Praregėjimai (72)

Ramybė – tai būsena, kuomet mūsų neblaško negatyvios, destruktyvios mintys. Kai nekankina baimė, nerimas, pyktis, godumas, egoizmas, pavydas.. Kai mes pasitikime savimi, gyvenimu ir Kūrėju.

Ramybė – tai būsena, kuomet tai, ką darome, turi prasmę ir teikia džiaugsmą. Kai sugebame išsaugoti ir nešti šviesą net pačiu tamsiausiu metu. Kai gyvename santarvėje su supančiu pasauliu ir visa savo esybe jaučiame, kad esame jo dalis. Kai esame dėl visų.

Kai patiriame tokią vidinę ramybę, tuomet galime ir kitiems dovanoti palaikymą, meilę, padrąsinimą, viltį.. Būti švyturiu tamsoje.

************

Nerimas – natūrali reakcija į nestabilumą, nežinomybę, netikrumą, bet.. būtent tai ir charakterizuoja mūsų epochą. Tarsi eitume nestabiliu pagrindu, neturėdami jokių kriterijų, dvasinių vertybių, protėvių paveldo, pozityvios ateities perspektyvos.. Todėl daugumą kankina klausimas: kaip gyventi? Ir nėra kam užduoti šį klausimą.

Tarsi visi būtume įsukti į kažkokį keistą bėgimą dėl bėgimo. Ir visos naujausios technologijos nepalengvina mūsų gyvenimo, nes laiką, kurį jos sutaupo, mes turime skirti daugybei darbų, pareigų, prievolių.., o ne ramiam poilsiui, kūrybai, bendravimui. Ir mes nieko nespėjame, nes viskam neužtenka laiko, o beprotiškas gyvenimo tempas jau sunkiai pakeliamas mūsų kūnui ir psichikai.

Todėl – dažniau sustokime, skirkime dėmesį savo vidiniam pasauliui, dvasinėms vertybėms, ramiems apmąstymams, gamtai, bendravimui su artimaisiais, kūrybai. Kiek galime, atsiribokime nuo automatizmo, robotizavimo ir technokratijos – juk esame gyvi žmonės.. Todėl mūsų gyvenimą turi motyvuoti ne problemos ir bėdos, o galimybės ir perspektyvos visų gerovei.

************

Kai pinigai tampa didžiausia vertybe visuomenės gyvenime, tuomet žmoniškumas, dvasingumas ir vienybė išnyksta. Pradeda keroti gobšumas, cinizmas, pavydas, siekis pasipelnyti bet kokiais būdais, apgavystės, sukčiavimai..

Pinigai iškreipia visas sritis, kurias paliečia, nes pakeičia pirminį tikslą – tikslu pasipelnyti. Tuomet pagalba virsta paslaugomis, galimybės – skola, santuoka – sandėriu, o būtinieji poreikiai – nepritekliumi..

Todėl matome tiek gyvenimo tragedijų, kai žmonės neturi lėšų sumokėti už operacijas, mokslą ar būstą, kai bylinėjasi dėl turtų su artimiausiais žmonėmis. Sulaužyti likimai, skurdas, netektys.. Bet.. mums ciniškai pareiškia: “nieko asmeniško, tai tik biznis..“ O juk ši frazė – tikrų tikriausias nužmogėjimo simbolis.

************

Kai mes galvojame, kad augame dvasiškai, tobulėjame – mes iš tiesų vis labiau tampame Savimi, atgaiviname savo prigimtinį dvasingumą. Mes tarsi “išlukštename“ save, atmesdami viską, kas netikra, primesta, kas svetima mūsų prigimčiai.

Tai panašu į pabudimą iš sapno – atsibudę jaučiame gyvenimą visa savo esybe: gėrimės jo spalvomis ir gyvybės įvairove, džiaugiamės, galėdami išreikšti savo gražiausias savybes bendravime.. Mes suvokiame, kad atėjome harmonizuoti šį pasaulį, skleisti savo širdies šviesą, mylėti, kurti bendrą gerovę, vienytis..

Ir jei matome dar vis “miegančius“ žmones, nesipiktinkime – nepamirškime, kad ir mes patys neseniai miegojome ir buvome į juos taip panašūs.. Juose taip pat rusena jų vidinė Šviesa, kuri laukia savo valandos.. Ir jie būtinai atsibus. Visi žmonės galiausiai atsibus.

