Magija..

Įdomi sritis, paslaptinga. Kai kas tai neigia, kažkas perdėtai pasitiki ar mistifikuoja. Kas gi tai yra iš esmės? Magų žodynėlis teigia, kad tai yra sugebėjimas ką nors atlikti, panaudojant savo dvasinę galią. Paprasčiau – magija yra, kai mes suprantame savo dvasines galimybes, patys imame gyvenimą į savo rankas ir pradedam jį sąmoningai valdyti. Tam, kad tai įvaldytume, turime įveikti savo pasipriešinimą ir aplinkos įtakas, baimes. Tai mums tik atrodo paslaptinga, iš tiesų tai yra normali žmogaus įgimta savybė, tik.. giliai užslopinta.

Visais laikais buvo ir yra žmonių, laisvai besinaudojančių šita savybe. Vadinami įvairiai: raganomis ir raganiais, šamanais, žinuoniais, magais ir būrėjais.. Jų veiksmai skirstomi į juodąją ir baltąją magiją. Teigiama, kad jei tai noras pačiam keisti savo gyvenimą į gerąją pusę ar pagalba kitam pasikeisti, tai yra baltoji magija. Jei palaužiama kito žmogaus valia – tai jau juodoji magija.

Kituose šaltiniuose radau aiškinimą, kad iš esmės nėra nei juodosios, nei baltosios magijos, ji yra neutrali. Tik.. asmuo, panaudojęs savo galias piktiems darbams ir taip pakenkęs, suardo ryšio su visata pusiausvyrą ir atsako už savo veiksmus. Tai visų pirma darbas su energija, didžiulis pasitikėjimas savimi ir tuo, kas daroma. Todėl magijos veikimas pasireiškia tik todėl, kad ja tikima, t.y., tai tikėjimas tuo, kas daroma. “Veikia“ absoliučiai viskas, kuo mes tikime arba tiki magas, atliekantis tam tikrus veiksmus – ritualus.

Ritualas gali padėti susikoncentruoti, susikaupti, užmegzti ryšį su savo vidine esybe. Ritualai atliekami sustiprinti simbolinių veiksmų poveikį. Magija veikia ir be ritualų, o pats ritualas dar nereiškia, kad veiksmai yra magiški. Svarbiausias yra gilus tikėjimas tuo, kas atliekama. Ritualai atliekami, panaudojant tam tikras pagalbines priemones. Jų, priklausomai nuo atliekamo ritualo, yra labai daug ir įvairių. Beje, visos religijos taip pat turi ritualinius veiksmus, turinčius tam tikrus tikslus, taigi yra tam tikra magija.

Daugelis mūsų taip pat dažnai susikuriam įvairius ritualus ar “magiškus“ veiksmus, ar prietarus, kurie pildosi.. Tiesiog nesusimąstom apie tai ir nesiejam to su magija. Kitaip sakant, kartais naudojam savo kūrybinę energiją, kurią prarandame dažniausiai, prabėgus vaikystei.. Vieni turime amuletus, kiti talismanus, dar kiti – mėgiamą spalvą, savaitės, mėnesio dieną, numerį.. ir visa tai “veikia“, nes tuo nuoširdžiai tikime 🙂 .. Vadinami laimės kūdikiai ar sėkmingi žmonės tiesiog nepraranda šito tikėjimo savimi arba jį atgauna, pastebėję, kad tikėjimas tuo, ką darom, nuoširdžios pastangos ir nuoseklumas būtinai duoda rezultatus 🙂 ..

Gali kilti klausimas – o kaip tada su tais visais kerėjimais, nužiūrėjimais, prakeikimais ir visomis kitomis negerovėmis? Visi suprantam, kad sąveikaujame tarpusavyje savo energijomis, o ne išoriniu įvaizdžiu. Kartais žmogus labai malonus ir gražus, bet mus atstumia, o kartais atvirkščiai – mums labai mielas, rodos, visai neryškus žmogus.. Tai mūsų energijų atitikimas arba neatitikimas. Šiaip jau patariama su nemaloniais mums žmonėmis bendrauti kuo mažiau, ir, žinoma, kuo daugiau su mums mielais..

