Kad buitis netaptų kančia :)

Sugrįžtu prie žemiškų dalykų 🙂 . Mūsų namai – labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Juose ilsimės, bendraujame, miegame. Tai labai asmeniška kiekvieno žmogaus oazė. Namų jaukumas didžiąja dalimi priklauso nuo elementarios tvarkos, kuriai palaikyti reikia laiko. Na, o šiuolaikinis žmogus – dirbantis, bėgantis, nuolat užsiėmęs..

Taigi ir namų tvarkymui dažnai nelieka laiko. O kuo daugiau apsileidžiame, tuo sunkiau paskui įvesti tvarką.. Netvarka kelia įtampą ir dar didesnį nenorą tvarkytis. Ilgokai eksperimentavau šioje srityje ir, rodos, radau optimaliausią sprendimą, kuriuo ir noriu pasidalinti 🙂 .

Labai džiaugiausi, kai persikėlėme į didesnius namus. Kol.. neatėjo laikas palaikyti tvarką. Pirmą pusmetį jaučiausi lyg daugiafunkcinė namų tvarkymo mašina.. rodės, visas gyvenimas – vien namų tvarkymas. Iki nevilties..

Kol nepradėjau ieškoti sprendimų. Rodos, viskas paprasta.. bet tam, kad tai netaptų kančia, teko sugalvoti savo sistemą, kuri žymiai palengvino šitą darbą. Rezultatas džiugina: namuose visada švaru :).

Pirmiausia, kaip kiekviename darbe – darbo įrankiai ir priemonės. Tai labai svarbu. Žinoma, nebus taip, kaip reklamose – papurškėme ir po sekundės lengvu rankos judesiu viską idealiai nuvalome, bet.. plyteles valau tam skirta priemone, stiklą – kita, voniai, virtuvei, virtuvės rakandams, baldams ir jų apmušalams, grindims – turiu tam skirtas priemones.

Tai tikrai palengvina valymą ir sutaupo laiko. Svarbios ir šluotelės bei servetėlės dulkėms valyti, šluotos grindims plauti ir, žinoma – siurblys. Čia taip pat neapsiėjo be eksperimentų: iš visos širdies norėdamas mums pagelbėti, vyras nupirko didelį, galingą dulkių siurblį su vandens filtru.

Nuostabus aparatas.. bet stovi praktiškai be darbo, nes yra tiesiog per sunkus tampyti.. Be to, sunkiai išrenkamas vandens filtras, kurį po kiekvieno valymo būtina išplauti. Nupirkome kitą – pakankamai galingą, bet lengvą ir mažą, kurį naudoju nuolat.

Toliau reiktų nusistatyti valymo dienas – gal tai skamba keistai, bet tai žymiai praktiškiau, nei chaotiškas tvarkymas. Tarkim, vieną dieną, prieš savaitgalį ar vieną savaitgalio pusdienį – didysis tvarkymas su grindų plovimu, sanmazgų tvarkymu, virtuvės valymu. Ir dar vieną dieną savaitėje skiriame lengvam dulkių nubraukimui su šluotele ir valymui su dulkių siurbliu.

Įpraskime pasidėti daiktus į vietą ir po kiekvieno veiksmo bent minimaliai apsitvarkyti – nepalikti trupinių, išmėtytų daiktų. Tuomet namuose nuolat bus tvarka, ir neprieisime iki “generalinių“ tvarkymų, nes tiesiog neapsiversime ir neprišiukšlinsime 🙂 . 

Dar stengiuosi didelių tvarkymų nedaryti vieną dieną – tai labai vargina ir atsibosta.. Kai yra nuotaika (o tada ir dirbame greičiau), sutvarkau kokią spintelę ar lentyną spintoje.. Yra pavasariniai ar rudeniniai didesni tvarkymai, kai plauname langus ar sudedame rūbus – tokius darbus taip pat padarau per kelis kartus – taip žymiai lengviau 🙂 ..

Dabar apie namiškius. Tradiciškai namų jaukumą ir švarą palaiko moteris, tai kaip ir natūralu, nes tik ji tą jaukumą ir gali sukurti – tokia jos prigimtis ;). Bet.. jei ji namie. Jei ji, kaip ir vyras, dirba, darbus reikėtų dalintis – sutikite, taip tiesiog sąžininga.