************

Pasaulį išgelbės ne pinigai, ne revoliucijos, ne reformos – pasaulį išgelbės dvasingi žmonės: taikūs, mylintys, darbštūs, sąžiningi, atsakingi.. Tik tokie žmonės gali sukurti pagrindą gyvenimui, kur dvasingumas – pati didžiausia vertybė 🙂 .

************

Parengė ruvi.lt

Apie kritinį mąstymą

Bendraudami su žmonėmis, mes pastebime, kad vieni visiškai pasitiki bet kokia išorine informacija, o kiti –  nuolat ieško patvirtinančių įrodymų, ypač jei informacija atrodo jiems abejotina ar nepatikima.

Ir, žinoma, mums akivaizdus tokių žmonių mąstymo skirtumas – vieni remiasi viešais autoritetais, pakartodami jų nuomonę, o kiti ieško pirminės informacijos šaltinių, įvykių liudininkų pasakojimų arba faktų.

Toks žmonių mąstymo skirtumas sukelia ginčus ir konfliktus. Todėl svarbu suprasti, kodėl taip yra – vieni tiki, o kiti – tikrina? Ypač tai svarbu krizių ar socialinių sukrėtimų metu, nes tokiais atvejais žmonės nori žinoti viską apie vykstančius procesus, o prieštaringa informacija ar ginčai tik dar labiau didina nerimą, įtampą ir nesaugumo pojūtį.

Be to, jau dauguma žmonių suprato, kad ginčuose niekada negimsta tiesa – juk kiekviena pusė gina savo poziciją, o įrodyti greitai kažkam kitokią, dažnai priešingą poziciją, tiesiog neįmanoma, nes žmogus to iš principo nepriims, net jei gaus neginčytinus įrodymus.

Tiesa gimsta taikaus, geranoriško dialogo metu, kai sąmoningi, žingeidūs, kūrybingi žmonės dalinasi savo patirtimi, įžvalgomis, ir jų pokalbio tikslas – pasidalinti žiniomis, sujungti, apibendrinti, atrasti sąlyčio taškus, bendradarbiauti, o ne – pažeminti, susireikšminti, nukrypti į negatyvias emocijas ar asmeniškumus.

Taip ir su informacija: svarbus tikslas (kam ji mums reikalinga) ir informacijos šaltinis – kad netaptume tik nepatikrintos informacijos gavėjais ir perdavėjais, arba, dar blogiau – “sugadintais telefonais“, kurie interpretuoja ar iškreipia informaciją neatpažįstamai, klaidindami kitus žmones. Tai asmeninės atsakomybės klausimas.

Todėl labai svarbu kritiškai vertinti ir tikrinti informaciją – kad neapsigautume ar nebūtume apgauti, nes galime susidurti ir su sąmoningai skleidžiamu melu, ir su iškreipta informacija, kuria aklai tiki ją skleidžiantys žmonės. Juk informacija formuoja ne tik mūsų nuomonę, bet ir mūsų pasaulėžiūrą, o galiausiai – ir mūsų gyvenimą.

Kritinis informacijos vertinimas – tai mąstymo procesas, mąstyti kritiškai gali sąmoningas žmogus. Svarbi detalė – aiškiai mąstyti galime tik būdami visiškai ramūs, kai emocijos neįtakoja ir neblaško mūsų mąstymo. Todėl jei informacija mus sutrikdė, išvedė iš pusiausvyros – nusiraminkime, o tik po to ieškokime patikimų įrodymų ir faktų.

Kritinis mąstymas – tai gebėjimas užduoti teisingus klausimus, surasti ir ištirti patikimus informacijos šaltinius, palyginti informaciją su jau turimomis žiniomis ar savo asmenine patirtimi, naudotis savo intuicija, numatyti įvykių tendencijas, argumentuoti savo poziciją, atpažinti melą ir manipuliacijas. Tai labai vertinga savybė.

O kaip gi atsiranda viskuo aklai tikintys, ir – kritiškai mąstantys žmonės? Gebėjimas kritiškai mąstyti formuojasi vaikystėje, ir jei niekas to neužslopina (nes besivystantis vaikas užduoda labai daug klausimų, yra žingeidus, iniciatyvus, kūrybingas, smalsus, aktyvus..) , tuomet jo sąmoningumas, žingeidumas ir kritinis mąstymas išlieka visam gyvenimui. Jei tik tėvams ir pedagogams pakanka kantrybės, dėmesingumo ir išminties..