Nemalonus žmogus gali ilgam išmušti iš vėžių, malonus, atvirkščiai – atkurti ramybę ir harmoniją. Sąmoningas kenkimas, užkerėjimas, ar kitokia negatyvi energija labiausiai veikia dvasiškai silpnus, netikinčius savimi, savo galia žmones. Ir.. tikinčius tuo, kad galima nužiūrėti, prakeikti ar kitaip jiems pakenkti. Pagrindinis “skydas“ nuo to – vidinė ramybė, tikėjimas savimi, dvasinė stiprybė. Kaip mokė mus vienas puikus bioenergetikos dėstytojas: “Jei turite įtarimų, kad gavote negatyvios energijos smūgį, tiesiog įsivaizduokite, kad jūs esate erelis, o pasiuntęs negatyvią energiją žmogus – sliekas.. na, ką gali sliekas padaryti ereliui 🙂 ?. Toliau plaunam rankas po tekančiu vandeniu, arba, dar geriau – dušas, ir vėl džiaugiamės gyvenimu 🙂 ..“

Kaip matote, visi esam magai ir raganiai bei raganos, dažnai to net nesuvokdami.. Kam mielos ir įdomios magijos subtilybės, lai gilinasi, o visiems kitiems labai svarbu yra tiesiog žinoti, kad nuo mūsų vidinės būsenos, minčių ir veiksmų priklauso mūsų gyvenimas. Pozityvios mintys, pasitikėjimas savimi ir dvasinė stiprybė daro stebuklus 🙂 tai reali burtų lazdelė savo gyvenimo magams 🙂 ..

Visi mes teisūs :)

Buvo toks periodas mano gyvenime, kai labai žavėjausi dvasiniais lyderiais ir labai norėjau jų patarimų ir išgauti iš jų savo laimės receptą. Ir taip naiviai tuo tikėjau, kol nepakliuvau pas vieną šviesų žmogų, kuris stumtelėjo mane asmeninių paieškų ir pastangų keliu. Na, savo situacijos neaprašinėsiu, dabar man ji juokinga, bet pasiūlysiu kitą, beveik analogišką. Tai alegorinis pasakojimas – pritča – tiesiog nerandu nei vertimo, nei atitikmens šiam žodžiui.

.. Dvi draugės, prispaustos gyvenimo bėdų, nusprendė kreiptis į dvasinį Mokytoją, vienuolį, gyvenantį netoliese vienuolyne. Susiruošė moteriškės ir, išstovėjusios įlgą eilę, pagaliau pakliuvo pas vienuolį. Tas nurodė sėstis ir paprašė po vieną pasakoti savo bėdas. Pirmoji pasakojo ilgai ir jausmingai, su ašaromis. Antroji taip pat.. Mokytojas tik linkčiojo supratingai galvą ir vis tarsteldavo : “Taip, mieloji, tu teisi“, – vienai ir kitai taip pat..

Moterys suglumo: “Kaip? Jei mes teisios, tai kodėl tada tiek negandų mūsų gyvenime ir mes taip kenčiame?“.. Vienuolis kiek patylėjo ir paaiškino: “Suprantat, mielos moterys, jūs iš tiesų esat teisios. Jūsų vietoje, su jūsų patirtimi, mintimis, emocijomis ir išgyvenimais aš pasielgčiau lygiai taip pat“..

Čia moterys visai neteko žado: “Kaip?..Tu?.. Paaiškink, Mokytojau“ .. Vienuolis paaiškino: “Kai nevaldote savo minčių, neanalizuojate įvykių, nesuprantate priežasties – pasekmės dėsnio ir neturite ryšio su savo tikruoju “aš“, gyvenimas tampa nevaldomu chaosu. Tuomet jūs tik reaguojate į įvykius, nesuvokdamos, kad juos jūs sukūrėte pačios. Nė vienas žmogus nesielgia sąmoningai piktybiškai – jis tik reaguoja, ginasi, išlieja susikaupusį pyktį“..

“Tam, kad suprastumėte gyvenimo dėsnius, turite stebėti gyvenimą ir mokytis. O jei mokotės ir taikote savo žinias gyvenime, jis keičiasi. Iš bejėgių aukų tampate savo gyvenimo valdytojomis, nes puikiai suprantate, koks veiksmas kokias atneša pasekmes. Pasekmė keičiasi, jei keičiate priežastį. Tuomet elgiatės sąmoningai ir gyvenimas įgauna aiškią valdymo ir veiksmų pasekmių matymo liniją“..

