Metai: 2009

E.Keisis: Akašos kronikos

Jei Akašos kronikas įsivaizduosime lyg galingą duomenų bazę ir tikimybių programą, tuomet tai, kas tą programą aktyvuoja, yra žmonių laisva valia ir kūrybinė energija. Egzistuoja kiekvieno likimo “potencialus piešinys“, bet tai, ką žmogus padarys su savo gyvybine energija ir likimu, priklauso tik nuo jo laisvos valios. Nieko nėra iš anksto numatyta, išskyrus tendencijas, talentus ir siekius.

“Skaitymuose“ žmonėms nuolat buvo primenama, kad kiekvienas individas žino (per intuiciją ir jausmus), ką gyvenime reikia daryti ir kaip vystyti savo geriausias savybes ir talentus, taikant dvasinius principus ir idealus. E.Keisis pabrėždavo, kad žmonės sėkmingai dvasiškai augs tuomet, kai jie tiesiog darys gyvenime tai, ką patys laiko tinkamu ir labiausiai reikalingu, ir, būtinai – kad tai būtų nukreipta pačio žmogaus ir bendrai gerovei. Deja, dažniausiai tarp to žinojimo ir žinių pritaikymo realiame gyvenime yra bedugnė.

Akašos kronikose E.Keisis perskaitė, kad egzistuoja du aspektai, dėl kurių žmogus gali būti tikras. Pirmasis aspektas yra tas, kad žmogaus sielai lemta vystytis ir galų gale suvokti savo santykį su Kūrėju. Antrasis aspektas – savo vystymuisi ir augimui žmogus nuolat “prisitraukia“ konkrečią pamoką. Asmeninės pamokos kartojasi tol, kol jos yra išmokstamos, todėl į besikartojančius negatyvius išgyvenimus ir situacijas turėtume atkreipti ypatingą dėmesį. Joks susitikimas, niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai. Tai sumanymas arba dėsningumas, kurį kiekviena esybė susikuria pati sau, ir daro ji tai priklausomai nuo jos supratimo apie tiesą ir pasirinktų idealų.

Vietoje intelektualių pratimų E.Keisis žmonėms primygtinai siūlė išsirinkti idealus, kurie juos nukreiptų vystyti tokias svarbias savybes kaip meilė, atjauta, altruizmas ir pasiryžimas padėti kitiems, nuolat tobulėjant šiame procese. Idealas – tai motyvuojantis faktorius, kuris yra ketinimo, ir to, kas nulemia žmogaus poelgį, pagrindas. Aukšti dvasiniai idealai vysto harmoningas savybes žmoguje. Jei pasirenkamos konstruktyvios, kuriamosios jėgos, kurios yra Kūrėjo, Žemės, Visatos manifestacija, tuomet žmogus pasirenka kelią, vedantį į aukščiausią sąmoningumą ir būseną, kurią žmonės vadina šventumu.

Mūsų epochoje mes susiduriame su pagrindiniu sunkumu – žmonių įsitikinimu, kad jie yra aplinkybių aukos. Dažniausiai sunkumai ir pamokos, iškylančios prieš žmones, traktuojamos kaip atsitiktinės išorinės aplinkybės, neturinčios jokio ryšio su žmogaus mąstymu ir veikla. Toks klaidingas suvokimas parodo gyvenimą lyg nevaldomą chaosą, tačiau šis chaosas ir yra mūsų pačių “kūryba“. Priežasties – pasekmės dėsnis veikia nepriklausomai nuo to, suprantame mes jį ar ne. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jei gyvenime nesiseka, tai automatiškai esame blogi – ne, tiesiog mes nematome, nesuprantame savo mąstymo ir elgesio pasekmių. Pamatę pasekmes, neišvengiamai atseksime ir priežastį.

Dar vienas iš mūsų supratimo sunkumų yra tas, kad mes pernelyg dažnai fokusuojamės į tai, kad “darytume“, o ne į tai, kad “būtume“. Tai gesina sąmoningumą. Pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas – tai sąmonės ir asmeninio suvokimo vystymas. Savo energiją dažnai nukreipiame į tai, kad kažką pakeistume, vietoje to, kad pasikeistume patys. Gyvenimo patirtį ir sėkmę matuojame išoriniais pasiekimais, vietoje to, kad įvertintume visą įgytą patirtį.

Siekdami dvasinio augimo, mes dažnai aktyvuojame tokias situacijas, kurios prieš mus iškyla kaip gyvenimo kryžkelės ar krizės. Šiose situacijose mes susiduriame su sąlygomis, sprendimais, pergyvenimais, ir net asmenimis, kurie mums “padeda“ užbaigti tai, kas šiuo metu reikalinga, kad  mūsų siela augtų. Pergyvenimai, kuriuos mes “prisitraukiame“ ir pamokos, esančios šiuose pergyvenimuose, priklauso nuo sprendimų, kuriuos mes padarėme anksčiau, ir kurie atvedė mus į šį momentą.

Šios kryžkelės atitinka galimo vystymosi ir tolimesnės gyvenimo eigos ciklus. Ne veltui sakoma, kad kiekviena gyvenimo krizė – tai nauja pradžia ir naujos galimybės. Daugelis, atsisukę į tokias patirtas krizes pastebės, kad tai buvo vieta ir laikas, kai keitėsi gyvenimo aplinkybės, ir dažnai į gerąją pusę, jei tik mokėmės iš tų krizių. Kai vystome savyje aukščiausius dvasinius aspektus, tokių kryžkelių mūsų “mokymui“ jau nereikia, nes išsiugdę sąmoningumą, pradedame sąmoningai valdyti savo kūrybines jėgas ir gyvenimą.

Tie žmonės, kuriems E.Keisis vykdė Akašos kronikų skaitymus, taip pat ne visada sugebėdavo išsilaisvinti iš pojūčio, kad jie yra gyvenimo aplinkybių aukos. Bet.. įrašą savo gyvenimo knygoje kiekviena esybė daro pati, priklausomai nuo jos suvokimo apie tiesą, žinojimą ir išmintį jos santykiuose su kitais žmonėmis materialioje egzistencijoje.

Viskas, ką mes darome veikiant protui ar kūnui, užsirašo ir palieka antspaudą sieloje ir Akašos kronikose taip pat, kaip kūniškosios funkcijos sukuria žmogaus kūną. Mums teks susitikti su visais tais antspaudais, kuriuos mes palikome “universalioje duomenų bazėje“.

