Metai: 2009

Manoma, kad yra kelios pagrindinės žemo savęs vertinimo priežastys. Pirmoji, labiausiai nepilnavertiškumą įtakojanti priežastis – kaltės jausmas, suformuotas mūsų tėvų dar mūsų vaikystėje. Jis atsiranda, kai tėvai lygina savo vaiką su kitais vaiko nenaudai, kai vertinamas ne vaiko elgesys, o vaikas, ir tai įvardinama žeminančiais “blogas, žioplas..“. Arba kai trokštama, kad vaikai išpildytų suaugusiųjų nerealizuotas svajones.

Nepilnavertiškumą skiepija per daug griežti ir valdingi tėvai, vaiko iniciatyvos slopinimas, taip pat ir žemai save vertinantys tėvai. Antroji žemo savęs vertinimo priežastis – visuomenės įtaka, kai pateikiami siekiamybių “standartai“, kurie dažnai yra nerealūs ir beprasmiški. Tai gali liesti išvaizdą, statusą visuomenėje, aukštos padėties “privalomus“ atributus.

Trečioji priežastis – nesėkmės ir klaidos gyvenime, po kurių padarome žeminančias save išvadas – skaitome save nevykėliais, negabiais, nelaimingais.. Gali būti ir kelios žemo savęs vertinimo priežastys, kurios gali pradėti įtakoti mūsų elgesį. Nepilnavertiškumas turi daug formų ir pasireiškimų, kurie leidžia išsisukti nuo nemalonių situacijų. Tai tarsi alibi, leidžiantis laikinai išvengti susitikimo su realybe ir paslėpti nepasitikėjimą savimi. Ilgainiui toks elgesys tampa įpročiais, kurie pradeda valdyti gyvenimą.

Psichologai išskiria kelis pagrindinius menkai save vertinančio žmogaus įpročius. Pirmasis – dėmesio ir pritarimo būtinybė. Tokiems žmonėms būtina nuolat girdėti, kad jie viską daro gerai ir teisingai, kad jie vertinami ir suprantami, yra gražūs, mylimi ir gerbiami. Antrasis įprotis – skundai ir kaltinimai. Kaltinami kiti ir skundžiamasi jais, nes nepriimamas faktas, kad patys atsakome už tai, kas su mumis vyksta. Žeminant ir kaltinant kitus, tarsi sustiprinama savo paties padėtis.

Trečiasis žemai savęs vertinančio žmogaus įprotis – perdėtas pataikavimas sau. Tokie žmonės jaučiasi nuskriausti ir stengiasi patenkinti visus savo įgeidžius: persivalgo, svaiginasi arba rūko, taip kompensuodami savęs neigimo jausmą. Toks elgesys laikinai atitolina realybę ir didėjantį pasikeitimų poreikį. Ketvirtasis įprotis – savęs gailėjimas. Dėl savo priklausomo charakterio nuolat pritraukiami žmonės, kurie žemina ir skaudina.. ir tokiu būdu vaidinamas amžinas pasigailėjimo vertas nelaimėlis.

Penktasis įprotis – “kaukių“ keitimas. Žemai vertinantys save žmonės nenori aplinkiniams parodyti savo įsivaizduojamo menkumo, todėl dažnai prisidengia kaukėmis: garsiai kalba, juokiasi, giriasi, elgiasi familiariai, kartais iššaukiančiai.. Šeštasis tokių žmonių įprotis – sunkus bendravimas, nes jie “įsikabina“ į žmonės, reikalauja daug dėmesio, yra kritiški, užsispyrę ir net agresyvūs.. nė vienas iš šių bruožų nepadeda bendrauti.. Septintasis įprotis – atidėliojimas ir delsimas. Dėl nepasitikėjimo savimi ir baimės padaryti klaidų žmogus nedaro visai nieko arba atideda kažkokią veiklą vėlesniam laikui.

