Laozi: mažais žingsneliais į laimę

Daoizmo filosofijos kūrėjas Laozi teigė, kad norint būti laimingu gyvenime, reikia sąmoningai siekti laimės. Ją pasiekus, išmintingas žmogus stengiasi laimę išlaikyti, kol situacija nepablogėjo. Tokiu būdu jis išvengia bėdos, kol jos dar nėra. Juk didelės bėdos auga pamažu, kaip ir ligos, kurios prasideda nuo mažų negalavimų.. Jei žmogus nuolat žengia mažais žingsneliais link gėrio, tuomet jis auga, o blogis ir ligos traukiasi. Jei žmogus smulkmenose nedoras, jis niekaip negali suformuoti didingos moralinės jėgos. Maži nusižengimai visada formuoja didelius. Laozi išvardina mūsų poelgius ir mintis, ardančius laimę ir sveikatą, tai:

“… nepastovumas; siekimas asmeninės naudos paminus gyvenimo dėsnius; malonumų siekimas ardant moralinę jėgą; supykus linkėti kitam blogo; žeminant žmones aukštinti save; apimtam godumo nematyti savo nuodėmių; dėl komforto išsaugojimo pradėti elgtis nedorai; naudojantis valdžia savivaliauti; skriausti silpnus; tinginystė; tiesioginis kenkimas žmonėms; darant pikta džiaugtis; skaityti žmones kvailais, o save išmintingu – visa tai veda į ligas ir nelaimes.

Taip pat girtis savo pasiekimais; aptarinėti žmonių blogus poelgius; būti nepatenkintu savimi; tuščia priimti už realybę; su džiaugsmu kalbėti apie kitų nesėkmes; didžiuotis prieš žmones savo turtais; žiūrėti į kitus iš aukšto; pavydėti vyro ar moters, ar turtų; dėl savo interesų paminti teisingumą; vengti atsakomybės ar užkrauti ją kitiems; darant gerus darbus laukti atlygio; atidavus gailėti; laikyti širdyje senas nuoskaudas – visa tai veda į ligas ir nelaimes.

O ir būti nenuoširdžiu bei apsimetinėti; daug abejoti ir mažai tikėti; piktžodžiauti; negerbti vyresnių ir jaunesnių už save; sunkioje situacijoje elgtis lengvabūdiškai; netinkamai reaguoti; būti lengvabūdišku ir siekti linksmybių; būti dviveidžiu ir pataikūnu; apgaudinėti; kištis į svetimus reikalus; klaidinti žmones arba versti daryti blogus darbus; palikti mylimus žmones dėl nelaimių ar sunkumų; atimti tai, kas tau nepriklauso – ir tai veda žmogų į ligas ir nelaimes.“

Laozi sakė, kad žinodami pagrindinius paklydimus, vedančius į ligas ir nesėkmes gyvenime, galime jų tiesiog nedaryti, tuo pačiu išvengdami ir pasekmių.. Ir, žinoma, darydami gerus darbus ir galvodami gerai, mes mažais žingsneliais einame į laimę ir saugome ją. Tiek geri, tiek blogi darbai turi savo atitinkamas pasekmes ir veda mus gyvenime į vieną ar kitą pusę. Link laimės ir sveikatos mus veda šie darbai ir mintys:

“… ramybė ir pastovumas; geraširdiškumas ir harmonija širdyje; moralinė jėga ir sugebėjimas atsisakyti pagundų; džiaugtis gyvenimu; neimti kas yra virš to, kas tau priklauso; įveikus pyktį išsaugoti meilę; linkėti žmonėms laimės; padėti bėdoje ir gelbėti nelaimėje; kviesti į šviesą linkusius į tamsą; saugoti ir perspėti jaunus ir nepatyrusius; šviesti pasiklydusius ir klystančius; padėti silpniems – visa tai veda į sveikatą ir laimę.

Taip pat būti kukliu ir nuoširdžiu bendravime; užimant aukštą padėtį pagarbiai elgtis su pavaldiniais; kalbėti konkrečiai ir tiesiai; nesiginčyti; nelaikyti nuoskaudų; į agresiją nereaguoti grubiai; vystyti gėrio troškimą ir vengti blogio; atsisakius daug, imti mažiau; nesigirti, bet pastebėti kitų pasiekimus; džiaugtis dorais kitų žmonių poelgiais; neištvirkauti; už savo bėdas ir ligas imtis atsakomybės ir keisti gyvenimą į gera – visa tai veda žmogų į sveikatą ir laimę.

O ir susidūrus su sunkumais, jų nevengti ir neišsisukinėti; taisant savo klaidas atsikratyti blogio; nesikišti į kitų reikalus; valdyti savo emocijas; vystyti pagarbą vyresniems, meilę – mažiesiems; būti sąžiningu ir nuoširdžiu; būti ištikimu; būti dvasingu ir prisiminti savo Kelią; gerbti Žemę ir Visatos dėsnius; mylėti gyvenimą; negeisti turtų; būnant turtingu padėti reikalingam pagalbos; naudojantis aukšta padėtimi daryti gerus darbus – ir tai veda žmogų į sveikatą ir laimę.“

Laozi sakė: yra poelgiai – ligos ir nelaimės, o yra ir poelgiai – laimė ir sveikata. Labai svarbu tai suprasti. Nesuprasdami esmės ir nematydami savo veiksmų pasekmių, mes klaidžiojame gyvenime lyg užrištomis akimis, pažeidinėdami pamatinius gyvenimo dėsnius. Taip kuriame chaosą ir sunkumus, o sunkumų akivaizdoje sunku įžvelgti šviesą ir gėrį gyvenime.. Sustokime kartais, pažvelkime į savo gyvenimą ir supraskime vieną paprastą tiesą: savo gyvenimą kiekvienas kuria pats..

