Laiko ratas

Knyga “Laiko ratas“ – citatų rinkinys iš aštuonių Karloso Kastanedos knygų, pasakojančių apie senovės Meksikos šamanų pasaulį. K.Kastaneda aprašo savo šamanizmo adepto išsimokslinimo kelią, kurį jis, vadovaujamas šamano don Chuano Matuso, įgijo per trylika metų. Šioje knygoje surinktos jo mokytojo mintys.

“Galia priklauso nuo to, kokį žinojimą esi įvaldęs. Kokia prasmė išmanyti nenaudingus dalykus?“
“Per ilgas susitelkimas į save sukelia baisų nuobodulį. Tokioje būsenoje žmogus yra kurčias ir aklas viskam. Paties nuobodulio verčiamas, jis nustoja matyti stebuklus aplink save.“
“Pažinimo baimė natūrali; visi ją patiriame… Tačiau, kad ir koks gąsdinantis būtų mokymasis, daug baisiau įsivaizduoti žmogų be pažinimo“.

“Pykdami ant žmonių, sureikšminame jų veiksmus. Privalu atsikratyti šio jausmo“.
“Pasijutęs svarbus, žmogus apsunksta, pasidaro vangus ir tuščias. Kad taptum kovotoju, turi būti lengvas ir lankstus“.
“Kovotojas gyvena veiksmu, o ne galvodamas apie veiksmą, ir negalvodamas, ką galvos, kai veiksmą užbaigs“.

“Kovotojo gyvenime nėra tuštumos. Viskas pripildyta iki kraštų. Viskas pripildyta ir tarp visko – lygybės ženklas“.
“Intencija nėra mintis, objektas ar troškimas. Intencija yra tai, kas padeda žmogui laimėti, kai jo mintys sako jam, jog pralaimėjo. Ji veikia nepriklausomai nuo kovotojo silpnybių. Intencija yra tai, kas daro jį nepažeidžiamu. Intencija yra tai, kas pastūmėja šamaną pro sieną, per erdvę, į begalybę“.

“Kai kovotojas nusprendžia ką nors daryti, jis turi eiti iki galo, bet privalo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Ką bedarytų, pirmiausiai turi žinoti, kam tai daro, o po to tęsti be dvejonių ir graužaties“.
“Būti neprieinamu kovotojui reiškia rezervuotai kontaktuoti su jį supančiu pasauliu. Visų svarbiausia – jis tikslingai vengia išsekinti save ir kitus. Jis neišnaudoja žmonių, ypatingai tų, kuriuos myli’.
“Jaudindamasis žmogus iš desperacijos kabinasi į bet ką, o įsikabinęs gali greitai išsekti pats arba išsekinti tą, į ką yra įsikabinęs. Jaudintis – vadinasi tapti prieinamu“.

“Sunkiausia pasaulyje yra įgyti kovotojo nuostatą. Nėra prasmės liūdėti, skųstis ir nuolat teisinti save, įsitikinus, kad kažkas visada kažkaip mums kenkia. Niekas niekam nieko nedaro, o mažiausiai – kovotojui“.
“Neturi reikšmės, kaip žmogus buvo išauklėtas. Žmogaus elgesį visapusiškai lemia asmeninė galia. Žmogus yra tik savo asmeninės galios suma, ir ji nulemia, kaip jis gyvena ir kaip miršta“.

“Visa gudrybė priklauso nuo to, ką akcentuojame. Arba mes paverčiame save apgailėtinais, arba stipriais. Pastangų įdedama tiek pat“.
“Nuo pat gimimo žmonės aiškina mums, jog pasaulis yra toks ir toks, viskas sutvarkyta taip ir taip; suprantama, mums nebelieka kito pasirinkimo, kaip pripažinti, jog pasaulis toks ir yra“.

“Kovotojo ir vidutinio žmogaus pasitikėjimas savimi skiriasi. Vidutinis žmogus stebėtojo akyse ieško užtikrinimo ir vadina tai pasitikėjimu savimi. Kovotojas ieško nepriekaištingumo savo paties akyse ir vadina tai kuklumu. Vidutinis žmogus surištas su savo draugais, kovotojas – tik su begalybe“.
“Yra daug dalykų, kuriuos kovotojas gali padaryti, atėjus laikui, nors anksčiau negalėjo. Tie dalykai nepasikeitė. Pasikeitė kovotojo savęs suvokimas“.

“Vidinis dialogas yra kasdieninio pasaulio žmonių būties pagrindas. Pasaulis yra toks todėl, kad kalbame sau apie jį tokį. Tiltas į šamanų pasaulį atsiveria po to, kai kovotojas išmoksta nutraukti savo vidinį dialogą. Šamanizmo esmė – pakeisti mūsų pasaulio sampratą“.
“Kai kovotojas išmoksta sustabdyti vidinį dialogą, viskas pasidaro įmanoma; neįtikimiausi planai tampa įvykdomais“.

“Žodžių yda yra ta, kad jie visada verčia mus jaustis apsišvietusiais. Bet kai atsisukame ir pažvelgiame į pasaulį, jie išduoda mus, ir mes vėl žvelgiame į pasaulį kaip anksčiau – nesusivokdami. Todėl kovotojas stengiasi daugiau veikti negu kalbėti, taip gaudamas naują pasaulio vaizdą, kuriame kalbos nėra tokios svarbios, kuriame naujus aspektus įgauna nauji veiksmai“.