“Taigi, mielosios, tuomet nereikia nei patarėjų, nei aiškiaregių, nei nuolatinių Mokytojo patarimų. Valdote savo gyvenimą pačios ir pačios kuriate jo aplinkybes ir esate atsakingos už savo gyvenimo įvykius. Negi tuomet kils mintis kurti kažką blogo 🙂 ?“

Apsidžiaugė moterys, dėkojo Mokytojui.. Pasirodo, viskas taip paprasta.. Paklausė, kaip galėtų atsidėkoti už tokią neįnojamą dovaną – patarimą. “ Gal jums nuskambės keistai, – atsakė Mokytojas, – bet didžiausia dovana man, kai žmogus daugiau pas mane nebeateina.. Tuomet suprantu, kad jis arba sąmoningai kuria savo gyvenimą, arba pasirinko klaidų kelią.. Pirmasis – lengvas ir malonus, antrasis – sunkus ir varginantis, bet abu jie veda į vieną – į žmogaus tobulumą. Kol žmogus vaikšto pas mane, jis tikisi, kad kažkas kitas išspręs jo problemas“ ..

Nuostabi pritča, tuo labiau, kad man labai jau tikroviška: matyt, ne viena aš pakliūnu į tokias situacijas 🙂

Kodėl kartais taip sunku klausti arba prašyti?

Būna kartais gyvenime situacijų, kai turim kažko paklausti ar paprašyti. Ir.. niekaip. Paprastas klausimas, prašymas, patikslinimas įneštų aiškumą, nurodytų tolimesnę kryptį, bet padaryti to nesiryžtame. Paskui narpliojamės abejonėse, savigraužoje, darome prielaidas.. kai sprendimas, rodos, labai paprastas – klausimas arba prašymas. Suprantama, aš nekalbu apie kraštutinumus – klausimus apie nieką ar įprotį prašymu permesti tai, ką galima atlikti pačiam, ant kito žmogaus pečių. Aš apie situacijas, kai klausimas ar prašymas gali iš esmės pagerinti situaciją, bet to daryti nedrįstame. Kodėl?

Mums kažkodėl įskiepyta, kad prašymas žemina, kad klausdami atrodysime kvailai, kad nepatogu trukdyti klausimais ar prašymais.. Bijome būti nesuprasti, pažeminti, apsijuokti.. Bijome neigiamo atsakymo. Nežinome, kaip prašyti ar klausti, bijome būti atstumti, arba pasirodyti bejėgiai. Kiekvienas prisimename gyvenime bent keletą situacijų, kai laiku neužduotas klausimas ar neišsakytas prašymas ilgam atimdavo ramybę.. Rodos, taip paprasta, bet.. sunku..

Pasirodo ( kaip ir visada), visi apribojimai ir baimės – tik mūsų galvose. Supratę tai, pasijusime žymiai laisviau ir turėsime daugiau laisvės pasiekti savo tikslų. Tiesa yra ta, kad dauguma žmonių yra pasiryžę padėti ir mielai padeda ir atsako į klausimus – tereikia paprašyti ar paklausti. Žinoma, klausdami ar prašydami turime būti pasiryžę priimti ir neigiamą atsakymą, bet.. to jokiu būdu nesurišti su savęs vertinimu. Tiesiog.. žmogus turi tokią teisę, o mes ir tokiu atveju pasijusime geriau, nes pabandėme ir nereiks paskui fantazuoti: o va galėjau paklausti, tada, galbūt.. Neigiamas atsakymas neturi nieko bendro su mūsų savimone ar vertingumu. Tai tiesiog neigiamas atsakymas, atkritęs variantas..

Prašyti, pasirodo, galima visko: pagalbos, paslaugos, daugiau ar mažiau darbo, didesnio atlyginimo, paaukštinimo, atostogų, veiklos pokyčių, pertraukų.. Galime prašyti kažką paskolinti, pabūti su vaikais, padėti susitvarkyti, kažką išmokyti, suremontuoti.. Taip pat asmeniško paaiškinimo, supratimo, atlaidumo, savarankiškumo, laiko, artumo, dėmesio, švelnumo..

Ir tai tikrai nėra žeminimasis, tai yra savo pozicijos išsakymo forma, nes daugelis žmonių net nenutuokia, kas mums gali būti svarbu. Lygiai taip pat ir patys turime būti pasiruošę klausimams ir atviriems atsakymams.. Labai svarbi užduodamo klausimo ar prašymo forma. Ji turi būti geranoriška, be užuominų į pretenzijas ar priekaištus. Į geranoriškumą atsiliepia tikrai kiekvienas žmogus 🙂 .. Jei nesiryžtame tiesiai klausti ar prašyti, rašykime laišką, žinutę.. žinoma, geranoriška forma :)..

