Pasilikti su savimi… Išlikti savimi…
Tam dabar iš tiesų reikia drąsos…
Išlikti savimi savo asmeniniame gyvenime, remtis savo pasirinkimais, savo mintimis, savo asmeniniu skoniu…
Todėl kad būtent dabar mes visi papuolėme į klampią nelaisvės juostą, kuri iš visų pusių tiesia į mus savo čiuptuvus…
Pakanka pasklaidyti internetą, ir jūs tuoj pat susidursite su agresyviu jūsų asmeninių ribų pažeidimu, kuris pateikiamas užmaskuotu vertingų patarimų pavidalu…
Pavyzdžiui, jūs sužinosite, kad jūsų drabužiai jau seniai niekam tikę (“Penki daiktai iš jūsų spintos, kuriuos reikia skubiai išmesti“, “Tuoj pat tai nusiimkite!“, “Kaip apsirengti, kad netaptumei pajuokos objektu?“)…
Ir kad jūsų remontas – tai vakarykštė diena, jūsų baldai siaubingi, jūsų užuolaidas galima nebent sudeginti, ir kad viskas, kuo jūs save apsupote – tai gūdus kaimas…
Neseniai patyriau šoką, kai, atrodytų, taikioje interjero dizaino grupėje visi aplojo (kito žodžio negaliu pritaikyti) moterį, kuri naiviai pasidalino informacija, kad ji (o siaube!) turi virtuvinį skudurėlį…
Ir jei jūs nespėjate iš pat ryto nufotografuoti besijuokiančius vaikus-vunderkindus, save įmantrioje jogos pozoje, šviežiai išplaktą smuzi sterilioje “skandinaviškoje virtuvėje“, ir jei neatliekate visko su nesibaigiančia pozityvia nuotaika – tuomet jūs siaubingi tėvai, beviltiški tinginiai, o jūsų gyvenimas – skurdi tuštybė…
Ir taip visur ir viskame…
Skamba baisiai, bet dar baisesnis yra faktas, kad priklausomų nuo štai šitų internetinių tironų, aptarnaujančių vartotojišką visuomenę, kuriems labai nenaudinga, kai žmogus du sezonus nešioja tas pačias kelnes (net jei jos jam labai patinka), arba yra patenkintas savo virtuve ir nepuola po metų jos keisti, susigėdęs “neaktualios spalvų gamos“ – tokių priklausomų žmonių nesuskaičiuojama galybė…
Mums pasidarė labai gėda remtis tuo, kas patinka asmeniškai mums…
Mums pasidarė labai gėda nesekti įkyriai propaguojamomis “marketingo vertybėmis“…
Mus nepastebimai pradėjo valdyti apsėdimas atrodyti, o ne būti…
O tai jau stiprios neurozės platforma, mielieji… Ir susiduriu aš su ja, deja, taip pat masiškai…
Psichologinė sveikata visada remiasi tuo, kaip žmogus kuria savo asmeninį gyvenimą, remdamasis objektyviais gyvenimo poreikiais, o ne aptarnaudamas svetimus lūkesčius, svetimus vertinimus, svetimus stereotipus ir šablonus…
Neįmanoma įgauti nors kažkokį stabilumą, jei auginame savyje priklausomybę ir prarandame individualumo pojūtį, kasdien bandydami nulipdyti iš savęs kažką, kuo iš tiesų nesame…
Neįmanoma būti laimingu, jei pasineri į ištiražuotų laimės atributų vartojimą, bet nejauti dėl to jokio džiaugsmo…
Neįmanoma pasilikti su savimi, jei lioveisi būti savimi…
Pabandykime pasijusti laisvesni… nors truputį…
Pažvelkime su ironija į vartojimo pasiutpolkę, kuri neleidžia mums sustoti, kad suprastume – jog vienodai girdime meilės žodžius ir iš pirmo, ir iš paskutinio aifono… ir tavo lūpas galima bučiuoti net tada, kai jų formą sukūrė gamta, o ne hialurono rūgšties injekcijos…
O tavo pavargusioms kojoms patogiau tegul ir “močiutės“, bet tinkamoje būtent tau avalynėje… Ir tavo virtuvė su neaktualiais atspalviais gali būti pati laimingiausia vieta pasaulyje tau, tavo artimiesiems ir tavo draugams… O ir tavo senu automobiliu vis dar galima puikiai nuvažiuoti ten, kur tu nori…
Esmė juk net ne daiktuose, ir ne siekyje juos turėti – tai visai normalu, bet jei tik tu pats netampi nenormaliu, įpuldamas į neurotinę priklausomybę nuo įvaizdžio, ir apleisdamas savo vidinį sodą, kuriame tyliai ir skaudžiai nyksta viskas, kas buvo pasodinta būtent tau…
Savų kelių visiems…
Tik savų…
Ir – laisvės!
Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir tyro būties džiaugsmo mums visiems 🙂 !
ruvi 