“Gyvenimas pats savaime yra pakankamas, save paaiškinantis ir išbaigtas. Todėl galima sakyti, kad visų patyrimų patyrimas yra būti gyvam“.
“Kovotojai laimi pergales ne daužydami galvas į sienas, bet jas įveikdami. Kovotojai peršoka sienas. Jie negriauna jų“.
“Žmonių protas priverčia juos pamiršti, kad vaizdinys yra tik vaizdinys, ir nespėję to suprasti, žmonės įkalina visą savo esybę ydingame rate, iš kurio retai kada ištrūksta per visą gyvenimą“.

“Esminis skirtumas tarp vidutinio žmogaus ir kovotojo yra tas, kad kovotojas viską pasitinka kaip iššūkį, o vidutinis žmogus kaip palaiminimą arba prakeikimą“.
“Kad įprotis veiktų, reikalingi visi jo elementai. Jei kuris nors prapuola, įprotis suyra“.
“Mes renkamės tik kartą. Pasirenkame būti kovotojais arba vidutiniais žmonėmis. Antrojo pasirinkimo šioje Žemėje nėra“.

“Nėra tobulumo be liūdesio ir ilgesio, nes be jų nėra aiškumo ir gerumo. Išmintis be gerumo ir žinojimas be aiškumo yra beprasmiai“.
“Pasipūtimas – didžiausias žmogaus priešas. Pasipūtimas reikalauja praleisti didžiąją gyvenimo dalį dėl ko nors ar kieno nors įžeistam“.
“Kovotojo kelias siūlo naują gyvenimą, kuris turi būti visiškai kitoks. Negalima į jį perkelti senų bjaurių įpročių“.

Stebina šamano išminties gilumas.. Don Chuanas Matusas teigė, kad šiuolaikiniam žmogui kaip niekada svarbu atgauti ryšį su savo vidiniu pasauliu, nes.. pernelyg toli mes visi nuo jo nuklydome.. Jis sakė, kad kiekvienas nujaučia savo paslėptus ar užmigdytus vidinius resursus, tik nedrįsta į juos pažvelgti. Todėl ir atvėrė jis savo mokymą jaunam smalsiam studentui – kad suprastų, pamatytų, kad atsibusti gali kiekvienas 🙂 ..

Reklama

Šamano išmintis

Karloso Kastanedos (Carlos Castaneda) knygose aprašyta patirtis turi ne tik praktinę naudą, bet jos kupinos ir magijos bei grožio. Autorius teigė, kad jis tik aprašė fenomeną, kuris neatitinka vakarietiškos mąstysenos, todėl jo knygos ir sulaukė didelio susidomėjimo. Don Chuano mokymas – vidinę logiką turinti sistema, kuri nuosekliai veda link sąmoningumo ir suvokimo ribų praplėtimo.

K.Kastaneda pabrėžia šio senovės Meksikos šamanų mokymo pragmatiškumą: sistema paaiškėja tik išanalizavus jos dalis struktūriškai ir paaiškinus patirtų reiškinių seką. Mokinys įvardinamas kaip kovotojas, kuriam pažinimas – gyvenimo būdas. Tai nereiškia karingumo, tai yra greičiau vidinių savybių apibūdinimas: ėjimas į priekį, nuoseklumas, tikslingumas, savidisciplina, sugebėjimas koncentruotis, įžvalgumas, lankstumas.

Ištvėręs visus pažinimo kelio sunkumus žmogus don Chuano mokyme vadinamas žinių žmogumi (magu). Tam ir reikalingos kovotojo savybės – kad judėtų lėtai, sugebėtų koncentruoti dėmesį į išgyvenamus įvykius, įžvelgtų jų prasmę ir pasinaudotų visomis galimybėmis savo kelyje. Pradėjęs mokytis, žmogus tiksliai nežino, kas jo laukia, jo tikslas neaiškus, o ketinimai migloti. Dažnai tai, ko jis mokosi, visai nepanašu į tai, ką jis įsivaizdavo.

Ir čia mokinys sutinka savo pirmąją (iš keturių) kliūtį – baimę. Tai, kas nauja ir mažai pažinta, dažnai baugina. Kiekvienas žingsnis į žinias – tai nauja užduotis ir nepasitikėjimas, kuris augina baimę. Jei žmogus, išsigandęs šios kliūties, sustoja ar pabėga, šis pirmasis “priešas“ – baimė – padeda tašką jo ieškojimuose. Kad įveiktų baimę, mokinys neturi sustoti ir turi judėti į priekį nors mažais žingsneliais – tokia taisyklė.

Jis turi pažvelgti tiesiai į baimę, suprasti jos priežastis ir žengti toliau, nežiūrint į nieką. Kai suvokiamos baimės priežastys, ji pasitraukia ir žmogus pradeda pasitikėti savimi. Tai vyksta pamažu, bet galiausiai baimė išnyksta. Kartą įveikęs baimę, žmogus atsikrato ja visam gyvenimui, nes vietoje baimės jis įgyja minčių aiškumą: jis žino, ko siekia ir kaip to pasiekti.

Tačiau atėjęs aiškumas, pasirodo, yra antroji mokinio (kovotojo) kliūtis (priešas). Sunkiai įgyjamas proto aiškumas sunaikina baimę, bet kartu ir apakina. Žmogus įgauna pasitikėjimo ir drąsos, ir.. pradeda daryti klaidas: skuba, kai reikia būti kantriam, ir delsia, kai reikia skubėti. O kartais ir tūpčioja vietoje, kol išsikvėpia ir nieko nebesugeba išmokti.

Jei neįveikia šios kliūties, žmogus gali aiškiai mąstyti visą savo amžių, bet taip nieko ir nepasiekti. Kad toliau judėtų link žinių žmogaus, mokinys turi naudotis aiškumu tik tam, kad matytų ir suprastų, ir kad prieš žengdamas naują žingsnį, viską pasvertų. Aiškumas reikalingas ir tam, kad žmogus suprastų, kokią dvasinę jėgą jis turi savo gyvenimo valdymui, ir kad jis gali naudoti tą jėgą kaip tinkamas.

