Saulė: mitai ir realybė

Saulė yra Saulės sistemos centras, ji yra gyvybės ir energijos šaltinis visam, kas gyva. Be saulės nebūtų gyvybės. Žmonės kažkodėl linkę patikėti sukurtais priešais ir su jais kovoti. Net jei tas priešas – jų gyvybės šaltinis.. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad dedama labai daug pastangų tam, kad mes taip galvotume ir naudotumėmės siūlomomis priemonėmis kovai su sukurtu priešu.

Mes esame gamtos dalis ir nuo senų senovės žmonės pagarbiai žiūrėjo į saulę. Jie pastebėjo ir gydomąsias saulės spindulių savybes, ir žalingą jų poveikį, todėl šioje sąveikoje visais laikais svarbiausias buvo saikingumas. Šiandien gi visaip kultivuojamas grožio “etalonas“ – įdegęs kūnas, todėl paplito ir soliarumai, be to, visa turizmo pramonė pagrinde siejama su poilsiu prie vandens telkinių, oro ir saulės voniomis.

Taigi, per trumpą laiką norima išgauti maksimalų rezultatą – kuo tamsesnį įdegį. Kadangi greitai ir saugiai neįmanoma, tai peržengiamas bet koks saikingumas. Todėl ir siūlomi “filtrai“ ir kitokios apsaugos priemonės nuo “kenksmingų“ saulės spindulių. Ir, paradoksas – su šių priemonių atsiradimu vis daugėja įvairiausių odos susirgimų. Iš dalies dėl jų besaikio naudojimo, o iš dalies ir dėl supaprastinto požiūrio: pasitepiau ir galiu būti saulėje neribotą laiką..

Tuo tarpu vasara – laikas, kai galime pasisemti jėgų ir energijos iš saulės, sustiprėti ir užsigrūdinti. Saulės spinduliai turi antiseptinių ir antibakterinių savybių – dėl šios priežasties mūsų močiutės išskleisdavo saulėje ir patalus.. Saulės spinduliai dalyvauja insulino palaikymo reakcijose ir odos mikrofloros balanse. Jiems veikiant, organizme gaminamas vitaminas D – svarbus kalcio-fosforo apykaitos reguliatorius.

Saulės šviesoje gaminamas ir serotoninas – “laimės hormonas“. Jis kontroliuoja nervų ląstelių impulsus, nuo kurių priklauso apetitas, miegas, žmogaus nuotaikos ir emocijos. Kai jo sumažėja, prasideda nuotaikų svyravimai. Serotonino stygius ypač jaučiamas tamsiuoju metų laiko periodu – tuomet plinta vadinamosios sezoninės depresijos. Saulės spindulių poreikis užprogramuotas genetiškai, įvairiose tautose jis skirtingas. Todėl pietietis, pakliuvęs į šiaurės rajonus, greitai pajunta stresą dėl šviesos trūkumo, o šiaurietis, atvirkščiai – pakliuvęs į pietinius rajonus, jaučia energijos antplūdį.

Yra ir gydymas saule – gelioterapija. Šiuo būdu, saikingai, skirtingai dozuojant saulės spindulius, nuo senų laikų gydomos įvairios chroniškos ligos. Saikingas buvimas saulėje stiprina imunitetą, aktyvina protinę ir fizinę veiklą, vegetatyvinę nervų sistemą, gerina medžiagų apykaitą. Ir, atvirkščiai, pernelyg intensyvus saulės poveikis silpnina imuninę sistemą.

Dvejopas saulės spindulių poveikis ir veido odai: saikingai būnant saulėje, odos veikla stimuliuojama ir gydomi smulkūs uždegimai bei išbėrimai. Perdozavus saulės spindulių, suardomos odos ląstelės ir pradeda nykti kolagenas ir elastinas, nuo kurių priklauso odos stangrumas. Oda dirbtinai sendinama, šis procesas vadinamas fotosenėjimu.

Taip mums patinkantis odos patamsėjimas tėra apsauginė odos reakcija į saulės spindulius. Jei saulės poveikis saikingas, tai ir nudegimas tolygus, be paraudimų, sveikas – mes įgyjame natūralų saulės spindulių filtrą. Jei poveikis ilgalaikis, tai jis yra agresyvus: organizmas patiria šoką, spindulinę ataką, jame vyksta destruktyvūs pokyčiai – nuo išorinių odos uždegimų iki viso organizmo ligų. K.Niši pastebėjo, kad odos paraudimai saulėje gali būti ir užteršto organizmo reakcijos, dėl to gali paūmėti ar prasidėti rimtos ligos.

Maksimalus saulės aktyvumas yra maždaug nuo 11 iki 16 valandos. Turime prisiminti, kad šiuo metu galime įdegti ir šešėlyje. Švelniausia yra saulėtekio ir saulėlydžio saulė, todėl labai naudinga šiuo metu sportuoti (ryte), medituoti ir daryti ramesnius pratimus vakare. Tai teikia energijos ir žvalumo, o taip pat proto skaidrumą ir ramybę. Senųjų mokymų sekėjai visuomet laikosi šios taisyklės – saulėlydis ir saulėtekis jiems – sakralinis įvairių praktikų laikas.

Tam, kad būtume saugūs saulėje, turime laikytis ne tik saiko, bet ir žinoti savo odos fototipą. Jų pagal prof.Tomą Ficpatriką yra penki:

1. Ypatingai jautrūs saulės spinduliams, oda visada saulėje parausta, bet neįdega (neįgauna natūralaus “filtro“- įdegio). Itin balta oda, šviesūs plaukai, žydros arba žalios akys. Saugus laikas saulėje – 5-10 minučių.
2. Sunkiai įdega, oda saulėje parausta. Šviesi oda, rausvi arba kaštoniniai plaukai, žalios arba rudos akys. Saugus laikas saulėje – 10-20 minučių.
3. Lengviau įdega, kartais oda saulėje parausta. Vidutinio šviesumo oda, kaštoniniai arba tamsūs plaukai, rudos akys. Saugus laikas saulėje – 15-25 minutės.
4. Lengvai įdega saulėje, oda niekada nerausta. Tamsesnė nei vidutinė oda, tamsūs plaukai, tamsios akys. Saugus laikas – 20-30 minučių.
5. Niekada oda nereaguoja į saulę. Tamsiaodžiai, juodi plaukai, juodos akys.

Kaip matome, buvimo tiesioginiuose saulės spinduliuose laikas neribojamas tik tamsią odą (stiprų natūralų “filtrą“) turintiems žmonėms. Turime prisiminti, kad ypač jautrūs saulei yra maži vaikai – jiems saulėtą dieną sveikiau žaisti pavėsyje. O ir suaugusiems saugus laikas tiesioginiuose saulės spinduliuose yra 40-50 minučių per dieną su pertraukomis. Nepamirškime, kad vanduo stiprina įdegimą.