Jei ši savybė užslopinama vaikystėje, tuomet žmogaus kritinis mąstymas yra silpnas, dėl to jis lengvai pasiduoda kitų įtakai, yra priklausomas nuo kitų nuomonės, nepasitiki savimi. Bet nežiūrint į tai, jis periodiškai patiria akistatos su savimi akimirkas ir užduoda sau egzistencinius klausimus, todėl gali bet kada pradėti vystyti savo gebėjimą mąstyti kritiškai – juk tai prigimtinė mūsų savybė, kurią galime atgaivinti.

Kritinis mąstymas – labai svarbi žmogaus prigimtinė savybė, kuri suteikia mums laisvę adekvačiai vertinti realybę ir kurti sveiką sąveiką su žmonėmis ir aplinka. Nes tik su Tiesa ir Tiesoje mes galime gyventi harmoningai 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Būtinai išauš toks rytas

Vakar manęs paklausė: ką aš pasakyčiau žmogui, kuris išgyvena dvasinę tuštumą?

Aš atsakiau: išgyventi ją pilnai. Kol nepajusi, kad atgauni jėgas, kad gali atsistoti ir žengti mažą žingsnį.

Neversk savęs atrodyti laimingu, kai esi nelaimingas, nebandyk pritaikyti sau begalinius patarimus, tokius kaip: “susiimk ir prisiversk kažką daryti“, “kol tu verki, laimė išeina“, “laikas ne galvoti, o veikti“, ir t.t.

Dar pavojingiau lyginti save su tais, kurie tarsi stipresni, ryžtingesni, sėkmingesni.

Kiekvienas gyvena jam priimtinu gyvenimo tempu.

Bet net atsidūręs dugne prisimink, kad ten, aukštai, šviečia saulė, ir tikėk, kad būtinai išauš rytas, kai pabusi ir suprasi: tau jau lengviau.

Pagal Elčin Safarli esė, vertė ruvi.lt

Ramaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Taip dažnai būna…

Vieną dieną tas, kas pasielgė su jumis blogai, prašys jūsų pagalbos.

Gyvenimas – jis kaip filmas arba kaip romanas. Jame yra savo siužetas ir logika. Po kulminacijos seka atomazga. Ir visi poelgiai turi pasekmes.

Sąmoningas kenkimas kažkam – taip pat turi pasekmes. Ir po tam tikro laiko tarpo tas, kas kenkė, žemino, šmeižė ir tyčiojosi iš kito žmogaus, gali pats atsidurti jo vietoje. O pati didžiausia bausmė tam, kas kenkė – priimti pagalbą iš to, kam jis kenkė.

Toks daugelio romanų ir filmų siužetas. Gyvenime taip pat taip dažnai nutinka. Vieną dieną tas, kas jums kenkė, gali tapti priklausomas nuo jūsų.

Anyta tyčiojosi iš marčios, o paskui paseno ir apako. Ir niekam nereikalinga buvo, net sūnui, kurį keikė ir nedavė ramiai gyventi. Marti pasiėmė atostogas savo sąskaita, sumokėjo už operaciją ir slaugė anytą ligoninėje – juk ji negalėjo savimi pasirūpinti. Regėjimas sugrįžo.

Arba viršininkas tyčiojosi iš pavaldinio, kaip tik įmanė. Būtent tyčiojosi. Net nemalonu pasakoti detaliau. O vėliau tas pavaldinys, vienintelis iš visų, aplankė viršininką ligoninėje – tas patyrė insultą. Ir dar kelis kartus aplankė, atnešė vaisių ir tiesiog pabuvo, pasikalbėjo. Nors viršininką atleido, jokios naudos iš tų vizitų nebuvo. Bet juk reikia ligonius lankyti.

Direktorius atleido merginą nesąžiningai ir niekšingai; o po dešimties metų atėjo į jos sukurtą įmonę įsidarbinti valytoju. Jis viską prarado, nuskurdo, susirgo ir prašė jį įdarbinti. Mergina padėjo jam ir su darbu, ir su gydymu. Ji tiesiog negalėjo kitaip pasielgti.

