Pokalbis :)

Meilė ir įsimylėjimas

– O Meile! Aš taip svajoju būti toks kaip tu! – susižavėjęs kartojo Įsimylėjimas, – tu daug stipresnė už mane..

– Ar tu supranti, kame mano galia? – nusišypsojo Meilė.

– Tame, kad tu svarbesnė žmonėms…

– Ne, mielas bičiuli, visai ne dėl to, – atsiduso Meilė ir paglostė Įsimylėjimą, – aš myliu besąlygiškai ir aš galiu atleisti – štai kas suteikia man jėgą.

– Ir tu gali atleisti išdavystę?

– Galiu, nes išduoda dažniausiai dėl neišmanymo, o ne iš piktos valios.

– O neištikimybę?!

– Galiu… nes kartais tik supratęs, ką praranda, žmogus įvertina tai, ką turi.

– Melą? Ar gali atleisti?

– Taip, nes meluoja dažnai iš nevilties, savo kaltės suvokimo, dėl nenoro įskaudinti…

– Bet juk žmonės gali būti tiesiog melagiai!

– Žinoma, gali būti tiesiog melagiai, bet melagiai neturi nieko bendro su manimi, nes nemoka mylėti.

– O ką tu dar gali atleisti, Meile?

– Galiu atleisti pyktį, nes jis trumpalaikis. Galiu atleisti įžeidimą, nes jis paprastai yra nuoskaudos palydovas, o nuoskaudų negalime nuspėti, nes kiekvienas jai turi savo priežastį.

– O dar?

– Dar galiu atleisti nusivylimą, nes paskui jį seka kančia, o kančia išgrynina…

– O Meile, tu iš tiesų nuostabi! Tu gali viską atleisti, o štai aš gęstu, susidūręs su menkiausiu išbandymu… Aš tau pavydžiu…

– O štai čia tu klysti, Įsimylėjime. Niekas negali visko atleisti, net Meilė.

– Bet… tu ką tik pasakojai man visai ką kita!

– Tai, apie ką aš tau pasakojau, aš iš tiesų galiu atleisti ir atleidžiu nuolatos. Bet yra tai, ko negaliu atleisti, nes tai užmuša jausmus, išsemia sielą ir atneša nuobodulį bei griūtį. Tai suteikia tokį skausmą, kurio negali išgydyti joks stebuklas. Tai nuodija gyvenimą ir verčia užsidaryti savyje. Tai žeidžia labiau, nei išdavystė, melas ir nuoskaudos.

– Kas? Kas tai?..

– Jį gali atpažinti, tik susidūręs su tuo. Atmink, mielas bičiuli, didžiausias visų jausmų priešas – abejingumas. Nuo jo nėra jokių vaistų…

😀 Mylėkime.. Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!!! 😀