Negalima daug degintis, jei odoje yra pigmentinių dėmių, strazdanų, daug apgamų. Saulėje negalima naudotis kvepalais ir dezodorantais – galime sulaukti nenumatytų reakcijų. Riboti buvimą saulėje nėščioms ir maitinančioms moterims. Negalima degintis tiesioginiuose saulės spinduliuose, jei sergama chroniškomis ligomis, geriami antibiotikai, hormoniniai preparatai, trankvilizatoriai, jonažolių preparatai, alkoholis.

Jei neįmanoma išvengti tiesioginių saulės spindulių ilgesnį laiką, rinkimės apsaugines priemones: šviesius drabužius, kepures nuo saulės, apsauginius kremus. Nepamirškime, kad viskas, ką tepame ant odos, yra sugeriama ir įsisavinama, todėl rinkimės kuo natūralesnes priemones. Nuo saulės poveikio puikiai apsaugo natūralūs aliejai – avokadų, mangų, kokosų, sezamų, alyvuogių – jų rasite bet kurioje ekologiškų produktų parduotuvėje.

Saulė yra vienas iš mūsų gyvybės šaltinių. Mes patys sukuriame situacijas, kuriose ji tampa priešu – naivu tikėtis, kad nebus jokių organizmo reakcijų, jei kelias valandas ar visą dieną esame saulės atokaitoje. Apsispręskime, ko siekiame – trumpalaikio įdegio ar sveikatos. Gyvenkime sveikai, saikingai mėgaukimės saulės spinduliais, ir nereikės kovoti su tuo, kas mums teikia gyvybę. 🙂

Bhagavadgyta vakariečiui

*Tikra dvasine prasme Tikra yra tai, kas amžina, niekad nekintama, nesunaikinama. Taip apibūdinama Tikrovė. Kas tikra, niekad nesiliauja egzistuoti. Visa, kas laikina, net jei ir ilgai trunka bei atrodo tvaru, galiausiai pakinta, todėl to negalima laikyti Tikrove. Išminčiai aiškiai skiria Tikra nuo netikra. Kai įsisąmoninsi šią tiesą, pasieksi pažinimo viršūnę.

*Liūdėdamas dėl laikinų dalykų, tik sekini savo jėgas ir stabdai dvasinį augimą.

*Laiku nesiimti reikiamų veiksmų yra blogiau, nei padaryti ką netinkamai.

*Jei veiksmų paskata yra ne asmeninio atlygio troškimas, daug lengviau nuraminti protą ir nukreipti jį į Atmaną – Tikrąjį Aš. Ramaus proto žmogus teturi vieną tikslą, o štai besiblaškantis protas tampo žmogų tūkstančiais skirtingų krypčių, jo tikslams nėra galo, o tai sekina protinę jėgą. Neramaus proto žmogus neišvengiamai žlunga, o tie, kurių protai nesiblaško, pasiekia didžią sėkmę.

*Visa esmė yra ta, kad troškimai atima vidinę ramybę. Troškimas mėgautis savo veiklos rezultatais priverčia nerimauti dėl galimos nesėkmės – tokio žmogaus protas, kaip minėjau, ima blaškytis. Susirūpinimas dėl galutinio rezultato iš dabarties perkelia žmogaus dėmesį į pramanytą ir dažniausiai baugią ateitį. Nerimas vagia jo energiją, jį užvaldo neveiklumas ir tingulys ir padėtis tampa dar blogesnė.

*Žygdarbiai atliekami ne ateityje. Tik dabartyje gali nudirbti tikrai didžius darbus. Nerimastingas protas stengiasi išvengti vienintelio vertingo tikslo – Atmano suvokimo, susivienijimo su Dievu, tikruoju Aš.

*Tobulybė yra energingai veikti, tačiau be savanaudiškų motyvų, be minties apie asmeninę naudą ar praradimą. Troškimų nesuteršta atsakomybė leidžia pasiekti vidinę ramybę ir daugiau nuveikti. Toks yra slaptas tikros gyvenimo sėkmės menas!

*Jogas yra išminčius, kurio sąmonė susivienijus su Brahmanu (Dievu). Tikri jogai neprisirišę, todėl nerimas jų nekamuoja. Neprisirišimas – būdas pakilti virš pasaulietinės veiklos ir įžengti į būseną, kuri yra anapus žemiškosios… Kai protas ilsėsis ramus, neblaškomas ir kontempliuos Tikrąjį Vidinį Aš – būsi nušvitęs, visiškai susivienysi meilėje su Dievu. Toks yra jogos kelio galas: atskira sąmonė panyra į Visuotinę. Ne kas kita, o tai yra gyvenimo tikslas.

*Iš tikrųjų turėtum to siekti! Toks žmogus vadinamas Nušvitusiuoju, Sthitapradžna (paraidžiui – tas, kuris įsitvirtino išmintyje). Jis yra atsikratęs visų savanaudiškų troškimų, potraukių, širdies sielvarto. Jo pasitenkinimo šaltinis yra Tikrasis Aš (Atmanas) ir jis nenori nieko, kas yra išorėje. Jis žino, kad tikroji palaima slypi tik viduje.

*Bet jei gali būti pasaulyje tarp patrauklių dalykų ir prie jų neprisirišti nei jais bjaurėtis, į širdį ateina ramybė, esi paskendęs vidinio Aš tyloje ir išmintyje. Kai pasieki ramybę, visas sielvartas išnyksta… Ši dvasinė išmintis (Tikrojo Aš pažinimas) skirta ne visiems. Tas, kurio protas neramus ir nevaldomas, nė neįtaria, kad jo viduje yra Atmanas.

*Klaidžiojantis ir prie juslių objektų prisirišęs protas praranda gebėjimą skirti ir tampa lyg nevaldomas laivas be vairininko. Net lengvas vėjelis nuneša jį nuo numatytos saugios krypties. Tie, kurie visomis jėgomis stengiasi suturėti jusles, nuraminti protą ir išsivaduoti tiek nuo prisirišimo, tiek nuo bjaurėjimosi, yra tikri išminčiai, Nušvitusieji.

*Pasauliečiai gyvenimą supranta visiškai kitaip nei dvasiniai išminčiai. Jie skiriasi kaip diena nuo nakties… ką Nušvitusysis suvokia kaip Tikra, pasaulietis žmogus nevertina, laiko netikra. Nušvitusiojo (Sthitapradžnos) vienybė su Dievu yra pastovi ir nuolatinė. Pasiekęs ją, žmogus nebepatenka į iliuzijų pinkles.