Bet kokiu atveju, jei ir vienas žmogus atsakingas už tvarką, visi kiti šeimos nariai taip pat turi tą tvarką palaikyti, kad namų tvarkymas netaptų vergove. Šeimoje visuomet kažkas kažkokį darbą daro geriau, greičiau – tokiu principu ir reikėtų juos dalintis, tuomet viskas paprasta: kiekvienas atsakingas už savo pasirinktą sritį.

Kai nėra chaoso, atsiranda tvarka, todėl, manau, būtina įvesti namų tvarkymo sistemą, kuri tikrai palengvina gyvenimą. Ir turime tai aptarti ir sutari su visa šeima.

Kad nebūtų kaip toje istorijoje, kurią perskaičiau vienos psichologės pasakojime: ji konsultavo šeimą, su sutuoktiniais bendravo atskirai. Vyras ateidavo rečiau, dažniausiai dėl nesutarimų darbe. Šeimoje jautėsi laimingas, vis gyrė žmoną ir ypatingą jaukumą namuose.

Žmona atrodė suvargusi, apsiėmusi visus namų rūpesčius, nes dirbo namie. Į psichologės patarimus pasidalinti rūpesčiais su šeima atsakydavo trumpai: “Tai mano pareiga, aš taip išauklėta“. Buvo užsidariusi, į aptarimus nesileisdavo ir lankė psichologę tik dėl to, kad vyras to norėjo.

Paskui kurį laiką šeima nesilankė, o po metų atėjo vyras. Buvo prislėgtas ir papasakojo, kad žmona pradėjo negaluoti, galiausiai sirgti, ir mirė. Prieš mirtį tepasakė: “ Nekenčiu tos spintelės virtuvėje.. Tu visą gyvenimą palikdavai atviras dureles, o aš nuolat jas uždarinėjau..“ Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna..

Nepaverskime savo namų monstru, ryjančiu mūsų laiką ar nesutarimų šaltiniu. Nepaverskime namų tvarkymo problema.. Viską galima ramiai sutarus išspręsti 🙂 . Čia labai tiktų vieno mano mokytojo posakis: “Neturiu problemų, nes jų nekuriu “.

Smagaus ir šilto visiems savaitgalio! 🙂

Reklama

Valyti ar nevalyti?

Čia aš apie organizmo valymą. Tiek daug diskusijų ir ginčų apie tai. Pati sau taip pat ieškojau į tai atsakymų. Mūsų organizmas yra sudėtinga savireguliacinė sistema. Jei teikiame jam naudingų ir pakankamą kiekį maistinių medžiagų, tai turėtų funkcionuoti kaip laikrodukas. Kas gi trikdo jo darbą ir sąlygoja užterštumą, nuo kurio tunkame ar pradedame sirgti?

Ar išties maitinamės racionaliai ir sveikai? Tikrai ne. Pakankamai lengvabūdiškai žiūrime į mitybą, o ir maisto pramonė vis labiau chemizuojama. Sunku rasti produktų be cheminių priedų, mažai apdorotų. O ir valgome tikrai per daug, užkandžiaujame, o dar žalingi įpročiai, vaistai, nepakankamas judėjimas.. 

Taigi, ne tik pernelyg apkraunam organizmą, bet dar ir nekokybiškus produktus valgome. Organizmo užterštumo “indikatorius“ – mūsų liežuvis. Jei iš ryto ant jo yra apnašų – tai signalas, kad organizmas užsiteršęs. Manau, pavalyti organizmą, daryti iškrovas tikrai naudinga – su tuo sutinka daugelis. Klausimas vienintelis – kokiu būdu.

Kadangi esame visi skirtingi ir kiekvienas turime įvairių asmeninių organizmo ypatumų, tai ir būdo, tinkančio visiems, tikrai nėra. Norėčiau pasidalinti tuo, ką pati išbandžiau ir parašyti žmonių atsiliepimus apie kai kuriuos organizmo valymo būdus.

Pirmiausia – fiziologiškiausias – badavimas. Daug kas, turbūt, yra skaitęs P.Brego knygą “Tobulumo formulė“ apie badavimą. Jo sukurta sistema yra unikali, kiekvienam prieinama, labai nuosekliai išaiškinami virškinimo sistemos veikimo principai. Tas žodis “badavimas“ tik atrodo gąsdinantis, iš tiesų tai labiausiai priimtinas gyvam organizmui apsivalymo būdas.

