Vydūnas apie žmoniškumą, tautą ir laisvę

… Save pažinti yra aukščiausias žmogaus uždavinys. Žmogaus esybė yra labai gilus vidaus reikalas. Iš tos esybės spindi sąmonė. Žmoniškumas išreiškia įvairių savybių rinkinį, kurį turintis žmogus yra žmoniškas. Nuo jo paties priklauso, ar jis užsidegs, ar toliau rusens. Kitaip sakant, žmogus pasirodo, kuomet apsireiškia išmintis, meilė, teisingumas, tvirtumas ir t.t. Žmogus yra išaugęs, kai jo žmoniškumas aiškiai pasireiškia. Tokiu tapti yra kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmė.

… Aiškiai neturime supratimo apie tai, kas turėtų būti svarbiausia žmogaus gyvenime. Toks nesupratimas būdingas net šiuolaikiniam auklėjimui ir lavinimui. Beveik išimtinai stengiamasi suteikti tik įspūdžių ir žinių. Jaunimui tai primetama labai smarkiai. Žmogus paverčiamas indu visokiems turiniams, kuriuos, patekęs į visuomenę, turi vėliau išpilti. Nemanoma, kad kiekvienas žmogus su aplinka turėtų santykiauti kaip kūrybos galia. Jaunimas visiškai nemokomas prasmingo gyvenimo būdo, kurio negali pakeisti tam tikri įkalami “įsakymai“.

… Iš žmogaus, kurio žmoniškumas pakankamai atsiskleidęs, visuomet sklinda kažkas, kas žadina kitų esmingumą, verčiantį kiekvieną vis daugiau žmogumi tapti. Jis skatina žmones taurėti, tobulėti ir stiprėti. Žmoniškumas atlieka svarbų vaidmenį tobulinant ir palaikant tautos gyvastį. Apie tai turėtų nuolatos mąstyti ypač tas, kuris turi ypatingų uždavinių visuomenėje. Jis turi padaryti viską, kad taptų kuo esmingesnis.

… Visi įstatymai, visos įstaigos turi augti iš tautos esmės. Niekuomet neturėtų būti skolinama iš kitų tautų. Sunkiausia nuodėme turi būti laikoma, kad kas nors su pilnu žinojimu viešai laikraščiuose yra melą skelbęs. Toks žmogus tautos turi būti ilgai apleidžiamas. Ir tikra nuodėmė yra pašaukti į aukštesnę valdžią valdininkų vietą tokius žmones, kuriems dar rūpi daug turtų susikrauti. Jie tada yra tikros tautos siurbėlės.

…Laisvė yra toks dalykas, kurį tikrai supranta tik vienas kitas žmogus. Dažno nuomone, laisvė yra galėjimas tenkinti visus savo norus. Tačiau kad ir kiti žmonės gali reikalauti sau atitinkamos laisvės, jiems nė motais. Laisvei reikia priaugti, prinokti. O tai įvyksta darant visa, kas augina supratimą apie laisvę. Yra sena išmintis, kuri nurodo kelią į laisvę: Visa, ko norite, kad žmonės jums darytų, jūs jiems darykite. Arba: Nedarykite kitiems to, ko nenorite, kad jums būtų daroma. Tai yra tikriausias būdas supratimui apie laisvę įgyti, nes taip gyvendami žmonės elgtųsi žmoniškai.

… Jei žmonės iki galo įsigilintų į savo veiksmus ir jų pasekmes sau ir kitiems, pagaliau išsirutuliotų tikrasis laisvės supratimas. Laisvę lengvai pažįsta tas žmogus, kuris visu savo veikimu reiškia tikrąjį žmoniškumą, kuris teisingas, kantrus ir tvirtas visame, ką jis daro. Nuo tokio žmogaus nukrinta, kas jį varžo, kas jį pavergia. Toks žmogus išsivaduoja iš geismų ir su jais susijusių minčių vergovės. Čia slypi laisvės slėpinys! Laisvė išplaukia iš žmogaus esmės. Kitaip sakant, tikroji laisvė yra vidinė laisvė.

… Kuomet gyvenimo bėgyje prieina tyli valandėlė ir atplaukia klausimas: kam aš gyvenu?, padarykime iš jo kitą klausimą, būtent šį: kiek esu gerinęs gyvenimą? Ar esu įnešęs į jį daugiau harmonijos ar disharmonijos, širdingumo ar keršto, meilės ar neapykantos, išminties ar kvailumo? Mums, lietuviams, apie tai mąstyti ypačiai reikalinga. Kuomet mes nedidiname harmonijos, širdingumo, skaistumo, išminties, doros ir t.t., mes nieko nedarome tautai kilti, o kuomet mes didiname disharmoniją, piktumą, kvailumą, nedorą, neteisybę, tuštumą, niekingumą ir t.t., mes žudome ją, nors vadintumės kažin kokiais didžiais “veikėjais“.

(Iš Vydūno raštų)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