*Užsiimk veikla, vykdyk pareigą, tačiau visiškai valdydamas savo protą ir jutimus. Ir atmink, kad tavo darbas turėtų vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar netiesiogiai būti naudingas visai žmonijai.

*Tie, kurie tiktai pasitraukia nuo žemiškos veiklos teigdami, esą jos “atsižada“, tikrojo tikslo nepasiekia. Pirmiausia privalai veikti, be veiklos nieko neįmanoma pasiekti. Pažvelk į gamtą. Joks vaisius, kurio užduotis yra sunokti, nenutraukia savo ryšio su medžiu, kol visiškai neprisirpsta. Nieko neveikti neįmanoma nė sekundės, juk valgymas, miegojimas, kvėpavimas, širdies plakimas, pasąmonės darbas – irgi veikla. Veikla neatsiejama nuo gamtos. Nuo vieno besisukančio atomo iki ištisos Visatos – visa nuolat juda, veikia.

*Gyvendamas pasaulietiškai ir tinkamai veikdamas gali padaryti išties didžiulę moralinę ir dvasinę pažangą bei neužsitraukti neigiamų savo veiklos pasekmių.

*Gyvenime tarp davimo ir gavimo turi būti pusiausvyra. Kai pradėsi nesavanaudiškai tarnauti, tai net tau neprašius, savaime, ims pildytis tavo troškimai. Teisuoliai visada duoda daugiau, nei ima; skolininkai – ima daugiau, nei duoda. O tas, kuris tik ima ir nieko neduoda, yra vagis.

*Patį gyvybės ciklą sudaro subtilus aukojimasis. Paaiškinsiu šį ciklą: visų būtybių gyvybę palaiko ir puoselėja maistas, maistą išaugina ir palaiko lietus, gyvybės vanduo, liejasi iš dangaus be atlygio; jis duodamas (aukojamas) dėl žmonijos gerovės. Taigi, visa gyvybė gimsta, minta, yra palaikoma nesavanaudiškos veiklos – pasiaukojimo.

*Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šis svarbus gyvenimo dėsnis yra tolimas ir nereikšmingas pavieniam žmogui, tačiau taip nėra. Kiekvienas nesavanaudiškas veiksmas, kad ir kas jį atliktų, yra svarbus įnašas į Visumą.

*Kaip pasielgia didis žmogus, taip elgiasi ir visi kiti. Bendram labui iškilūs žmonės turėtų rodyti kuo geriausius savo bruožus. Tada ir kiti žmonės bandys ligi jų pakilti.

*Visos gyvos esybės veikia pagal savo prigimtį. Pasistenk tai gerai suprasti. Elgsenos šaknys suleistos į mintis ir jose viešpataujančius polinkius – štai ką reiškia “žmogaus prigimtis“. Asmeninę prigimtį reikia ne varžyti, o palengva tobulinti.Didžiausia kliūtis dvasinių siekių kelyje yra juslės. Geriausia, ką galima padaryti su jomis – jas sudvasinti. Kai įsitvirtina ši nuostata, tada savaime išnyksta ir didžiulė juslių galia. Troškimai – priešai, kai jie veržiasi į išorę, bet sąjungininkai, kai jie nukreipti į vidų.

*Godulys tėra nepaprastai išvešėjęs troškimas. Išminčiai žino, kad troškimas – nemirtingas besotis ir jo privengia… troškimai gudriai keičia kaukes ir vogčia įsėlina į širdį bei protą.. Troškimai tvirčiau įsikimba į subtilesnius, sunkiau pastebimus dalykus, nei į lengvai apčiuopiamus… Todėl niekas taip nepadės išrauti troškimo, kaip Tikrojo Aš (Atmano) suvokimas.

*Dvasinių žinių (džnanos) galia yra ypatinga. Net pats nedoriausias iš paklydėlių šio ypatingo žinojimo plaustu perplauks sukūringą nuodėmės upę… Kaip Saulei patekėjus pranyksta nakties tamsa, taip ir neišmanymo bei iliuzijos tamsybes kaipmat išsklaido Tikrojo Aš pažinimas.

Iš J.Hawley knygos “Bhagavadgyta: vakariečio vadovas“, išleistos “Mijalba“ leidykloje, 2010 metais

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Apie dvilypumą ir kaukes

Kartą Konfucijaus paklausė, kaip būti savimi, kaip būti laimingu. Jis atsakė: “keistas klausimas – juk tai natūrali būsena. Nė viena rožė neklausia, kaip jai būti rože. Rožė nesistengia būti lotosu, o lotosas rože, viskas gamtoje gyvuoja pagal savo prigimtį, išskyrus… žmogų…“ Kai esame savimi, mes esame harmonijoje, tik primesti iš išorės dalykai yra mums nenatūralūs ir daro mus nelaimingais.

Pasaulis suklestėtų, jei kiekvienas žmogus atvertų savo dvasinį potencialą, nes tuomet visi būtų laimingi. Saviraiška ir savanaudiškumas yra du skirtingi dalykai. Kai žmogus realizuoja savo kūrybinį potencialą, jis visuomet orientuotas ne tik į savo, bet ir į visuomenei reikšmingus tikslus. Viskas paprasta – laimingi žmonės kuria laimingą visuomenę.. Kai nėra savanaudiškumo, atsiranda bendri tikslai.

Augdamas vaikas darosi vis labiau savarankiškas ir siekia būti nepriklausomas. Šiuo laikotarpiu dažniausiai ir prarandamas autentiškumas, kurį užgožia primetamos vertybės. Šiuolaikinis pasaulis yra priešingas individualybėms, nes jos yra nevaldomos, todėl stengiamasi visus suvienodinti. Bet žmogus negali būti niekuo kitu, tik savimi, nes kiekvienas turi savo unikalią misiją. Tik techninis prietaisas veikia gerai, kai jis yra standartizuotas, žmogus – atvirkščiai..

Standartizavimas vykdomas nuo vaikystės – per ugdymo sistemas, kur pirmiausiai reikalaujama paklusnumo per vertinimo sistemą. Vėliau pradeda veikti visuomenei pametėti standartai: nuo išorinių, materialinių siekiamybių, elgesio ar “idealaus“ partnerio stereotipų, iki “prestižinių“ specialybių ir t.t.. Jei paklūstama, gaunamas standartizuotas pilietis: dvilypis, su išoriškai malonia kauke, mandagus, atitinkantis primestus šablonus, o viduje – kunkuliuojantis dėl nuslopintų prigimtinių talentų ir neišreikštų emocijų.