Laiku užduotas klausimas ar prašymas gali ne tik išsklaidyti varginančias abejones, bet ir stebuklingai pakeisti gyvenimą. Tikrai bus mažiau nusivylimų bendraujant, daugiau savitarpio supratimo, geresni santykiai šeimoje, mažiau kančių ir savigraužos, artimesnis bendradarbiavimas, našesnis kolektyvinis darbas, naudingi patarimai ir pagalba, naujos galimybės, platesnės perspektyvos.

Taigi, nebijokime – klauskime, prašykime, jei reikia – veikla nugali baimę. Laimėsime aiškumą, tikrumą, pasitikėjimą, kryptį tolimesniems veiksmams. Klausdami parodome savo atvirumą , pasiryžimą pokyčiams, smalsumą naujovėms. Prašydami – pasitikėjimą žmogumi, kurio prašome, sugebėjimą ieškoti sprendimų variantų. Nesėkmė yra tik tai, ko nesiryžome atlikti 🙂 .. Veikime 🙂 ..

Ar mokame kalbėti(s)?

Keistas klausimas, bet man būtent taip susiformavo pavadinimas šitai temai. Ne apie kalbų mokėjimą ar taisyklingą kalbėjimą noriu pasvarstyti. Bet apie tai, kaip sugebėjimas tiksliai išreikšti tai, ką norime pasakyti, įtakoja mūsų bendravimą. Kalba yra bendravimo priemonė, būdas pasakyti savo nuomonę, savo poziciją. Ar visada žodžiais pasakome tai, ką iš tiesų norime pasakyti ir ar kartais žodžiai nėra tiesiog mūsų vidinės būsenos išraiška?

Visi esame susidūrę su situacijomis gyvenime, kai žmonės pratrūksta pykčiu ar net agresija netikėtose situacijose ir vietose, ar atsako šiurkščiai į paprastus klausimus – rodos, visai be priežasties.. Arba, kas pasitaiko rečiau – bet kokioje situacijoje yra geranoriški, optimistiški, kaip mes įvardinam – draugiški, šviesūs 🙂 . Ir gali sakyti tuos pačius žodžius, bet jie įgauna kitą prasmę ir sukuria kitokią nuotaiką.

Dažnai kažkodėl nesakome tiesiai žmogui – ką norime konkrečiai pasakyti, o kalbame užuolankomis, užuominomis, arba tylime ir laukiame, kol susiprotės, ko mes norime. Ir.. pykstame, jei nesupranta. Na, bet jei įsigilinsime – kaip žmogus gali susiprotėti, jei jam tiesiai nepasakysime esmės? “Susiprotės“ yra prielaida. Kalba yra bendravimo priemonė ir jei kalbame užuominomis arba ne iš esmės, žmonės gali niekada nesuprasti, ką iš tikrųjų norime pasakyti ar jaučiame.

Bandyti suprasti ar suprasti žmogų galime tik tada, kai jis atviru tekstu kalba apie tai, kas jam rūpi, ką jis nori pasakyti. Indėnai sakydavo, kad suprasti žmogų iki galo galima tik pragyvenus jo gyvenimą.. Net jei kalbame apie savo išgyvenimus ar lūkesčius atvirai – nėra garantijos, kad būsime suprasti būtent taip, kaip to tikimės. Visi esame skirtingi ir kartais požiūris į vieną ir tą patį reiškinį gali būti visiškai skirtingas. Arba.. galime kalbėti apie tą patį reiškinį, bet kitais žodžiais, ar “iš kitos pusės“, t.y., nesusikalbame ..

Galime tokiu atveju užsidaryti savyje, įsižeisti ir.. nešiotis savyje nuoskaudas, kurios kels įtampą ir įtakos tolimesnį bendravimą. Jei tai artimas žmogus, tos nuoskaudos gali kauptis ir apkartinti ne tik bendrą gyvenimą, bet ir bendravimą su aplinkiniais, nes slopinti įtampą sunku. Kiekviena neišspręsta situacija nuolat plauks į paviršių. Ji būtinai prasiverš: gal ir ne laiku ir ne vietoje, ir gal visai ant niekuo dėto žmogaus.. Galime tapti niūriais, o to priežastis – keliantis įtampą nesusikalbėjimas.

Ką gi daryti, jei jau apima toks jausmas, kad niekas nesupranta? Išsiaiškinti priežastį – jų gali būti įvairių. Bet.. pirmiausia susimąstykime, ar aiškiai ir tiesiai išsakome savo nuomonę, ar apskritai ją pasakome. Ar tikrai suprantam, ko norime. Toliau – ar girdime, ką kitas žmogus sako, ar suprantame. Ar norime suprasti, ar tiesiog principingai įrodinėjam savo tiesą? Kai stengiamės kažką žūt būt įrodyti, negirdime pašnekovo, be to, bet kokią nuomonę galima argumentuotai įrodyti, todėl bet koks ginčas yra beprasmiškas. Nuomonių išsakymui yra diskusijos.