Tiesa, tinkantis ne visiems – jo negali praktikuoti lėtinėmis ir rimtomis ligomis sergantys žmonės – nebent su gydytojo priežiūra. Beje, kai kurios labai rimtos ligos su gydytojų priežiūra gydomos būtent badavimu. Taip pat žmonės, kurių organizmas labai užterštas – tuomet, pajudėjus taršalams, jaučiami sunkiai ištveriami galvos skausmai. Badavimas kartą į savaitę 24 valandas ir keliskart metuose ilgesni badavimai patikimai apsaugo organizmą nuo užsiteršimo. Čia, aišku, tiems, kuriems tinka.

Toks drastiškesnis, nepigus būdas – žarnyno valymas. Yra specialios tai atliekančios klinikos. Nuomonių už ir prieš – daugybė. Mano manymu, jei žmogui atrodo, kad tai padės ir turi tam lėšų – bandyti galima. Geriau, negu nieko. Tų klinikų gydytojai teisingai pabrėžia, kad vien mechaninis žarnyno išplovimas turės laikiną efektą. Tam, kad normalizuotųsi organizmo veikla, teks peržiūrėti savo mitybą, gyvenimo būdą ir juos koreguoti. Be asmeninių pastangų nieko nebus..

Yra monodietos, kurių pagalba galime puikiai pavalyti organizmą. Mono – tai reiškia, kad vieną dieną per savaitę visą dieną valgome vienos rūšies vaisius, uogas ar daržoves. Tarkim, obuolius, arba morkas – kas ką mėgsta. Vasarą labai naudingos agurkų monodietos, rudeniop – arbūzų. Pakankamai malonus ir lengvas būdas. 

Mūsų dietologijos dėstytoja siūlė dar ir tokį lengvą būdą – per delčią (nes tuomet lengviau atsikratome šlakų), ryte prieš valgį išgeriam aktyvuotos anglies tablečių. Dešimčiai kūno svorio kilogramų – viena anglies tabletė – tarkim, 60kg sveriančiam žmogui – 6 anglies tabletes. Geriame visas delčios dienas arba kelias – sprendžiame patys.

Yra dar ir pirtis, žoliniai preparatai, įvairūs organizmą valantys vandenys, kuriuos lengvai galime patys pasigaminti. Žolės – tai ir dilgelė, ir ugniažolė, ir imbiero šaknis – naudinga pagerti savaitę, tik ne gydomosiomis, o mikrodozėmis, po žiupsnelį žolių puodeliui verdančio vandens, iš ryto.

Valantį vandenį taip lengva pagaminti: tarkim, sidabrinį – įdedame išplautą didesnį sidabrinį dirbinį (be priedų – akmenukų) į švarų vandens ąsotėlį ir palaikome 12 valandų. Molio vanduo – į stiklinę vandens šaukštelį molio miltelių. Visas valančias arbatas ir vandenius geriame ryte, tuščiu skrandžiu, “alkanu“ krauju – tuomet geriau įsisaviname. Nuolat jų gerti nereikia, kad organizmas neįprastų ir netinginiautų pats darbuotis.

Kažkam tai atrodo beprasmiškas dalykas. Kam to reikia, jei mūsų organizmas tokia unikali sistema? Bet.. pripažinkime, kad gyvename, daug negalvodami apie savo gyvenimo būdą ir maistą. Ką norime, tą valgome, kiek norime, kada norime.. judame, būname gamtoje taip pat nedaug, ilsimės ne visada tiek, kiek reikia.

Gaunasi, kad gyvename įtampos režime, kartais net pertempimo režime. O juk laimingo gyvenimo pagrindas – pirmiausia sveikata.  Kol esame jauni, dažniausiai organizmas pats puikiausiai išsivalo. Su amžiumi susidaro net nuodingų medžiagų sankaupos, kurių nematome, bet jos palengva gali nuodyti organizmą. Dar ir klaidingas požiūris, kad užsiteršę tik apkūnūs žmonės.. Man padarė įspūdį P.Brego aprašymas, kuriame jis pasakoja, kaip po daugybės sveiko gyvenimo būdo metų badaujant jo organizmas pašalino gyvsidabrio gumulėlį, kurio buvo vaistų sudėtyje, kuriuos jis gėrė vaikystėje.. 