Niekas be mūsų valios negali sugadinti mums gyvenimo. Kiekviename žmoguje yra įdėtas stiprus tobulėjimo ir laimės poreikis. Todėl.. jei šiandien ir nesiseka, kiekvieno valioje sustoti ir keisti gyvenimo kryptį.. bet kuriame gyvenimo tarpsnyje. Ir.. įvertinus praeitį, pradėti savo naują kelionę: mažais žingsneliais – gerais poelgiais ir mintimis – į didelę laimę 🙂 ..

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Saulės energija: įdomūs faktai

2000-2001 metais Indijos mieste Ahmedabade indas Shri Hira Ratan Manek (tuomet 64 metų amžiaus) badavo 411 dienų. Visą tą laiką jis gėrė tik virintą vandenį ir mito, kaip jis teigė, saulės energija. Šį procesą stebėjo tarptautinė gydytojų ir mokslininkų grupė, kuriai vadovavo tuometinis Indijos Medicinos Asociacijos prezidentas, gydytojas K.K.Shah.

Tai buvo ne pirmas toks eksperimentas, kurį stebėjo kvalifikuoti įvairių sričių specialistai. Jie fiksavo rezultatus ir juos kruopščiai analizavo. Šio eksperimento unikalumas buvo tame, kad H.R.Manek savanoriškai pateikė savo kūną mokslininkų stebėjimams. Pirmasis toks eksperimentas vyko 1995-96 metais Kalkutoje, kur šis indas badavo ir, kaip jis teigė, mito saulės energija 211 dienų. Tuomet jį stebėjo indų mokslininkai.

Ką gi užfiksavo specialistai – gydytojai, chemikai, biochemikai, fiziologai? Pirmiausiai jie užtikrino eksperimento vietovės izoliaciją. Visi tyrimai buvo vykdomi griežtai kritiniu-analitiniu pagrindu, remiantis tik kasdieniniais prietaisų parodymais ir laboratoriniais testais. Pirmoji išvada buvo – kad tai yra unikalu. Tiriamasis per 411 dienų neteko vos 19 kilogramų savo kūno svorio.

Buvo atlikta daugiau nei 700 smegenų veiklos stebėjimų įvairiais aparatais ir nustatyta, kad smegenų pilkosios ląstelės regeneruoja, neuronai aktyvūs. H.R.Manek konkorėžinė liauka (dvasinėse praktikose vadinama “trečioji akis“) padidėjo, nors paprastai po penkiasdešimties metų ji mažėja. Užfiksuotas nedidelis pulso sulėtėjimas, arterinio spaudimo sumažėjimas, lėtesnis kvėpavimas – nuo 18 iki 10 kartų per minutę.

Neužfiksuota jokių medicininių patologijų, protiniai ir psichiniai sugebėjimai buvo absoliučiai normalūs. Visi cheminiai, biocheminiai rodikliai ir procesai normos ribose. Maža to, 401 badavimo (ir mitybos saulės energija) dieną H.R.Manek su grupe džainistų piligrimų savarankiškai pakilo į Šatrundžai kalną. Jis buvo žvalus ir pakilios nuotaikos, ir visa tai stebėjo grupė eksperimentą fiksavusių specialistų.

Šio unikalaus eksperimento išvados sukėlė nuostabą ir iškėlė daug naujų hipotezių. Jam pasibaigus, H.R.Manek buvo pakviestas T.Džefersono Universiteto ir Pensilvanijos Universiteto Filadelfijoje mokslininkų pakartotiniams tyrimams. Čia jis praleido 130 dienų. Grupė medikų, kuriems vadovavo dr. E.B.Newberg ir dr. G.Brenard atliko savo tyrimus ir tiesiog patvirtino H.R.Manek fenomeną, kurį pavadino “HRM fenomenu“.

Tai pastūmėjo H.R.Manek propaguoti savo gyvenimo būdą, kuris jau yra patvirtintas oficialiosios medicinos. Jis važinėja po pasaulį ir skaito paskaitas, įkūrė fondus “Surya Foundation“ ir “Art of Living Foundation“ – oficialus tinklapis www.solarhealing.com. Šio eksperimento išvadų dėka pasaulyje kuriami saulės gydymo centrai, kuriame praktikuojamas HRM fenomenas. Šia tema išleistos knygos: J.Lieberman “Šviesa. Ateities medicina“ ir R.Hobday: “Gydanti saulė: saulės šviesa ir sveikata 21 amžiuje“.

Koks gi HRM fenomeno principas? H.R.Manek saulės energijos praktikomis domėjosi nuo vaikystės, bet praktikuoti gyvenimą, mintant saulės energija, pradėjo išėjęs į pensiją. Tai nereiškia, kad jis nevalgo apskritai – nedideliais kiekiais jis geria arbatą, kavą ir šiek tiek lengvo tradicinio indiško maisto. Mitybą saulės energija jis vykdo kaip savotišką pasninką-praktiką, kuris jau tapo jo gyvenimo būdu, ilgalaikius įvykdė tris: 130, 211 ir 411 dienų.

Tam, kad geriau suprastume šios sistemos atsiradimą, turime žvilgtelėti į istoriją. Egiptiečiai saulę vadino Ra – tai buvo viena iš pagrindinių dievybių, o piramidės buvo laikomos laipteliais, vedančiais į dangų. Senovės Graikijoje ir Romoje su saule buvo siejamas Apolonas. Indėnai garbino saulę Intą ir atlikdavo ritualus. Indai turėjo dievybę Surją ir atlikdavo praktiką Surja Namaskar. Iš senų laikų yra išlikę pavadinimai – gelioterapija iš Egipto ir apolonoterapija iš Europos, susijusių su gydymu saule.

Visais laikais žmonės suprato saulės energijos svarbą. HRM metodas pagrįstas žūrėjimu į saulę, buvimu saulės šviesoje ir vaikščiojimu (procedūros metu) basomis. Teigiama, kad per akis saulė aktyvuoja tas smegenų dalis, kurių neišmatuojamas potencialas yra užprogramuotas kiekviename žmoguje, bet, deja, šiuolaikinio žmogaus dėl gyvenimo būdo menkai teišnaudojamas. Medicininiai tyrimai tai patvirtina: mes teišnaudojame 5-7 procentus smegenų potencialo.