Kai esame su kauke, tampame dviveidžiais, dvilypiais, tarsi padalintais į dvi esybes: viena gali šypsotis, kita tuo pat metu liūdėti. Kai taip elgiamasi nuolat, ilgą laiką, atstumas tarp šių dviejų žmogaus esybių – tikrosios ir vaidinamos – didėja. Kai šis atstumas tampa nesujungiamas, prasideda psichologinės problemos, kurios gali išsivystyti į rimtas psichines ligas. Kai renkamės melagingą kelią – kopijuojame ar renkamės svetimus idealus – ką mes bedarytume, jis atneš tik kančią.

Buda savo mokiniams sakė: “Mane galima stebėti, bet negalima manimi sekti. Mane galima mylėti, bet negalima manęs kopijuoti. Jūs galite suprasti mane, bet manimi sekti negalima. Jeigu jūs eisite paskui mane, tapsite dar aklesni nei esate. Visi tikėjimai veda į aklumą. Bet koks sekimas paskui kitą jus nuveda į šalį nuo savęs.“ Reikia būti sąžiningu su pačiu savimi, tik taip išliksime savimi ir išreikšime savo dvasinį potencialą.

Kai esame savimi, mums nereikia dėtis kaukių ir vaidintį tą, kuo nesame. Baimė neįtikti, nepatikti, neatitikti – kelias į svetimų užgaidų tenkinimą, už kurį mokame savo autentiškumu. Mūsų visuomenėje įprasta žvalgytis į kitus, ir visada kažkas kitas atrodo laimingesnis, gražesnis, turtingesnis, sveikesnis..Taip yra tik dėl to, kad mūsų neišmokė atverti savo dvasinio potencialo.

Vienoje savo knygų Ošo aprašo įdomų atvejį, kai per Nobelio premijos teikimą laureatas neatrodė laimingas, greičiau atvirkščiai.. Paklaustas, kodėl, jis atsakė, kad pakluso įtakai, rinkdamasis profesiją, o visą gyvenimą svajojo būti šokėju.. Todėl net gavęs tokį svarų apdovanojimą, jis nesijautė laimingas ir nepajuto tikro džiaugsmo, nes tai.. ne tai, apie ką jis visą gyvenimą svajojo..

Tokia neįtitikėtina istorija ir drąsus prisipažinimas – sau pirmiausiai. Tą galime atlikti kiekvienas, pažvelgę į savo gyvenimą: kiek jame tikrumo, nuoširdumo, kiek bėgimo paskui primestus idealus ir standartus. Neįmanoma pažinti savęs, jei nesame savimi. Neįmanoma pasiekti vidinės pilnatvės, jei kelrodis yra išorėje. Tai kaip gi atgaminti tą tokį svarbų sakralinį ryšį su savimi?

Pirmiausia – ką bekalbėtų kiti, visuomet klausykimės savo vidinio balso. Gyvenime visuomet atsiranda patarėjų, kurie “žino, kaip geriau“ – net iš geriausių ketinimų. Besekant patarimais, visas gyvenimas gali nueiti perniek. Mūsų vidinė esybė yra pirmapradė, todėl turime ja sekti. Net jei abejojame ir klausiame patarimo, galutinis sprendimas turi būti įtakotas mūsų pačių.

Jei visuomet esame savimi, tuomet nereikia nešioti kaukių, kurios pridengia tikrą mūsų būseną. Šypsomės, kai liūdna, slopiname įvairias emocijas – juk tai kaukė. Kartais taip suaugame su kauke, kad prarandame sugebėjimą išreikšti tikruosius jausmus, ir jie atrodo lyg grimasos.. Kam to reikia?.. Juk iš tiesų kiekvieną būseną turime pilnai išgyventi, jų negalima slopinti, nes slopinamos jos auga ir kelia įtampą.

Mes negalime būti visuomet vienodi: jaučiame įvairias emocijas, reaguojame į įvykius. Todėl jei liūdna – paliūdėkime, jei linksma – šypsokimės, juokimės, jei norime verkti – verkime, jei pikta – išsakykime, išreiškime savo emociją. Tik tuomet būsime savimi ir neturėsime įtampų. Ne paslaptis, kad įsitempę žmonės daugiau valgo, rūko, svaiginasi ir yra linkę į įvairias priklausomybes, nes sunku nuolat savyje nešiotis įtampą.

Stenkimės visada būti sąmoningi esamajame laike – čia ir dabar. Dažniausiai viskas, kas netikra, ateina arba iš praeities, arba iš ateities. Turime paleisti praeitį, kad nekartintų dabarties ir nenuplaukti per daug į ateitį, kad neprarastumėme dabartinio momento. Kai esame sąmoningi dabartiniame momente, mes esame tikri, autentiški ir girdime savo širdies balsą. Mes esame tiesoje ir mūsų neveikia išoriniai šablonai.

Taigi, meskime kaukes lauk, kurias dedamės vieną po kitos, bėgdami nuo vidinės įtampos. Visa, kas tikra ir svarbu kiekvienam žmogui, yra jo paties širdyje. Kur mes bevyktume, ką bedarytume, viską, ko mes ieškome, mes nešamės savyje.. Senovės išmintis teigia: “Vienintelė dogma – sąžinė. Vienintelis Dievas – širdyje. Vienintelis Kelias – per sąžinę į širdį.“

Ką jūs apie tai manote?

Pasaulėžiūra

Labai svarbus klausimas, apsprendžiantis mūsų gyvenimą. Klausimas apie tai daugelį sutrikdo, nes retas apie tai susimąstome – gyvename, ir tiek. Kodėl tai svarbu? Žvilgtelėkime į apibrėžimą: pasaulėžiūra – tai žmogaus požiūris į pasaulį ir į žmogaus vietą jame, į supančią aplinką ir santykį su ja. Kaip ir paprasta: sprendžiant iš šio apibrėžimo, mes visi turime pasaulėžiūrą. Bet ar ji mūsų?

Gyvename visuomenėje. Filosofai egzistencialistai pabrėžia, kad visuomenė – būtina sąlyga žmogui egzistuoti. Ir priduria, kad šiuolaikinė visuomenė daro neigiamą poveikį žmogui – diktuoja mąstymo šablonus, įsitikinimus, taigi, žmogus joje praranda savo laisvą valią rinktis. Jam tik sudaroma pasirinkimo regimybė iš siūlomų variantų. Mūsų vartotojiškoje visuomenėje tai susiveda į primityvų prekių – įvairių pavidalų, nuo intelektualių iki materialių – pasirinkimą. Tame mūsų “laisvė“ ir iš to išplaukianti pasaulėžiūra.