Žiūrime, koks pokalbio tikslas. Jei norime įrodyti savo nuomonę, galime ginčytis, bet turime suprasti, kad šitas procesas pabaigos neturės. Jei norime surasti bendrą sprendimą ar optimalų sprendimą, turime susitarti. Tokiu atveju – ambicijas į šoną ir ieškome to, kas jungia, dėl ko galime susitarti, diskutuoti, kas labiausiai abiems priimtina, o ne gilinti tai, kas skiria ar priešina. Tuomet tai bus bendras susitarimas, kurį, reikalui esant, galima ir koreguoti, t.y., toliau tartis.

Labai svarbus dalykas – nesileisti įtraukiamiems emocijų. Veikiami emocijų, galime priimti karštligiškus sprendimus. Jei pokalbio metu susierzinam, reikia atvirai apie tai pasakyti ir atidėti pokalbį. Emocijos visada atitraukia nuo esmės, pradedame traukti “argumentus“ iš praeities, įžeidinėti, kaltinti, reikšti pretenzijas. Jei norime susitarti, turime kalbėti iš esmės apie reikalą, kurį aptarinėjame.

Jei norime nuoširdžių, atvirų santykių, turime būti atviri ir nuoširdūs – tuomet bendravimas pasidaro paprastas ir artimas. Nelieka neišsakytų nuoskaudų ir nutylėjimų, manipuliavimo, pretenzijų ir nesusikalbėjimų. Visi norime gerų draugų, supratingų mylimųjų, nuoširdaus bendravimo. Bet.. ar mokame patys būti draugais, suprasti, įsiklausyti? Ar mokame aiškiai ir tiesiai pasakyti, ko tikimės, ar mokame išklausyti? Kartais per ambicijas ar nemokėjimą kalbėtis užsidarome, net pasijuntame nelaimingi, o sprendimas gali būti labai paprastas – atviras ir nuoširdus pokalbis 🙂 ..

Toks priešsavaitgalinis rašinys apie..

Pirtį 🙂 ! Neseniai atradau sau šį malonumą 🙂 .. Anksčiau sudalyvaudavau, bet dažniausiai per šventes ar už kompaniją, tai įspūdį nekokį paliko, kurį galėjau apibrėžti keliais žodžiais: žiauriai karšta.. Turiu kelias drauges, kurioms tai išties neatsiejama gyvenimo dalis, bet man kažkaip neprilipo: nemėgstu karščio .. Bet viskam savo laikas, pamėgau ir aš šitą stebuklingą būdą atgauti jėgas. Pasirodo, tai ne tik prausimosi būdas 🙂 .

Kas gi vyksta su karščio poveikiu organizme? Karščio ir garų veikiamas, organizmas išsivalo, net gydosi. Karščio veikiamas, organizmas patiria naudingą sukrėtimą: kraujo srautas sustiprėja odos paviršiuje ir raumenyse, o smegenyse – susilpnėja. Todėl dingsta įtampa, atsipalaiduojame, pailsime, atsinaujiname.. Čia labai svarbus saikas, nes persikaitinimas gali būti pavojingas. Kaip ir visur, reikia įsiklausyti į savo pojūčius – to, matyt, anksčiau nedariau, todėl pirtis paliko nemalonų įspūdį..

Dabar trumpai, kaip ši procedūra veikia įvairias organizmo sistemas. Plaučiai – po pirties jų ventiliacija padidėja 2,5 karto, o taip pat ir deguonies įsisavinimas. Tai puiki profilaktinė priemonė respiratorinių ligų susirgimams. Reguliariai besimaudantys pirtyje žmonės rečiau serga peršalimo ligomis.

Oda – didžiausias savo apimtimi žmogaus organas. Pirtis geriau už kitas higienines priemones išvalo odos poras, atveria užsikimšusias riebalines ir prakaito liaukas, lengvai pašalina negyvas viršutinio odos sluoksnio ląsteles. Pirties garas sterilizuoja ir sunaikina mikroorganizmus, esančius odos paviršiuje – taigi, po pirties oda atsinaujina.. puiku 🙂 ..

Karščio ir garų veikiami, atsipalaiduojame, aprimstame – palankiai veikiama nervų sistema. Gilus sąnarių ir raumenų sušildymas ir suintensyvėjusi kraujotaka palankiai veikia ir periferinę nervų sistemą, o tai padeda gydyti radikulitą ir kitas ligas.