Arba štai – nusigyvenęs girtuoklis prašė pinigų gatvėje iš vieno žmogaus. O tas pažino seržantą, kuris kariuomenėje iš jo tyčiojosi. Bet pinigų jam davė; ir paklausė, kuo galėtų jam padėti, ir savo mašina pavežėjo jį iki namų – girtuoklis dar turėjo namus. Ir nepradėjo džiūgauti: “Cha-cha! Taip tau ir reikia! Tai gyvenimas tave nubaudė! Tai tau antausis ir akmuo į nugarą!“

Kilniaširdžiai žmonės niekada taip nepasakys, matydami pažeminimą ir nelaimes tų, kas jiems kadaise pakenkė. Jie išties pagalbos ranką. O jei negali padėti – nebadys pirštais ir nesišaipys. Nukreips žvilgsnį į šalį, kad dar labiau nepažemintų…

O tiems, kas tyčiojasi ir šmeižia, vertėtų priminti – gali būti, kad teks priimti pagalbą iš tų, ką jie skriaudžia. Taip dažnai būna. Labai dažnai. Kaip kine…

Pagal Annos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Pasitikėjimas

Emocinio atsivėrimo su pliuso ženklu mes kažkodėl baiminamės labiau, nei su minuso ženklu…

Kitaip tariant, švelnumą mes išreiškiame sunkiau, nei pyktį…

Tylūs ir paprasti žodžiai skamba rečiau, nei garsi kritika…

Įsižeisti lengviau, nei paklausti…

Kodėl?…

Tikrai ne todėl, kad mes blogi, ar bejausmiai…

Bet todėl, kad beveik kiekvienas iš mūsų turi pažeisto pasitikėjimo patirtį, kuri vėliau automatiškai persijungia į savisaugos režimą net ir tuomet, kai mums nieko negresia…

Štai kodėl pasitikėjimas – svarbiausia vertybė artimų žmonių santykiuose, mielieji…

Vertybė, kuriai reikalinga ne restauracija, o Nepažeidžiamumas…

Restauruotas pasitikėjimas, kaip įskilęs puodelis, kurį suklijavo, bet štai gerti iš jo vargu ar įmanoma…

Ir joks užkulisinis gyvenimas nevertas to, ką mes dėl jo aukojame…

Ir net atsisveikinti su tiesa širdyje visada geriau, nei pasilikti, bet su melu…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pabandyk…

Kažkam tu būtinai pasirodysi laiku. Net jei apie tai nežinai. Vienas trumpas susitikimas su tavimi gali pakreipti kažkieno dieną pozityvia linkme. Įžiebti šviesą, o kartais – ir gyvenimą.

Kažkam labai svarbu išgirsti tai, ką gali pasakyti būtent tu. Išgirsti tavo patirtį, tavo požiūrius, tavo mintis, tavo viltis. Jis netaikys to savo gyvenime tiesiogiai – juk ne tame esmė, – bet, įkvėptas tavo drąsos būti atviru su kitais, jis galės tapti atviru pats su savimi. O tai jau labai daug.

Kažkas tikrai ieško to, kuo tu gali pasidalinti. Ieško, ir, galbūt, neranda, nes tu abejoji. Laikai visa tai savyje, neatveri durų. Ant jų visada kabo užrašas: “Uždaryta“. Tu gali neatverti plačiai durų, bet vis gi išdrįsk pasidalinti tuo, ką laikai savyje: daug kam reikalingas tavo pavyzdys.

Tai, ką tu gali pasakyti, padaryti, pasiūlyti, galbūt, reikalinga ne visiems, bet padaryk tai, pasakyk, pasiūlyk. Pabandyk.

Kartais šis žingsnis atrodo lyg šuolis per bedugnę, bet galiausiai tampa tiltu, kuris sujungia su tais, su kuo pakeliui. Ir be tavęs jūs nesusitiksite.

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Ramaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Be žodžių…

“Aš tave taip myliu, mama“ – pasakiau savo mamai pusryčiaudama, kai buvau paauglė. “Ir aš, – šypsojosi atsakydama mama, – o gal galėtum vakare, prieš man sugrįžtant iš darbo, nuskusti bulvių, tuomet aš pajusčiau tavo meilę be jokių žodžių?..“

“Kaip aš myliu savo katiną!“ – sakiau glostydama jo minkštą, pūkuotą kailį. “O gal tuomet pakeisi jam kraiką? Ir išplausi jo maisto dubenėlį?“ – paklausė tėvas.

Tada klausiausi savo tėvų, ir stebėjausi: juk aš kalbu apie meilę!!! Kuo čia dėtas kažkoks kraikas, dubenėliai ir nelemtos bulvės?!