Kapitalistinėje sistemoje visuomeniniai santykiai yra keičiami piniginiais-prekiniais santykiais. Ši sistema ne tik sukeičia vertybes, bet ir gimdo susvetimėjimą. Šios sistemos gyvavimo pradžioje buvo deklaruojama, kad technologijos išlaisvins žmones ir suklestės kūrybiškumas. Ką turime šiandien? Žmonės dirba vis daugiau, didelė pasaulio žmonių dalis gyvena skurde arba skolose, baigiami išnaudoti Žemės resursai – visa tai ydingo vartojimo, gobšumo bei pelnymosi pasekmės.

Jos išorinės, todėl aiškiai matomos, ir daugelis žmonių tai supranta. Vis daugiau specialistų konstatuoja, kad tai artėjantis ekonominis kolapsas (lot. collapsus – nusilpęs, subliuškęs), ir valdant senuoju metodu, krizės jau neužglaistys, ji tik gilės, numatytas ir terminas – vos keli metai.. Išeitis – esminis pasaulėžiūros keitimas, ir iš jos išplaukiančios naujos valdymo koncepcijos gimimas. Gyvename permainų laikais.. Prisimenate kinų patarlę, turinčią piktdžiugišką gaidelę: “kad tu gyventum permainų laikais“?..

Todėl stebina džiugesys vartojimo didėjimu ir augančiomis skolomis – pasaulis jau išsisėme senoje sistemoje ir jau niekuomet nebus toks, koks anksčiau – visa tai paviršutiniški laikini “rezultatai“. Vis garsiau prabylama apie humanistinę pasaulėžiūrą – pažiūrų sistemą, kur žmogus yra vertybė (o ne išnaudojama priemonė), o jo gerovė – socialinių institucijų valdymo kriterijus. Teisingumas, žmogiškumas, vienybė, lygios teisės – pagrindiniai šios pasaulėžiūros principai.

Utopiškai skamba? Bet tai jau yra neišvengiamybė, pakanka apsižvalgyti aplink: į žmonių tarpusavio santykius, į ekologiją, į įvairių pasaulinių sistemų susipriešinimą dėl konkurencijos. Mes įstrigome, nes nuolatiniai mėginimai uzurpuoti, pavergti, išpešti momentinės naudos stabdo bet kokį vystymąsi. Viskas, kas priimta dėl spaudimo ar apgaudinėjant yra nelaisvė – juk tai akivaizdu.

Nors nesmagus tas išorinių pasekmių matymas, bet joms yra vidinė priežastis: mūsų visų pasaulėžiūra. Turime tai suprasti ne tam, kad pasijustume kalti, bet tam, kad imtumėmės ją keisti. Psichologai teigia, kad žmogus linkęs į inerciją, net tuomet, kai blogai, bet įprasta. Yra dvi pusės: impulsas iš valdančiojo ir priimama inercija iš valdomojo. Kai valdomas pasakys: pakaks, man jau viso šito nereikia, aš noriu gyventi paprastą pilnavertį gyvenimą – viskas pradės keistis.

Kiekviename žmoguje įdėtas stiprus poreikis tobulėjimui. Pagrindinė sąlyga tobulėjimui yra sąmoningumas. Sąmoningumas gesinamas per žemas emocijas – baimę, kaltės jausmą, nepasitikėjimą savimi, nepritekliaus jausmą. Jeigu išorinėje informacijoje, ypač jei ji pastoviai transliuojama, yra daugiau nei 3 (!) procentai negatyvios informacijos, tai tokia informacija automatiškai perjungia sąmonę į negatyvų mąstymą.

O kas yra negatyvus mąstymas, žinome visi – tai lengvai per žemas emocijas valdomas mąstymas, o iš to ir išplaukianti pasaulėžiūra. Ar gali žmogus sąmoningai rinktis žemas emocijas? Vargu. Čia jau suveikia principas: visi kenčia, reiškia, tai teisinga, pakentėsiu ir aš.. Emocionalus protas pradeda valdyti, ir žmogus palengva praranda ir sąmoningumą, ir tokį svarbų ryšį su savimi – visa tai atstoja išorinės ir materialios priemonės.

Sąmoningumo praradimas vyksta ir dėl sąmonės veiklos sujaukimo. Mažai kas žino pilną kūrybingos sąmonės veikimo formulę: mintis>žodis>veiksmas>atsakomybė. Ji pateikta daugelyje senųjų mokymų, kurie skirti sąmoningumo atvėrimui. Kaip elgiasi šiuolaikinis žmogus? Dažniausiai viena kalba, kita mąsto, dar trečia daro, ir nemato ar nenori matyti savo veiksmų pasekmių, ką jau kalbėti apie atsakomybę už juos.

Užtemdytai sąmonei beprasmiška pasakoti apie aukštas materijas – ji pajungiama bėgimui paskui išorinius malonumus. Tai atimantis jėgas gyvenimo būdas, susidedantis iš reakcijų į įvykius ir blaškymąsi (chaosą). Sąmoningumas – adekvati, natūrali žmogaus būsena, kūrėjo būsena, kuri leidžia žmogui išreikšti savo individualumą ir evoliucionuoti – asmeniškai ir sąveikoje su visais.

Todėl pasaulėžiūra kiekvienam labai svarbi – tai tarsi kompasas gyvenime. Sąmoningas žmogus daro sąmoningus pasirinkimus, nesąmoningas – primetamus, ir visa tai įtakoja pasaulėžiūrą. Kai nuolat “reikia“ atitikti išorinius šablonus, mes tampame dvilypiais, dviveidžiais, beasmeniais, mumyse tarsi apsigyvena dvi būtybės, kurios prieštarauja viena kitai ir dar labiau darko mūsų pasaulėžiūrą, bet apie tai – kitą kartą.

Sveikinimai Tėčiams :)

Puiku, kad turime Tėvo dieną. Įdomu, kad įvairiose šalyse ji švenčiama skirtingu laiku, o pradėta ji švęsti prieš šimtą metų JAV, pagerbiant Tėvą, kuris vienas užaugino šešis vaikus. Tėvas vaiko gyvenime ne mažiau svarbus už mamą. Vaikui gera ir jauku tuomet, kai yra šeima – tėtis ir mama, ir sunku nusakyti, kuris yra svarbesnis – svarbūs abu 🙂 ..