Ir paskutinis, išskirtinis įprotis – niūrios mintys ir dažnos depresijos, galinčios pereiti į kraštutines formas.. Nesunku pastebėti, kad visų šių įpročių bendras bruožas – aukos vaidmuo. Kuo toks žmogus beužsiimtų, jis pasirenka aukos vaidmenį. Auka nuslopina savo vidinį potencialą, paklusdama aplinkybėms. Jei jau pastebime keletą tokių įpročių savo gyvenime ir matome, kad tai sisteminis elgesys, reikėtų susimąstyti ir pradėti daryti žingsnius link teigiamo savęs vertinimo.

Teigiamas savęs vertinimas – tai sėkmingo ir laimingo gyvenimo pamatas, pilnavertiškumo pojūtis. Tai ne egoizmas, o savo unikalumo suvokimas. Nėra pasaulyje absoliučiai identiškų žmonių, todėl nėra į ką lygiuotis ir negali būti jokių siekiamybių standartų. Kiekvienas žmogus yra unikalus ir jo gyvenimo kelias yra unikalus ir tam visai nėra reikalo savo gabumais ir pasiekimais stulbinti aplinkinius.

Noras padaryti aplinkiniams įspūdį daro mus nuo jų priklausomais ir žemina mūsų savimonę. Jei norime būti laisvi, turime pradėti vertinti save teigiamai (nes unikalumas jau yra teigiama savybė), kitaip, bėgant metams, savęs vertinimas dar sumažės ir atsidursime tarp žmonių, sėdinčių vienatvėje ir savęs besigailinčių.. Ar gali būti auka laiminga?

Metodikų, žadinančių teigiamą savimonę, yra nemažai – tereikia didelio noro keistis. Teigiamai vertinantis save žmogus yra Kūrėjas, jis pats kuria savo gyvenimą. Kūrėjas – laimingas 🙂 .. Auka – ne.. Ir kiekvienas visada galime pasirinkti vieną iš šių vaidmenų 🙂 . Kaip jūs manote?

Pitagoras savo mokiniams žmogaus prigimtį apibūdino taip: “ Įkalinta siela blaškosi tarp dviejų savo bendrakeleivių, iš kurių vienas – smauglys, spaudžiantis ją savo susuktais žiedais, o kitas – nematomas genijus, kviečiantis ją, kurio buvimą ji jaučia giliai savyje tartum sparnų plazdenimą, lyg nušviečiančius žaibo blykstelėjimus“. Jis labai vaizdingai nusakė žmogaus esybę: smauglys tai žmogaus kūnas, nematomas genijus – dvasia, kūrėjo kibirkštis, o siela – protas ir jausmai.

Žmogaus tobulėjimo kelias yra harmonijos paieškos tarp kūno, sielos ir dvasios. Nuklystame nuo harmoningų paieškų tuomet, kai pasineriame į vienpusiškumą. Nuklydimai pažinimo tikslais gali būti ir naudingi – žmogus daro išvadas, galų gale supranta, ko jam gyvenime reikia ir.. nereikia. Kai atmetame viską, ko nereikia, išsigrynina tikros vertybės. Įstringame tuomet, kai vienpusiškumas tampa gyvenimo būdu.

Pavyzdžiui, vienpusiškumas, tenkinant kūno reikmes. Tokie žmonės rūpinasi tik tuo, kaip skaniai, gurmaniškai pavalgyti, saldžiai pamiegoti, suteikti kūnui įspūdingas formas (kad padarytų įspūdį aplinkiniams), sekti madas, turėti daug daiktų. Jie prisirišę prie visko žemiško. Tai materialistai, kurie viską matuoja pinigais, jei ir deklaruoja kažkokį tikėjimą ar aukštesnį suvokimą, tai tik tam, kad “išmelstų“ savo gražaus gyvenimo prailginimo. Kalbos apie dvasines vertybes su jais – tuščias laiko gaišinimas, nes jų suvokimas – materialiais ekvivalentais.

Dar vienas kraštutinumas – kai žmogus rūpinasi išskirtinai savo siela. Tokie žmonės mėgsta bendrauti, siekia naujų įspūdžių. Jie gali ištisą parą praleisti skaitydami knygas, pamiršdami maistą ir miegą. Svarbiausia jiems – pergyvenimai, išgyvenimai, emocijos, jausmai. Tai savotiškas penas jų fantazijoms, kuriose jie paskęsta, o dažnai ir gyvena. Turi turtingą jausmų pasaulį, kuris dažnai neturi nieko bendra su realybe. Dvasingumą supranta kaip jautrumą, dramatiškumą.