Manau, turime daryti protingas profilaktikas savo kūnui – jis tikrai atsidėkos puikia sveikata. Kai jau jaučiame šlakų ir kitokių nuodingų medžiagų poveikį, pradedame sirgti.. Man priimtiniausi paprasti organizmo valymo būdai – juos ir taikau. Ir, aišku, maksimaliai sveikas gyvenimo būdas. O ką apie tai manote jūs? Gal žinote kitokių veiksmingų organizmo valymo būdų?

Velykos..

Visos šventės, kurios suburia žmonės, man yra labai gražios. Koks nuostabus yra šeštadienio vakaras prieš Velykas, kai visa šeima sėdasi už stalo dažyti, marginti kiaušinių. Didžiausias džiaugsmas, žinoma, mažiesiems.. Margina susikaupę tuos sunkiai nulaikomus rankutėse ovaliukus.. tokie svarbūs pasijunta, prisidėdami prie Bendro Darbo 🙂 . O ir suaugę užsikrečia tuo betarpiškumu.. Smagūs pokalbiai ir juokas.. Stalo, rankų, žandų išsiterliojimas dažais.. Toks nuostabus vienijantis bendrumo jausmas.. O kvapai, kvapai iš virtuvės, pasklidę po visus namus 🙂 .. Nuostabi šventės nuojauta 🙂 . Kaip gera, kai visi kartu, už vieno stalo 🙂 ..

Lietuviams ši šventė buvo svarbi ne tik kaip religinė tradicija. Mūsų protėviams, kuriems Žemė teikė ir maistą, ir drabužį, ir medžiagą statyboms, namų apyvokos daiktams, pavasaris buvo sakralinis laikas. Todėl, nutirpus sniegui ir pasirodžius pirmąjai žolytei, jie šventė pavasario atėjimą. Be to, ir metų pradžia labai ilgai buvo švenčiama pavasarį. Įvedus krikščionybę, šis pavasario šventimas buvo susietas su Velykomis- Kristaus prisikėlimo švente. Velykas švenčiame pirmą mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio, todėl pastovios dienos nėra (maždaug tarp kovo 22 ir balandžio 25 dienos).

Graži tradicija prieš Velykas susitvarkyti namus ir aplinką. Taip pat, žinoma, margučių dažymas, kurių spalvos, ornamentai taip pat turėjo savo prasmes. Margutis simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą ir vaisingumą. Tikėta, kad margučiai turi ypatingų galių – suteikia jėgų, apsaugo nuo ligų ir nelaimių. Tvirčiausias kiaušinis buvo paliekamas nesuvalgytas iki sekančių Velykų ir naudojamas įvairioms apeigoms: užkalbėjimams, ligoms “atbaidyti“, arba užkasamas į pirmą ežią derlingumui užtikrinti. Taip pat stebuklingų galių buvo laikomi turintys ir velykinių kiaušinių lukštai.

Pirmoji Velykų diena – pusryčiai su šeima, margučių stiprumo išbandymas. Antroji skirta svečiuotis, susitikti su giminėmis ir draugais, keistis margučiais. Buvo ir trečioji Velykų diena, skirta žaidimams, ir ketvirtoji – ledų diena – tą dieną stengėsi nieko nedirbti, kad ledai javų neišmuštų ir perkūnija netrankytų..

Gražu, šilta ir gera, kad išliko tradicijos ir tokiu būdu prisiliečiam prie savo protėvių dvasios.. kad perduodame tai savo vaikams.. Linkiu Jums visiems tikro pavasarinio pabudimo, kuris visada pranoksta drąsiausius mūsų lūkesčius.. Jaukaus buvimo kartu, vienijančios širdžių šilumos.. Šypsokimės, kaip tos pirmos pavasarinės gėlės ir džiaukimės gyvenimu taip nuoširdžiai, kaip paukščiai, nuo ankstyvo ryto šlovinantys gyvenimą. Žiema pasitraukė ir džiaugsmingame pavasario čiulbėjime, čiurlenime, pumpurų sprogime bunda ir mūsų gražiausios viltys ir gerumo nuojauta 🙂 ..

Karžygys ar karžygė šeimoje

Visi esame sutikę gyvenime žmonių, kurie yra valdingi, visada “žino“, kaip turi elgtis kiti, neįsiklausydami į kito žmogaus poreikius. Jie tiesiog “žino“, kaip reikia, kaip turi būti ir reikalauja aklo paklusnumo. Pasipriešinimas kelia jiems susierzinimą, pyktį, net agresiją. Nelengva, jei pasirenkame gyvenimui tokį žmogų, bet ar tokie jau piktybiški jie “blogiukai“? Ar jų noras valdyti yra vidinės įtampos išraiška, ar nežabota energija ir veiklumas?

