikalingas.

Vienatvę periodiškai išgyvename visi: tai gali būti susiję su netikėtomis ar kardinaliomis permainomis gyvenime, išsiskyrimu, gyvenimo, mokslo ar darbo vietos pakeitimu, sunkia liga ar trauma. Tokia vienatvė priklauso nuo situacijos. Galima ir vienatvė, kurią pasirenkame dėl patirtų nesėkmių bendravime – kad išvengtume galimų nusivylimų. Yra ir sąmoninga vienatvė, kai žmogus tiesiog geriau jaučiasi neįsipareigojęs.

Vienatvė – gyvenimiškai svarbi žmogui būsena, kai ieškome atsakymų į svarbius klausimus, sprendimų ir atramos taško savyje, kai generuojame savo idėjas. Mums dar neįprasta, kad žmogus turi skirti laiką savo dvasinio potencialo atvėrimui, savo vidiniams išgyvenimams. Mums įprasta, kad didžiąją dalį savo jėgų ir laiko žmonės atiduoda išoriniams, socialiniams tikslams – paklūsdami visuomenės sėkmingumo šablonams.

Dėl išorinės veiklos ir dvasinio gyvenimo disbalanso vidiniai psichiniai ir dvasiniai išgyvenimai dažniausiai paliekami be dėmesio. Tai ilgainiui sukelia įtampą, nepasitenkinimą savimi ir gyvenimu. Todėl ir sunku pakelti vienatvę, o ypač tylą, nes būtent tuomet šie visi neišspręsti vidiniai klausimai iškyla į paviršių. Kad išvengtų šios akistatos su savimi, dažnas nustūmia ją išoriniais dirgikliais – garsia muzika ar televizoriaus laidomis, užsiima įvairia išblaškančia veikla – bet kuo, kas užima dėmesį ir laiką.

Vienatvės bijome ir todėl, kad gyvename visuomenėje, kuri sukurta socialinio rungtyniavimo principu, todėl vienatvė tapatinama su pralaimėjimu ir izoliacija. Kadangi rungtyniavimas skirsto ir priešina, bendrumo iliuzija palaikoma per įvairias šventes, pramoginius renginius, varžybas, televiziją, internetą – viską, kas gali suburti nors trumpam žmones kartu ir sukurti bendrumo pojūtį. Kai aplink šurmulys, retas į jį įsitraukęs, jaučiasi vienišas ir atskirtas.

Tuo tarpu daugybė vidinių klausimų taip ir lieka neišspręsti, o vienatvė ir ramybė – gąsdinančios. Vienatvę su vienišumu siejame ir todėl, kad būtina laimės sąlyga laikome kitą žmogų. Tačiau nuo vienišumo negali išvaduoti kiti žmonės – pats geriausias ar artimiausias žmogus neužpildys vidinės dvasinės tuštumos ir neišspręs mūsų vidinių prieštaravimų.

Yra tam tikri bendravimo paradoksai: tapti savimi ir išvystyti savo unikalumą galime tik iki tam tikros ribos atsiskyrę nuo kitų, tačiau turime ir bendravimo poreikį. Tuo tarpu sukurti pilnaverčius santykius gali tik savarankiškos ir brandžios asmenybės. Kitas paradoksas: besiskundžiantys vienatve žmonės dažniausiai sunkiai sugyvena su kitais žmonėmis, nes labai daug ką daro iš vienišumo baimės.

Teisingai susidėlioję akcentus matome, kad vienatvė, jei teisingai ją suvokiame, yra viena iš svarbiausių asmenybės vystymosi sąlygų. Teisingas vienatvės suvokimas – ir yra “vaistai“ nuo vienišumo. Vystydami savo dvasinį potencialą, mes ne tik nesijaučiame vieniši, bet ir pasijuntame laisvi: mums nereikia pritarimo ar įvertinimo, žmonės mūsų gyvenime tampa ne atrama ir ne priedu, o draugais ir bendraminčiais.

Mums nereikia vaidinti to kuo nesame, nes vystome savo unikalias savybes. Tačiau ir netampame atsiskyrėliais, atvirkščiai – pasikeičia tik mūsų atramos taškas: jei anksčiau ieškojome palaikymo ir supratimo iš išorės, dabar visa tai randame savyje. Tuomet keičiasi ir bendravimo lygis – ne iš būtinybės, o dėl vienybės ir nuoširdaus tarpusavio intereso.

O ką jūs manote apie vienatvę?