Kaip tai keistai beatrodytų, bet yra ir kraštutinis nukrypimas į dvasingumo paieškas. Tokie žmonės paprastai užimti tik savo dvasios gryninimu. Gali iki išsekimo pasninkauti, aklai sekti įvairiomis dvasingumo praktikomis, visa esybe pasinerti į religiją, net tapti sektantais. Gali bandyti šiuolaikinėmis sąlygomis atkartoti senovės adeptų kelią, nesusimąstydami, kad tai bus tik svetimos patirties kopijavimas. Viskas, ką jie daro, yra pernelyg jų pačių sureikšminta.

Žinoma, tai kraštutiniai variantai, tokių “grynuolių“ nėra daug. Bet jei atidžiau pažiūrėsime, nesunkiai savo ir kiekvieno žmogaus gyvenime pastebėsime prioritetą, kuris aiškiai išsiskiria. Kai kraštutinumai yra jauno žmogaus gyvenime, tai galime suprasti kaip paieškas, bet jei brandus žmogus “užstringa“ kažkuriame kraštutinume, tai jau sustojimas asmeniniame tobulėjime.

Dažnai tai įvyksta dėl aplinkos poveikio ir dėl nežinojimo. Žmogus visuomet yra linkęs pateisinti savo gyvenimo būdą ir sėkmingai tai daro, atrasdamas neįtikėčiausius argumentus. Materialistas, pavyzdžiui, savo gyvenimo būdą ir silpnybes gali lyginti su gyvūnų elgesiu: juk jie kovoja, konkuruoja, ėda, dažnai poruojasi, laimi stipriausias ir t.t.. Keistas argumentas, juk žmogus turi sąmoningumą ir galimybę valdyti savo elgesį, o ne gyventi vien instinktais ir refleksais..

Gyvenantis sielos “penu“ gali apeliuoti, kad jausmingumas ir emocingumas – vienintelės tikros žmogiškos savybės ir taip pateisinti savo fantazijas ir dramas gyvenime. Tokių žmonių dažniausias argumentas – aš juk skaitau knygas, einu į teatrą, aš emocingas, jautrus.. Puikios žmogiškos savybės, bet kai žmogus vien tuo gyvena, būdami šalia, galime neatitikti tų dramatiškų savybių ir nuolat keliamų aukštų reikalavimų.

Vienpusiškai siekiant dvasingumo išraiškos, taip pat gali atrodyti, kad tai aukščiausias gėris. Išoriškai tai tauru, kilnu, tai pasiaukojimas, šviesūs tikslai. Bėda tame, kad tokie žmonės dažniausiai visiškai atsiriboja nuo išorinio pasaulio, nuo šeimos, nes “visi kiti“ jam atrodo tamsūs ir nuodėmingi. Jie taip pat atitrūksta nuo savo prigimties, ir siekdami aukštų tikslų, gali atnešti artimiems žmonėms sunkius pergyvenimus.

Aukščiausia žmogaus realizacija yra visų prigimtinių savybių lygsvara ir harmonija. Negalime paneigti nė vienos, kitaip tai atsisuka prieš mus pačius: jaučiame tuštumą, abejingumą, jaučiame, kad gyvenimas bėga pro šalį.. Kai šios savybės harmonijoje, esame kūrybingi, entuziastingi ir laimingi 🙂 . Gali kilti klausimas, ar tai įmanoma? Vienareikšmiškai – taip 🙂 . Vieninteliai apribojimai – mumyse.