Dvasinis augimas – nenutrūkstamas procesas. Tegul tie antspaudai bus harmonizuojantys 🙂 .. Niekada nepamirškime, kad esame Kūrėjai 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Edgaras Keisis

Tai garsiausias praeito amžiaus (1877-1945) aiškiaregys amerikietis. Paprastas kaimo vaikinas, neturintis jokio specialaus išsilavinimo, padarė perversmą ne tik medicinoje, bet ir skaitė garsiąsias Akašos kronikas – savotišką visų laikų žmonijos galimybių ir tikimybių duomenų “bazę“. E.Keisis sugebėdavo pasiekti ypatingą transo būseną ir pasitelkti visą žmonijos išmintį. Jis išgydė dešimtis tūkstančių ligonių, tarp jų ir beviltiškus. Amerikos Gydytojų Generalinė asociacija pripažino E.Keisio gabumus ir leido jam oficialiai užsiimti medicinine praktika.

Viskas, ką seansų metu E.Keisis skaitė iš Akašos kronikų, buvo numeruojama ir kruopščiai užrašinėjama jo padėjėjos. Diagnozės ir pasiūlyti gydymo būdai būdavo stebėtinai tikslūs ir veiksmingi. Seansai buvo vadinami skaitymais. E.Keisis nuolat pabrėždavo, kad tėra tarpininkas ir neprisiskirdavo sau informacijos, kurią skaitė, autorystės. Jam net nebuvo privalu būti viename kambaryje su klientu, dauguma seansų – skaitymų būdavo atliekami ir per atstumą. Kas yra tos paslaptingosios Akašos kronikos?

Žodis “akaša“ sanskrito kalba reiškia “beribė erdvė“. Tai ne tik įvykiai, bet ir galimybės, tikimybės, potencialai ir visų sielų istorijos – visa, kas buvo įvykę žmonijos istorijoje, taip pat visi archetipai, kurie formuoja žmonių elgesio modelius. Tai galime įsivaizduoti kaip kompiuterinę programą, kuri labai tiksliai leidžia numatyti kiekvieno poelgio rezultatą. Tos programos dėka įmanoma ne tik numatyti kiekvieno asmeninę ateitį, bet ir analizuoti sprendimų pasekmes ir įtaką, kurią tie sprendimai daro ne tik aplinkiniams, bet ir visai žmonijai.

Ta programa tokia detali, kad gali tiksliai numatyti, kiek ir kaip mažiausia permaina žmogaus mintyse, poelgiuose ir sprendimuose gali įtakoti visus tikėtinus ateities variantus. Visas šitas begalinis skaičiavimo procesas reikalingas tam, kad į vieną vietą suvestų žmones ir įvykius, kad tie žmonės gautų galimybę geriausiu būdu išmokti pasirinktas pamokas, būtinas asmeninei transformacijai ir dvasiniam augimui.

Ateitis nėra kažkas sustingusio ar nulemto. Tai serija tikimybių ir galimybių, vedančių nuo vienos situacijos prie kitos. Šiuo požiūriu žmogaus “likimas“ nulemtas lygiai tiek, kiek žmogus pasinaudoja savo laisva valia. Edgaras Keisis, vykdydamas savo skaitymus, nuolat perspėdavo savo klientus, kad atrinks tik tą informaciją, kuri geriausiu būdu jiems padės įvykdyti užduotį, dėl kurios jie pasirodė Žemėje.

Kiekviena siela kiekvieną pergyvenimą gauna savo vystymuisi. Kiekvienas žmogus turi tokį sudėtingą prieštaringų emocijų ir elgesio stereotipų kompleksą, kad galutinis rezultatas visiškai priklauso nuo individo. Dažnai, skaitydamas Akašos kronikas, E.Keisis matydavo skirtingas žmogaus galimybes gyvenime: tą, kuri yra, ir tas, kurios galėjo būti. Gyvenime svarbiausia yra tai, kaip žmogus pasinaudoja suteiktomis jam galimybėmis, ir sprendimai, dėl kurių gyvenimas gali įgauti įvairiausių krypčių.

Viskas, ką išgyvena siela, turi savo priežastį. Priežasties – pasekmės dėsnis yra nekintantis ir nepriklauso nuo asmens pasirinkimo. Nuo individo priklauso pasirinkimas – tai faktorius, kuris keičia rezultatą (pasekmę). Kokį pasirinkimą – priežastį bepasirinktų žmogus, jis visada išgyvens to pasirinkimo pasekmes. Ateitis priklauso nuo to, ko žmogus nuspręs imtis susidariusiose situacijose. Kiekvieną akimirką individas atsako už tą gyvenimą, kurį jis nusprendė gyventi.

Jei pasirenkame konstruktyvias, kuriamąsias, pozityvias jėgas, tuomet jos veda į sąmoningumą, vienybę su Kūrinija ir harmoniją. Jei esame prisirišę tik prie materialumo, instinktyvaus prado, egoizmo ir pasirenkame ambicijas, šlovę ir tuštybę, tai ir gauname tai, kas mus griauna, sukelia nepasitenkinimą, ligas kūnui, nerimą protui ir sielos slopinimą.

Kyla klausimas: ar kiekvienam prieinamos tos paslaptingos Akašos kronikos? E.Keisis teigė, kad prieinamos, tereikia dėmesio ir sąmoningumo. Kiekvienas iš mūsų panašus į personalinį kompiuterį, kuris pajungtas į bendrą sistemą – Akašos kronikas. K.G.Jungas tai vadino kolektyvine pasąmone. Mes galime “įeiti“ į centrinę duomenų bazę aukšto sąmoningumo pagalba, per sapnus, per aiškų Visatos dėsnių suvokimą arba per kitas, kiekvienam individualiai suvokiamas ir prieinamas priemones.

Akašos kronikos yra impulsas, pritraukiantis prie mūsų tai, kas mums šiuo metu reikalinga. Tik nuo mūsų pasirinkimo ir sprendimų priklauso tai, ką išgyvename. Akašos kronikos – lyg universalus superkompiuteris, tiksliai atsekantis ir chronometruojantis viską, kas jam pateikta. Ką pateiksime, priklauso tik nuo mūsų. Jei momentas išnaudojamas teisingai, tuomet pateikiamas sekantis, jei ne – situacija kartojama. Galimybė dvasiškai vystytis yra visada.

Apie tai – sekantį kartą 🙂 .

Sveikata

Išmintis byloja, kad sveikas kūnas ir sveika siela yra neatsiejami. Visi sveikatingumo sistemų autoriai pabrėžia, kad žmogus yra sąmoninga būtybė ir savo mintimis valdo savo gyvenimą. Besirūpindami savo kūnu, turime atkreipti dėmesį ir į savo mintis, nes jie veikia vienas kitą. Jei rūpinsimės tik kūnu, o mintys bus kupinos baimių ir abejonių dėl sveikatos, tai kursime neprognozuojamą chaosą.