Mityba prana – kosmine energija, kuri supa mus ir dovanota pačios gamtos – saulės energijos, oro pavidalu – yra ne naujiena. Jogananda savo “Jogo autobiografijoje“ aprašo daug pokalbių su mistikais, atsiskyrėliais, nušvitusiais, kurie atvirai pasakojo savo “mitybos“ paslaptis. Atsakymas buvo visų vienodas: jie mito saulės energija, kuri aktyvavo mistinę smegenų dalį.. Kadangi atsakymas išties atrodė mistinis ir nerealus, žmonės į tai ir nesigilino..

Žiūrėjimo į saulę praktika vykdoma žiūrint į saulę saulėtekio arba saulėlydžio metu. Tinkamiausias laikas – 2 valandos po saulėtekio ir 2 valandos iki saulėlydžio. Pradedama nuo 10 sekundžių, kasdien pridedant po 10 sekundžių. Stovima basomis ant žemės, atsipalaiduojama, mirksima natūraliai. Praktikos laikas (nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių) pasirenkamas individulaliai. Patyrę žmonės atlieka šią praktiką kelis mėnesius, per kurį žiūri į saulę per dieną iki 45 minučių.

Kokie rezultatai? Pirmiausia – proto ramybė ir pozityvumas, neįtikėtinai padidėjusi energija. Nors maistas neribojamas, atliekant šias praktikas, maisto poreikis sumažėja natūraliai, nes organizmas persijungia į labai natūralią mitybą ir reikiamas medžiagas sintezuoja iš pranos ir saulės šviesos bei energijos. Išgydomos įvairios ligos, labai pagerėja regėjimas, stiprėja imuninė sistema, išvalomi šlakai ir toksinai. Labai ryškiai pagerėja psichinė žmogaus būklė.

H.R.Manek propaguoja šį gyvenimo būdą dar ir dėl to, kad žmonija pereitų prie neprievartinio gyvenimo būdo. Jis teigia, kad maistas, prie kurio esame įpratę nėra mūsų organizmui natūralus, nes tai jau “antrinė“ saulės energija, kuri apdorojama augalų arba gyvūnų. Visi mes galime pereiti prie pirminio energijos šaltinio – saulės, ir taip pakeisti savo parazitinį gyvenimo būdą. Tai būtų tiesiog praktiška ir ekologiška.

Žinoma, to negalima daryti, neišstudijavus plačiai šio principo ir nepasiruošus fiziškai bei dvasiškai. Kolkas tai atrodo utopija, bet H.R.Manek įsitikinęs, kad tai netolima visų mūsų ateitis .. Ką gali žinoti.. Man tai buvo tiesiog labai įdomu, juolab, kad viskas oficialiai patvirtinta įžymių mokslo korifėjų. Be to, man tai žymiai patrauklesnės ateities prognozės, nei sintetinis ateities maistas iš virtualios erdvės 😀 .. Visus, ką sudomino šis fenomenas, kviečiu užeiti į HRM tinklapį ir pasiskaityti plačiau.

Na, o visas idėjas, susijusias su saulės kenksmingumu – “nežiūrėkite į saulę, nebūkite saulėje, tepkitės apsauginiais kremais“ ir t.t.., H.R.Manek įvardino kaip biznio korporacijų skleidžiamą bereikalingą isteriją ir paranoją. Tereikia žinoti saugumo ir harmonijos principus, būti arčiau gamtos ir natūralumo, ir mes visi būsime sveiki ir laimingi.. Kuo toliau mes nuo gamtos ir natūralumo, tuo daugiau kuriame priežasčių įvairioms ligoms ir negalavimams..

Bet kokiu atveju – vienais ar kitais keliais mes grįžtame prie natūralumo, tai akivaizdu. Tai, kas šiandien atrodo mistiška, rytoj gali tapti kasdienybe 🙂 .. Ką jūs apie tai manote?

Saulė: mitai ir realybė

Saulė yra Saulės sistemos centras, ji yra gyvybės ir energijos šaltinis visam, kas gyva. Be saulės nebūtų gyvybės. Žmonės kažkodėl linkę patikėti sukurtais priešais ir su jais kovoti. Net jei tas priešas – jų gyvybės šaltinis.. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad dedama labai daug pastangų tam, kad mes taip galvotume ir naudotumėmės siūlomomis priemonėmis kovai su sukurtu priešu.

Mes esame gamtos dalis ir nuo senų senovės žmonės pagarbiai žiūrėjo į saulę. Jie pastebėjo ir gydomąsias saulės spindulių savybes, ir žalingą jų poveikį, todėl šioje sąveikoje visais laikais svarbiausias buvo saikingumas. Šiandien gi visaip kultivuojamas grožio “etalonas“ – įdegęs kūnas, todėl paplito ir soliarumai, be to, visa turizmo pramonė pagrinde siejama su poilsiu prie vandens telkinių, oro ir saulės voniomis.

Taigi, per trumpą laiką norima išgauti maksimalų rezultatą – kuo tamsesnį įdegį. Kadangi greitai ir saugiai neįmanoma, tai peržengiamas bet koks saikingumas. Todėl ir siūlomi “filtrai“ ir kitokios apsaugos priemonės nuo “kenksmingų“ saulės spindulių. Ir, paradoksas – su šių priemonių atsiradimu vis daugėja įvairiausių odos susirgimų. Iš dalies dėl jų besaikio naudojimo, o iš dalies ir dėl supaprastinto požiūrio: pasitepiau ir galiu būti saulėje neribotą laiką..

Tuo tarpu vasara – laikas, kai galime pasisemti jėgų ir energijos iš saulės, sustiprėti ir užsigrūdinti. Saulės spinduliai turi antiseptinių ir antibakterinių savybių – dėl šios priežasties mūsų močiutės išskleisdavo saulėje ir patalus.. Saulės spinduliai dalyvauja insulino palaikymo reakcijose ir odos mikrofloros balanse. Jiems veikiant, organizme gaminamas vitaminas D – svarbus kalcio-fosforo apykaitos reguliatorius.