P.S. Gavau labai esminį pastebėjimą, kurį būtinai turiu užrašyti: “ Visi trys prigimtiniai žmogaus aspektai turi būti harmonijoje, bet nepamirškime, kad pirminis iš jų – dvasia, kuri pajungia intuiciją ir kūrybiškumą. Tai mūsų pagrindinis variklis, mūsų neišsenkantis energijos šaltinis ir tai, kas mums suteikia aukščiausią išraišką“ . Ačiū! Pritariu 🙂

Šiuolaikinė psichologija turi daug krypčių: psichosintezė, psichoanalizė, geštaltterapija, kognityvinė terapija, NLP ir t.t.. Tačiau, kaip keistai tai beskambėtų, bendros psichologijos teorijos nėra, ji tiesiog nesukurta. Iš to seka, kad yra tam tikra sumaištis, ir pritaikomos kryptys gali būti neefektingos, su nenumatytais šalutiniais efektais. Trūksta grandies, kuri suvienytų visas kryptis. Kas yra toji grandis?

Psichologai, turintys ilgesnę praktiką, pabrėžia, kad psichologinis stabilumas pasiekiamas ne įvairių technikų pritaikymu, o žmogaus dvasinių savybių vystymu. Žinias apie žmogaus dvasines savybes suteikia senieji mokslai, pripažįstantys ne tik kūną ir protą, bet ir dvasinį žmogaus potencialą. Žodis “psichologija“ tiesiogiai reiškia “mokslas apie sielą“, tiriantis psichikos reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus, elgesį, sąmonę. Tačiau trūksta gilesnio dvasinio aspekto, o iš esmės – pagrindo.

Siekiant giliau suprasti žmogaus prigimtį, būtina pasitelkti senuosius mokymus – Vedas, Upanišadas,.. visus mokymus, kurie atskleidžia žmogaus dvasinę prigimtį. Tokia sintezė – tarsi trūkstama grandis šiuolaikinėje psichologijoje. Šios veiklos pradžia – humanistinės psichologijos kūrimas po antrojo pasaulinio karo. Žymiausi jos atstovai – Š.Biuler, G.Olport, A.Maslou, K.Rodžers. Jie teigė, kad psichologija turi orientuotis į praktinį žmogaus problemų sprendimą, atsižvelgti į individualumą, o ne į siaurą mokslinį materialistinį subjektyvumą.

Mūsų laikais šia kryptimi dirba pažangūs specialistai: psichologai, psichoterapeutai, filosofai. Tai D.Chopra, D.Grėjus, L.Burbo. L.Hey, R.Blekt, O.Torsunov, O.Gadeckij, V.Sinelnikov ir kiti, pažangių žmonių tikrai daug. Labai natūraliai gimsta naujoji psichologija, kuri apjungia žinias apie proto struktūrą ir emocijų poveikį, dvasios potencialą ir energetinių struktūrų poveikį fiziniam kūnui. Jungiami du pasaulio suvokimai: imanentiškas (materialus, besikeičiantis, pavaldus laikui) ir transcendentiškas (amžinas, belaikis, pranokstąs materialumą). Tai labai svarbus ir pažangus įvykis, kurio reikšmę sunku nusakyti: tai naujo žmonijos vystymosi etapo pradžia.

Pagrindinis naujosios psichologijos principas yra supratime, kad žmogus gyvenime siekia dviejų tikslų: sėkmės ir laimės. Sėkmė reikštų savirealizaciją išoriniame pasaulyje ir dvasinio potencialo atskleidimą, o laimė – harmoniją su pačiu savimi ir aplinkiniu pasauliu. Nauja yra tai, kad prioritetas skiriamas harmonijai su savimi – žmogaus dvasinio potencialo vystymą, ir poveikį per tai išoriniam pasauliui. Dabartinėje psichologijoje, deja, pagrindinis prioritetas skiriamas išorinei sėkmei, t.y., žmogus “pritaikomas“ išorinei gyvenimo sistemai.

Iš pirmo žvilgsnio lyg ir geras prioritetas – išorinė sėkmė. Bet.. jei jis atitrūkęs nuo harmonijos su savimi, tai siekdamas tik išorinės sėkmės, žmogus griauna pats save ir santykius su jį supančiais žmonėmis. Tokiu būdu gimsta vidiniai prieštaravimai, neurozės, stresai, depresijos, problemos bendravime ir šeimoje. Kam reikalinga tokia sėkmė, kuri daro žmonės nelaimingais? Laimė ir sėkmė turi būti neatsiejamos.