Yra žmonių, kuriems meilės išraiška – tai pančiai ir pareigos, kito žmogaus limitavimas ir ribojimas, jo valdymas. Tai neturi nieko bendro su dvasiniais ryšiais, besąlygiška meile ir partneryste. Toks savininkiškumas – žmogaus nebrandumo požymis, nemokėjimas kurti santykių. Negalima jausmo vadinti meile, jei norime kažko tik sau. Kiekvienas žmogus turi ir nusistato savo gyvenimo kriterijus, todėl keista reikalauti, kad jam būtų svarbesni kito žmogaus gyvenimo kriterijai, nors ir labai artimo. 

Noras “perauklėti“ suaugusį žmogų kuria nesibaigiantį stresą. Pretenzijos ir reikalavimai visada kelia pasipriešinimą, o tai jau kova, nusivylimai ir nuolatinis susierzinimas.  Kiekvienas žmogus gali keistis tik pats to panorėjęs. Dėl elgesio, atsakomybės pasiskirstymo, šeimos ar asmeninių tikslų galime tik susitarti, o tam reikia labai konkrečiai šnekėtis ir derinti veiksmus. Kvaila gyventi kartu, kad darytume vienas kitą nelaimingais. Juk meilė dovanojama, o ne išmušama ar išreikalaujama..  Kodėl gi atsiduriame kartais tokiame “mūšio lauke“?

Pirmiausiai tai nenoras ar nesugebėjimas prieš kuriant rimtus santykius matyti tikrąsias žmogaus savybes. Arba tikimasi, kad žmogus pasikeis. O paskui jau turim, ką turim.. Žinoma, santykių pradžioje visi rodomės geresni, bet valdingo žmogaus spaudimo nepastebėti neįmanoma, nors pradžioje tai gali pasireikšti smulkmenose. Ambicingumas, valdingumas šeimoje – tai kančios kelias. Tokios emocijos iš esmės yra dvasiškai sužeisto ir silpno žmogaus poza, jo vidinės būsenos išraiška. Kuo žmogus jas audringiau išreiškia, tuo didesnę įtampą savyje jis nešiojasi. Nuolat įsitempęs žmogus tiesiog nemoka kitaip bendrauti, nes vidiniai konfliktai drasko jį.

Jeigu tie vidiniai konfliktai lieka neišspręsti (dažnai įsisenėję) , o juos lydinčios emocijos neišreikštos, neįsisąmonintos, tai jos ir toliau kelia dar didesnę įtampą ir kenčia nuo to artimiausi žmonės.. o ir pats žmogus.. Tai ir pasireiškia valdingumu, nuolatiniu susierzinimu, pykčiu. Žemindamas kitus, žmogus kompensuoja savo trūkumus. Tokiam žmogui sunku įtikti, nes dažnai jis ir pats nesupranta, ko nori, ir visas jo mąstymas pajungtas tik tam, kad pateisintų savo veiksmus ir reikalavimus.

Yra dar ir kitokie “valdantieji“ – tai žmonės su viršininko, vadovo sindromu. Tai žmonės, užimantys vadovo pareigas, kurie, parėję namo, negali išjungti savyje “vadovo“ ir toliau vadovauja namiškiams. Ir vienu, ir kitu atveju, dažnai “dėl šventos ramybės“, ar dėl charakterio subtilumų, ar dėl baimės pasipriešinti, pasakyti savo nuomonę, ar dėl neigiamos reakcijos baimės yra paklustama, nusileidžiama “vadovaujančiam“. O tai kelias į niekur ir kančios kelias paklususiam.

Tai nieko neišsprendžia, o tik pagilina neišsakytas nuoskaudas. Tokia būsena nusileidusiam kelia įtampą, nepasitenkinimą gyvenimu, kurie taip pat yra pavojingi, nes vieną dieną gali prasiveržti netikėčiausiomis formomis arba stumti į apatiją ar nuolatinę depresiją. Kuo daugiau iš žmogaus reikalaujama, tuo labiau jis yra stumiamas nuo reikalaujančio, todėl jis gali pradėti ieškoti ryšių ir paguodos už santuokos ribų, nes pavargsta nuo spaudimo. Arba pasinerti į nesibaigiančius darbus ar pomėgius, ar į žalingus įpročius..