Daugumos mūsų prisiminimai iš vaikystės apie tėtį panašūs.. Visiems įsiminė jo tvirtos rankos, mūsų jaukūs “pasisėdėjimai“ ant tėčio pečių.. Rogutės, kai tėtis veža, o mes laimingi krykštaujam: “greičiau, greičiau!..“ Arba Kalėdų Senelis, kurio balsas labai jau panašus į tėčio.. Paslaptys, kurių niekaip niekaip mamai nedrįstame pasakyti, todėl pasisakome tėčiui.. Smagumas einant su juo gatve, įsitvėrus į didelę jo ranką.. Ir.. svarus argumentas bendraamžiams “mano tėtis sakė“ …

Tėvas – šeimos saugumas, patikimumas, atsakomybė. Dažnai tik suaugę įvertiname jo pastangas įvairiausiomis sąlygomis aprūpinti savo šeimą viskuo, kas jai reikalinga gyvenimui.. kad nepritrūktų “malkų“ šeimos židiniui, kurį taip sumaniai kūrena mama.. Jis oriai papildo šeimos pilnatvę savo ramybe ir vyriškomis savybėmis. Žiūrėdami į jį, sūnūs mokosi vyriškumo, o dukros dėliojasi savo vaizduotėje būsimo vyro savybes. Vaikai šeimoje mokosi šeimyniškumo: iš mamos ir tėčio..

Iš tėvo mokomės teisingumo ir stiprybės. Tėvas “stato ant kojų“, paskatina. Griežtas.., bet teisingas, ir tas griežtumas tik parodo, kokia svarbi yra tvarka ir kryptingumas. Jis skleidžia ramią išmintį. Nors santūrus, bet vyriškas jo švelnumas sušildo ir padrąsina. Todėl nenuostabu, kad didžiuodamasis savo vaikais, slapčia braukia šykščią vyrišką ašarą.. 🙂

Su Tėvo diena, jauni tėveliai, brandūs tėčiai ir nuostabūs seneliai!!!  🙂  Šilčiausi sveikinimai visiems Tėčiams! 😀

 

Išminties pamokos

NE PINIGUOSE LAIMĖ

– Mokytojau, ar tiesa, kad ne piniguose laimė? – paklausė mokinys.
– Taip, tikra tiesa. Įrodyti tai paprasta, nes: už pinigus gali nusipirkti patalus, bet ne miegą; maistą, bet ne apetitą; vaistus, bet ne sveikatą; tarnus, bet ne draugus; aistrą, bet ne meilę; būstą, bet ne jaukumą; pramogas, bet ne džiaugsmą; išsilavinimą, bet ne išmintį… ir šį sąrašą galima tęsti be galo, kaip matai – ne piniguose laimė…

PASAKA APIE VINIS

Gyveno kartą labai ūmus ir greitai užsiplieskiantis jaunuolis. Jį kankino šis būdo bruožas, nes buvo sunku bendrauti, jis neturėjo draugų, todėl jis kreipėsi į savo tėvą patarimo. Pasvarstęs tėvas atnešė jaunuoliui maišelį vinių ir patarė kaskart, kai praras savitvardą ir apims pyktis, įkalti po vinį į medinį tvoros stulpą.
Pirmą dieną tvoros stulpe jau buvo įkaltos kelios dešimtys vinių. Sekančią savaitę jaunuolis jau mokėsi apvaldyti savo ūmų būdą, ir įkaltų vinių kasdien vis mažėjo. Jis suprato, kad geriau išmokti valdyti savo emocijas, nei supykus kalti vinis į tvoros stulpą.
Galiausiai atėjo diena, kai jaunuolis neįkalė nei vienos vinies į stulpą. Jaunuolis papasakojo apie tai tėvui, ir jie kartu pasidžiaugė. Tėvas šį kartą patarė kaskart, kai pavyks suvaldyti emocijas, ištraukti iš stulpo po vinį ir taip užbaigti judviejų eksperimentą.
Atėjo laikas, kai tvoros stulpe neliko nei vienos vinies. Tuomet tėvas nusivedė sūnų prie tvoros ir pasakė:
– Tu puikiai susitvarkei su savo emocijomis, bet… ar matai, kiek skylių stulpe? Jis jau niekuomet nebus toks, koks buvo. Taip ir gyvenime: kai tu kalbi ar darai žmogui kažką pikta, jame lieka randai, kaip šios skylės stulpe. Ir nasvarbu, kad tu gal ir atsiprašysi po to, bet randai visvien lieka…

PETELIŠKĖS IR UGNIS

Trys peteliškės atskrido prie degančios žvakės ir ėmėsi svarstyti apie ugnies prigimtį. Viena, apžiūrėjusi ugnį iš toliau, padarė išvadą:
– Ugnis šviečia.
Antroji peteliškė išdrįso nuskristi dar arčiau ugnies, bet… nudegė sparnelio kraštelį ir padarė savo išvadą:
– Ji degina!
Trečioji surizikavo skristi tiesiai į ugnį ir negrįžo. Ji sužinojo, ką norėjo sužinoti, bet papasakoti kitoms peteliškėms apie tai negalėjo.
Moralė: gavęs Žinojimą netenka galimybės kalbėti apie jį, todėl žinantis tyli, o kalbantis nežino…

SUFIJŲ IŠMINTIS

Pas Mokytoją Rumi ateidavo daug žmonių klausti jo išmintingų patarimų. Kartą pas jį atėjo moteris su savo sūnumi ir paprašė:
– Mokytojau, mano sūnus valgo per daug saldumynų ir neklauso mano draudimų. Pasakykite jam, kad tai nesveika, jis jūsų paklausys.
Rumi pažiūrėjo į vaiką ir pasakė:
– Ateikite po trijų savaičių.
Moteris nustebo, gavusi tokį atsakymą – juk tai toks paprastas prašymas!.. “Nesuvokiama, – galvojo moteris, – pas Mokytoją Rumi atvažiuoja žmonės iš tolimų kraštų su sudėtingiausiomis problemomis, kurias jis padeda greitai išspręsti.. Bet… juk Mokytojas žino, ką daro“.
Ji grįžo po trijų savaičių. Bet Rumi tik vėl atidėjo terminą trims savaitėms, ir taip tris kartus…
Trečią kartą, kai jie atėjo, Mokytojas Rumi pasakė berniukui:
– Vaikeli, paklausyk mano patarimo, nevalgyk daug saldumynų – tai kenkia sveikatai.
– Gerai, jei jūs taip patariate, aš paklausysiu, – atsakė berniukas.
Išgirdusi tokį patarimą, moteris padėkojo ir paprašė berniuką palaukti kieme, o pati kreipėsi į Mokytoją:
– Kodėl, Mokytojau, jūs negalėjote to pasakyti pirmą kartą?
Mokytojas Rumi prisipažino jai, kad ir pats mėgo valgyti daug saldumynų, todėl prieš duodamas patarimą jos sūnui, jam pačiam teko atsikratyti šios silpnybės… Pradžioje jis nusprendė, kad tam užteks trijų savaičių, bet suklydo…
Moralė: vienas iš tikro Mokytojo požymių yra toks: jis niekada nemokys to, ko neišbandė ir nemoka pats, nes Mokytojas sąžiningas pirmiausiai prieš save. Mokytojo žodžiai išplaukia iš jo gyvenimo, jo išmintis gyvena jame pačiame, o ne popieriuje.
Išmintis teigia: “Kai geras žmogus skleidžia melagingą mokymą, jis išsigrynina ir tampa Tiesa. Kai nedoras žmogus skleidžia mokymą apie tiesą, toks mokymas tampa melu.“