Žmogus, kuris yra laimingas ir tuo pačiu sėkmingai realizuoja savo dvasinį potencialą išoriniame pasaulyje – tai trečiojo tūkstantmečio žmogus. Tokiu tapti jam gali padėti naujoji psichologija. Ši psichologija turi ir naują sąvoką – “sėkmės ekologija“. Tai reiškia, kad sėkmės siekiama harmoningai, be kūrinijos dėsnių pažeidimo, nekenkiant kitiems, neprieštaraujant žmogaus prigimčiai ir esminiams poreikiams.

Tai natūrali mūsų gyvenimo programa: būti harmonijoje su savimi ir mus supančiu pasauliu. Psichologinė pusiausvyra galima, kai gyvename pagal savo prigimtį ir gabumus. Jei žmogus psichologiškai nestabilus, reiškia, jis elgiasi prieš savo prigimtį, todėl jį viskas erzina, jis pyksta, pavargsta, yra įsitempęs, serga.. jis tiesiog neišnaudoja savo dvasinio potencialo, ir tas potencialas atsisuka prieš jį patį.

Jei žmogus nerealizuoja savo dvasinio potencialo, jis tarsi nusileidžia į “žemesnes“ emocijas – pyktį, baimes, pavydą, godumą, nepasitikėjimą. Tai panašu į imuniteto nusilpimą, kai pradedame sirgti įvairiomis ligomis. Tas pats liečia ir dvasinį “imunitetą“: kai esame stiprūs dvasiškai, jokie gyvenimo iššūkiai mums nebaisūs. Savo vidine būsena mes kuriame savo aplinką. Žmonės negali pasiekti laimės išorinėmis priemonėmis, kokiomis įmantriomis psichologinėmis technikomis jie besinaudotų.

Kad suprastume skirtumą, galime išnagrinėti paplitusį pavyzdį – visi siekia būti lyderiais. Klaidinga (išorinė) lyderystės koncepcija – lyderystė, pagrįsta valdžia: “Aš turiu pinigus ir valdžią, aš įsakau, ir visi turi paklusti“. Tai netikras pagrindas, kuris sugriūva, atėmus išorinius dalykus – pinigus ir valdžią. Tai išoriniais dalykais grįsta dirbtina lyderystė, kuri ir yra dabartinių karjeristų tikslas.

Tikroji lyderystė grįsta autoritetu, kuris nesusijęs su žmogaus užimama padėtimi ar pinigų kiekiu. Autoritetas, savo ruožtu, grįstas tam tikromis žmogaus savybėmis: ryžtingumu, sugebėjimu priimti sprendimus ir imtis atsakomybės už savo veiksmus, profesionalumu, dėmesiu žmonėms ir jų poreikiams. Sugebėjimas būti lyderiu – labai subtili dvasinė savybė. Jeigu reikia įrodinėti savo autoritetingumą kitiems, reiškia, žmogus jo neturi. Gyvenime tokių pavyzdžių matome daug..

Naujoji psichologija siekia atgręžti žmogų į save, padėti jam pačiam suprasti savo prigimtį, galimybes ir sėkmingai valdyti savo gyvenimą. Dabar daugelis pastebi, kad tampame šaltais materialistais. Trečiojo tūkstantmečio psichologija nukreipta į tai, kad atgimtų dvasingumas. Gyvenimas – lyg mokykla: mums sugrįžta viskas, ką mes patys darome. Ką kuriame, tą ir turime. Tai fundamentalus gyvenimo dėsnis (priežasties-pasekmės), kuris įvairiuose mokymuose buvo skelbiamas nuo pradžių pradžios.

Suvokę jį, tiesiog nustojame daryti negatyvius darbus ir tokiu būdu gyvenimas palengva harmonizuojamas. Pradėkime būti geresni, dėmesingesni vienas kitam jau šiandien 🙂 . Kiekviename iš mūsų yra didžiulė dvasinė jėga – žadinkime ją 🙂 . Tuomet visa tai, kas šiandien mus glumina, pakeis tai, kas džiugina ir įkvepia 🙂 .. Pasitelkę visą žmonijos patirtį, grįžtame prie savo esmių esmės – dvasingumo ir vienybės – to ir moko naujoji psichologija 🙂 .