Ką daryti, jei jau esame tokioje situacijoje? Paklususiam – atsitiesti ir suprasti, kad niekas negali žmogaus valdyti ar žeminti, jei pats to neleis. Kažkada padarytas pirmas žingsnis paklustant – suvokti, kad tai buvo leidimas valdyti. Suprasti, kad priėmus aukos poziciją, sunku išlikti savimi, asmenybe. Niekada nevėlu sustoti, ieškoti išeities. Jei yra vaikų – suprasti, kokį šeimos modelį jie mato..

Neišsprendus situacijos, prieštaravimų, susitaikymai arba prisitaikymai tėra ramybė prieš sekantį konfliktą. Aiškiai susitarti su linkusiu valdyti sutuoktiniu, nustatyti ribas, kurių peržengti nevalia. Kaip bebūtų keista – savo nusileidimu ir prisitaikymu tik gadinam “karžygį“, leisdami jam pasijusti teisiu. Nesitaikyti su valdomo padėtimi, nes tai yra iš esmės neteisinga. Vergas negali būti laimingas. Atsitiesti ir suvokti savo vertingumą.. visi esam lygūs ir verti laimingo gyvenimo.

Valdingą žmogų, kol netapo skriaudžiančiu ar nekenčiamu, norėtųsi pakviesti ramiai apsvarstyti savo gyvenimą ir tikslus. Galbūt, buvo gyvenime situacijų, kurios sužeidė, pasėjo nepasitikėjimą žmonėmis ir pyktį. Viskas šiam pasaulyje turi priežastis ir pasekmes. Kiekvieną akimirką galime pakreipti savo gyvenimą link harmonijos. Kad neturėtume blogų pasekmių, turime savo gyvenime sėti kuo daugiau harmonijos. Visi klystame ir būtina tai pripažinti, nes užsispyrus laikytis klaidos, atleiskit, neprotingumo požymis.

Visada yra būdai pakeisti savo klaidingus įsitikinimus, yra specialistai ir žmonės, galintys padėti rasti išeitį. Kai matome žmonėse gera, jie ir tampa mums geri, o jei nuolat ieškome trūkumų ir priekabių ir į žmogų žiūrim kaip į priešą, tai jis ir tampa realiu priešu. Kai neturime pretenzijų žmogui, nėra priežasties ant jo pykti. Viskas tampa labai paprasta ir lengva, kai suvokiame, kad negalime ir neturime keisti kitų žmonių: jie, kaip ir mes, yra ir bus tokie, kokie yra.

Jei norime būti laisvi, turime duoti laisvę kitiems būti laisviems – kito kelio nėra. Šeimos pagrindai – supratimas, sugebėjimas tartis ir susitarti, abipusė pagarba ir pagalba, dėmesys ir rūpestis. Mylėkime nuoširdžiai, besąlygiškai. Meilė nesupančioja ir nesuriša, ji suteikia sparnus 🙂 ..

Pamotės, patėviai, podukros, posūniai..

Ne visiems pavyksta iš pirmo karto sukurti laimingą santuoką.. skiriasi žmonės. Kuria kitą santuoką, kurioje jau dažnai yra vaikučiai iš ankstesnės santuokos. Pradžioje viskas gražu, kartais per vaikučius ir suartėti lengviau.. Tai pradžioje, o paskui neretai visi geri norai atveda į mūšio lauką. Kas gi nutinka?

Gyvenime teko išgyventi tokią situaciją iš visų pusių, todėl padariau savo išvadas. O ir draugų patirtis rodo, kad tai sudėtingas klausimas. Santykių pradžioje, kaip jau rašiau, visi stengiamės rodyti geriausias savo savybes. Vaikučiai iš ankstesnės santuokos dar ir padeda užmegzti santykius – kuris tėvas ar mama neįvertins draugiško elgesio su savo vaiku? Banali, bet labai teisinga frazė: nori prisijaukinti liūtę – prisijaukink jos liūtuką.