Saulės šviesoje gaminamas ir serotoninas – “laimės hormonas“. Jis kontroliuoja nervų ląstelių impulsus, nuo kurių priklauso apetitas, miegas, žmogaus nuotaikos ir emocijos. Kai jo sumažėja, prasideda nuotaikų svyravimai. Serotonino stygius ypač jaučiamas tamsiuoju metų laiko periodu – tuomet plinta vadinamosios sezoninės depresijos. Saulės spindulių poreikis užprogramuotas genetiškai, įvairiose tautose jis skirtingas. Todėl pietietis, pakliuvęs į šiaurės rajonus, greitai pajunta stresą dėl šviesos trūkumo, o šiaurietis, atvirkščiai – pakliuvęs į pietinius rajonus, jaučia energijos antplūdį.

Yra ir gydymas saule – gelioterapija. Šiuo būdu, saikingai, skirtingai dozuojant saulės spindulius, nuo senų laikų gydomos įvairios chroniškos ligos. Saikingas buvimas saulėje stiprina imunitetą, aktyvina protinę ir fizinę veiklą, vegetatyvinę nervų sistemą, gerina medžiagų apykaitą. Ir, atvirkščiai, pernelyg intensyvus saulės poveikis silpnina imuninę sistemą.

Dvejopas saulės spindulių poveikis ir veido odai: saikingai būnant saulėje, odos veikla stimuliuojama ir gydomi smulkūs uždegimai bei išbėrimai. Perdozavus saulės spindulių, suardomos odos ląstelės ir pradeda nykti kolagenas ir elastinas, nuo kurių priklauso odos stangrumas. Oda dirbtinai sendinama, šis procesas vadinamas fotosenėjimu.

Taip mums patinkantis odos patamsėjimas tėra apsauginė odos reakcija į saulės spindulius. Jei saulės poveikis saikingas, tai ir nudegimas tolygus, be paraudimų, sveikas – mes įgyjame natūralų saulės spindulių filtrą. Jei poveikis ilgalaikis, tai jis yra agresyvus: organizmas patiria šoką, spindulinę ataką, jame vyksta destruktyvūs pokyčiai – nuo išorinių odos uždegimų iki viso organizmo ligų. K.Niši pastebėjo, kad odos paraudimai saulėje gali būti ir užteršto organizmo reakcijos, dėl to gali paūmėti ar prasidėti rimtos ligos.

Maksimalus saulės aktyvumas yra maždaug nuo 11 iki 16 valandos. Turime prisiminti, kad šiuo metu galime įdegti ir šešėlyje. Švelniausia yra saulėtekio ir saulėlydžio saulė, todėl labai naudinga šiuo metu sportuoti (ryte), medituoti ir daryti ramesnius pratimus vakare. Tai teikia energijos ir žvalumo, o taip pat proto skaidrumą ir ramybę. Senųjų mokymų sekėjai visuomet laikosi šios taisyklės – saulėlydis ir saulėtekis jiems – sakralinis įvairių praktikų laikas.

Tam, kad būtume saugūs saulėje, turime laikytis ne tik saiko, bet ir žinoti savo odos fototipą. Jų pagal prof.Tomą Ficpatriką yra penki:

1. Ypatingai jautrūs saulės spinduliams, oda visada saulėje parausta, bet neįdega (neįgauna natūralaus “filtro“- įdegio). Itin balta oda, šviesūs plaukai, žydros arba žalios akys. Saugus laikas saulėje – 5-10 minučių.
2. Sunkiai įdega, oda saulėje parausta. Šviesi oda, rausvi arba kaštoniniai plaukai, žalios arba rudos akys. Saugus laikas saulėje – 10-20 minučių.
3. Lengviau įdega, kartais oda saulėje parausta. Vidutinio šviesumo oda, kaštoniniai arba tamsūs plaukai, rudos akys. Saugus laikas saulėje – 15-25 minutės.
4. Lengvai įdega saulėje, oda niekada nerausta. Tamsesnė nei vidutinė oda, tamsūs plaukai, tamsios akys. Saugus laikas – 20-30 minučių.
5. Niekada oda nereaguoja į saulę. Tamsiaodžiai, juodi plaukai, juodos akys.

Kaip matome, buvimo tiesioginiuose saulės spinduliuose laikas neribojamas tik tamsią odą (stiprų natūralų “filtrą“) turintiems žmonėms. Turime prisiminti, kad ypač jautrūs saulei yra maži vaikai – jiems saulėtą dieną sveikiau žaisti pavėsyje. O ir suaugusiems saugus laikas tiesioginiuose saulės spinduliuose yra 40-50 minučių per dieną su pertraukomis. Nepamirškime, kad vanduo stiprina įdegimą.

Negalima daug degintis, jei odoje yra pigmentinių dėmių, strazdanų, daug apgamų. Saulėje negalima naudotis kvepalais ir dezodorantais – galime sulaukti nenumatytų reakcijų. Riboti buvimą saulėje nėščioms ir maitinančioms moterims. Negalima degintis tiesioginiuose saulės spinduliuose, jei sergama chroniškomis ligomis, geriami antibiotikai, hormoniniai preparatai, trankvilizatoriai, jonažolių preparatai, alkoholis.

Jei neįmanoma išvengti tiesioginių saulės spindulių ilgesnį laiką, rinkimės apsaugines priemones: šviesius drabužius, kepures nuo saulės, apsauginius kremus. Nepamirškime, kad viskas, ką tepame ant odos, yra sugeriama ir įsisavinama, todėl rinkimės kuo natūralesnes priemones. Nuo saulės poveikio puikiai apsaugo natūralūs aliejai – avokadų, mangų, kokosų, sezamų, alyvuogių – jų rasite bet kurioje ekologiškų produktų parduotuvėje.