Kai esame nemalonioje situacijoje, mes joje dalyvaujame, pasijungiame emociškai, ir dažniausiai negalime pažiūrėti į visa tai ramiai, lyg iš šalies, ir padaryti teisingas išvadas. Simorono sistema siūlo kuo ramiau reaguoti į kritines aplinkybes, neužsikabinti už jų negatyvumo ir kuo greičiau jungtis į pozityvumą. Siūlomi ir keli būdai pažiūrėti į situaciją lyg iš šalies – tai padeda optimaliausiai ją išspręsti.

Pirmasis būdas – aprašyti situaciją, kuri kelia nepasitenkinimą. Pavyzdžiui: “ Aš pakeičiau darbą, kuriame kolektyvas mane nelabai šiltai priėmė, o viršininkas nuolat apkrauna nepakeliamais darbais, o ir pinigų gaunu mažai“. Dabar pakeičiam visus istorijos dalyvius į vienintelį įvardį “aš“ ir žiūrim, kas gaunasi: “ Aš pakeičiau darbą, ir aš nelabai šiltai save priimu, aš nuolat apkraunu save nepakeliamais darbais, o ir savęs aš gaunu mažai“.

Perskaičius naująją istoriją, nuotaika keičiasi – žmogus tampa situacijos šeimininku, taip pat gali pamatyti raktelį problemų sprendimui – ar tik ne jis pats dėl nepasitikėjimo savimi ar dėl naujos situacijos baimės mato vien tik bloga ir apsiima tai, kas jam nepriklauso? Perskaičius naująjį sakinį, ir nuotaika keičiasi, ir būdų pataisyti situaciją lengviau galima pamatyti – juk pamatom tai kitu kampu, tarsi naujai 🙂 .

Antrasis sprendimo būdas – susiklosčiusioje situacijoje suteikti sau kitą vaidmenį, geriau humoristinį. Pirmiausia užrašom savo būseną vienu sakiniu, tarkim: “Aš sėdžiu prie lango ir liūdžiu“. Keičiam sakinį, įpindami humoristinę gaidelę, pvz.: “Aš pūkuota katė su skrybelaite, sėdinti prie lango, dainuojanti meilės dainas ir gaudanti saulės zuikučius“.. Vyrai įvardina jų dvasią atitinkantį herojų, bet būtinai su humoristinėmis detalėmis. Pakartojus kelis kartus tokį sakinį, nuotaika keičiasi automatiškai, o visos negatyvios emocijos subyra lyg kartoninės dekoracijos 🙂 ..

Trečiasis būdas – simoroniški šokiai ir ritualai. Skirtingai nei įprasti šokiai ar ritualai, kurie grindžiami tradicijomis, simoroniški gimsta pagal situaciją spontaniškai. Nuotaikai praskaidrinti šokiui galime apsirėdyti neįtikėtinais rūbais, šokti vieni – tol, kol smagu ir kol pajusime, kad pakaks.. tai tarsi dinaminė meditacija. Ritualus taip pat susigalvojame savo: pavyzdžiui, “pritraukti“ svajonių vyrui į namus galime nupirkti labiausiai patikusias vyriškas namines šlepetes ir pastatyti jas prieškambaryje.. o tam, kad įsigytume svajonių butą ar namą, galime “išrašyti“ sau įsivaizduojamus nuosavybės dokumentus 🙂 ..

Svarbiausia – pozityvumas ir neriboti savęs savo drąsiausiose vizualizacijose. Kuo dažniau būti Kūrėjo būsenoje, kur polėkis ir laisvė, kai su dvasiniu pakilimu atliekame visus darbus lyg meno kūrinius: nuo kasdieninių darbų iki maisto gaminimo ir buities, nuo kūrybos iki mokslinių atradimų.. Simoroniečiai savo gyvenimą kuria lengvai, neprisirišdami, kasdien harmonizuodami ir pripildydami džiaugsmu savo realybę. Tik tiems, kurie analizuoja ir bando sisteminti, simorono ritualai neveikia 🙂 ..

Tiems, kuriems simorono principai patinka, noriai taiko juos gyvenime ir pastebi ilgainiui, kad problemų nelieka.. Pasikeitusi žmogaus vidinė būsena keičia ir gyvenimo aplinkybes. Nevykėlio reakcija (negaliu, nemoku, nesugebėsiu) ir pykčio reakcija (kuri pajungia ambicijas ir egoizmą) gimdo nesėkmes gyvenime. Simoroniečiai juokauja, kad kvailas pyksta, o išmintingas daro išvadas 🙂 ..

Padaryti ir psichologiniai tyrimai, kodėl simorono sistema “veikia“. Visa, kas gali pasirodyti keista ar atrodyti lyg žaidimas ar kažkas nerimto, iš tiesų išlaisvina žmogų ir atveria jo kūrybingumą. Psichologų išvados tokios:
1. Šioje sistemoje mes atsisakome vidinio kontrolieriaus, kuris visada “žino“ ir valdo mus.
2. Lengvumas leidžia “įsijausti“ lyg vaikui į įvairius vaidmenis ir pamatyti situaciją iš šalies.
3. Mes išleidžiame į laisvę viską, kas buvo slopinama pasąmonėje ir ji pagaliau pradeda veikti mūsų pačių labui.
4. Mes pasijungiame į mus supančią kūrybinės energijos tėkmę.
5. Mes suvokiame, kad viskas įmanoma, ir “leidžiame“ sau priimti gyvenimo dovanas.
6. Mes imamės atsakomybės už tai, kas vyksta mūsų gyvenime.
7. Mes sekame savo prigimtimi ir išnaudojame geriausias savo savybes, tarp jų ir ketinimo galią.

Štai taip – lengvai, kūrybiškai 🙂 .. Mane ši saviugdos sistema sužavėjo optimizmu, priemonių paprastumu ir žaismingumu. Iš tiesų – mes labai dažnai viską perdedame ir padarome sudėtingai, tuo pačiu apkraudami save nesibaigiančiomis problemomis.. Tuo tarpu kiekviename iš mūsų glūdi Kūrėjas ir neatsiejamos jo savybės: tikėjimas tuo ką darome, džiaugsmas ir grožis 🙂 ..

Tai saviugdos sistemos “Simoronas“ pagrindinis devizas. Lengvumo, buvimo tekmėje ir harmonijoje, savotiška sklandymo būsena – tai kūrėjo būsena. Spontaniškai ji aplanko kiekvieną, taip pat spontaniškai ir dingsta.. Simorono sistema moko sąmoningai pereiti į šią kūrėjo būseną ir būti joje. Kas trukdo žmogui būti sąmoningu savo gyvenimo kūrėju?

Pirmiausia – savęs ribojimas. Ribas nustatome ir sugalvojame taisykles, kad jaustumėmės saugiai ir užtikrintai. Bet.. ribos ir sugalvotos taisyklės “veikia“ tik toje erdvėje, kurioje mes veikiame ir sugalvojame tas ribas. Už mūsų apribotos ervės tos taisyklės neveikia. Štai ir gaunasi užburtas ratas – dėl savo sugalvotų ribų mes tuo pačiu ribojame ir savo kūrybiškumą.

Susikuriame gyvenime savotišką pakuotę ar pakuočių sistemą, kuri teikia saugumo iliuziją. Saugu todėl, kad įprasta. Tuo pačiu tai spaudžia, riboja ir žlugdo lengvumą ir polėkį. Pakuotės ir ribos veikia tik tuomet, kai palaikome jas savo mintimis, veiksmais ir kontrole. Kai tik nustojame jas palaikyti savo mintimis, jos nukrenta lyg rudeniniai lapai.

Kiekvienas žmogus gali žengti tokį žingsnį iš savo sukurtos nelaisvės į beribį kūrybiškumą. Žmogaus kūrybinės galios ir jėgos – jame pačiame, o ne išorėje. Kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už tai, kaip gyvename. Simoroniečiai juokauja: “ Nėr ko pykti ant veidrodžio, jei pats rodai bjaurias grimasas“. Jei kažką gyvenime darome ne taip, tik mes patys tai tegalime ištaisyti.