Kritikuodami mes turime lyg ir pozityvius norus – norime pagerinti, ištaisyti situaciją, atkreipti dėmesį į trūkumus, pamokyti, bet.. dėl kritikos pateikimo būdo dažnai gauname priešingą rezultatą. Kritika gali būti nukreipta į asmenį, į pasisakymus ar veiksmus. Ji išreiškiama įvairiai: tai gali būti išplėstinė nuoroda į trūkumus, trumpos pastabos, kaltinimai, pretenzijos, reikalavimai. Kritikuoti galima atvirai ar paslėptai (per analogiškus pavyzdžius), pelnytai arba ne, konstruktyviai arba destruktyviai.

Kritikos tikslas aiškus – padaryti poveikį kritikuojamajam. Pastebėta, kad kritikuoti linkę daugelis žmonių, o štai būti kritikuojamais nemėgsta niekas, todėl dažniausiai į kritiką atsakoma dar aršesne kritika. Kritika gali būti ir konflikto priežastimi, nes tai yra būdas išreikšti savo nepasitenkinimą ir pasakyti apie tai, kas nepatinka kitame žmoguje. Nevalingai galime pulti kritikuoti ir tuomet, kai esame prastos nuotaikos, kai mūsų požiūris į gyvenimą yra negatyvus, kai pykstame ant kito žmogaus ar jaučiame jam antipatiją.

Kritikuoti galime kerštaudami, gindamiesi nuo pernelyg didelių reikalavimų arba norėdami pasirodyti pranašesni už kritikuojamąjį. Kai kritikos motyvas yra negatyvus, t.y., ne pagerinti situaciją, o pažeminti žmogų, tuomet ji yra destruktyvi. Ji išreiškiama atsainiais, žeminančiais ar net agresyviais vertinimais apie žmogų ar jo veiksmų išjuokimu.

Destruktyviai kritikuodami mes žeminame žmogų, tuo pačiu tarsi parodydami, kad mes esame pranašesni. Tokia kritika sukelia negatyvias emocijas ir verčia žmogų gintis. Todėl destruktyvi kritika vienareikšmiškai vertinama ne tik kaip beprasmiška, bet ir kaip nenaudinga bei kenksminga bet kokiems santykiams. Į tokią kritiką patariama nereaguoti ir jos neaptarinėti.

Tačiau visiems gyvenime pasitaiko situacijų, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių turime pasakyti pastabą (nurodyti klaidą). Kaip tai padaryti, kad nesukeltume konflikto? Tam ir yra konstruktyvi (reikalinga, efektyvi) kritika. Jos pagrindas – atvirumas, nuoširdumas ir pasirengimas susitarti kitaip, teisingai. Todėl konstruktyvi kritika – pirmiausiai pagalba, kuri nukreipta į klaidos nurodymą ir paskatinimą ją ištaisyti.

Tokiu atveju kritikuojama pozityviai ir tik tuomet, jei padaryta klaida, pats žmogus jos nemato (ji gali būti atsitiktinė), o pastabą pasakyti būtina. Beje, pasiūlymus galime duoti tik tuomet, kai žmogus nežino, kaip ištaisyti klaidą. Jeigu žmogus yra specialistas (žinovas), o klaida atsitiktinė, tai pakanka taktiškai nurodyti klaidą, ir žmogus pats žinos, kaip ją ištaisyti.

Konstruktyvios kritikos žingsniai:

– išsiaiškinama situacija: tai atsitiktinė ar pasikartojanti klaida;

– koks poelgio motyvas: galbūt, žmogus savaip supranta situaciją ir jam tai neatrodo kaip klaida;

– pokalbyje akcentuojama ne tai, kas blogai, o kaip padaryti gerai: ką pakeisti ar pridurti, kad gautume norimą rezultatą;

– svarbu: jei tiksliai nežinome, ką patarti ir kaip padėti žmogui, kurį rengiamės kritikuoti, tuomet apskritai nekritikuokime.

Konstruktyvi kritika gali būti naudinga informacinė pagalba, nes mums paprastai nėra lengva pamatyti savo darbo trūkumus taip, kaip juos mato žmonės iš šalies. Tokia kritika leidžia pataisyti ir pagerinti veiklą, į ją verta reaguoti pozityviai – ramiai pripažinti savo klaidas ir jas taisyti. Tokiu atveju noras pagerinti situaciją išreiškiamas pagarbiai, o geranoriškumas skatina tobulėti ir bendradarbiauti.

Manau, verta mokytis konstruktyvios kritikos, kurią galėtume pavadinti bendro rezultato siekimu. Todėl jei kritikuojame ir nesulaukiame norimo rezultato, užduokime sau klausimą – norime pagerinti situaciją, ar kažką įrodyti ir pažeminti? Gal mūsų tikslai nėra tokie geranoriški, kaip mums atrodo?.. O jei iš tiesų norime nuoširdžiai padėti savo pastabomis, tai mūsų žodžiai, tikslai ir jausmai turi būti geranoriški 🙂 .

Ar sutinkate?