Jėga – pati rimčiausia iš visų kliūčių mokinio kelyje. Žmogus pasijunta visagaliu, šeimininku. Galiausiai jėga gali pradėti valdyti patį žmogų: jis gali pasidaryti valdingu, ambicingu, net žiauriu. Jis nepraras nei drąsos, nei aiškumo, bet neteisingai naudodamasis savo jėga, gali ją prarasti, taip ir neišmokęs jos valdyti. Jėga gali tapti našta, jaukianti gyvenimą.

Tam, kad įveiktų šią kliūtį, mokinys turi suprasti, kad dvasinė jėga, kurią jis įgavo, nėra jo nuosavybė – tai energija, kuri pakluso jam dėl jo išvystytų vidinių savybių. Jis turi atsakingai ir rūpestingai naudotis tuo, ką išmoko, kitaip ši savybė gali pradėti jį patį griauti: jei žmogus nevaldo pats savęs, jis negali valdyti ir gyvenimiškos energijos. Mokinys turi aiškiai žinoti, kam, kada, kokiems tikslams ją naudoti.

Atrodytų, įveikus šias tris kliūtis, gyvenimas tampa kūrybinga ir įdomia patirtimi, bet.. ateina ketvirtoji, don Chuano žodžiais, klastingiausia kliūtis – senatvė. Ir tai nebūtinai amžius, tai greičiau būsena. Atrodytų, žmogus nieko nebijo, jo nebetrikdo nekantrus protas, jis valdo savo gyvenimišką jėgą… ir kartu tai metas, kai apima noras atsipalaiduoti, kai užliūliuoja gyvenimo pergalės, apima savotiškas nuovargis. Šis žinių žmogaus “priešas“ paverčia žmogų senu ir apgailėtinu..

Gyvenimas yra kelias, ir tik pats žmogus nusprendžia, kada jam sustoti. Jei žmogus atsispiria pagundai “pailsėti“, išlaiko aiškumą, jėgą, kūrybingumą, jis galiausiai tampa Žinių Žmogumi (magu), ir jam atsiveria dar platesnės, transcendentinės pažinimo sferos. Žmogus nugalėtas tik tada, kai jis toliau nebesistengia ir apsileidžia. Žinių žmogus – išminties lobynas, kuris perduoda savo patirtį ir žinojimą tolimesnėms kartoms.Tokia yra senolių paskirtis, nuo kurios šiuolaikinis civilizuotas žmogus labai tolimas..

Toks žinių žmogaus kelias. Jis nelengvas ir niekada nesibaigiantis. Don Chuanas Matusas savo mokiniui K.Kastanedai atvėrė ir daugiau pasaulio ir Visatos paslapčių. Jis teigė, kad pasaulis, kurį mes suvokiame kaip vienintelį ir absoliutų, yra tik vienas iš daugelio paraleliai egzistuojančių pasaulių, kurių išsidėstymas panašus į svogūno lukštų išsidėstymą. Ir visos šios sferos yra tokios pat realios, absoliučios ir unikalios, kaip ir mūsų pasaulis, ir visi mes apdovanoti sugebėjimu pažinti jas, tereikia šį sugebėjimą ugdyti..

Į klausimą, kodėl yra tiek nedaug žmonių, išvysčiusių šį sugebėjimą, don Chuanas atsakė: “ Žmogaus padėtis yra siaubinga chaoso būklė“.. Jis teigė, kad dauguma mūsų iššvaistome savo gyvybinę energiją niekams ir neesminiams dalykams, dažniausiai iš nežinojimo.. Visa, ką mes galime daryti, tai siekti žinojimo būsenos, kuri leidžia peržengti proto ribas ir suvokti save ir mus supantį pasaulį aiškiau ir plačiau.

Neįmanoma trumpai sudėlioti šio mokymo akcentų, nes jis labai platus.. Jei jus sudomino, galite paieškoti K.Kastanedos knygų – jos tikrai įdomios ir kviečiančios susimąstyti. Sekantį kartą parašysiu ištraukų iš visų K.Kastanedos knygų rinkinio “Laiko ratas“. O kokie jūsų įspūdžiai?

K.Kastaneda: susitikimas, pakeitęs gyvenimą

Si indėnų genties Jaki šamanu don Chuanu Matusu Karlosas Kastaneda susipažino atlikdamas praktiką Meksikoje. Tai buvo apie 1960 metus, K.Kastaneda tuomet studijavo antropologiją viename Kalifornijos universitetų. Jis tikėjo, kad surado idealų šamaną – antropologinės informacijos tiekėją, rinko senus žemėlapius, nagrinėjo kronikas ir genties migravimo priežastis, papročius, indėnų vaistinius augalus.

Don Chuanas labai geranoriškai bendradarbiavo. Per pokalbius K.Kastaneda galiausiai suprato, kad rašo apie nesuvokiamą kitos pasaulėžiūros sistemą. Kuo gilesni buvo don Chuano aiškinimai apie senovės šamanų pasaulį, tuo labiau augo smalsumas ir noras jį pažinti. Senasis šamanas pradžioje laikė pagarbų atstumą ir atviravo iki tam tikros ribos. Paklaustas, kodėl, mįslingai atsakė: “juk tu manai, kad miglotumas, be abejo, ir reiškia šamanizmą..“

Jauno studento smalsumą kaitino ir tai, kad don Chuanas aiškino, kad K.Kastaneda negali suvokti viso jo mokymo, nes yra kitame realybės suvokimo atskaitos taške, net pavadino jį kietakakčiu.. Jis teigė, kad “normalioje“, mūsų suvokimu, civilizuoto žmogaus būsenoje mes tesugebame suvokti tik vieną tūkstantąją dalį viso to, ką galėtų žmogus suvokti. Suvokiame jas ar ne, egzistuoja ir kitos būsenos bei realybės.