Įdomu tai, kad beveik visi sveikatingumo sistemų kūrėjai savo sistemas sukūrė remdamiesi asmenine patirtimi, nes buvo silpnos sveikatos. Kurdami tas sistemas jie ne tik pasveiko, bet ir padėjo daugeliui žmonių. K.Niši sakė, kad tik sunkiai sirgdamas suprato, kad tam, kad pilnaverčiai gyventų ir pasiektų savo tikslų, jam tiesiog būtina gera sveikata. Gydytojų nuostabai jis pasveiko – išstudijavęs daugybę knygų ir tuo pačiu sukūręs savo sveikatingumo sistemą. Tą patį galima pasakyti ir apie P.Bregą, ir mūsų Vydūną.

Liga yra disharmonija, organizmo “pastaba“ apie netvarką kūne, neteisingą gyvenimo būdą. Tai signalas, į kurį turime reaguoti. Daugumai žmonių liga yra kliūtis, kurią stengiamasi kuo greičiau pašalinti ir toliau taip pat neteisingai gyventi. Norima ne pasveikti, o atsikratyti ligos. Liga laikoma atsitiktinumu, likimo smūgiu, kai vieni suserga, o kiti lygiai taip pat atsitiktinai nesuserga. Signalą užslopiname vaistais ir toliau gyvename principu “niekada negali žinoti kada užklups liga“..

Nurašome viską likimui, bet ar susimąstome, kas mums tą likimą “skiria“? Didžiąja dalimi – mes patys, ir mes patys sprendžiame – nešame užmestą kryžių ar sąmoningai kuriame savo gyvenimą. Likimas yra mūsų rankose ir mes kiekvieną akimirką galime jį keisti. Mūsų gyvenimas kaip veidrodis atspindi mūsų mąstymą.

Jei mintyse harmonija, tai harmonija vyrauja ir organizme. Bet kokia pusiausvyros stoka sukelia įtampą, o įtampa blokuoja laisvą gyvybinės energijos srautą. Galime sveikai maitintis, sportuoti, grūdintis ir tuo pačiu metu turėti baimių ir abejonių dėl savo sveikatos. Arba atvirkščiai – pripažinti sveikatos principus tik teoriškai, o praktiškai nedėti tam jokių pastangų.

Liga yra fizinė dvasinės nedarnos išraiška, jos nepašalina tabletės, injekcijos ar operacijos. Tam, kad būtume sveiki, pirmiausiai reikia keisti mąstymą ir gyvenimo būdą. Daugelyje šalių atlikti tyrimai rodo, kad yra tiesioginis ryšys tarp sveikatos būklės ir psichinės būklės bei gyvenimo būdo. Trumpai tai įvardinama kaip sąmoningumo ir savidisciplinos stoka, neteisinga mityba, judėjimo trūkumas, žalingi įpročiai bei asmeniniai įpročiai, kurie sukelia stresą.

Pasaulyje yra žmonių, ir net tautų, kurios nežino, kas yra liga. Jiems nereikia vaistų ir ligoninių ir jiems yra natūralu, kad niekada nesirgęs žmogus sulaukia 100 ir daugiau metų ir po ilgo, pilnaverčio gyvenimo oriai palieka savo kūną ir iškeliauja į anapilį. Sveikata yra natūrali mūsų būsena. Nereikia kažkokių nežemiškų pastangų, kad būtume sveiki, tiesiog turime nustoti nenatūraliu, netinkamu elgesiu ir mąstymu ardyti savo sveikatą.

Tai svarbu dar ir dėl to, kad esame pavyzdys savo vaikams. Mes dedame pagrindą jų gyvenimui ir sveikatai. Savo namuose nuo pat gimimo skiepijame vaikams požiūrį į gyvenimą, mitybos įpročius, gyvenimo būdą, mąstymo būdą, bendravimo įgūdžius, požiūrį į žalingus įpročius. Vaikai perima mūsų gyvenimo modelį. Žinoma, poveikį daro ir visuomenė, bet pagrindų pagrindas yra šeima.

Visose sveikatingumo sistemose, kurios padėjo daugeliui žmonių, išskiriami sveikatos pamatai yra pilnavertė mityba, judėjimas, sąmoninga būtis, atsipalaidavimas ir miegas, vanduo, grynas oras, pozityvus mąstymas. Visa tai atrodo labai paprasta, bet pradžioje tam reikia sąmoningų nuolatinių pastangų, o paskui tai tiesiog tampa gyvenimo būdu.

Kaip sako K.Tapperweinas: jei apkūnūs žmonės mažiau valgytų, o visi kiti valgytų tik sveiką maistą, rūkaliai mestų rūkyti, geriantys alkoholį – mestų jį gerti, tinginiai imtų daugiau judėti.. ir jei visi teisingai kvėpuotų ir teigiamai galvotų, būtų galima išgelbėti žymiai daugiau gyvybių ir išvengti ligų, nei tai galima padaryti naudojant brangiausius šiuolaikinės medicinos metodus..

Realybė visada pasirengusi įgauti pageidaujamą formą. Kurkime sveikus, gyvenimą ilginančius pozityvius įsitikinimus ir sekime jais. Tuomet problemos taps galimybėmis, ligos – sveikata, apatija – kūrybingumu ir gyvenimo džiaugsmu 🙂 ..

Vitaminai

Valgydami pilnavertį maistą, mes pilnai aprūpiname savo organizmą visomis būtinomis medžiagomis, tarp kurių vieni svarbiausių yra vitaminai. Jie yra būtini organizmui, nes dalyvauja daugelyje biocheminių procesų, kurių metu maistas paverčiamas energija. Vitaminai svarbūs ir daugelio organizmo funkcijų palaikymui ir naujų kūno audinių susidarymui.

“Vita“ lotyniškai reiškia gyvenimą, ir tai pilnai išreiškia vitaminų svarbą žmogui. Be vitaminų gyvenimas neįmanomas, ilgalaikis jų trūkumas pasireiškia įvairiais simptomais. Tai nuovargis, apetito stoka, irzlumas, apatija, nesugebėjimas susikoncentruoti, miego sutrikimai, lūpų kampučių trūkinėjimas, nagų ir plaukų trapumas, odos sausumas, sumažėjęs organizmo atsparumas. Visus vitaminus, išskyrus vitaminą D ir niaciną, organizmas gauna iš išorės.

Vitaminų yra trylika. Keturi iš jų – A, D, E ir K yra tirpūs riebaluose, jų pirmiausia yra riebiame maiste. Vandenyje tirpstantys vitaminai yra aštuoni B grupės vitaminai ir vitaminas C. Šių vitaminų yra daugumoje maisto skysčių ir sultyse. Riebaluose tirpstantys vitaminai yra greičiau absorbuojami su karštu maistu. Vitaminą C taip pat geriau absorbuojamas su karštu maistu, nes tai pagerina geležies įsisavinimą iš maisto.