Mūsų širdelei pirtis – naudinga treniruotė, gerinanti kraujo apytaką. Tik.. saikingai ir atsargiai su kontrastinėmis procedūromis. Inkstams pirtyje – poilsis, nes skysčiai šalinami su prakaitu. Pirtis nesuderinama su alkoholiu, nes galima stipriai sutrikdyti inkstų veiklą..

Sąnariams šiluma – natūralus vaistas. Taip pat raumenims. Pagerėjus kraujotakai, raumenys sušyla, atsipalaiduoja, ypač po perkrovų ar skausmingų įtempimų. Pirties procedūrų metu pieno rūgšties kiekis, sukeliančios raumenų skausmus po krūvio, gali sumažėti iki 3 kartų.

Labai naudinga sušilusius raumenis pamasažuoti. Karštis taip pat labai teigiamai veikia medžiagų apykaitą – suaktyvėja jų veikla. Kai medžiagų apykaita suaktyvėja, mažėja viršsvoris, nes su prakaitu pašalinamos kenksmingos atliekos. Vieni privalumai 🙂 !

Dabar apie vantas. Pasirodo, jos rišamos praktiškai iš visų medžių, krūmų ir augalų. Poveikis kiekvienos savitas. Klasikinė, plačiausiai naudojama – beržinė vanta. Ji padeda atgauti jėgas, puiki priemonė nuo nervų ligų. Ąžuolinė – suteikia ypatingos energijos, gydo odos uždegimus, padeda gydyti hipertoniją, atsikratyti viršsvorio.

Karklo vantos – atpalaiduoja raumenis, padeda gydyti varikozines venas, migreną. Šermukšnio – “moteriška“ vanta – padeda gydyti moteriškas ligas, nevaisingumą, virškinimo sutrikimus, harmonizuoja kūną. Kadagys – išlaisvina nuo negatyvių įtakų ir energijų, gydo reumatą, radikulitą, osteochondrozę. Ir dar daug daug yra medžių vantų: ir klevo, pušies, tuopos, sausmedžio..

Dar, pasirodo, yra ir augalų vantos. Apynio – ramina nervus, gerina apetitą, gydo odos susirgimus. Kraujažolė – minkština odą, lygina randus, gydo reumatą. Ajeras – žvalina, slopina traukulius, gydo nušalimus, malšina skausmus. Melisa – gerina širdies darbą, gydo peršalimus. Dilgelė (!) – gydo reumatą, egzemas, valo kraują, padeda gydyti kepenų ir inkstų ligas. Ir dar daug daug žolelių.. Apie vanojimą dar negaliu rašyti – trūksta praktikos 🙂 ..

Taip pat pirtyje galime pasilepinti aromaterapija. Užpilas ruošiamas taip: keletą maloniai kvepiančio aliejaus lašelių įlašinti į vandens kaušą, palaistyti įkaitusius pirties akmenis. Saikingai.. prieš tai patikrinti, užlašinus ant dilbio, ar nesukelia alerginių reakcijų. Aliejų – gausybė, pagrindinis atsirinkimo kriterijus – malonus kvapas, reiškia, šiuo metu jis mums tinka 🙂 ..

Ir dar.. saugumo instrukcija 🙂 .. apie saikingumą. Iš pirties, kaip ir iš už stalo, reikia išeiti, kai dar norisi pabūti. Nepersikaitinti ir neužsižaisti su kontrastinėm procedūrom, kitaip galima sau pakenkti. Taip pat yra ligos, kuriomis sergant, pirtis draudžiama.

Mano žinios šioje srityje – pradedančio entuziastingo naujoko 🙂 . Dėkinga Donatui ir Sandrai, kad, žinodami mano bruožą – susirinkti visą informaciją apie naują ar nežinomą man rūpintį reiškinį, padovanojo man knygą apie pirtį..

Labai noriu paprašyti, kad atsilieptų turintys didesnę patirtį šioje srityje žmonės. Kreipiuosi į pastovius lankytojus – Vytą, Augį, Noną ir Pušį – žinau, kad jūs turite vertingos patirties ir kviečiu ja pasidalinti – būsiu labai dėkinga 🙂 .

Lengvo garo tiems, ką paveiks mano entuziazmas ir gero visiems savaitgalio 🙂 !

Medicinos istorija ir ką turime šiandien

Medicinos pažanga didžiuliais žingsniais eina į priekį, o sergančių žmonių nemažėja. Ar medicinos progresas gali padėti išgydyti visas ligas? Pirmiausiai pažvelkime, kaip gi viskas prasidėjo ir vystėsi.