Don Chuanas paaiškino, kad mūsų visuomeninio auklėjimo tikslas – užfiksuoti žmogaus sąmonės atskaitos tašką tam tikroje pastovioje padėtyje. Kitais žodžiais, kai turime fiksuotą atskaitos tašką, mus jau galima lengvai priversti suvokti tai, ką siūlo sistema, o ne tai, ką mes iš tikrųjų jaučiame. Į šią sistemą mes esame įtraukiami nuo pat gimimo ir esame priversti taikytis prie atitinkamos realybės interpretacijos sistemos, atveriančios mums požiūrį į gyvenimą.

Senovės šamanai tikėjo, kad galima išvengti šios sistemos poveikio, tiesiogiai atsiveriant kosminės energijos srautui. Įvairias gyvenimo situacijas galima formuoti skirtingo tų situacijų suvokimo pagalba, t.y., tą pačią situaciją galime suvokti keliais būdais (pvz., iš pozityvaus ar negatyvaus taško, egoistinio ar visuotino). Valdydami situacijos suvokimo mechanizmą, savo energiją galime panaudoti formuodami laisvą pasirinkimą. Šamanai tai vadino “antruoju dėmesiu“ – atskaitos tašku, leidžiančiu apžvelgti kitokias realybes.

Don Chuanas tikino, kad mūsų suvokimo sąlygotumas nėra nepakeičiamas. Jis tvirtino, kad senovėje magai buvo sukūrę praktinių metodų sistemą, leidžiančią plėsti žmogaus suvokimo ribas. Jie pastebėjo, kad realybės suvokimo atskaitos taškas tampa fiksuotu tik suaugusio žmogaus, o vaiko šis taškas yra daug paslankesnis. Todėl priėjo vieningos išvados, kad atskaitos taško padėtį galima reguliuoti įpročio principu.

Yra du suvokimo keitimo ar praplėtimo būdai. Pirmasis – kai sąmonę nepriklausomai nuo žmogaus norų veikia išoriniai “formuotojai“. Antrasis – sąmoningas, kai pats žmogus nusprendžia pasinaudoti savo suvokimo galimybėmis ir tokiu būdu sąmoningai tobulėja. Norint įvaldyti antrąjį būdą, reikia pastangų ir atkaklumo. Magams ir šamanams tai visiškai įprasta veiklos sfera. Nuo kitų žmonių jie skiriasi pirmiausia sugebėjimu fiksuoti savo dėmesio atskaitos tašką tokioje padėtyje, kuri leidžia nuolat plėsti savo suvokimą.

Žinoma, tokios gilios žinios nustebino K.Kastanedą. Jis suprato, kad vadinamas vakariečių “dvasingumas“ tėra kaip priešprieša kasdieninio gyvenimo savanaudiškumui. Tai, ką mes vadiname dvasingumu, dažnai tėra bėgimas nuo kasdienybės ir merkantilizmo. Tuo tarpu don Chuano aiškinimu, dvasingumas reiškia kolosalų darbą ir nepalenkiamą tikslą bei nuoseklumą, kurių negali pakeisti Vakarų pasaulio suvokiamas dvasingumas.

Tai paskatino K.Kastanedą labiau gilintis į don Chuano mokymą. Jis pasiprašė į mokinius, ir don Chuanas po kelių išbandymų sutiko. Jų bendradarbiavimas tęsėsi trylika metų, kurie iš pagrindų pakeitė K. Kastanedos pasaulėžiūrą. Jis gyveno šalia savo mokytojo, stebėjo ir mokėsi. Paskatintas Don Chuano, išleido devynias knygas, kuriose aprašė savo mokytojo mokymą. Pirmoji iš jų buvo “Don Chuano mokymas. Jaki indėnų žinių kelias“.

K.Kastaneda sukūrė ir savo mokytojo pasekėjų grupę. Įdomu tai, kad jis nesifotografavo, neviešino savo biografijos ir visaip atsiribojo nuo asmeninio susireikšminimo. K.Kastaneda tegė, kad don Chuano mokymo išugdyti magai ieško vientisumo jausmo, kai “aš“ nieko nebereiškia. Tuomet išlieka konkretūs darbai, veiksmai, kai nesusitapatinama, nevertinama, t.y., vertę turi pats darbas ar veiksmas, o ne darbo ar jį atlikusio vertinimas.

Don Chuano mokymo tikslas – pakeisti, praplėsti istorinio ir kasdieniško suvokimo parametrus ir suvokti begalybę. Visi žmonės yra vienodi ir turi vienodas galimybes. Nėra ribų tam, ką gali pasiekti žmogus, jei tikrai to trokšta. Tik dėl mūsų pačių vidinių ribotumų mes susitaikėme su mintimi, kad mūsų kasdienybė yra vienintelis įmanomas būdas gyvuoti..

Apie don Chuano mokymą plačiau – apie žinių žmogų ir kovotojo kelią – sekantį kartą. 🙂

Junkimės į pozityvumą :)

Jei norime būti sveiki, laimingi ir sėkmingi, turime išmokti mąstyti pozityviai – nuo to priklauso mūsų būsena, laimė ir išvaizda. Galime manyti, kad pozityvus mąstymas – mados ar tikėjimo reikalas, bet sunku teigti, kad mąstant negatyviai galime tikėtis gero rezultato. Savo įgimtas savybes stebėtis ir džiaugtis mes ilgainiui keičiame naujais įpročiais: bambėti ir niurgzti dėl menkiausių priežasčių – iš čia taip pat kyla negatyvus mąstymas.