Simorono sistemoje išskiriamos pagrindinės žmogaus vertybės: sveikata, dvasinis komfortas (emocinė pusiausvyra), drąsa, ramybė ir pasitikėjimas savimi. Pabrėžiama, kad koreguodami vieną gyvenimo epizodą, mes automatiškai paveikiame visą savo gyvenimą. Visada yra išeitis iš bet kurios situacijos, viskas priklauso nuo mūsų požiūrio ir veiksmų.

Jei sureikšminame sunkumus, jie tampa problema. Jei ieškome sprendimų iš sunkumų, tai tampa eiliniu laipteliu į tolimesnius veiksmus. Gyvenimas – ne dogma, tai neišsemiamos galimybės. Tik nuo žmogaus kūrybiškumo, neprisirišimo, lengvumo ir lankstumo priklauso jo laimė. Šypsena, dėkingumas, altruizmas griauna visas ribas. O ribos ir vienodumas griauna žmoniškumą, kurio esmė yra unikalumas.

Kiekvienas nemalonus signalas gyvenime (problema) parodo, kad sustojome, užsiciklinome savo mąstyme ir susikurtose ribose. Tai reiškia, kad turime atkreipti dėmesį į tą signalą, kitaip išties įsisuksime į neprognuozuojamą įvykių virtinę. Simoroniečiai nekovoja, nesivadovauja ambicijomis – jie dirba su gyvenimo kliūtimis ir sprendžia iškilusius sunkumus. Tam, kad išeitume iš aklavietės, reikia pakeisti požiūrį į kliūtį.

Visus prieštaravimus ir problemas dažniausiai žmonės nešiojasi su savimi, stengdamiesi nustumti juos kuo giliau. Nerasdami išėjimo ir užslopinti, visi tie prieštaravimai ir problemos tiesiog plėšia žmogų iš vidaus, veikdami ir psichiką, ir kūną. Susidaro uždaras ratas – vidinis konfliktas. Dažnai išorinės problemos ir nėra, o tik vidinis dialogas ir fantazijos, nuo kurių taip pat kenčiame.

Dėl tingėjimo, abejonių ir nenoro keisti nemalonią situaciją puolame į neviltį ir depresijas. Dvasingumas turi būti praktiškas: tai kasdieninis tobulėjimas, kuris galiausiai tampa gyvenimo dalimi. Mes turime ieškoti ašies savyje, o ne atramos išorėje. Iš kiekvieno Mokymo ar Mokytojo pasiimti tiek, kiek jie gali duoti ir kiek mes galime priimti neprisirišdami. Tik pats žmogus gali prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta jo gyvenime.

Mokomės ne knyginių žinių, o vidinio žinojimo, paremto patirtimi. Vidinis Žinojimas – intuicija ir beribė išmintis, kiekvieną žmogų vedanti teisingiausiu jam keliu. Mūsų vidinė būsena kuria mūsų išorinį gyvenimą. Jei vadovaujamės intuicija ir išmintimi, gyvename laimingai. Kai kuriame taisykles ir ribas, sukuriame rėmus. Jei spraudžiamės į rėmus – turime atitikti tų rėmų ribas. Ar galima būti laimingu rėmuose?

Simorono sistema parodo, kaip sudėtingai kartais žiūrime į gyvenimą ir kad viskas yra žymiai paprasčiau, net.. lengva. Šios sistemos kūrėjas – P.Burlan. Yra jo mokinių išleista knyga “Kurs načinajuščego volšebnika“ (V.Gurangov, V.Dolochov). Ši knyga yra elektroninėje bibliotekoje, kuri nurodyta skiltyje “draugai“. Labai optimistiškai nuteikianti sistema, paskaitykite, jei sudomino, kas skaito rusiškai 🙂 .

Sekantį kartą parašysiu kelias Simorono technikas, kurios padeda į įvairias situacijas pažiūrėti kitaip, paprasčiau, ir jas išspręsti 🙂 ..