Saulė yra vienas iš mūsų gyvybės šaltinių. Mes patys sukuriame situacijas, kuriose ji tampa priešu – naivu tikėtis, kad nebus jokių organizmo reakcijų, jei kelias valandas ar visą dieną esame saulės atokaitoje. Apsispręskime, ko siekiame – trumpalaikio įdegio ar sveikatos. Gyvenkime sveikai, saikingai mėgaukimės saulės spinduliais, ir nereikės kovoti su tuo, kas mums teikia gyvybę. 🙂

Bhagavadgyta vakariečiui

*Tikra dvasine prasme Tikra yra tai, kas amžina, niekad nekintama, nesunaikinama. Taip apibūdinama Tikrovė. Kas tikra, niekad nesiliauja egzistuoti. Visa, kas laikina, net jei ir ilgai trunka bei atrodo tvaru, galiausiai pakinta, todėl to negalima laikyti Tikrove. Išminčiai aiškiai skiria Tikra nuo netikra. Kai įsisąmoninsi šią tiesą, pasieksi pažinimo viršūnę.

*Liūdėdamas dėl laikinų dalykų, tik sekini savo jėgas ir stabdai dvasinį augimą.

*Laiku nesiimti reikiamų veiksmų yra blogiau, nei padaryti ką netinkamai.

*Jei veiksmų paskata yra ne asmeninio atlygio troškimas, daug lengviau nuraminti protą ir nukreipti jį į Atmaną – Tikrąjį Aš. Ramaus proto žmogus teturi vieną tikslą, o štai besiblaškantis protas tampo žmogų tūkstančiais skirtingų krypčių, jo tikslams nėra galo, o tai sekina protinę jėgą. Neramaus proto žmogus neišvengiamai žlunga, o tie, kurių protai nesiblaško, pasiekia didžią sėkmę.

*Visa esmė yra ta, kad troškimai atima vidinę ramybę. Troškimas mėgautis savo veiklos rezultatais priverčia nerimauti dėl galimos nesėkmės – tokio žmogaus protas, kaip minėjau, ima blaškytis. Susirūpinimas dėl galutinio rezultato iš dabarties perkelia žmogaus dėmesį į pramanytą ir dažniausiai baugią ateitį. Nerimas vagia jo energiją, jį užvaldo neveiklumas ir tingulys ir padėtis tampa dar blogesnė.

*Žygdarbiai atliekami ne ateityje. Tik dabartyje gali nudirbti tikrai didžius darbus. Nerimastingas protas stengiasi išvengti vienintelio vertingo tikslo – Atmano suvokimo, susivienijimo su Dievu, tikruoju Aš.

*Tobulybė yra energingai veikti, tačiau be savanaudiškų motyvų, be minties apie asmeninę naudą ar praradimą. Troškimų nesuteršta atsakomybė leidžia pasiekti vidinę ramybę ir daugiau nuveikti. Toks yra slaptas tikros gyvenimo sėkmės menas!

*Jogas yra išminčius, kurio sąmonė susivienijus su Brahmanu (Dievu). Tikri jogai neprisirišę, todėl nerimas jų nekamuoja. Neprisirišimas – būdas pakilti virš pasaulietinės veiklos ir įžengti į būseną, kuri yra anapus žemiškosios… Kai protas ilsėsis ramus, neblaškomas ir kontempliuos Tikrąjį Vidinį Aš – būsi nušvitęs, visiškai susivienysi meilėje su Dievu. Toks yra jogos kelio galas: atskira sąmonė panyra į Visuotinę. Ne kas kita, o tai yra gyvenimo tikslas.

*Iš tikrųjų turėtum to siekti! Toks žmogus vadinamas Nušvitusiuoju, Sthitapradžna (paraidžiui – tas, kuris įsitvirtino išmintyje). Jis yra atsikratęs visų savanaudiškų troškimų, potraukių, širdies sielvarto. Jo pasitenkinimo šaltinis yra Tikrasis Aš (Atmanas) ir jis nenori nieko, kas yra išorėje. Jis žino, kad tikroji palaima slypi tik viduje.

*Bet jei gali būti pasaulyje tarp patrauklių dalykų ir prie jų neprisirišti nei jais bjaurėtis, į širdį ateina ramybė, esi paskendęs vidinio Aš tyloje ir išmintyje. Kai pasieki ramybę, visas sielvartas išnyksta… Ši dvasinė išmintis (Tikrojo Aš pažinimas) skirta ne visiems. Tas, kurio protas neramus ir nevaldomas, nė neįtaria, kad jo viduje yra Atmanas.

*Klaidžiojantis ir prie juslių objektų prisirišęs protas praranda gebėjimą skirti ir tampa lyg nevaldomas laivas be vairininko. Net lengvas vėjelis nuneša jį nuo numatytos saugios krypties. Tie, kurie visomis jėgomis stengiasi suturėti jusles, nuraminti protą ir išsivaduoti tiek nuo prisirišimo, tiek nuo bjaurėjimosi, yra tikri išminčiai, Nušvitusieji.

*Pasauliečiai gyvenimą supranta visiškai kitaip nei dvasiniai išminčiai. Jie skiriasi kaip diena nuo nakties… ką Nušvitusysis suvokia kaip Tikra, pasaulietis žmogus nevertina, laiko netikra. Nušvitusiojo (Sthitapradžnos) vienybė su Dievu yra pastovi ir nuolatinė. Pasiekęs ją, žmogus nebepatenka į iliuzijų pinkles.

*Užsiimk veikla, vykdyk pareigą, tačiau visiškai valdydamas savo protą ir jutimus. Ir atmink, kad tavo darbas turėtų vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar netiesiogiai būti naudingas visai žmonijai.

*Tie, kurie tiktai pasitraukia nuo žemiškos veiklos teigdami, esą jos “atsižada“, tikrojo tikslo nepasiekia. Pirmiausia privalai veikti, be veiklos nieko neįmanoma pasiekti. Pažvelk į gamtą. Joks vaisius, kurio užduotis yra sunokti, nenutraukia savo ryšio su medžiu, kol visiškai neprisirpsta. Nieko neveikti neįmanoma nė sekundės, juk valgymas, miegojimas, kvėpavimas, širdies plakimas, pasąmonės darbas – irgi veikla. Veikla neatsiejama nuo gamtos. Nuo vieno besisukančio atomo iki ištisos Visatos – visa nuolat juda, veikia.