Kaupiami organizme visi vitaminai, kurie yra tirpūs riebaluose, taip pat vitaminas B12. Visų kitų vitaminų perteklius pašalinamas su šlapimu. Taigi, vitaminų kiekį turime nuolat papildyti. Tam, kad gautume juos visus, turime valgyti labai įvairų, kokybišką, be cheminių priedų maistą. Mokslininkų nuomone, dirvos nualinimas, klimato kaita, daržovių ir vaisių brandumo laipsnis ir surinkimo metodai, transportavimas ir sandėliavimas – visa tai turi įtakos vitaminų kiekiui maiste.

Nustatyta, kad vos prieš dešimtį metų vaisiai, daržovės ir grūdai buvo nuo trijų iki dešimties kartų vertingesni. Vedamos vis naujos, išoriškai patrauklios augalų veislės, kurios tinkamos ilgai sandėliuoti, bet juose vis mažiau naudingų medžiagų. Todėl ir silpsta žmonių atsparumas ligoms ir atsiranda vis naujų ligų, susijusių su gyvybiškai svarbių organizmui medžiagų trūkumu.

Pagrindinės sąlygos, kad organizmas gautų visas reikalingas medžiagas – įvairus maistas ir pakankamas jo kiekis. Kasdien turėtume valgyti daržoves ir vaisius, grūdinius produktus, pieną ir kiaušinius, taip pat turtingus baltymų maisto produktus. Jei jaučiamės žvalūs ir energingi, retai sergame peršalimo ligomis, gerai miegame, tuomet galime daryti išvadą, kad maitinamės optimaliai.

Visi vitaminai yra vienodai svarbūs organizmui. Mokslininkai dietologai nuolat vykdo tyrimus ir sudaro įvairių maisto produktų sąrašus, kurie geriausiai aprūpina organizmą visomis būtinomis medžiagomis. Tai obuoliai, kriaušės, trešnės, bananai, ananasai, greipfrutai, mandarinai, juodieji serbentai, apelsinai, citrinos, braškės, melionai, papajos, kyviai, mėlynės, datulės, pomidorai, ankštiniai augalai, riešutai, rupių miltų duona, alyvuogių aliejus, žuvis, rūgštūs pieno produktai, ir net.. nedideli kiekiai juodojo šokolado 🙂 ..

Ir dar svarbus klausimas – kas trukdo pasisavinti vitaminus, o gal net pražudo? Pirmiausia – maisto gaminimo būdas. Stenkimės gaminti šviežią maistą, nepridėkime cheminių priedų, kurių dabar gausu prieskoniuose. Nekepkime, nevirkime maisto ilgai ir aukštoje temperatūroje. Nerekomenduojama maisto produktų ilgai mirkyti ir smulkiai pjaustyti. Menkaverčiai yra pusfabrikačiai, pagamintas ir po to užšaldytas maistas. Žalingi įpročiai, ilgalaikis vaistų vartojimas taip pat žudo vitaminus.

Atidūs savo mitybai turėtų būti vegetarai, sportininkai, dirbantys fizinį darbą žmonės ir besilaikantys dietų žmonės. Žinoma, yra ir alternatyva: maisto papildai ir vitaminai, siūlomi farmacininkų. Tai gera alternatyvi laikina priemonė – šaltuoju periodu, pavasarėjant ar po ligų. Bet.. visi suprantame, kad sveikiausia žmogui visada yra tai, kas natūralu. Natūralių vitaminų koncentratą galime gauti, išgėrę ir šviežiai spaustų sulčių.

Viskas mūsų rankose, tereikia dėmesio sau 🙂 .. Sveikata – daugiau nei ligų nebuvimas. Kai žmogus sveikas, jis ne tik nejaučia jokių nemalonių simptomų, bet ir yra gyvybingas, kūrybingas, trykšta energija ir gali džiaugtis gyvenimu 🙂 . Visiems nuoširdžiai to linkiu 🙂 .

Stiprinamės natūraliomis priemonėmis

Yra daug natūralių priemonių imunitetui stiprinti. Vasarą tai padaryti lengviau, bet ir šaltuoju periodu yra patikrintų būdų gerai sveikatai palaikyti. Pirmiausia, žinoma, pilnavertė mityba, judėjimas, grynas oras ir vandens procedūros. Dar senovės kinai sakydavo: “ Medicina turi nuspėti ligų priežastis ir gydyti pirmiausia maistu, o tik po to vaistais “.

Šaltuoju periodu didesnis maisto kiekis turėtų būti karštas arba šiltas – tai atitinka gamtos dėsnius. Vaisių ir daržovių taip pat turėtų būti pakankamai – juk tai vitaminų ir mikroelementų šaltinis. Nepamirškime šviežiai spaustų vaisių ir daržovių sulčių – jos suteiks energijos ir sustiprins. Šiuo periodu rekomenduojama sumažinti cukraus kiekį, nes jis silpnina imunitetą.

Patariama daugiau valgyti žuvies, geltonos ir žalios spalvos daržovių, gerti raudonų sulčių – vyšnių, spanguolių, bruknių, serbentų ir t.t.. Valgyti maistą, turintį cinko – tai avižų dribsniai, pieno produktai, jūriniai augalai, kviečių daigai. Taip pat daugiau produktų, turinčių vitamino C – tai svarainiai, erškėčių vaisiai, visi citrusiniai vaisiai, šermukšnių uogos. Naudingi ir riešutai – juose gausu vitaminų, mikroelementų ir daug naudingų baltymų.

Sveikatą stiprinančių produktų didžiulis pasirinkimas, kiekvienas galime pasirinkti tai, ką mėgstame ir kas tinka. Imuniteto stiprinimui profilaktiškai galime naudoti ir bičių produktus – medų, bičių pienelį, žiedadulkes. Peršalimo ligų profilaktikai ruošiamas toks mišinys: lygiomis dalimis imbiero šaknis ir citrina su žievele sumalamos arba sutarkuojamos smulkia tarka ir sumaišomos su tiek pat medaus. Geriama po šaukštelį kelis kartus per dieną.

Profilaktiškai patariama gerti kursais, pakaitomis purpurinių ežiuolių, ramunėlių, medetkų, gervuogių arbatas. Imunitetui sustiprinti naudojamas ir pušų spyglių gėrimas: 40 g pušų spyglių ir vienos citrinos žievelę užpilame stikline vandens ir paviriname ant silpnos ugnies pusvalandį. Kai atvės, nukošiame ir išspaudžiame į mišinį vienos citrinos sultis, įdedame 10 g medaus, gerai išmaišome. Geriame po šaukštelį keliskart dienoje.

Jei jau susirgome, būtinai kreipkimės į gydytoją ir klausykime jo nurodymų. Jei gydydamiesi norime naudoti liaudiškas priemones, pasitarkime su gydytoju – ar galima tai derinti su vaistais. Jei karščiuojame, gerkime kuo daugiau rūgščių šiltų skysčių, taip pat liepžiedžių, aviečių lapų ir stiebų arbatas, susilaikykime nuo valgymo, dažniau vėdinkime patalpas. Atsigulkime, nes sergant būtina ramybės būsena, kad organizmas galėtų mobilizuoti visas jėgas ligos įveikimui – padėkime sau..