“Laimė visada su tuo, kas patenkintas“ – sakė Aristotelis. Mokykimės iš naujo pastebėti tai, ko dažnai jau nepastebime: pasidžiaugti pirma pavasarine gėle, rytiniais saulės spinduliais, paukščių čiulbėjimu, bendravimu su artimaisiais, vaiko šypsena, o ir patys dovanokime šypsenas.. Tegul tai tampa mūsų geru įpročiu 🙂 . Mes laimingi tiek, kiek nusprendžiame būti laimingi, todėl.. galime tapti laimingais tiesiog dabar – priežasčių tam daugybė.

Vertinkime tai, ką turime, tuomet dėkingumo jausmas užpildys širdį pilnatve, o tai galinga kuriamoji jėga. Įsivaizduokime, kad padovanojame kažką žmogui, o jis į tai nereaguoja. Žinoma, suabejosime – ar vertėjo, ir ar dovanosime jam kažką ateityje. Taip ir gyvenime – jei norime gyventi laimėje ir gausoje, turime vertinti ir džiaugtis tuo, ką turime. Dėkingumo jausmas subalansuoja nepritekliaus būseną.

Gali atrodyti, kad nėra kuo džiaugtis, bet pabandykime įsivaizduoti, kad iš mūsų atima tai, ką turime. Ar pasijusime prastai? Greičiausiai, taip.. Iš to galime daryti išvadą, kad tam tikrą laimės dalį jau turime 🙂 .. Pagalvokime apie tai ir džiaukimės tuo, kas jau yra mūsų gyvenime. Dėkingumas – pagrindinis pozityvaus mąstymo “raktas“ ir entuziazmo šaltinis, o taip pat užtikrintas kelias į gausą.

Viskas, kas yra aplink mus, išorėje, yra smulkmenos, palyginus su tuo, kas yra mumyse. Visi geriausi dalykai ir didžiausi stebuklai prasideda nuo mūsų minčių. Niekas iš išorės negali padaryti mus laimingais, jei mūsų mintyse vyrauja chaosas arba negatyvios mintys. Jei rišame savo laimę su išorinėmis aplinkybėmis, tuomet nuolat esame nuo jų priklausomi. Pozityvumas ir laimė atveda į sėkmę žymiai greičiau, nei išorinė sėkmė – į laimę. Pinigai atneša pasitenkinimą tik trumpam..

Laimės suvokimas subjektyvus kiekvienam žmogui, ji nematuojama objektyviais rodikliais. Lyginti save su kitais – tiesus kelias pasijusti nelaimingu ir paskęsti negatyviose mintyse. Dar vienas negatyvių minčių šaltinis – pastangos keisti kitus žmones arba aplinkybes. Psichologiškai brandus žmogus prisitaiko prie aplinkybių ir jei keičia, tai tik patį save.

Yra įvairių būdų ir metodikų, padedančių įsisavinti pozityvų mąstymą. Pirmiausia, žinoma, atsipalaidavimo pratimai, meditacija – tam, kad nuramintume “plepantį“ protą ir tiesiog aiškiai pamatytume savo mintis. Geras būdas atsikratyti negatyvių minčių – tiesiog jas užrašyti, o šalia parašyti pageidaujamą rezultatą pozityviomis mintimis ir kaskart, atėjus negatyviai minčiai, perskaityti tas pozityvias mintis.

Jei neramu, apima liūdnos mintys – užsiimkime fizine veikla ar sportu – fizinio aktyvumo metu sudega adrenalinas, sukėlęs nerimą. Protas išskaidrėja, ateina aiškumas, pamatome nerimo priežastis ir sprendimus. Naudinga fizinio aktyvumo metu, pvz., einant, mintyse kartoti pozityvias afirmacijas (tvirtinančius teiginius), nes su judesiu, pasirodo, geriau įsisąmoninamas tekstas. Nepamirškime, kad afirmacijos turi būti formuluojamos esamu laiku ir pozityviai ( pvz., aš sveikas, mano nuotaika puiki, esu laimingas, esu turtingas ir t. t..)

Ir pabaigai smagi vizualizacija “kaip pasijusti laimingu“. Pabandom? 🙂 .. Pagalvokite, kas turėtų įvykti tiesiog dabar, kad jūs pasijustumėte laimingas? Mylimo žmogaus skambutis, stambi išlošta suma, stebuklingas išgijimas ar ilgai lauktas darbas? Įsivaizduokite būtent tai, kas padarytų jus dabar laimingu ir pajuskite tą būseną visa savo esybe: ištieskite pečius, nusišypsokite, pajuskite džiaugsmo kibirkštėles ir dvasinį pakilimą..

Išlaikykite, išgyvenkite šitą būseną kuo ilgiau, bent .. 5 minutes 😉 .. Jei jus išblaškė telefono skambutis ar dar kas nors, pakartokite ją dar kartą. Neskubėkite, įeikite į šią būseną palaipsniui – lyg į šaltą jūros vandenį. Gal pradžioje ji bus kiek neįprasta, lyg naujas rūbas, prie kurio kūnas įpranta palaipsniui. Po penkių minučių grįžkite prie įprasto mąstymo – nesumokėtų sąskaitų, viršininko grubumo, ir.. kad rytoj anksti keltis.. 🙂

Šiandien viskas – savo laimės “porciją“ jau gavote. Rytoj pakartokite seansą vėl ir mėgaukitės laimės būsena tiek pat laiko. Galite jį šiek tiek prailginti (iki 15-20 minučių) ir pridėti antrą “porciją“, tuomet turėsite rytinį ir vakarinį laimės seansą. Tai tikrai nedaug – juk nebijome valgyti 3 kartus į dieną, todėl ir laimės seansais mėgaukimės tiek, kiek norime: juk tai naudinga sveikatai ir malonu..