NEKASDIENIŠKA KASDIENINĖ ISTORIJA

Kartą žmogus atėjo į kirpyklą apsikirpti. Jis pradėjo šnekučiuotis su kirpėju, kuris jį kirpo. Užsimezgė pokalbis apie Dievą:
– Ką jūs besakytumėte, aš netikiu, kad yra Dievas, – pasakė kirpėjas.
– Kodėl? – paklausė žmogus.
– Bet juk tai akivaizdu, pakanka išeiti į gatvę – kiek ligotų žmonių, beglobių vaikų, kiek vargšų – sunku įsivaizduoti mylintį Dievą, kuris leidžia tokiems dalykams vykti. Jei jis būtų, tai nebūtų nei sunkumų, nei skausmo, nei kančios.
Vengdamas ginčo, žmogus nutylėjo. Kai kirpėjas baigė savo darbą, jis išėjo iš kirpyklos ir šalia jos pamatė benamį: ilgais plaukais ir nesiskutusį. Žmogus grįžo į kirpyklą, parodė benamį kirpėjui ir pasakė:
– Kirpėjų nėra.
– Kaip?! – nustebo kirpėjas – o aš?
– Ne, jų nėra, nes tuomet nebūtų pasaulyje nesiskutusių ir apaugusių žmonių, kaip štai šis benamis už lango.
– Na, mielas žmogau, čia juk reikalas ne kirpėjuose. Tiesiog žmonės patys pas mane neateina…
– Būtent! – patvirtino žmogus – Ir aš apie tai: Dievas yra. Tiesiog žmonės jo neieško, todėl pasaulyje tiek skausmo ir kančios…

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

😀 Saulėto visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Šeimos laimei (tęsinys)

Kaip dažnai emocijos padaro gyvenimiškas situacijas sunkiai išsprendžiamomis problemomis.. Emocijos – tarsi stipriai didinantis stiklas, kuris iškreipia situaciją ir gali pratęsti ją iki begalybės. Sprendimus pamatome tuomet, kai aprimsta emocijos. Specialisto pagalba sudėtingoje psichologinėje situacijoje – pirmiausia ramus ir nešališkas požiūris – tai labai svarbu. Jis mato esmę, mes klaidžiojame emocijose, todėl dažnai jo patarimai stebina paprastumu ir taiklumu, ir tinka daugeliui. Patarimai iš gydytojo A.Kurpatovo knygos “Gelbėkite šeimą“:

“…* Paprastai mes gyvename pagal principą: “užkabink etiketę ir atitinkamai elkis.“ Bet iki kiek mes tikslūs, kabindami tas savo etiketes? Žinoma, galima pakabinti ant sutuoktinio etiketę: “Jam ant visko nusispjauti, jis storžievis, juo negalima pasikliauti!..“ – tai paprasta. O pasekmės? Pirmiausia, mes būtent šias savybes nuolat pastebėsime savo sutuoktiniame, o antra – mes nesąmoningai kiekvieną jo poelgį vertinsime būtent pagal šitą etiketę. Situacija dėl to šeimoje tikrai nepagerės..

* Jei jaučiate, kad “po visko, kas įvyko“ jūs su vyru priešai, ir nematote jokių galimybių tartis, jis tarsi “aklina siena“, tai.. skirkitės – ar gali priešai kartu gyventi? Bet jei jūs ne priešai, o tiesiog susipriešinote, tai rekomendacija paprasta: jei jūs, žvelgdama į jį, suprantate, kad tai tik konfliktas ir kad jis tiesiog nežino, kaip pasielgti, o gal jis ginasi, gal tiesiog “užstrigo“, bet iš esmės jūs siekiate vieno ir jūs ne priešai – tuomet visada yra šansas susitarti.

* Dažnai vaikas tampa priemonė aiškintis santykius tarp sutuoktinių. Nemokėdami ar nežinodami kaip, ar dėl baimės, sutuoktiniai kartais nesiryžta tiesiai pasakyti savo pretenzijas. Tuomet imasi veikti per vaiką – tai visuomet atkreipia dėmesį ir užaštrina situaciją. Ir, žinoma, sulaukia reakcijos – ypač mamos puola aršiai ginti savo vaiką. Žinoma, tai jokiu būdu nepriimtina, reikia išmokti tartis ir kalbėtis apie viską, neįpinant vaikų į suaugusių santykių aiškinimąsi.

* Jei vyras reikalauja šeimoje aklo paklusnumo ir tokia tvarka jau įsigaliojo, bet moteriai tai nepriimtina, reikia tokią padėtį keisti. Pradžiai reikia pripažinti savo klaidą – jei jus valdo, reiškia, jūs davėte tam nebylų sutikimą. Tai asimetriški santykiai, negalintys būti partnerystės pagrindu. Todėl reikia aiškaus pokalbio ir susitarimo – kuris kokioje srityje “vadovaus“ ir bus už ją atsakingas. Jei to nepadarysite, galite atsidurti engiamos avelės vaidmenyje.

* Dažnai vyro “godumas“ gali slėpti baimę dėl rytdienos – tai gali būti nerimas, kad ateityje nepavyks uždirbti tiek, kiek šiandien. Arba tai gali būti atsineštas ekononomijos įprotis iš tėvų šeimos, arba tiesiog baimė išleisti pinigus.. Todėl nepulkite įžvelgti tame piktų kėslų ir neaštrinkite situacijos, nes sulauksite priešingo rezultato. Pasikalbėkite būtinai šia tema ir nuspręskite, kaip jūs abu valdysite savo šeimos biudžetą – tai tikrai efektyviau, nei tyliai pykti dėl vyro “godumo“.

* Mūsų jausmai – tai, pirmiausia, reakcijos į aplinkybes, nuo jų daug kas priklauso. Antra – jausmai yra tiesioginis mūsų smegenų būsenos atspindys. Jei esame pervargę, įsitempę, tai ir jausmai vienoki. Jei esame pakilioje būsenoje – jie vėl kitokie. Reikia tai suprasti ir į tai atsižvelgti – suprasti, kad ir būsena gali įtakoti įvairias reakcijas į aplinkybes. Bet kokiu atveju – tai mūsų jausmai, ir mes turime bandyti juos suprasti.

* Daugelis dalykų iš tikrųjų yra visai ne tokie, kokie jie gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Štai kodėl yra svarbus dėmesys sutuoktiniui. Mes turime matyti ir suprasti, kas su juo vyksta, nes jo vidinės būsenos gali įtakoti jo veiksmus. Jei tokio dėmesio nėra, mes galime pradėti reaguoti į išorines sutuoktinio nuotaikas ir leistis į nesibaigiančias ambicijų kovas, kurios moteris paverčia furijomis, o vyrus pastūmėja į įvairią “veiklą“ už šeimos ribų ir priklausomybes.

* Skirkite laiko savo reikalavimų kitiems žmonėms suformulavimui. Pirmiausia, žinoma, išanalizuokite reikalavimus savo sutuoktiniams. Nustebsite, bet tai atlikus išaiškės, kad jūs stengiatės priversti elgtis kitą žmogų taip, kaip jums atrodo teisinga ir reikalinga. Ar tai ne absurdiška, turint omeny tai, kad kitas žmogus taip pat turi savo įsitikinimus? Atsiminkite: neįmanoma priversti žmogų elgtis taip, kaip jūs norite. Dėl savo šeimos gyvenimo taisyklių jūs turite aiškiai susitarti, kitaip visą gyvenimą kovosite.

* Jeigu santykiuose su jūsų partneriu rimta ir gili krizė, tuomet, prieš priimant sprendimą skirtis, būtinai pakalbėkite su juo, kokią bendrą ateitį su jumis jis įsivaizduoja. Juk jis turi ateities planus, ir pagal tai, kaip jis apie juos pasakos, jūs galite suprasti, kokia jūsų vieta tuose planuose. Jei tai nereikšminga ir apgailėtina vieta – tai rimta priežastis skirtis. Jei svarbi – tuomet verta pagalvoti apie tolimesnę bendrą ateitį.

* Liūdesys ir nuobodulys šeimyniniuose santykiuose – ne pramogų ar kitokių išorinių linksminimo stimulų trūkumas. Tai vidinės sutuoktinių būsenos charakteristika. Jei žmogus pozityvus, entuziastingas, tai jis puikiame gyvenimo tonuse, ir liūdesio gyvenime tiesiog būti negali. Toks žmogus visuomet turi veiklos ir jokios išorinės aplinkybės jo neveikia: jis pats jas kuria. Taigi, žiūrėkite ne aplink, o į save.. Mus jungia ne bendros pramogos, o bendri tikslai.

* Kai mes žiūrime į savo gyvenimo situaciją iš šalies ar matome ją kitų žmonių gyvenimo pavyzdžiuose, mums žymiai lengviau suprasti ir priimti savo klaidas. Paprastai, kai mums tiesiogiai parodo mūsų klaidas, mes pradedame ginčytis, ir.. tai natūrali psichologinė reakcija. Bet kai mes matome kito žmogaus klaidą, mes pradedame geriau suprasti ir save, ir savo problemas.“

Tiek gydytojo A.Kurpatovo patarimų šeimos laimei 🙂 .. Laimės ir savitarpio supratimo visiems! 😀

Vaikų gynimo diena

Visuomet kildavo klausimas: nuo ko mes vaikus giname? Dabar suprantu, kad nuo suaugusiųjų sukurto pasaulio.. kuris jau ir suaugusiems darosi pernelyg sudėtingas. Suaugusieji į tai reaguoja neurozėmis, depresijomis, o vaikai? Jie lyg kempinėlės sugeria mūsų būsenas.. Nuo pat gimimo vaikų pasaulėžiūrą ir gyvenimo nuostatas formuoja suaugę žmonės.

Teigiama, kad kiekviena karta gimsta su vis platesnėmis dvasinėmis ir intelektualinėmis galimybėmis – tai rodo ir technikos pažanga bei didėjantis informacinis srautas. Kokią pasaulėžiūrą mes perduodame vaikams? Ar suteikiame jiems galimybę skleistis dvasiškai, ar padedame jiems išugdyti savo geriausias savybes ir talentus? Šaltokas tas mūsų sukurtas pasaulis šiandien: čia už viską reikia mokėti, konkuruoti, atsiskaityti, suspėti, siekti statusų, pirkti ir parduoti..

Ar lieka tame bėgime laiko, jėgų ir kantrybės dovanoti savo vaikams tai, ko nenupirksime už jokius pinigus – savo nuoširdų dėmesį ir meilę? Šaltas pinigų pasaulis gimdo vartotojišką požiūrį į žmogų: valstybiniu mastu auginami vartotojai ir mokesčių mokėtojai. Taigi, gaunasi, toks keistas iš pažiūros pavadinimas – vaikų gynimo diena – yra labai logiškas ir pagrįstas.

O taip norėtųsi, kad tai būtų tiesiog Tarptautinė vaikų diena. Kai pasidžiaugtume savo talentingais, kūrybingais, išradingais vaikais. Kai paklaustume jų, kokį ateities pasaulį jie nori kurti ir išklausytume palinkėjimų suaugusiems ta tema.. Kai žiūrėtume į juos kaip į ateities žmones, kurių valdomame pasaulyje teks gyventi ir mums.. ir surengtume gražią simbolinę kartų vienybės dieną..

Iš praeities patirties, iš inercijos ar skubėjimo, dar vis darome nemažai klaidų, auklėdami savo vaikus. Šiandien norėčiau pasidalinti labai išmintingais žodžiais, kurių autoriaus, deja, nežinau. Ši paprasta tiesa atveria akis ir širdį, pakviečia atidžiau pažiūrėti į mūsų santykį su vaikais:

“Jei vaikas gyvena kritikuojamas, jis išmoksta smerkti.
Jei vaikas susiduria su priešiškumu, jis išmoksta kovoti.

Jeigu vaikas išjuokiamas, jis išmoksta būti drovus.
Jeigu vaikas įtarinėjamas, jis išmoksta jaustis kaltu.

Jeigu su vaiku elgiamasi tolerantiškai, jis išmoksta būti kantrus.
Jeigu vaikas yra padrąsinamas, jis įgyja pasitikėjimo.

Jeigu vaikas yra giriamas, jis išmoksta vertinti.
Jeigu su vaiku elgiamasi teisingai, jis pradeda suvokti teisingumą.

Jeigu vaikas auga saugus, jis įgyja pasitikėjimo kitais.
Jeigu vaikui pritariama, jis pradeda pasitikėti pats savimi.

Jeigu vaikas gyvena šiltoje ir draugiškoje aplinkoje,
Jis išmoksta pasaulyje skleisti ir susirasti meilę!“

Mylėkime vieni kitus ir raskime laiko ir būdų nuoširdžiai išreikšti ir parodyti savo meilę – tegul tai tampa mūsų gyvenimo būdu – tuomet ir pasaulis bus saugus 🙂 .. Su švente, mieli tėveliai ir vaikučiai! 😀