Ir nepamirškime, kad yra augalų, kurių gydomasis poveikis panašus į antibakterinių preparatų, liaudies medicina juos vadina natūraliais antibiotikais. Juos galime naudoti, kai pajutome pirmuosius peršalimo požymius. Manoma, kad geriausiai iš visų augalų infekciją įveikia česnakas. Jis pasižymi ryškiu antimikrobiniu, priešgrybeliniu veikimu ir todėl vartojamas burnos ertmės, gerklės uždegimams gydyti.

Susirgus angina ar gerklės uždegimu, patariama tris kartus per dieną lėtai nuryti po šaukštelį šviežių česnako sulčių, jas galima sumaišyti su tokiu pat kiekiu medaus. Daug česnako nepatartina valgyti sergant kepenų, inkstų, skrandžio ar žarnyno ligomis. Na, o specifinį česnako kvapą panaikinsime arba sušvelninsime, pakramtę petražolių, kmynų, gvazdikėlių, mėtų ar anyžių.

Augaliniams antibiotikams priskiriami ir krienai – jais gydomos infekcinės viršutinių kvėpavimo takų ligos, angina, tonzilitas. Tam ruošiami krienai taip: sutarkuojame krieno šaknį (man rodos, jau betarkuojant nuo visko galima pasveikti 🙂 ), praskiedžiame vandeniu 1:10 ir skalaujame burną ir gerklę kelis kartus per dieną. Šios sultys labai veiklios ir prieš virusus.

Didžioji nasturta veikia ir kaip antibiotikas, ir stiprina imunitetą. Susmulkintus nasturtų žiedus galime dėti į salotas, taip pat galime pasigaminti ir antpilą. Arbatinį šaukštelį didžiosios nasturtos žiedų užpilame stikline verdančio vandens, uždengiame ir palaikome nusistovėti, paskui nukošiame. Šį antpilą galime maišyti su kitomis peršalimo ligas gydančiomis arbatomis.

Augalinės kilmės antibiotikas yra ir vaistinis rėžiukas. Jis didina organizmo atsparumą, stiprina imunitetą, veikia dezinfekuojamai, valo kraują ir gerina medžiagų apykaitą. Didesni jo kiekiai nepatartini sergantiems skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige bei šlapimtakių uždegimu. Gydymui geriamas antpilas: 4 šaukštai vaistinio rėžiuko žolės užpilame dviem stiklinėm verdančio vandens, uždengiame, paliekame nusistovėti, nukošiame ir geriame. Sekantį tokio antpilo kiekį geriame tik po 5 valandų. Dar galima gerti ir rėžiuko sultis – po šaukštelį triskart dienoje, jas patartina skiesti vandeniu.

Kaip matome, liaudiškų priemonių turime pakankamai, belieka pasirinkti, kas kam prie širdies. Vaistažolių dabar gausu vaistinėse. Didžiausias liaudiškų priemonių privalumas – jos natūralios, organiškos, teisingai naudojamos – be jokio šalutinio poveikio. Žinoma, ligai prigriebus, neeksperimentuokime, paklauskime gydytojo patarimo. Realiausia, ką galime padaryti kiekvienas – tai rūpintis savo sveikata 🙂 . Būkime sveiki 🙂 !

Imunitetas

Labai dėkoju visiems už laiškus 🙂 . Šį kartą gavau keletą laiškų su panašiu klausimu – kaip natūraliu būdu sustiprinti imunitetą ir apsisaugoti nuo virusų? Džiugu, kad vis daugiau žmonių supranta, kiek daug nuo mūsų pačių priklauso mūsų sveikata. Mielai pasidalinsiu savo surinkta informacija ir tuo, ką pati išbandžiau ir taikau savo gyvenime 🙂 .

Pritariu išmintingiesiems rytiečiams, kad sveikata yra tvarka organizme. Žmogaus imuninė sistema atlieka labai svarbias funkcijas: saugo genetinį žmogaus pastovumą, gina organizmą nuo infekcinių ligų ir piktybinių ląstelių atsiradimo. Imuninę sistemą sudaro kaulų čiulpai, užkrūčio liauka, limfmazgiai, blužnis, tonzilės, apendicitas. Ši sistema saugo organizmą nuo kenksmingo aplinkos poveikio ir ligų. Kuo stipresnė imuninė sistema, tuo stipresnis visas organizmas, tuo rečiau ir trumpiau sergame.

Kas apsprendžia imuninės sistemos stiprumą ir kodėl ji nusilpsta? Tinkama mityba – tai viena iš pagrindinių sąlygų tam, kad turėtume stiprų imunitetą. Organizmas turi gauti pakankamai vitaminų ir mikroelementų, esančių maisto produktuose. Tik šviežias, mažai apdorotas, šviežiai pagamintas, be cheminių priedų maistas gali užtikrinti gerą imuninės sistemos darbą. Priešingu atveju ji yra pajungiama netinkamos mitybos pasekmėms šalinti ir atitraukiama nuo apsauginės funkcijos.

Dar viena svarbi sąlyga yra judėjimas – grūdinimasis, mankšta ir fizinis darbas. Judant kūnas sušyla, aktyvuojamos visos organizmo sistemos. Žmogus sukurtas judėjimui, kuris žvalina, stiprina ir tonizuoja. Grynas oras taip pat svarbus mūsų imunitetui, nes stimuliuoja organizmą. Imuninės sistemos stiprinimui būtinos ir vandens procedūros: kontrastinis ir paprastas dušas, kūno trynimas drėgnu rankšluoščiu, rankų ir pėdų vonelės, pirtis. Žinoma, labai svarbi ir žmogaus psichologinė būsena.

Štai ir paradoksas: gerėjant gyvenimo sąlygoms ir progresui kylant į aukštumas, žmonės vis daugiau serga, nes silpnėja imuninė sistema. Silpnėja ji tik dėl to, kad neteisingai, net kenksmingai maitinamės, gyvename įtampoje, mažai judame, mažai būname gryname ore, o vandens procedūroms naudojame neįtikėtinus kiekius cheminės kosmetikos, kurią organizmas taip pat turi nukenksminti..

Galime kaltinti ekologiją, nežinomų virusų atsiradimą, klimato kaitą, bet esmių esmė yra tame, kokia yra žmogaus imuninė sistema. Jei ji stipri, tai ir sergame rečiau ir lengviau. Aliname savo imuninę sistemą ir žalingais įpročiais, dažnai nesuprasdami, kokią žalą darome savo organizmui, pajungdami apsaugines organizmo sistemas tų žalingų įpročių pasekmių neutralizavimui.