*Gyvendamas pasaulietiškai ir tinkamai veikdamas gali padaryti išties didžiulę moralinę ir dvasinę pažangą bei neužsitraukti neigiamų savo veiklos pasekmių.

*Gyvenime tarp davimo ir gavimo turi būti pusiausvyra. Kai pradėsi nesavanaudiškai tarnauti, tai net tau neprašius, savaime, ims pildytis tavo troškimai. Teisuoliai visada duoda daugiau, nei ima; skolininkai – ima daugiau, nei duoda. O tas, kuris tik ima ir nieko neduoda, yra vagis.

*Patį gyvybės ciklą sudaro subtilus aukojimasis. Paaiškinsiu šį ciklą: visų būtybių gyvybę palaiko ir puoselėja maistas, maistą išaugina ir palaiko lietus, gyvybės vanduo, liejasi iš dangaus be atlygio; jis duodamas (aukojamas) dėl žmonijos gerovės. Taigi, visa gyvybė gimsta, minta, yra palaikoma nesavanaudiškos veiklos – pasiaukojimo.

*Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šis svarbus gyvenimo dėsnis yra tolimas ir nereikšmingas pavieniam žmogui, tačiau taip nėra. Kiekvienas nesavanaudiškas veiksmas, kad ir kas jį atliktų, yra svarbus įnašas į Visumą.

*Kaip pasielgia didis žmogus, taip elgiasi ir visi kiti. Bendram labui iškilūs žmonės turėtų rodyti kuo geriausius savo bruožus. Tada ir kiti žmonės bandys ligi jų pakilti.

*Visos gyvos esybės veikia pagal savo prigimtį. Pasistenk tai gerai suprasti. Elgsenos šaknys suleistos į mintis ir jose viešpataujančius polinkius – štai ką reiškia “žmogaus prigimtis“. Asmeninę prigimtį reikia ne varžyti, o palengva tobulinti.Didžiausia kliūtis dvasinių siekių kelyje yra juslės. Geriausia, ką galima padaryti su jomis – jas sudvasinti. Kai įsitvirtina ši nuostata, tada savaime išnyksta ir didžiulė juslių galia. Troškimai – priešai, kai jie veržiasi į išorę, bet sąjungininkai, kai jie nukreipti į vidų.

*Godulys tėra nepaprastai išvešėjęs troškimas. Išminčiai žino, kad troškimas – nemirtingas besotis ir jo privengia… troškimai gudriai keičia kaukes ir vogčia įsėlina į širdį bei protą.. Troškimai tvirčiau įsikimba į subtilesnius, sunkiau pastebimus dalykus, nei į lengvai apčiuopiamus… Todėl niekas taip nepadės išrauti troškimo, kaip Tikrojo Aš (Atmano) suvokimas.

*Dvasinių žinių (džnanos) galia yra ypatinga. Net pats nedoriausias iš paklydėlių šio ypatingo žinojimo plaustu perplauks sukūringą nuodėmės upę… Kaip Saulei patekėjus pranyksta nakties tamsa, taip ir neišmanymo bei iliuzijos tamsybes kaipmat išsklaido Tikrojo Aš pažinimas.

Iš J.Hawley knygos “Bhagavadgyta: vakariečio vadovas“, išleistos “Mijalba“ leidykloje, 2010 metais

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Apie dvilypumą ir kaukes

Kartą Konfucijaus paklausė, kaip būti savimi, kaip būti laimingu. Jis atsakė: “keistas klausimas – juk tai natūrali būsena. Nė viena rožė neklausia, kaip jai būti rože. Rožė nesistengia būti lotosu, o lotosas rože, viskas gamtoje gyvuoja pagal savo prigimtį, išskyrus… žmogų…“ Kai esame savimi, mes esame harmonijoje, tik primesti iš išorės dalykai yra mums nenatūralūs ir daro mus nelaimingais.

Pasaulis suklestėtų, jei kiekvienas žmogus atvertų savo dvasinį potencialą, nes tuomet visi būtų laimingi. Saviraiška ir savanaudiškumas yra du skirtingi dalykai. Kai žmogus realizuoja savo kūrybinį potencialą, jis visuomet orientuotas ne tik į savo, bet ir į visuomenei reikšmingus tikslus. Viskas paprasta – laimingi žmonės kuria laimingą visuomenę.. Kai nėra savanaudiškumo, atsiranda bendri tikslai.

Augdamas vaikas darosi vis labiau savarankiškas ir siekia būti nepriklausomas. Šiuo laikotarpiu dažniausiai ir prarandamas autentiškumas, kurį užgožia primetamos vertybės. Šiuolaikinis pasaulis yra priešingas individualybėms, nes jos yra nevaldomos, todėl stengiamasi visus suvienodinti. Bet žmogus negali būti niekuo kitu, tik savimi, nes kiekvienas turi savo unikalią misiją. Tik techninis prietaisas veikia gerai, kai jis yra standartizuotas, žmogus – atvirkščiai..

Standartizavimas vykdomas nuo vaikystės – per ugdymo sistemas, kur pirmiausiai reikalaujama paklusnumo per vertinimo sistemą. Vėliau pradeda veikti visuomenei pametėti standartai: nuo išorinių, materialinių siekiamybių, elgesio ar “idealaus“ partnerio stereotipų, iki “prestižinių“ specialybių ir t.t.. Jei paklūstama, gaunamas standartizuotas pilietis: dvilypis, su išoriškai malonia kauke, mandagus, atitinkantis primestus šablonus, o viduje – kunkuliuojantis dėl nuslopintų prigimtinių talentų ir neišreikštų emocijų.

Kai esame su kauke, tampame dviveidžiais, dvilypiais, tarsi padalintais į dvi esybes: viena gali šypsotis, kita tuo pat metu liūdėti. Kai taip elgiamasi nuolat, ilgą laiką, atstumas tarp šių dviejų žmogaus esybių – tikrosios ir vaidinamos – didėja. Kai šis atstumas tampa nesujungiamas, prasideda psichologinės problemos, kurios gali išsivystyti į rimtas psichines ligas. Kai renkamės melagingą kelią – kopijuojame ar renkamės svetimus idealus – ką mes bedarytume, jis atneš tik kančią.