Na, o paskui prasideda bendras gyvenimas. Ir be vaikų jis ne visiems pradžioje einasi sklandžiai. O čia išryškėja dar vienas keistas dalykas: dažnai dėl santykių nesklandumų nepasitenkinimas parodomas per vaiką. Kaip gi skaudžiau “įgelti“ sutuoktiniui, jei ne per jo vaiką? Mamos ar tėvai gina savo vaiką, ir teisingai daro, vaikas čia niekuo dėtas, tai suaugusiųjų reikalai. Štai ir mūšio laukas, kur vaikas dėl suaugusiųjų nesusikalbėjimo, nesugebėjimo tartis, įvardinamas “blogiuku“, tampa savotišku žaibolaidžiu..

Suprantu, kad suaugę taip elgiasi ne iš piktos valios, o iš nežinojimo, o gal ir vedini ambicijų. Bet.. jie yra suaugę žmonės ir labai norėčiau kiekvieną, susidūrusį su tokia gyvenimo situacija, paskatinti pažiūrėti į viską vaiko akimis. Juk mamos ar tėvo pamiltas ir į šeimą atvestas žmogus vaikui yra visiškai svetimas žmogus. Jis jo nesirinko, šiltų jausmų jam nejaučia, tai mama ar tėtis myli šitą žmogų.

Suaugęs turėtų suprasti, kad pasirinko nelengvą uždavinį: jis ateina į jau susiformavusią mažą šeimą ir tam, kad santykiai būtų geri, jis turėtų harmoningai įsilieti į jau esančią šeimą, tartis, o ne stengtis įvesti savo tvarką – tuomet neišvengiamai prasidės konfliktai.. Kurti šeimą su žmogumi, kuris turi vaiką – labai atsakingas žingsnis ir prieš žengiant jį, reikėtų labai gerai apsvarstyti: ar sugebėsiu? Naivu tikėtis, kad viskas susiklostys savaime.

Reikia suprasti, kad vaikas yra išgyvenęs tėvų skyrybas, vaikui tai sunkus išgyvenimas, nes jis besąlygiškai myli abu tėvus. Todėl reikia ypatingo subtilumo, kad nesulaužytume jautrios, besiformuojančios vaiko psichikos ir nesužlugdytume pasitikėjimo suaugusiais. Svetimo žodis visada skaudžiau žeidžia, ir kuo blogiau elgsimės su vaiku, tuo labiau jis idealizuos kitą iš savo tėvų, gyvenantį atskirai. Arba pradės manipuliuoti situacija. Nepamirškime, kad vaikas – švarus popieriaus lapas ir svarbiausius, labiausiai valdančios jo gyvenimą nuostatos bus suformuotos šeimoje. Jei šeimoje vaikui blogai, sunku, jis ieškos paguodos už jos ribų. Taip formuojami “sunkūs“ paaugliai.. Pabrėžiu – formuojami, nes tik suaugę atsakingi už savo vaikus.

Nelengva tema.. rašydama pati grįžau į vaikystės, paauglystės prisiminimus. Kartais nespėdavau reaguoti į tėvų gyvenimo peripetijas ir sunkumus, o ir nežinojau, kaip.. Sunkiausia buvo tai, kad šitame dideliame pasaulyje nebuvo mažos jaukios ramybės salelės, kurioje būčiau nuoširdžiai laukiama, kur jausčiausi saugiai. Suprantu, kad suaugę tiesiog gyveno savo gyvenimą, kaip mokėjo. Suprantu, kad stengėsi. Gyvenime taip pat mačiau daug pavyzdžių, kai žmonės sukuria darnias, draugiškas šeimas, kuriose vaikai neskirstomi į savus ir svetimus, kur visi mylimi ir svarbūs 🙂 .. Visiems, kurie žengia tokį atsakingą žingsnį, noriu palinkėti stiprybės, kantrybės ir daug daug meilės savo širdyje: juk ją reiks dovanoti ne tik mylimam žmogui, bet ir mylimo žmogaus vaikui. Meilė ir nuoširdumas įveikia viską 🙂 .

Džiaukimės.. iš širdies :)

Teigiama, kad yra ryšys: mimika – emocija ir atvirkščiai. Šypsotis patariama dažniau, kad sukeltume sau teigiamas emocijas. Žinoma, kad tai veikia, bet šiandien aš ne apie tai ir tikrai ne apie “budinčias“ šypsenas, kurios daugiau į grimasas panašios ir sukelia tik atgrasumą..