Kai įprasite lengvai įeiti į laimės būseną, jau nebereikės sėdėti specialioje pozoje, galėsite užsiimti įprastais darbais: bendrauti su mylimu žmogumi, plauti indus, meistrauti, vaikščioti su augintiniu.. Stenkitės išlaikyti ilgainiui šią būseną kuo ilgiau, kol galiausiai priprasite su ja gyventi nuolat 🙂 . O štai “išeiti“ iš šios laimės būsenos visai nebūtina – jei pamiršite tai padaryti po suplanuotų 15 minučių – nuostabu!! 😉

Mąstykime pozityviai, būkime laimingi 😀 .. Gražaus artėjančio savaitgalio visiems! 😀

Minčių valdymas

Mūsų gyvenimo tempas dažnai toks, kad esame linkę nuklysti į tuos du kraštutinumus – pasyvumą arba bėgimą – kurie užmigdo mūsų sąmonę. Na, o chaotiškos mintys padaro gyvenimą nevaldomą ir nenuspėjamą. Palyginimui galėtume pažiūrėti į tokią situaciją per psichologo Džono Grėjaus siūlomą analogiją: įsivaizduokime, kad atėjome į maitinimo įstaigą, mums atneša gausų valgių meniu, o mes į jį nekreipiame dėmesio.

Valgyti norime, reikalaujame maisto, bet į meniu žiūrėti atsisakome. Galiausiai sutrikęs padavėjas pradeda mums nešti viską, kas yra virtuvėje, o mes išalkę puolame valgyti visų patiekalų – nesigilindami, iš ko ir kaip jie paruošti.. Tai nei racionalu, nei protinga, nei sveika, bet juk dažnai būtent taip ir elgiamės su minčių “meniu“.. Mintys tarsi patiekalai iš meniu: kad pasirinktume, mes turime atversti jį ir rinktis tai, ką norime, o ko nenorime, praleisti.

Mintys dar nėra patirtis, mintys yra tik patirties pasiūlymas. Protas neatakuoja mintimis, jis tiesiog siūlo, o mes galime rinktis. Kokias mintis mes fiksuojame, apie ką dažniausiai galvojame, tokią patirtį ir išgyvename. Jei užsicikliname ties mintimis apie problemas, nesekmes, ligas, tai.. greičiausiai visa tai ir išgyvensime. O kai mąstome pozityviai, mes kaupiame teigiamas emocijas, mus apima žvalumas, įkvėpimas, būsimų pasiekimų nuojauta – tai ir veda mus į sėkmę.

Visa tai sąlygoja paprasta energijų apykaita: jei mintys negatyvios, tai ir žodžiai bei veiksmai negatyvūs, o geros mintys pritraukia gėrį į gyvenimą. Visos mūsų kūno ląstelės taip pat “skaito“ mūsų mintis. Kuo geresnės ir šiltesnės mūsų mintys apie sveikatą, tuo aktyvesnės mūsų ląstelės ir sveikesnis organizmas, o mintys apie ligas ruošia dirvą ligai. Jau yra užregistruota daugybė tyrimų, kai susirgus teigiamos mintys padeda kūnui mobilizuotis ir greičiau pasveikti.

Kuo daugiau energijos ir emocijos mes įdedame į minčių formą, tuo aktyviau ir tiksliau ji realizuojama. Minties forma yra vaizdinys (projektas), kai aiškiai įsivaizduojame, ko norime – tai ir yra kūrybinė energija, emocijos jėga, kuri padeda įgyvendinti mintį. Aiškiai įsivaizduodami galutinį rezultatą, pridėdami pastangas link jo įgyvendinimo ir būdami įsitikinę, kad bus taip, kaip sumanyta, mes garantuojame sėkmingą savo minčių realizavimą.

Svarbu laiku pastebėti negatyvias mintis, išsiaiškinti, ar jos pagrįstos ir sąmoningai pakeisti jas pozityviomis. Tam kad priimtume naujas, pozityvias mintis, būtinai turime atsisakyti senųjų, nes jos vėl ir vėl sugrįš. Kaip tai padaryti? Be emocijų – nes emocija “paleidžia“ mintį veiksmui, kadangi ji fiksuojama kaip svarbi – ramiai atsisakykime neigiamų minčių. Pavyzdžiui, jei ateina mintis apie ligą, ramiai atsisakykime jos ir rinkimės mintis apie sveikatą.

Gali tekti įdėti nemažai pastangų, kol įpratinsime protą dirbti sąmoningo pasirinkimo režimu. Nelaukime, kol šviesi mintis ateis savaime, mokykimės mąstyti sąmoningai ir formuoti savo mintis, bei atmesti negatyvias. Galiausiai pastangos tikrai duos rezultatą ir protas “įpras“ siūlyti tik pozityvias mintis. Ir nepamirškime: tik jei “siūloma“ mintis nepriimama, tuomet ji nustojama “siūlyti“.

Dauguma mūsų negatyvių minčių stipriai laikosi už mūsų neryžtingumo ir abejonių. Jei kažkas gyvenime kelia nerimą ir su tuo susijusias negatyvias mintis – išsiaiškinkime, ką galime konkrečiai padaryti, kad jų neliktų ir ryžtingai veikime – tai vienintelė išeitis išsklaidyti abejonėms. Tuomet nereikės bijoti to, ko dar nežinome. Neryžtingumą ir su juo susijusias negatyvias mintis įveikti lengviau, nei negatyvias mintis iš praeities.