Žmonija išgyveno sunkiausias epidemijas, ir išgyvendavo tik tie, kurių imuninė sistema buvo stipri. Manau, kad reikia mokytis sveikos gyvensenos ir suprasti, kaip tai svarbu. Kai organizmas užteršiamas ir dėl to silpsta imuninė sistema, mes pradedame sirgti. Hipokratas teigė, kad tokiu būdu organizmas valosi. Peršalimo ligas jis vadino katarsiu ir teigė, kad su organizmo išskyromis iš nosies ir gerklės išeina ir taršalai.

Mūsų laikais taip pat pritariama Hipokratui ir manoma, kad jei žmogus tokiu būdu “valosi“ porą kartų į metus, tai yra visiškai normalu. Jei laikomės visų sveikatos palaikymo taisyklių, tai ir tokių “valymų“ neprireikia, tą gali patvirtinti kiekvienas sveikai gyvenantis žmogus. Šiuo metu priskaičiuojama daugiau kaip 200 įvairių virusų, ir nustatyti, koks jis bus ir apsisaugoti nuo jo farmacininkų siūlomais skiepais praktiškai neįmanoma.

Vienintelis būdas – stiprinti kiekvienam savo imuninę sistemą. Yra vadinamos rizikos grupės – vaikai, seneliai, chroniškomis ir lėtinėmis ligomis sergantys žmonės. Jiems taip pat ypač svarbu maksimaliai sustiprinti savo organizmo apsaugines jėgas visais minėtais būdais.

Ir dar.. susirgę suteikime organizmui taip reikalingą ramybės būseną. Kreipkimės į gydytojus, gydykimės, jei jau susirgome, laikykimės vaistų naudojimo terminų, neužsiimkime saviveikla. Kiekvienas gydytojas, jei pasidomėsime, patars puikių liaudiškų priemonių ir būdų sveikatai atstatyti. Apie liaudiškas priemones – sekantį kartą 🙂 ..

Nepaprastas paprastas molis

Gydymą moliu mūsų dienomis vienas pirmųjų ėmė propaguoti bulgaras I.Jotovas. Moliu gydėsi ir mūsų protėviai. Molis – ekologiškai švarus gamtos produktas. Pagrindinė molio savybė – sutraukti, sugerti. Tai nuosėdinė medžiaga, sudaryta iš mineralų. Turi antiseptinių savybių, gydo uždegimus, odos ligas, valo šlakus iš organizmo, todėl yra puiki pagalbinė priemonė gydant daugelį ligų.

Žemės paviršiuje dažniausiai aptinkamas rudas ar rausvas molis. Raudonasis molis glūdi 10-15 metrų gilyje, jis yra švaresnis. Mėlynasis molis yra dar giliau, yra dar baltasis ir juodasis molis (molio priskaičiuojama apie 40 rūšių). Kuo gilesniame klode yra molis, tuo jis vertingesnis. Jo spalvą apsprendžia jame esantys mineralai, jie suteikia moliui papildomų gydomųjų savybių. Populiariausias – rudas arba rusvas molis, jis randamas upių krantuose, karjeruose, grioviuose. Jei molį naudosime gydymui, pagrindinė sąlyga – kad jis būtų kuo toliau nuo pramoninių vietovių (dėl tų pačių sugėrimo ir sutraukimo į save savybių).

Gydymui naudojama molio masė, molio suspensija ir molio vanduo. Prieš naudojant molis palaikomas saulėje, išrenkamos priemaišos ir akmenukai. Paskui maišant su vandeniu, ruošiami graikiško riešuto dydžio kamuoliukai, jie išdžiovinami ir dedami į stiklinį indą. Šiuos kamuoliukus prieš naudojant tereiks sudrėkinti vandeniu ir daryti iš jų plokštainėlius (aplikacijas), kurie dedami ant gydomos vietos, arba paruošti molio vandenį ar suspensiją.

Molio milteliai parduodami ir vaistinėse. Galime naudoti ir juos, bet, žinoma, visuomet naudingesnis bus molis, kuris bus netoli tų vietų, kuriose žmogus gyvena. Gydomiesiems tikslams labiau tinka savo pačių rankomis paruoštas molis. Molis yra vienkartinio veikimo, todėl panaudotą molį tiesiog užkasame į žemę. Molio veikimas nėra žaibiškas ar greitas, todėl procedūras reikia pakartoti kelis kartus.

Ką gydome moliu? Pirmiausia tai puiki pagalbinė priemonė gydyti uždegiminius darinius ir procesus, odos ligas, įvairius patinimus. Tam daromas molio kompresas iš molio košelės ar plokštainio (apie 2 cm storio), kurie uždedami ant sudrėkintos marlės ar lininio audinio ir dedami ant ligotos vietos. Laikomas valandą, paskui nuimamas, likučiai nuplaunami. Kuo sunkesnis susirgimas, tuo dažniau reikia naudoti molį. Taip gydomos įvairios odos ligos, išbėrimai, votys, mastopatija. Molis tepamas ir aplink žaizdas, nes yra puikus antiseptikas.

Išsiplėtus venoms, du kartus per savaitę ant kojų dedami mėlynojo molio kompresai. Tai numalšina uždegimą ir pagreitina gydymą. Sloga, kaklo skausmai, kosulys taip pat gydomi molio kompresais, kurie dedami ant kaktos ir nosies. Kompresai dedami ir esant nugaros skausmams ar radikulitui. Procedūrų metu ligonis apklojamas, kad sušiltų. Visų spalvų molis taikomas ir kaip kosmetinė priemonė veido odai – iš jo daromos veido kaukės.

Plačiai naudojamos gydomosios molio procedūros ir pirtyje. Molio košele padengiamas visas kūnas, nes molis aktyviai veikia ląstelių medžiagų apykaitos procesus bei riebalinių liaukų funkcijas. Tokia priemonė puikiai gydo ir celiulitą – tereikia košele užteptas vietas apvynioti polietileno plėvele ir pašildyti – pirtyje ar tiesiog papildomai apvyniojus, apie 20 minučių. Atliekant tai reguliariai, oda tampa lygi. Tam geriausiai tinka juodasis molis.

Molingas vanduo taip pat naudojamas masažams pirtyje. Labai veiksmingos ir molingo vandens vonelės, kuriose mirkomos galūnės – rankos arba kojos. Persišaldžius galūnes mirkome apie 20 minučių – tai pagerina savijautą, atgaivina ir palengvina liguistą būseną. Molingą vandenį galima pilti ir į vonią, kurioje pagulime apie pusvalandį. Tokia vonia suteikia lengvumo, žvalumo, tonizuoja. Molingas vanduo ruošiamas taip: šaukštas molio ištirpdomas stiklinėje vandens ir naudojamas procedūroms.