Buda savo mokiniams sakė: “Mane galima stebėti, bet negalima manimi sekti. Mane galima mylėti, bet negalima manęs kopijuoti. Jūs galite suprasti mane, bet manimi sekti negalima. Jeigu jūs eisite paskui mane, tapsite dar aklesni nei esate. Visi tikėjimai veda į aklumą. Bet koks sekimas paskui kitą jus nuveda į šalį nuo savęs.“ Reikia būti sąžiningu su pačiu savimi, tik taip išliksime savimi ir išreikšime savo dvasinį potencialą.

Kai esame savimi, mums nereikia dėtis kaukių ir vaidintį tą, kuo nesame. Baimė neįtikti, nepatikti, neatitikti – kelias į svetimų užgaidų tenkinimą, už kurį mokame savo autentiškumu. Mūsų visuomenėje įprasta žvalgytis į kitus, ir visada kažkas kitas atrodo laimingesnis, gražesnis, turtingesnis, sveikesnis..Taip yra tik dėl to, kad mūsų neišmokė atverti savo dvasinio potencialo.

Vienoje savo knygų Ošo aprašo įdomų atvejį, kai per Nobelio premijos teikimą laureatas neatrodė laimingas, greičiau atvirkščiai.. Paklaustas, kodėl, jis atsakė, kad pakluso įtakai, rinkdamasis profesiją, o visą gyvenimą svajojo būti šokėju.. Todėl net gavęs tokį svarų apdovanojimą, jis nesijautė laimingas ir nepajuto tikro džiaugsmo, nes tai.. ne tai, apie ką jis visą gyvenimą svajojo..

Tokia neįtitikėtina istorija ir drąsus prisipažinimas – sau pirmiausiai. Tą galime atlikti kiekvienas, pažvelgę į savo gyvenimą: kiek jame tikrumo, nuoširdumo, kiek bėgimo paskui primestus idealus ir standartus. Neįmanoma pažinti savęs, jei nesame savimi. Neįmanoma pasiekti vidinės pilnatvės, jei kelrodis yra išorėje. Tai kaip gi atgaminti tą tokį svarbų sakralinį ryšį su savimi?

Pirmiausia – ką bekalbėtų kiti, visuomet klausykimės savo vidinio balso. Gyvenime visuomet atsiranda patarėjų, kurie “žino, kaip geriau“ – net iš geriausių ketinimų. Besekant patarimais, visas gyvenimas gali nueiti perniek. Mūsų vidinė esybė yra pirmapradė, todėl turime ja sekti. Net jei abejojame ir klausiame patarimo, galutinis sprendimas turi būti įtakotas mūsų pačių.

Jei visuomet esame savimi, tuomet nereikia nešioti kaukių, kurios pridengia tikrą mūsų būseną. Šypsomės, kai liūdna, slopiname įvairias emocijas – juk tai kaukė. Kartais taip suaugame su kauke, kad prarandame sugebėjimą išreikšti tikruosius jausmus, ir jie atrodo lyg grimasos.. Kam to reikia?.. Juk iš tiesų kiekvieną būseną turime pilnai išgyventi, jų negalima slopinti, nes slopinamos jos auga ir kelia įtampą.

Mes negalime būti visuomet vienodi: jaučiame įvairias emocijas, reaguojame į įvykius. Todėl jei liūdna – paliūdėkime, jei linksma – šypsokimės, juokimės, jei norime verkti – verkime, jei pikta – išsakykime, išreiškime savo emociją. Tik tuomet būsime savimi ir neturėsime įtampų. Ne paslaptis, kad įsitempę žmonės daugiau valgo, rūko, svaiginasi ir yra linkę į įvairias priklausomybes, nes sunku nuolat savyje nešiotis įtampą.

Stenkimės visada būti sąmoningi esamajame laike – čia ir dabar. Dažniausiai viskas, kas netikra, ateina arba iš praeities, arba iš ateities. Turime paleisti praeitį, kad nekartintų dabarties ir nenuplaukti per daug į ateitį, kad neprarastumėme dabartinio momento. Kai esame sąmoningi dabartiniame momente, mes esame tikri, autentiški ir girdime savo širdies balsą. Mes esame tiesoje ir mūsų neveikia išoriniai šablonai.

Taigi, meskime kaukes lauk, kurias dedamės vieną po kitos, bėgdami nuo vidinės įtampos. Visa, kas tikra ir svarbu kiekvienam žmogui, yra jo paties širdyje. Kur mes bevyktume, ką bedarytume, viską, ko mes ieškome, mes nešamės savyje.. Senovės išmintis teigia: “Vienintelė dogma – sąžinė. Vienintelis Dievas – širdyje. Vienintelis Kelias – per sąžinę į širdį.“

Ką jūs apie tai manote?

Pasaulėžiūra

Labai svarbus klausimas, apsprendžiantis mūsų gyvenimą. Klausimas apie tai daugelį sutrikdo, nes retas apie tai susimąstome – gyvename, ir tiek. Kodėl tai svarbu? Žvilgtelėkime į apibrėžimą: pasaulėžiūra – tai žmogaus požiūris į pasaulį ir į žmogaus vietą jame, į supančią aplinką ir santykį su ja. Kaip ir paprasta: sprendžiant iš šio apibrėžimo, mes visi turime pasaulėžiūrą. Bet ar ji mūsų?

Gyvename visuomenėje. Filosofai egzistencialistai pabrėžia, kad visuomenė – būtina sąlyga žmogui egzistuoti. Ir priduria, kad šiuolaikinė visuomenė daro neigiamą poveikį žmogui – diktuoja mąstymo šablonus, įsitikinimus, taigi, žmogus joje praranda savo laisvą valią rinktis. Jam tik sudaroma pasirinkimo regimybė iš siūlomų variantų. Mūsų vartotojiškoje visuomenėje tai susiveda į primityvų prekių – įvairių pavidalų, nuo intelektualių iki materialių – pasirinkimą. Tame mūsų “laisvė“ ir iš to išplaukianti pasaulėžiūra.