Yra dar vienas ypatumas – kai pradedame sąmoningai pozityviai mąstyti ir siekti kažkokio savo tikslo, mes dažnai pradedame labai nerimauti dėl rezultato, laukti jo. Tai pradeda mažinti tikėjimą rezultatu (nesulaukus taip greitai, kaip norėjome) ir pasėja abejones. Gali atsirasti ir negatyvios mintys, todėl būkime kantrūs ir savo nekantrumu nedarykime patys sau kliūčių..

Sąmoningumas pirmiausia yra ramybė ir nesiblaškymas. Jei sunku to pasiekti, praktikuokime atsipalaidavimą arba meditaciją. Neskubinkime gyvenimo, leiskime jam laisvai tekėti. Harmoningai įsiliekime savo mintimis, kūryba ir veiksmais į bendrą gyvenimo tėkmę. Savo mintimis mes kiekvieną akimirką kuriame savo gyvenimą. Kurkime sąmoningai ir atidžiai rinkimės savo mintis. Pozityvias! Būtinai.. 😀

Apie nevaldomas mintis

Dėkoju visiems man rašantiems – tiek daug įdomių minčių. Į vieną klausimą norėčiau atsakyti, pasvarstyti plačiau, nes daug kam bus įdomu: “… pažįstu daug puikių žmonių, kurie yra tikrai geri, bet gyvenime nelaimingi. Jie ir protingi, ir saviugda užsiima, ir išsilavinę, o nei pozityvus mąstymas padeda, nei psichologijos studijavimas, nei atliekami geri darbai kitiems. Kodėl?.. Karma? Lemtis? Kame čia reikalas?..“ (A.K.)

Pasvarstykime pirmiausia, koks yra geras žmogus? Žinoma, nepiktas, geranoriškas, darantis gerus darbus. “Geras“ dažniausiai vertiname pagal išorinius, mums matomus veiksmus, tiesa? Dabar pažiūrėkime kitaip: ar geras žmogus negali turėti negatyvių minčių ir su tuo susijusių gyvenimo programų? Ar mes tikrai žinome, kaip jis mąsto? Jis gal ir nedaro akivaizdžiai blogų darbų kitiems, bet gali daryti blogai sau – savo mintimis ir nuostatomis – sutinkate?

Paplitęs reiškinys ir apsimestinis pozityvumas arba paviršutinis optimizmas. Kai išoriškai šypsomės, o viduje, galvoje “velniai skraido“, kai turime kaukes, kelis “veidus“.. Tai dviveidiškumas, kurio kartais ir nesuvokiame, ir kuris kelia vidinius prieštaravimus. Anot psichologų, žmogus linkęs sau prisiskirti tik gerąsias, jo manymu, savybes, o blogąsias nurašo aplinkai, lemčiai, aplinkybėms, bet tos aplinkybės dažnai ir išryškina paslėptas ar nenorimas pripažinti žmogaus savybes.

Arba dar vienas pavyzdys – laimingas “blogiukas“. Vėlgi – kaip mes tą jo “laimingumą“ matuosime – jei pagal turtus, tai tik gali tereikšti, kad jis yra kryptingas pinigų atžvilgiu ir visais būdais (priimtinais arba ne) siekia tų savo materialinių tikslų.. Todėl apie karmą ar lemtį svarstyti abstraktu, pažiūrėkime verčiau į mūsų mąstymo mechanizmą, nes mąstymo būdą galime suprasti ir keisti.

Mintis – pradinis taškas, nuo kurio prasideda bet kokia kūryba ar veikla. Tai tarsi veiklos planas, atvedantis į galutinį tašką – minties realizaciją. Svarbiausia sąlyga tam, kad nueitume nuo pageidaujamo pradinio (minties) taško iki galutinio (minties realizacijos) taško yra sąmoningumas. O štai jei žmogus nesąmoningas, tai jo mintys padrikos, nes protas “plepa“ ir galvoje chaosas.

Chaosas taip pat yra procesas (nevaldomas), todėl kai jame mąstymo (nors ir chaotiško) energijos kiekis pasiekia kritinę masę, minčių formos pradeda gyventi “savo gyvenimą“, pritraukdamos įvykius ir aplinkybes, apie kuriuos mes dažniausiai galvojome – svajojome arba, atvirkščiai – baiminomės. Gerai, jei galvojame (nors ir nesąmoningai) pozityviai, bet jei negatyviai (kas būdinga dėl išorinės informacijos poveikio), tai ir įvykiai bus negatyvūs.

Nevaldomos negatyvios mintys labai greitai apauga įkyriomis negatyviomis mintimis (kurios kartais net miegoti neleidžia) ir su jomis susijusiomis negatyviomis emocijomis, ir galiausia gali tapti gyvenimo programa. Jei ta proto dalis, kuri generuoja mintis, yra be dėmesio, jei įsileidžiame į save begalę neapdorotos informacijos, tuomet ir atrodo, kad įvairios mintys atsiranda iš niekur, iš kažkur..

Kokiu būdu mes pradedame chaotiškai (nesąmoningai) mąstyti? Teigiama, kad tai sąlygoja du faktoriai. Pirmas – intelektualios veiklos nebuvimas ir pasyvumas gyvenime; antras faktorius – pastovus stresas, užimtumas su chronišku nuovargiu, neišsimiegojimu, nemiga. Atrodytų, visiškai skrtingų sąlygų įtakota terpė chaotiškam mąstymui atsirasti, o kaip iš jo “išeiti“?