Nuo pradžių pradžios žmogus patirdavo traumas, sužeidimus, susidurdavo su virusais, bakterijomis, parazitais, aplinkos poveikiu. Gydydavosi tuo, kas tuo metu buvo prieinama ir kuo buvo tikima – žolelėmis, užkalbėjimais. Taip atsirado žolininkai ir kerėtojai, piktų dvasių varytojai.

Egiptiečiai jau buvo sukaupę daug žinių, kadangi mumifikuodavo kūnus. Jie darydavo nesudėtingas operacijas, bet labiausiai tikėjo dievų gydomąja galia. Senovės kinai tikėjo, kad kūnai yra valdomi šviesos ir tamsos. Jei viena jėga – šviesa ar tamsa – įveikia kitą, manė, kad įsigalėdavo liga. Kad atstatytų pusiausvyrą, naudodavo akupunktūrą.

Antikiniai graikai ypač rūpinosi sveikata. Jų sukurti medicinos pagrindai gyvavo 2 tūkstančius metų. Didžiausias to meto nuopelnas – Hipokrato tyrinėjimai (460 – 377 m.pr.m.e.). Jis pradėjo nagrinėti žmogaus fiziologiją ir suskirstė žmogaus kūno skysčius į 4 grupes: kraujas, gleivės, geltonoji tulžis, juodoji tulžis. Žmogui susirgus, stengėsi atstatyti šių skysčių pusiausvyrą kraujo nuleidimu, vidurių išvalymu ir t.t.. Taip pat išskyrė 4 temperamentų tipus: cholerikas, flegmatikas, sangvinikas ir melancholikas. Gydytojai buvo vadinami asklepidais sveikatos dievo Asklepijaus garbei. Aristotelis (384 – 322 m.pr.m.e.) teigė, kad medicina turi būti pagrįsta žiniomis ir tyrinėjimais. Vystėsi anatomija.

Romėnų medicina naudojo skysčių pusiausvyros atstatymą, žmonės laikėsi higienos ir sportuodavo. Žymiausias gydytojas – Klaudijus Galenas (129 – 199 m.e.m.). Paskaitų metu tyrinėjimams skrosdavo gyvulius. Romoje buvo ligoninės, kuriose darydavo operacijas. Kadangi tuo metu buvo operuojama be narkozės, pacientai dažnai žūdavo nuo skausminio šoko. Plačiai naudojo gydymui žoleles, taures, aliejus. Maudymasis pirtyje atliko sanitarinį vaidmenį – neleido plisti ligoms.

Islamų medicinoje žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą. Žymiausias gydytojas – Razijus (850-932 m.e.m.) pirmasis aprašė tymų ir raupų skirtumą. Ankstyvais viduramžiais medicina apie tūkstantį metų nepažengė į priekį.

Viduramžiais žmonija kentėjo nuo maro ir raupų epidemijų. 14 amžiuje nuo maro mirė ketvirtadalis Europos gyventojų. Buvo atidaromos ligoninės su slauga ir operacinėmis. Pradėtas vizualus šlapimo tyrimas, net kaukolės preparacijos.

Renesanso laikotarpiu Leonardas da Vinčis skrodžia lavonus ir tyrinėja žmogaus anatomiją, daro anatominius piešinius. Išrandamas termometras, bet plačiai nenaudojamas. Tuo metu atrandamas ir parakas – taigi, daugėja karų, atsiranda daug sužeistų ir vystosi chirurgija. Atliktas pirmas audinių sužeistajam persodinimas. A.Vezalijus parašo knygą – anatomiją. Paracelsas taiko chemines medžiagas ligų gydymui. Pradedami naudoti švirkštai.

17 amžiuje V.Harvėjus atranda didjį ir mažąjį kraujotakos ratus. Levenhukas sukuria mikroskopą – atrandamos bakterijos, įvairių ligų sukėlėjai. 18 amžiuje raupų epidemijos metu mirė penktadalis Londono gyventojų. E.Dženeris išranda skiepus nuo raupų. Raupai galutinai įveikti 1962 metais.

19 amžiuje medicininio patikrinimo rezultatai pradedami lyginti su skrodimo rezultatais. Taip medicina tampa mokslu. Tai medicinos suklestėjimo amžius – atrandamas aspirinas, daugelis skiepų, antiseptikai. Perpilamas kraujas, atrandamos 4 jo grupės.