Labai naudingas ir molio vanduo, vadinama molio suspensija. Molio vanduo padeda iš organizmo pašalinti toksinus ir šlakus. Geriama ryte nevalgius, kursas – savaitė, paskui daroma pertrauka. Suspensija ruošiama taip: 1arbatinį šaukštelį molio dedame į stiklinę vandens, išmaišome. Kai nusistovi, išgeriame tik trečdalį molio vandens. Taip daroma tam, kad į organizmą nepakliūtų nepageidaujamų medžiagų. Kuo labiau užterštas organizmas, tuo dažniau reikia kartoti tokius valymo kursus.

Tai tik nedidelė molio panaudojimo gydymui dalis. Ką sudomino – galima pasieškoti specialios literatūros. Žinoma, tai ne panacėja, bet.. ekologiška, prieinama, be šalutinių poveikių, nemokama papildoma gydymo priemonė, kuria, reikalui esant, galime pasinaudoti kiekvienas 🙂 ..

Stresas

Toks įprastas žodis mūsų kasdienybėje, kad dažnai susidaro įspūdis, jog gyvename nuolatiniame strese. Žodynas stresą (angl. stress – įtampa) aiškina kaip įtampos būseną, apsauginių fiziologinių reakcijų visumą, atsirandančių žmogaus arba gyvūno organizme kaip atsakas į nepalankių veiksnių – stresorių, pvz., šalčio, traumų poveikį. Tai reakcija, o ne nuolatinė būsena.

Adekvatus situacijai, trumpalaikis stresas sužadina endokrininę sistemą, priverčia intensyviau dirbti antinksčius, kurie pagamina daugiau stresinių hormonų, pirmiausia – adrenalino. Tokiame fone kinta visų vidinių procesų režimas, organizmas mobilizuojasi. Šioje būsenoje, jei nepasiduodama panikai, priimami greiti optimalūs situacijai sprendimai. Stresas mums padeda pasiekti vidinio mobilizavimosi ribą aplinkybėse, lemiančiose išlikimą.

Mūsų laikais paplitęs kitoks stresas, kuris jau daugeliui tampa gyvenimo būdu. Tai nuolatinė įtampa, kurią sukeliame sau patys. Stresas gali tapti toks įprastas, kad be jo gyvenimas gali pasirodyti keistas. Nuolatiniame strese gyvenantis žmogus, jo nejausdamas, anot psichologų, pasijunta tarsi kažką praradęs, todėl nesąmoningai kuria sau vėl ir vėl tokią būseną. Tai neadekvatus, nenaudingas stresas, gyvuojantis tik dėl įtemptos būsenos.

Priežasčių įtampai ieškoma visur: tai darbas, pinigai, pokyčiai gyvenime, nepasitikėjimas, baimė dėl sveikatos, bendravimas – sutuoktiniai, vaikai, draugai, kaimynai, naminiai gyvūnėliai.. Jeigu stresinė situacija tampa įprastiniu reiškiniu, ji pradeda blokuoti organizmo savireguliacinį mechanizmą ir pradedami pernelyg eikvoti vidiniai rezervai. Ilgalaikis, pastovus stresas – pastovios neigiamos emocijos, todėl reikia bijoti ne streso, o atkreipti dėmesį į savo mintis – pagrindinę streso mitybinę terpę. Nebus šios terpės, nebus ir sąlygų stresui tarpti.

Kiekviena mintis pagimdo nervinį impulsą, kuris savo ruožtu pasireiškia organizme vienokių ar kitokių biocheminių ir fiziologinių reakcijų pavidalu. Bet kuri mintis sukelia atitinkamą emociją. Kokią situaciją bespręstume, mes visų pirma susiduriame su savimi, savo vidiniais stabdžiais, kurie gali kurti konfliktą. Kai šis vidinis konfliktas pažengia per toli, atsiranda įtampa. Negatyvaus mąstymo stereotipai, psichologiniai barjerai ir nuostatos kuria nuolatinį stresą.

Realių stresinių situacijų gyvenime nėra daug. Jei turime įprotį gyventi įtampoje, tai ir realioje stresinėje situacijoje nesugebėsime mobilizuotis ir pulsime į paniką. Stresinis smūgis, kurį patiria mūsų psichika, yra tiesiogiai proporcingas mūsų požiūriui į stresinę situaciją. Protas ir kūnas, nuolat kamuojami įtampos, nebegali veikti greitai. Dirglumas ir nervingumas trukdo susikaupti, daromos klaidos.

Stresas – tai ramybės priešingybė. Neįmanoma tuo pačiu metu būti apimtam streso ir ramiam – nei fiziškai, nei emociškai. Kaip ir viskas šiame pasaulyje, taip ir stresas paklūsta priežasties – pasekmės dėsniui: turi kažkas įvykti, kad sulauktume tam tikrų pasekmių. Gali atrodyti, kad nevaldome savo įtampos ir stresinės būklės, bet mes visada turime pasirinkimą: būti įtampoje ar ne, reaguoti ramiai ir ieškoti sprendimų, ar blaškytis.

Kaip įsisukame į stresinę būklę? Psichologai įvardina vieną pagrindinę priežastį: per dideli reikalavimai sau ir.. kitiems. Turime suprasti, kad viską idealiai daryti negali nė vienas žmogus. Per didelis griežtumas sau žlugdo pasitikėjimą savimi ir stabdo kūrybiškumą bei tobulėjimą. Bandymas kuo daugiau nuveikti, per didelis dėmesys detalėms ir antraeiliams dalykams, prioritetų nebuvimas – visa tai gimdo stresinę būklę.

Ką daryti, jei jau esame nuolatiniame strese? Pirmiausia pripažinkime sau, kad esame įtampoje ir kenčiame nuo streso – tai labai svarbu. Toliau išsiaiškinkime, kas mums sukelia stresą, galime net sudaryti situacijų sąrašą. Ir galiausiai nuspręskime padaryti viską, kad sumažintume stresą ir visiškai jį pašalintume iš savo gyvenimo. Darykime viską, kas nuo mūsų priklauso, o jei negalime keisti situacijos, keiskime požiūrį į ją.

Kam to reikia? Pirmiausia mūsų pačių gyvenimo kokybei ir sveikatai. Daug geriau ką nors veiksmingai padaryti, kad pakeistume aplinkybes, nei pasiduoti sekinančiam stresui. Seniai pripažinta, kad stresas vienaip ar kitaip prisideda prie įvairių ligų atsiradimo. Kai esame apimti streso, mūsų kūnas negali veikti harmoningai: mes tiesiog stokojame visų būtinų sudėtinių geros sveikatos elementų ir kūno apsauginis mechanizmas lengviau pažeidžiamas mikrobų, virusų ir aplinkos poveikio.

Mūsų gyvenimo tempas pilnai priklauso nuo mūsų. Nuolatinis jaudinimasis ir nerimavimas kuria begalines stresines situacijas. Mokykimės atsipalaiduoti, nesureikšminkime smulkmenų iki problemų dydžio. Skirkime tikrą stresinę situaciją nuo mūsų pačių sukurtos. Iškilusioms problemoms ieškokime sprendimų, nepaskęskime emocijose. Savo namuose kurkime ramybės ir stabilumo oazę, kur galime aptarti iškilusius sunkumus ir paremti vienas kitą. Nepamirškime ir humoro jausmo – tai geriausias vaistas įtampai mažinti 🙂 ..

Laikas

Laikas nėra toks pastovus, kaip gali atrodyti. Visi esame patyrę valandų, kurios eina lėtai, ir valandų, kurios prabėga greitai. Tai nėra vaizduotė ar jutimas. Dar Aristotelis teigė, kad dvasiniame pasaulyje viskas juda ratu, o materialiame pasaulyje – veikiant jėgai, dabar vadinamai gravitacija – viskas juda viena linija. Priklausomai nuo to, kiek išnaudojame savo dvasinį potencialą, laikas plečiasi arba traukiasi: jis išgyvenamas arba “prabėga“.

Kai pajungiama dvasinė plotmė, laikas tarsi prasiplečia. Viskas, kas egzistuoja aukštesnėse dimensijose, yra amžinas “dabar“. Joje atsiradusi idėja akimirksniu realizuojasi nuo pradžios iki pabaigos. Kiekvieno žmogaus aukštesnysis “aš“ viską patiria kaip visumą, o ne kaip atskiras dalis ar epizodus. Tam, kad turėtume tokį laiką praplečiantį matymą, būtinas ryšys su intuicija ir aukštas sąmoningumas.

Aukštas sąmoningumas yra sugebėjimas būti sąmoningu čia ir dabar. Viskas, į ką mes fokusuojame savo dėmesį, tampa mūsų gyvenimo realybe. Ten, kur mūsų dėmesys, ten ir mūsų kuriamoji energija. Jei blaškomės tarp praeities nuoskaudų ar ateities iliuzijų, nesame sąmoningi kūrėjai. Tuomet laikas bėgte bėga, nes nuolat susiduriame su savo nesąmoningos kūrybos pasekmėmis ir turime jas įveikti. Gyvenimas bėga, atrodo nevaldomas.

Mes galime pakeisti, praplėsti laiką, būdami dabartyje ir koncentruodamiesi tik į tai, ką darome šiuo momentu. Mūsų veikla turėtų būti mūsų dalis, o ne kažkas šalia mūsų. Menininkai gerai pažįsta tokius momentus, kai juos pagauna įkvėpimas ir laikas tarsi išnyksta. Tai prieinama kiekvienam žmogui, tereikia išmokti išgyventi tai, ką darome ir pajusti vienybę su savo veikla, kokia ji bebūtų – darbiniai projektai ar buities darbai.

Būsenoje “čia ir dabar“ mes peržengiame įprastinio laiko ribas ir galime atlikti didžiulius darbus, “normaliomis sąlygomis“ reikalaujančių kelių valandų, per.. keliolika minučių. Jei nesusitapatiname su tuo, ką darome, tai veikiame įprastu, fiziniu, nuosekliu laiku ir darbams atlikti reikia daugiau laiko ir pastangų. Kai esame vienybėje su laiku, mes praplečiame savo galimybes, nes aukštesnėje laiko dimensijoje viskas vyksta lengvai.

Norint pasiekti tokią būseną, pirmiausia turime atkreipti dėmesį, ką mąstome ir kaip kalbame apie laiką. Atsisakykime sakinių: “Aš visada vėluoju.. man nuolat trūksta laiko.. neturiu laiko.. nieko nespėju..“. Mūsų mintys ir žodžiai kuria mūsų realybę, todėl visų mus ribojančių nuostatų turime atsisakyti. Pradėkime galvoti, kad turime laiko viskam tiek, kiek reikia, kad viską spėjame laiku ir visada dirbame noriai ir entuziastingai – tokios mintys ir žodžiai greitai pakeis realybę.

Rūpestis ir nerimas dėl būsimų darbų taip pat atima daug energijos ir laiko. Tokie darbai paprastai lieka neužbaigti arba visiškai nepadaryti. Jei yra kažkas, ką nuolat atidedame, tai gali reikšti, kad mums to nereikia, arba kad yra kažkas svarbesnio, ką turime atlikti šiuo metu. Darbai, daromi su įtampa ir spaudimu išsekina ir dažnai yra nenaudingi. Dažniau įsiklausykime į savo jausmus, į kūno kalbą (gal tiesiog reikia poilsio?) ir pasitikėkime tuo. Tada darbas vyks greičiau ir džiaugsmingiau.

Dažniau vadovaukimės ir pasitikėkime savo intuicija – ji nuves ten, kur norime daug greitesniu keliu. Turime pasitikėti savimi, savo intuicija, nes mūsų aukštesnysis “aš“ visada nukreipia mus į aukštesnįjį gėrį, nes “mato“, kas vyksta ir vyks ir siunčia mums vidines “žinutes“. Vadovaudamiesi intuicija, kursime viską taip greitai, kad liks laiko ir kitai naudingai veiklai. Ir, atvirkščiai – kuo daugiau vadovausimės logika, kuo dažniau sudarinėsime darbų sąrašus ir jais vadovausimės, tuo labiau skubantys pasijusime..

Logika – tai tik ribotas mūsų mąstymo instrumentas, o ne pats mąstymas. Ji tik apdoroja informaciją, bet nekuria naujos. Paradoksas, bet mąstyti tik logiškai – neįmanoma. Mes negalime apskaičiuoti, kada ką daryti remiantis logika ir tuo pat metu būti aukštesnėje laiko srovėje, kur viskas vyksta lengvai. Intuicijos dėka žmogus akimirksniu pamato, pajunta visą vaizdą ar mastymų rezultatą, iki kurio loginis mąstymas niekaip negali nuvesti.

Intuicija atveria pažinimo pasaulį, praplėčia mūsų suvokimą, pripildo mūsų laiką prasme ir džiaugsmu. Jos dėka mes patenkame į aukštesniąją laiko srovę. Keli momentai, žvelgiant iš aukštesnės perspektyvos, gali sutaupyti ne tik kelias valandas, bet net ir kelis mėnesius ar metus nereikalingų veiksmų. Kuo daugiau augsime dvasiškai, tuo efektyviau veiksime gyvenime.

Klausykime savo intuicijos, išmokime būti sąmoningi čia ir dabar, tuomet darysime tik tai, kas tarnauja mūsų aukštesniam tikslui, ir turėsime.. daug daugiau laiko – visą savo laiką 🙂 ..