Kai konfliktas – vienintelis bendravimo būdas..

O tyla – vienintelė ramybės būsena.. Kokiu būdu šeimose prieiname iki tokių kraštutinumų ir kodėl? Iš kur tos nesibaigiančios pretenzijos, kurios galutinai supriešina? Pastebėjote, kad kalbamės su sutuoktiniais apie viską, išskyrus svarbiausius dalykus: mūsų jausmus, emocijas, apie tai, kaip iš tiesų jaučiamės. Tarsi bijotume, kad prabilę apie tai, sulauksime neigiamos reakcijos ar nesupratimo. Nukreipiame pokalbį į asmeniškumus, pretenzijas, įžeidinėjimus, o neišreikšdami savo jausmų ir emocijų (supykau, pavargau, pasijutau nelaimingas, nesupratau, pasiilgau, myliu, nuliūdau, nerimavau..), dar daugiau didindame įtampą. Ar galima tikėtis sukurti šiltus santykius, kurių pagrindas – emocinis, dvasinis ryšys, jei nesišnekame apie svarbiausius dalykus?

Žinoma, ne. Keista tikėtis išspręsti svarbius klausimus pretenzijomis ir barniais. Juk tokiu atveju iš esmės svarbiausių dalykų nepasakome, o tik liejame savo pyktį ar nepasitenkinimą. Jei žmogui priekaištaujame ar kažkuo jį kaltiname, jis pradeda gintis ir ieškoti savo argumentų gynybai. Tokiu atveju negirdime vienas kito, o tik traukiame iš atminties ir kuriam frazes “atsimušimui“. Toks bendravimas tik dar labiau didina žmonių susvetimėjimą, susipriešinimą. O kai tai tampa bendravimo forma, prabilti apie svarbiausius dalykus – jausmus – vis sunkiau ir sunkiau. Žmonės svetimėja, įtampa didėja. Sutuoktiniai arba pasineria į darbus, vengdami konfliktų, arba ieško paguodos už šeimos ribų: gerai, jei tai pomėgiai, o ne pasinėrimas į priklausomybes ar nuotykių ieškojimas..

Kai šeima mūšio laukas, o sutuoktinis priešas, sunku tikėtis pagarbos. Taigi, vėl užburtas ratas – konfliktai vyksta dėl abipusės nepagarbos, o nepagarba kyla dėl nepakankamo supratimo.. Na, o nesupratimas kyla dėl nepakankamo nuoširdaus bendravimo. Galiausiai atsiranda ir nenoras bendrauti, nes toks bendravimas vargina. O čia dar vienas užburtas ratas: kai nėra pakankamo bendravimo, negalime žinoti, ką mąsto ar jaučia kitas žmogus, todėl pradedame daryti prielaidas.. kurios veda link negatyvių jausmų, nes žmonės dažniausiai linkę įsivaizduoti blogiausia, o tai dar labiau didina įtampą.. o kadangi nėra nuoširdaus bendravimo, tai ir nėra taikių būdų sumažinti ją. Kai žmonės įsižeidę (dažnai dėl prielaidų ar nesusikalbėjimo), jie nekontroliuoja savęs. Įtampa auga ir kiekvienas susidūrimas virsta eiliniu konfliktu, nes tokioje būsenoje lengva pratrūkti. Užsidarymas, nenoras diskutuoti didina atstumą tarp žmonių ir susvetimėjimą.

Ar įmanoma išeitis iš tokios situacijos, kai barniai tampa įprastu bendravimu? Pakeisti galima viską, tereikia didelio noro. Vienintelė išeitis iš tokios situacijos – atviras ir laisvas bendravimas, kuris atveria kelius į abipusį supratimą. Tik bandydami suprasti vienas kitą, galim rasti bendrus sąlyčio taškus. Santuoka nėra kažkoks vienkartinis formalus dalykas, padarantis žmones visam gyvenimui laimingais. Keičiamės mes, keičiasi ir mūsų santykiai, keičiasi ir jausmai – nuo aistros iki meilės, pagarbos, partnerystės. Gimsta vaikai, vyksta sutuoktinių asmeninės realizacijos, o dar išorinis pasaulis su visais jo rūpesčiais.. ir labai sunku, kai turime dar ir vidinius konfliktus. Todėl logiška, kad šeimoje turėtume būti vieningi, draugiški, padėti vieni kitiems, ieškoti bendrų sprendimų. Darni šeima – nuoširdaus, pastovaus sutuoktinių darbo rezultatas.

Tam, kad tai pasiektume, turime nuolat nuoširdžiai kalbėtis. Nesitikėkime, kad sutuoktinis susipras ar atspės, ko mes tikimės ar kaip jaučiamės – juk jis neskaito minčių. Tam, kad jis tai sužinotų, reikia tai pasakyti. Žinoma, ne priekaištų forma, nes sunku reikalauti dėmesio iš žmogaus, kuriam turim tik reikalavimus, tai beviltiškas reikalas.. Ramus tonas, geranoriškumas vienija, išauga į nuoširdumą ir supratimą. Jei turėtumėte pasirinkti ilgalaikiui bendram atsakingam darbui žmogų, argi rinktumėtes nuolat nepatenkintą, piktą bambeklį? Žinoma, ne 🙂 .. Todėl.. pradėkime nuo savęs ir atidžiai pažiūrėkime, ar neturime savyje to bambeklio su nesibaigiančiu pretenzijų maišeliu? Ir.. kalbėkimės, kalbėkimės su savo mylimaisiais.. daug.. nuolat.. apie viską.. ir apie svarbiausią – apie tai, kas mus vienija 🙂  ..

Reklama

5 mintys apie „Kai konfliktas – vienintelis bendravimo būdas..“

  1. 🙂 Šita tema tai išgyventa pilnai ir visapusiškai 🙂 Dabar “nekalbadienių“ seniai nežaidžiu 🙂 Buvo vienu metu tokia mada – užsiraukti.. O, pasirodo, reikia kalbėtis 🙂

    Patinka

  2. Taip, kalbėtis būtinai reikia, kaip gi kitaip? Vienaip ar kitaip viskas pažįstama ir išgyventa, o ir pats galvoju panašiai, na, tai čia dabar taip, jau kai esi patyręs, supratęs kai ką…

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s