Pirmuoju atveju rekomenduojama užimti protą sąmoningomis mintimis – protine veikla ir atsiriboti nuo pasyvių, nereikalaujančių mąstymo informacijos šaltinių. Rasti mėgiamą veiklą, plėsti interesų ratą, išmokti kažko naudingo (kalbų ir pan.,), galiausiai padirbėti fiziškai. Antruoju atveju, atvirkščiai – būtina pailsėti, išsimiegoti, pakeisti veiklos pobūdį, skirti laiko mėgiamai veiklai.

Abiem atvejais būtina jungtis į samoningą mąstymą, tuomet ir mintys, ir veiksmai bus sąmoningi, o reiškia, ir pilnai valdomi. Kaip išmokti sąmoningai mąstyti ir “atsekti“ negatyvias mintis, kad jos netaptų griaunančiomis, parašysiu sekantį kartą. Labai norėčiau, kad ir jūs pasisakytumėte šia tema, ir mes kartu pasvarstytume, atsakytume A.K. Labai lauksiu jūsų minčių..

Jos besąlygiška Meilė..

Motinos meilė savo vaikui yra besąlygiška ir beribė. Galima numesti nėštumo metu priaugusį svorį, bet motinystės neįmanoma “nusimesti“ ir tapti tokia, kokia moteris buvo prieš gimstant vaikui. Kad ir kokia rafinuota būtų moteris, motinystė kartais nuleidžia ją ir į primityvų lokės lygmenį, ginančios savo lokiuką: nuoširdus “mama!“ priverčia pamiršti viską.. O kaip ją užlieja šiluma ir meilė savo vyrui, kai ji stebi, kaip šis vysto ir glaudžia Jų kūdikį!..

Ji švelni ir gera, supratinga ir kantri.. Ji lyg kiekvieno savo vaiko metraštis – prisimena pirmą šypseną, pirmą dantuką, pirmą žingsnį ir žodį, juokingą posakį ir išdaigas, pasiekimus ir laimėjimus. Dažnas nustebtume, išgirdę, KAIP ji pasakoja apie savo vaikus: jie visada patys patys pačiausi.. Ji vienintelė, su tokia meilė prisimenanti savo vaikų gimtadienius ir dažniausiai pirma su jais pasveikinanti: juk tai buvo tokia svarbi diena jai ir tą dieną gimusiam jos vaikui..

Kol esame maži, glaudžiamės prie jų – savo nuostabiųjų Mamyčių, mylime jas ir branginame.., o suaugę? Žvilgtelėkime į vieną ypatingą tekstą (gaila, man jį atsiuntė be autoriaus pavardės), parodantį visą motinos meilės gilumą.. ir pagalvokime kiekvienas apie savo Mamą..

“Kol tau sukako metukai, ji kantriai vystė ir maitino tave, nors kartais tu verkei visą naktį..
Kai tau buvo metukai, ji išmokė tave vaikščioti, nors tu nuolat pabėgdavai, kai ji šaukė tave..
Kai tu paūgėjai, ji virdavo tau skaniausią, kokį tik mokėjo, maistą, nors tu dažnai numesdavai lėkštę ant grindų..
Kai tau buvo ketveri, ji davė pieštukus ir mokė piešti, nors kartais tu ir piešei ant sienų..
Ji gražiai papuošdavo tave, nors tu nuolat išsitepdavai..
Kai tau sukako septyneri, ji palydėjo tave į mokyklą ir jaudinosi bei graudinosi ne mažiau, nei tu..
Kai tau buvo dvylika, ji kaskart laukdavo tavęs iš mokyklos, kad apkabintų, o tu užsidarydavai savo kambaryje..
Kai tau buvo aštuoniolika, ji susigraudinus braukė ašarą tavo išleistuvių vakare, o tu paprašei, kad tau nupirktų mašiną..
Kai tau buvo dvidešimt, ji prašydavo tavęs pabūti su šeima, o tu visą savo laiką praleisdavai su draugais..
Kai tau buvo dvidešimt penkeri, ji padėjo surengti tavo vestuves, o tu apsigyvenai kuo toliau nuo jos..
Kai tau buvo trisdešimt, ji atsargiai patardavo tau dėl tavo vaikų auklėjimo, o tu prašydavai nesikišti į tavo gyvenimą..
Kai tau buvo trisdešimt penkeri, ji skambino ir kvietė tave pietų, o tu atsakydavai, kad neturi laiko..
Kai tau buvo keturiasdešimt, ji skambino ir skundėsi ligomis, taip prašydama tavo pagalbos, o tu sakydavai, kad vaikai atiduoda meilę savo vaikams..
Vieną dieną, kai tavo mama paliks šį pasaulį, jos meilė apleis ir tavo širdį. Vieni iš Rojaus vartų – tau dovanojama besąlygiška Meilė – užsidarys..
Todėl.. kol tavo mama čia, nepalik jos, nepamiršk ir padaryk viską, ką tu gali.. Nepyk ant jos, nesakyk ir nedaryk nieko, kas gali sudaužyti jos mylinčią širdį..
Tu turi tik vieną mamą ir vieną tėvą – saugok juos, nes vieną dieną tu suprasi, kokia, gili ir tikra yra jų Meilė tau ir kokia ypatinga ir besąlygiška yra Motinos Meilė.. “

……
Būtinai apkabinkime jas šiandien, padovanokime gėlę – motinoms taip svarbu jausti dvasinį ryšį su savo vaikais – net jei jie suaugę, joms jie amžinai išlieka vaikais.. Ir.. ne tik Motinos dieną – paskambinkime joms rytoj (ir sekančią savaitę, ir nuolat..) ir tiesiog paklauskime, kaip jos jaučiasi, kaip joms sekasi ir palinkėkime geros kloties.. Visoms nuostabioms Mamoms gražiausi sveikinimai ir nuoširdžiausia padėka už didžiausią stebuklą šioje Žemėje – jų besąlygišką Meilę! 🙂