Šiandien “oficiali“ pokštų diena – balandžio pirmoji 🙂 Sveikinu visus pokštautojus 🙂 !! Ir noriu šiandien pasvarstyti apie nuoširdų, tikrą, tyrą džiaugsmą ir juoką. Kai nuoširdžiai juokiamės, aktyvuojamas visas organizmas, esame maksimaliai atsivėrę ir natūralūs. Tai tokia maloni ir lengva energija 🙂 ..  Satyrikai ar kokios dirbtinės atpalaiduojančios priemonės sukelia laikiną euforiją, kuri greit praeina. Tikra džiaugsmo emocija kyla iš širdies, kartais spontaniškai, kartais ir ne laiku 🙂 .. Visi esame buvę situacijose, kai juoką sukelia kitiems nejuokingos frazės ar žmonių veiksmai, kažkokios smulkmenos, kurios prajuokina iš širdies .. 

Arba džiaugsmas ir šypsena iki ausų, kai matome žaidžiančius vaikus, šėlstančius gyvūnus, kūdikio šypseną.. arba mylimo žmogaus veidą, arba seniai matyto draugo veidą.. Smagus draugų pokalbis, netikėta maloni staigmena 🙂 . Prasiskleidęs ilgai lauktas žiedas, seniai matyta jūra ar kalnai, saulėlydis ar saulėtėkis, pažėręs danguje spalvų didybę, vaivorykštė po lietaus, debesų įmantriausia architektūra.. Aš apie šitą džiaugsmą ir šypsenas, ir juoką, kurie iš širdies, kurie sukuria ypatingą pakylėtą būseną ir smagų atsipalaidavimą.. tokiomis akimirkomis esame tikri 🙂 .. Nuostabu 🙂 !

Tikiuosi, ir jums sukels nuoširdžią šypseną mano užrašyti šeimos ir draugų vaikučių nuoširdūs pasisakymai, kai jie dar atviri, nepaliesti suaugusių rimtumo, tokio.. angeliško amžiaus 🙂 :  Žilvinas žaidžia su metukų amžiaus Jurgute. Labai gerai sutaria ir pagaliau pareiškia: “ Jurga mano brolis !“ 🙂 ..    Donatui ne taip gerai sekėsi bendrauti su Greta (abiems po 3 metukus), jie vis susipešdavo, todėl jis padarė išvadą : “ Ji ne mergaitė, ji kareivis! “ 🙂 …  

Donatas nustemba, po lietaus pamatęs pirmą kartą daugybę sliekų: “Mamyte, žiūrėk, kiek batų raištukų eina “ 🙂 …    Dar didesnę nuostabą Donatui, tikram miesto vaikui,  sukelia pirmąkart gyvenime matyta kiaulė ir nežinodamas, kaip ją pavadinti, teištaria: “Žiūrėk, koks didelis triušis!“ 🙂 …    Žilvino klausia, kokioje gatvėje jis gyvena. Jis su nuostaba: “ Aš ne gatvėje gyvenu, o name.. “ 🙂 ..   

Gintarė džiaugsmingai praneša mamai: “ Aš sužinojau, kur Kalėdų Senelis gyvena!“ “Kur gi?“- klausia mama. “Kinijoje, nes ant visų kalėdinių dovanų užrašyta “made in China“ – atsako Gintarė 🙂 …    Donatas, ilgai žaidęs pajūryje su smėliu ir kastuvėliu, išrandą žodį: “Čia ne kastuvėlis, o kapstasmėlis! “ 🙂 ..    Kamilė močiutei: “ Aš pažaisiu, o tu, močiute, eik, valgyt pavirk.. “ 🙂 ..   

Žilvinas kieme rado vabaliuką: “Einu, seneliui parodysiu“. Po kiek laiko klausiu:“ Ar parodei seneliui vabaliuką?“ “Taip, – atsako Žilvinas- senelis vabaliukui labai patiko“ 🙂 …    Kamilė samprotauja: “Aš negaliu su šita dantų pasta valyti dantukų. Žiūrėk, čia nupieštos uogytės, o kas gi su uogiene dantis valo ?! “ 🙂 ..

Kokie jie nuostabūs – mūsų vaikučiai 🙂 .. Tikiuosi, ir jus pralinksmino 🙂 . Juokimės į sveikatą.. O gal ir jūs parašysite savo mažųjų samprotavimus? Ar kokį smagų įvykį? Būtų smagu 🙂 .. Linksmos visiems pokštų dienos!