Kapitalistinėje sistemoje visuomeniniai santykiai yra keičiami piniginiais-prekiniais santykiais. Ši sistema ne tik sukeičia vertybes, bet ir gimdo susvetimėjimą. Šios sistemos gyvavimo pradžioje buvo deklaruojama, kad technologijos išlaisvins žmones ir suklestės kūrybiškumas. Ką turime šiandien? Žmonės dirba vis daugiau, didelė pasaulio žmonių dalis gyvena skurde arba skolose, baigiami išnaudoti Žemės resursai – visa tai ydingo vartojimo, gobšumo bei pelnymosi pasekmės.

Jos išorinės, todėl aiškiai matomos, ir daugelis žmonių tai supranta. Vis daugiau specialistų konstatuoja, kad tai artėjantis ekonominis kolapsas (lot. collapsus – nusilpęs, subliuškęs), ir valdant senuoju metodu, krizės jau neužglaistys, ji tik gilės, numatytas ir terminas – vos keli metai.. Išeitis – esminis pasaulėžiūros keitimas, ir iš jos išplaukiančios naujos valdymo koncepcijos gimimas. Gyvename permainų laikais.. Prisimenate kinų patarlę, turinčią piktdžiugišką gaidelę: “kad tu gyventum permainų laikais“?..

Todėl stebina džiugesys vartojimo didėjimu ir augančiomis skolomis – pasaulis jau išsisėme senoje sistemoje ir jau niekuomet nebus toks, koks anksčiau – visa tai paviršutiniški laikini “rezultatai“. Vis garsiau prabylama apie humanistinę pasaulėžiūrą – pažiūrų sistemą, kur žmogus yra vertybė (o ne išnaudojama priemonė), o jo gerovė – socialinių institucijų valdymo kriterijus. Teisingumas, žmogiškumas, vienybė, lygios teisės – pagrindiniai šios pasaulėžiūros principai.

Utopiškai skamba? Bet tai jau yra neišvengiamybė, pakanka apsižvalgyti aplink: į žmonių tarpusavio santykius, į ekologiją, į įvairių pasaulinių sistemų susipriešinimą dėl konkurencijos. Mes įstrigome, nes nuolatiniai mėginimai uzurpuoti, pavergti, išpešti momentinės naudos stabdo bet kokį vystymąsi. Viskas, kas priimta dėl spaudimo ar apgaudinėjant yra nelaisvė – juk tai akivaizdu.

Nors nesmagus tas išorinių pasekmių matymas, bet joms yra vidinė priežastis: mūsų visų pasaulėžiūra. Turime tai suprasti ne tam, kad pasijustume kalti, bet tam, kad imtumėmės ją keisti. Psichologai teigia, kad žmogus linkęs į inerciją, net tuomet, kai blogai, bet įprasta. Yra dvi pusės: impulsas iš valdančiojo ir priimama inercija iš valdomojo. Kai valdomas pasakys: pakaks, man jau viso šito nereikia, aš noriu gyventi paprastą pilnavertį gyvenimą – viskas pradės keistis.

Kiekviename žmoguje įdėtas stiprus poreikis tobulėjimui. Pagrindinė sąlyga tobulėjimui yra sąmoningumas. Sąmoningumas gesinamas per žemas emocijas – baimę, kaltės jausmą, nepasitikėjimą savimi, nepritekliaus jausmą. Jeigu išorinėje informacijoje, ypač jei ji pastoviai transliuojama, yra daugiau nei 3 (!) procentai negatyvios informacijos, tai tokia informacija automatiškai perjungia sąmonę į negatyvų mąstymą.

O kas yra negatyvus mąstymas, žinome visi – tai lengvai per žemas emocijas valdomas mąstymas, o iš to ir išplaukianti pasaulėžiūra. Ar gali žmogus sąmoningai rinktis žemas emocijas? Vargu. Čia jau suveikia principas: visi kenčia, reiškia, tai teisinga, pakentėsiu ir aš.. Emocionalus protas pradeda valdyti, ir žmogus palengva praranda ir sąmoningumą, ir tokį svarbų ryšį su savimi – visa tai atstoja išorinės ir materialios priemonės.

Sąmoningumo praradimas vyksta ir dėl sąmonės veiklos sujaukimo. Mažai kas žino pilną kūrybingos sąmonės veikimo formulę: mintis>žodis>veiksmas>atsakomybė. Ji pateikta daugelyje senųjų mokymų, kurie skirti sąmoningumo atvėrimui. Kaip elgiasi šiuolaikinis žmogus? Dažniausiai viena kalba, kita mąsto, dar trečia daro, ir nemato ar nenori matyti savo veiksmų pasekmių, ką jau kalbėti apie atsakomybę už juos.

Užtemdytai sąmonei beprasmiška pasakoti apie aukštas materijas – ji pajungiama bėgimui paskui išorinius malonumus. Tai atimantis jėgas gyvenimo būdas, susidedantis iš reakcijų į įvykius ir blaškymąsi (chaosą). Sąmoningumas – adekvati, natūrali žmogaus būsena, kūrėjo būsena, kuri leidžia žmogui išreikšti savo individualumą ir evoliucionuoti – asmeniškai ir sąveikoje su visais.

Todėl pasaulėžiūra kiekvienam labai svarbi – tai tarsi kompasas gyvenime. Sąmoningas žmogus daro sąmoningus pasirinkimus, nesąmoningas – primetamus, ir visa tai įtakoja pasaulėžiūrą. Kai nuolat “reikia“ atitikti išorinius šablonus, mes tampame dvilypiais, dviveidžiais, beasmeniais, mumyse tarsi apsigyvena dvi būtybės, kurios prieštarauja viena kitai ir dar labiau darko mūsų pasaulėžiūrą, bet apie tai – kitą kartą.