Dabar suprantu: taip, gražūs žodžiai, eilės, prisipažinimai – labai svarbūs. Bet jei gyvenime mes nematome tų žodžių išraiškos – jie tampa tuščiu garsu. Kiekviena diena mums suteikia daugybę galimybių išreikšti savo meilę… Ir kai mylime, mes darome tai nesusimąstydami ir nuoširdžiai.

…Tyliai, ant pirštų galiukų, užeiname į miegamąjį, kad nepažadintume mylimo žmogaus, atsargiai pataisome pagalvę, išimame telefoną iš rankų, kad neprikeltų koks nors skambutis, paskui apkamšome antklodes vaikams… Išmokstame meistriškai paruošti rytais kavą, o vaikams pusryčiams žaismingai išdėliojame laivelį iš blynelių ir sūrio ant lėkštučių…

Mes valandų valandas klausome draugų atviravimų, kai jiems reikalingas palaikymas ar tiesiog buvimas drauge. Mes sugalvojame netikėtas mielas dovanėles, nudžiuginame ir padrąsiname artimus žmones, sukuriame pozityvią nuotaiką…

Surengiame šeimos iškylą į gamtą, arba visi drauge ruošiame savaitgalio pietus. Aplankome tėvus, padedame jiems surinkti rudens derlių. Paskambiname svetur gyvenantiems draugams. Padedame vienišam seneliui kaimynystėje. Nesusimąstydami skubame į pagalbą, atiduodame paskutinius pinigus vaistams…

Tai labai labai svarbu – gebėti pasakyti “myliu“ be žodžių… Išreikšti veiksmais savo meilę. Ir tai ne brangios dovanos ar prabangios puotos. Meilės išraiška – tai viskas, kas mus suvienija, įkvepia ir palaiko: dėmesys, geranoriškumas, šypsenos, rūpestis, apkabinimai, padrąsinimas, pagalba…

Dabar aš supratau: meilė gyvuoja ir auga nuolat palaikoma. Ir tegul tai atrodo labai paprasta ir kasdieniška – nuskustos bulvės, pakeistas kraikas katinui, pokalbis su draugu, skambutis tėvams, žaidimai su vaikais, išplautos lėkštės, pagalba kaimynui…

Tačiau tai – daugiau nei žodžiai, tai – meilė, tapusi regima…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Išklausyti… Suprasti… Mylėti…

Prisiminkite situaciją, kai jūs nebuvote išklausytas.

Kai į jūsų prislėgtą būseną gavote tokį atsaką: “Na, nieko baisaus, argi tai problemos? Rankos-kojos yra, nėra čia ko liūdėti! Gyvenimas puikus!“

Arba kai pasidalinote savo pergyvenimais: “Nežinau, ką daryti..“, jums patarė: “Eik, prasiblaškyk, pasilinksmink! Negalvok apie nemalonumus, viskas bus gerai!“

O kai netekote kantrybės, jus pagėdino: “Ko čia nerviniesi? Ko raudi dėl niekų? Nekelk balso!“

Arba kai guodėtės: “Man taip baisu..“, o jums atsakė: “Nėra čia ko bijoti! Tu gi ne mažas vaikas!“

Ir… vietoje palengvėjimo, kad jūs ne vieni, pajutote gumulą gerklėje ir vis augančią vidinę įtampą. Ir dar – neviltį, kaltę, liūdesį, gėdą… Ir supratote, kad nėra prasmės net pradėti kalbą apie savo jausmus ir pojūčius, nes niekam tai neįdomu.

O kaip norėtųsi, kad kažkas pasakytų: “Aš suprantu tave. Matau, kad tau liūdna… baugu…tu sutrikęs… Tau nelengva. Aš šalia…“

Būti išklausytam – tai, ko gero, vienas iš esminių dalykų santykiuose su žmonėmis.

Tai labai svarbu – gebėti išklausyti, išgirsti ir suprasti kitą žmogų… Sukurti jaukią pasitikėjimo erdvę, kur jūsų jausmai išreiškiami ir priimami.

Būtent tai yra harmoningų santykių pagrindas, ir tai, kas suteikia jums galimybę vystyti savo gyvenimą pozityvia santarvės linkme. Kad tai įgyvendintume, turime mokytis kalbėtis apie savo jausmus ir būsenas.

Išklausyti… Išgirsti… Suprasti… Mylėti….
⠀
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !