Karžygys ar karžygė šeimoje

Visi esame sutikę gyvenime žmonių, kurie yra valdingi, visada “žino“, kaip turi elgtis kiti, neįsiklausydami į kito žmogaus poreikius. Jie tiesiog “žino“, kaip reikia, kaip turi būti ir reikalauja aklo paklusnumo. Pasipriešinimas kelia jiems susierzinimą, pyktį, net agresiją. Nelengva, jei pasirenkame gyvenimui tokį žmogų, bet ar tokie jau piktybiški jie “blogiukai“? Ar jų noras valdyti yra vidinės įtampos išraiška, ar nežabota energija ir veiklumas?

Yra žmonių, kuriems meilės išraiška – tai pančiai ir pareigos, kito žmogaus limitavimas ir ribojimas, jo valdymas. Tai neturi nieko bendro su dvasiniais ryšiais, besąlygiška meile ir partneryste. Toks savininkiškumas – žmogaus nebrandumo požymis, nemokėjimas kurti santykių. Negalima jausmo vadinti meile, jei norime kažko tik sau. Kiekvienas žmogus turi ir nusistato savo gyvenimo kriterijus, todėl keista reikalauti, kad jam būtų svarbesni kito žmogaus gyvenimo kriterijai, nors ir labai artimo. 

Noras “perauklėti“ suaugusį žmogų kuria nesibaigiantį stresą. Pretenzijos ir reikalavimai visada kelia pasipriešinimą, o tai jau kova, nusivylimai ir nuolatinis susierzinimas.  Kiekvienas žmogus gali keistis tik pats to panorėjęs. Dėl elgesio, atsakomybės pasiskirstymo, šeimos ar asmeninių tikslų galime tik susitarti, o tam reikia labai konkrečiai šnekėtis ir derinti veiksmus. Kvaila gyventi kartu, kad darytume vienas kitą nelaimingais. Juk meilė dovanojama, o ne išmušama ar išreikalaujama..  Kodėl gi atsiduriame kartais tokiame “mūšio lauke“?

Pirmiausiai tai nenoras ar nesugebėjimas prieš kuriant rimtus santykius matyti tikrąsias žmogaus savybes. Arba tikimasi, kad žmogus pasikeis. O paskui jau turim, ką turim.. Žinoma, santykių pradžioje visi rodomės geresni, bet valdingo žmogaus spaudimo nepastebėti neįmanoma, nors pradžioje tai gali pasireikšti smulkmenose. Ambicingumas, valdingumas šeimoje – tai kančios kelias. Tokios emocijos iš esmės yra dvasiškai sužeisto ir silpno žmogaus poza, jo vidinės būsenos išraiška. Kuo žmogus jas audringiau išreiškia, tuo didesnę įtampą savyje jis nešiojasi. Nuolat įsitempęs žmogus tiesiog nemoka kitaip bendrauti, nes vidiniai konfliktai drasko jį.

Jeigu tie vidiniai konfliktai lieka neišspręsti (dažnai įsisenėję) , o juos lydinčios emocijos neišreikštos, neįsisąmonintos, tai jos ir toliau kelia dar didesnę įtampą ir kenčia nuo to artimiausi žmonės.. o ir pats žmogus.. Tai ir pasireiškia valdingumu, nuolatiniu susierzinimu, pykčiu. Žemindamas kitus, žmogus kompensuoja savo trūkumus. Tokiam žmogui sunku įtikti, nes dažnai jis ir pats nesupranta, ko nori, ir visas jo mąstymas pajungtas tik tam, kad pateisintų savo veiksmus ir reikalavimus.

Yra dar ir kitokie “valdantieji“ – tai žmonės su viršininko, vadovo sindromu. Tai žmonės, užimantys vadovo pareigas, kurie, parėję namo, negali išjungti savyje “vadovo“ ir toliau vadovauja namiškiams. Ir vienu, ir kitu atveju, dažnai “dėl šventos ramybės“, ar dėl charakterio subtilumų, ar dėl baimės pasipriešinti, pasakyti savo nuomonę, ar dėl neigiamos reakcijos baimės yra paklustama, nusileidžiama “vadovaujančiam“. O tai kelias į niekur ir kančios kelias paklususiam.

Tai nieko neišsprendžia, o tik pagilina neišsakytas nuoskaudas. Tokia būsena nusileidusiam kelia įtampą, nepasitenkinimą gyvenimu, kurie taip pat yra pavojingi, nes vieną dieną gali prasiveržti netikėčiausiomis formomis arba stumti į apatiją ar nuolatinę depresiją. Kuo daugiau iš žmogaus reikalaujama, tuo labiau jis yra stumiamas nuo reikalaujančio, todėl jis gali pradėti ieškoti ryšių ir paguodos už santuokos ribų, nes pavargsta nuo spaudimo. Arba pasinerti į nesibaigiančius darbus ar pomėgius, ar į žalingus įpročius..

Ką daryti, jei jau esame tokioje situacijoje? Paklususiam – atsitiesti ir suprasti, kad niekas negali žmogaus valdyti ar žeminti, jei pats to neleis. Kažkada padarytas pirmas žingsnis paklustant – suvokti, kad tai buvo leidimas valdyti. Suprasti, kad priėmus aukos poziciją, sunku išlikti savimi, asmenybe. Niekada nevėlu sustoti, ieškoti išeities. Jei yra vaikų – suprasti, kokį šeimos modelį jie mato..

Neišsprendus situacijos, prieštaravimų, susitaikymai arba prisitaikymai tėra ramybė prieš sekantį konfliktą. Aiškiai susitarti su linkusiu valdyti sutuoktiniu, nustatyti ribas, kurių peržengti nevalia. Kaip bebūtų keista – savo nusileidimu ir prisitaikymu tik gadinam “karžygį“, leisdami jam pasijusti teisiu. Nesitaikyti su valdomo padėtimi, nes tai yra iš esmės neteisinga. Vergas negali būti laimingas. Atsitiesti ir suvokti savo vertingumą.. visi esam lygūs ir verti laimingo gyvenimo.

Valdingą žmogų, kol netapo skriaudžiančiu ar nekenčiamu, norėtųsi pakviesti ramiai apsvarstyti savo gyvenimą ir tikslus. Galbūt, buvo gyvenime situacijų, kurios sužeidė, pasėjo nepasitikėjimą žmonėmis ir pyktį. Viskas šiam pasaulyje turi priežastis ir pasekmes. Kiekvieną akimirką galime pakreipti savo gyvenimą link harmonijos. Kad neturėtume blogų pasekmių, turime savo gyvenime sėti kuo daugiau harmonijos. Visi klystame ir būtina tai pripažinti, nes užsispyrus laikytis klaidos, atleiskit, neprotingumo požymis.

Visada yra būdai pakeisti savo klaidingus įsitikinimus, yra specialistai ir žmonės, galintys padėti rasti išeitį. Kai matome žmonėse gera, jie ir tampa mums geri, o jei nuolat ieškome trūkumų ir priekabių ir į žmogų žiūrim kaip į priešą, tai jis ir tampa realiu priešu. Kai neturime pretenzijų žmogui, nėra priežasties ant jo pykti. Viskas tampa labai paprasta ir lengva, kai suvokiame, kad negalime ir neturime keisti kitų žmonių: jie, kaip ir mes, yra ir bus tokie, kokie yra.

Jei norime būti laisvi, turime duoti laisvę kitiems būti laisviems – kito kelio nėra. Šeimos pagrindai – supratimas, sugebėjimas tartis ir susitarti, abipusė pagarba ir pagalba, dėmesys ir rūpestis. Mylėkime nuoširdžiai, besąlygiškai. Meilė nesupančioja ir nesuriša, ji suteikia sparnus 🙂 ..

Pamotės, patėviai, podukros, posūniai..

Ne visiems pavyksta iš pirmo karto sukurti laimingą santuoką.. skiriasi žmonės. Kuria kitą santuoką, kurioje jau dažnai yra vaikučiai iš ankstesnės santuokos. Pradžioje viskas gražu, kartais per vaikučius ir suartėti lengviau.. Tai pradžioje, o paskui neretai visi geri norai atveda į mūšio lauką. Kas gi nutinka?

Gyvenime teko išgyventi tokią situaciją iš visų pusių, todėl padariau savo išvadas. O ir draugų patirtis rodo, kad tai sudėtingas klausimas. Santykių pradžioje, kaip jau rašiau, visi stengiamės rodyti geriausias savo savybes. Vaikučiai iš ankstesnės santuokos dar ir padeda užmegzti santykius – kuris tėvas ar mama neįvertins draugiško elgesio su savo vaiku? Banali, bet labai teisinga frazė: nori prisijaukinti liūtę – prisijaukink jos liūtuką.

Na, o paskui prasideda bendras gyvenimas. Ir be vaikų jis ne visiems pradžioje einasi sklandžiai. O čia išryškėja dar vienas keistas dalykas: dažnai dėl santykių nesklandumų nepasitenkinimas parodomas per vaiką. Kaip gi skaudžiau “įgelti“ sutuoktiniui, jei ne per jo vaiką? Mamos ar tėvai gina savo vaiką, ir teisingai daro, vaikas čia niekuo dėtas, tai suaugusiųjų reikalai. Štai ir mūšio laukas, kur vaikas dėl suaugusiųjų nesusikalbėjimo, nesugebėjimo tartis, įvardinamas “blogiuku“, tampa savotišku žaibolaidžiu..

Suprantu, kad suaugę taip elgiasi ne iš piktos valios, o iš nežinojimo, o gal ir vedini ambicijų. Bet.. jie yra suaugę žmonės ir labai norėčiau kiekvieną, susidūrusį su tokia gyvenimo situacija, paskatinti pažiūrėti į viską vaiko akimis. Juk mamos ar tėvo pamiltas ir į šeimą atvestas žmogus vaikui yra visiškai svetimas žmogus. Jis jo nesirinko, šiltų jausmų jam nejaučia, tai mama ar tėtis myli šitą žmogų.

Suaugęs turėtų suprasti, kad pasirinko nelengvą uždavinį: jis ateina į jau susiformavusią mažą šeimą ir tam, kad santykiai būtų geri, jis turėtų harmoningai įsilieti į jau esančią šeimą, tartis, o ne stengtis įvesti savo tvarką – tuomet neišvengiamai prasidės konfliktai.. Kurti šeimą su žmogumi, kuris turi vaiką – labai atsakingas žingsnis ir prieš žengiant jį, reikėtų labai gerai apsvarstyti: ar sugebėsiu? Naivu tikėtis, kad viskas susiklostys savaime.

Reikia suprasti, kad vaikas yra išgyvenęs tėvų skyrybas, vaikui tai sunkus išgyvenimas, nes jis besąlygiškai myli abu tėvus. Todėl reikia ypatingo subtilumo, kad nesulaužytume jautrios, besiformuojančios vaiko psichikos ir nesužlugdytume pasitikėjimo suaugusiais. Svetimo žodis visada skaudžiau žeidžia, ir kuo blogiau elgsimės su vaiku, tuo labiau jis idealizuos kitą iš savo tėvų, gyvenantį atskirai. Arba pradės manipuliuoti situacija. Nepamirškime, kad vaikas – švarus popieriaus lapas ir svarbiausius, labiausiai valdančios jo gyvenimą nuostatos bus suformuotos šeimoje. Jei šeimoje vaikui blogai, sunku, jis ieškos paguodos už jos ribų. Taip formuojami “sunkūs“ paaugliai.. Pabrėžiu – formuojami, nes tik suaugę atsakingi už savo vaikus.

Nelengva tema.. rašydama pati grįžau į vaikystės, paauglystės prisiminimus. Kartais nespėdavau reaguoti į tėvų gyvenimo peripetijas ir sunkumus, o ir nežinojau, kaip.. Sunkiausia buvo tai, kad šitame dideliame pasaulyje nebuvo mažos jaukios ramybės salelės, kurioje būčiau nuoširdžiai laukiama, kur jausčiausi saugiai. Suprantu, kad suaugę tiesiog gyveno savo gyvenimą, kaip mokėjo. Suprantu, kad stengėsi. Gyvenime taip pat mačiau daug pavyzdžių, kai žmonės sukuria darnias, draugiškas šeimas, kuriose vaikai neskirstomi į savus ir svetimus, kur visi mylimi ir svarbūs 🙂 .. Visiems, kurie žengia tokį atsakingą žingsnį, noriu palinkėti stiprybės, kantrybės ir daug daug meilės savo širdyje: juk ją reiks dovanoti ne tik mylimam žmogui, bet ir mylimo žmogaus vaikui. Meilė ir nuoširdumas įveikia viską 🙂 .

Džiaukimės.. iš širdies :)

Teigiama, kad yra ryšys: mimika – emocija ir atvirkščiai. Šypsotis patariama dažniau, kad sukeltume sau teigiamas emocijas. Žinoma, kad tai veikia, bet šiandien aš ne apie tai ir tikrai ne apie “budinčias“ šypsenas, kurios daugiau į grimasas panašios ir sukelia tik atgrasumą..

Šiandien “oficiali“ pokštų diena – balandžio pirmoji 🙂 Sveikinu visus pokštautojus 🙂 !! Ir noriu šiandien pasvarstyti apie nuoširdų, tikrą, tyrą džiaugsmą ir juoką. Kai nuoširdžiai juokiamės, aktyvuojamas visas organizmas, esame maksimaliai atsivėrę ir natūralūs. Tai tokia maloni ir lengva energija 🙂 ..  Satyrikai ar kokios dirbtinės atpalaiduojančios priemonės sukelia laikiną euforiją, kuri greit praeina. Tikra džiaugsmo emocija kyla iš širdies, kartais spontaniškai, kartais ir ne laiku 🙂 .. Visi esame buvę situacijose, kai juoką sukelia kitiems nejuokingos frazės ar žmonių veiksmai, kažkokios smulkmenos, kurios prajuokina iš širdies .. 

Arba džiaugsmas ir šypsena iki ausų, kai matome žaidžiančius vaikus, šėlstančius gyvūnus, kūdikio šypseną.. arba mylimo žmogaus veidą, arba seniai matyto draugo veidą.. Smagus draugų pokalbis, netikėta maloni staigmena 🙂 . Prasiskleidęs ilgai lauktas žiedas, seniai matyta jūra ar kalnai, saulėlydis ar saulėtėkis, pažėręs danguje spalvų didybę, vaivorykštė po lietaus, debesų įmantriausia architektūra.. Aš apie šitą džiaugsmą ir šypsenas, ir juoką, kurie iš širdies, kurie sukuria ypatingą pakylėtą būseną ir smagų atsipalaidavimą.. tokiomis akimirkomis esame tikri 🙂 .. Nuostabu 🙂 !

Tikiuosi, ir jums sukels nuoširdžią šypseną mano užrašyti šeimos ir draugų vaikučių nuoširdūs pasisakymai, kai jie dar atviri, nepaliesti suaugusių rimtumo, tokio.. angeliško amžiaus 🙂 :  Žilvinas žaidžia su metukų amžiaus Jurgute. Labai gerai sutaria ir pagaliau pareiškia: “ Jurga mano brolis !“ 🙂 ..    Donatui ne taip gerai sekėsi bendrauti su Greta (abiems po 3 metukus), jie vis susipešdavo, todėl jis padarė išvadą : “ Ji ne mergaitė, ji kareivis! “ 🙂 …  

Donatas nustemba, po lietaus pamatęs pirmą kartą daugybę sliekų: “Mamyte, žiūrėk, kiek batų raištukų eina “ 🙂 …    Dar didesnę nuostabą Donatui, tikram miesto vaikui,  sukelia pirmąkart gyvenime matyta kiaulė ir nežinodamas, kaip ją pavadinti, teištaria: “Žiūrėk, koks didelis triušis!“ 🙂 …    Žilvino klausia, kokioje gatvėje jis gyvena. Jis su nuostaba: “ Aš ne gatvėje gyvenu, o name.. “ 🙂 ..   

Gintarė džiaugsmingai praneša mamai: “ Aš sužinojau, kur Kalėdų Senelis gyvena!“ “Kur gi?“- klausia mama. “Kinijoje, nes ant visų kalėdinių dovanų užrašyta “made in China“ – atsako Gintarė 🙂 …    Donatas, ilgai žaidęs pajūryje su smėliu ir kastuvėliu, išrandą žodį: “Čia ne kastuvėlis, o kapstasmėlis! “ 🙂 ..    Kamilė močiutei: “ Aš pažaisiu, o tu, močiute, eik, valgyt pavirk.. “ 🙂 ..   

Žilvinas kieme rado vabaliuką: “Einu, seneliui parodysiu“. Po kiek laiko klausiu:“ Ar parodei seneliui vabaliuką?“ “Taip, – atsako Žilvinas- senelis vabaliukui labai patiko“ 🙂 …    Kamilė samprotauja: “Aš negaliu su šita dantų pasta valyti dantukų. Žiūrėk, čia nupieštos uogytės, o kas gi su uogiene dantis valo ?! “ 🙂 ..

Kokie jie nuostabūs – mūsų vaikučiai 🙂 .. Tikiuosi, ir jus pralinksmino 🙂 . Juokimės į sveikatą.. O gal ir jūs parašysite savo mažųjų samprotavimus? Ar kokį smagų įvykį? Būtų smagu 🙂 .. Linksmos visiems pokštų dienos!