Didžiausi medicinos pasiekimai – 20 amžiuje. Vystosi anestezija, genetika, farmakologija. A.Flemingas atranda peniciliną, Bantingas – insuliną. Atrandami ir tobulinami diagnostiniai prietaisai, vykdomas organų persodinimas, dirbtinis apvaisinimas.

Štai kokį ilgą atsiradimo ir vystymosi kelią praėjo medicina, kol šiandien tapo tuo, kuo ji yra. Pažangūs gydytojai teigia, kad šiuo metu medicina išgyvena krizę, nes “padalino“ žmogaus kūną į dalis, kurias gydo atskiri specialistai ir nežiūri į žmogų kaip į visumą. Medicina tapo ligų medicina, simptomų medicina, bet ne sveikatos medicina.

Medikų darbas labai svarbus ir nelengvas, medicinoje dirba daug talentingų ir atsidavusių profesijai žmonių. Tačiau tai, kad gydoma dabar dažniausiai slopinant ligos simptomus, iškreipia žmonių suvokimą iki primityvaus supratimo: negalavimas-tabletė. Daugeliui žmonių didelė naujiena, kad norint būti sveikam, reikia ir patiems rūpintis savo sveikata. Gal toks požiūris ir įtakoja visus tariamai greitus ir lengvus būdus-pažadus greitai “atgauti“ sveikatą?

Todėl ir ieškoma tų panacėjų – stebuklingų tablečių, brangiausių klinikų, retų žolelių ar užpilų ant egzotiškų gyvūnų kūno dalių, bėgiojama į grupinius gydymo seansus pas stebukladarius ar pripuolama prie kokios madingos organizmo valymo ar stiprinimo programos. Tai nėra blogai, jei nebūtų “pripuolama“.

Kad būtume sveiki, turime nuolat rūpintis savo sveikata. Kiekvienas medikas patvirtins, kad sveikata yra normalus visų organizmo sistemų funkcionavimas, o ligų priežastys – individualūs sisteminiai organizmo sutrikimai. O kadangi sisteminiai, tai ir sutrinka visas organizmas, o ne vienas atskiras organas. O susargdina mus neteisinga mityba, neteisingas gyvenimo būdas, psichosomatiniai pažeidimai, žalingi įpročiai.

Pas medikus žmonės dažnai ateina tokios būsenos, kad išties – medicina bejėgė… Gyvename skubėjime, o kūnu ir dvasia sugebame apkerpėti. Mygtukai, pulteliai, mobilieji prietaisai, nepakankamas judėjimas, žalingi įpročiai, įvairios piliulės, besaikė ir chemizuota mityba – visa tai vyksta mūsų sveikatos sąskaita. Paradoksalu, kad visas tas išorinis blaškymasis atvedė žmones į totalinį sąstingį: viskas daroma tik tam, kad reiktų kuo mažiau judėti, galvoti, kurti, svarstyti… Ir pas gydytojus einama eilinės piliulės, o ne patarimo, kaip atgauti sveikatą.

Tai ar tam medicina nuėjo tokį ilgą vystymosi kelią, kad mes taptume vis didesniais ligoniais? Manau, kad tikrai ne. Kokiu keliu ji besivystytų, mes ir patys galime ir turime palaikyti savo sveikatą. Juk turime tokį išlavintą protą ir tiek daug ilgametės sukauptos informacijos ir patirties…

Medicinos pasiekimai gali padėti mums išlikti sveikais ilgaamžiais. Jei tik piliulės gydytų, mes visi būtume sveiki. Kaip ir visose gyvenimo srityse, viskas susiveda į asmeninį kiekvieno žmogaus sąmoningumą. Mąstykime, darykime išvadas, gyvenkime sveikai ir – būsime sveiki 🙂 .

Kodėl mūsų organizmui toks svarbus vanduo?

Visi žinome, koks svarbus vanduo mūsų gyvenime. Svarbiausia vandens funkcija – gyvybės palaikymas. Tai gyvybės šaltinis mūsų organizmui. Gyvybė – ne kas kita, kaip skysčių judėjimas ląstelėse ir tarp jų. Man, kaip visada, nepakako tokio pasakymo ir pasidomėjau plačiau – kodėl 🙂

Pirmiausia, kad susidarytume pilną vaizdą, žvilgtelėkime į žmogaus kūno sandarą. Žmogus sudarytas iš skeleto – kaulų. Sausgyslėmis prie kaulų pritvirtinta sudėtinga raumenų sistema. Žmogaus kūne tėra apie 5 kg sausos substancijos. Vandens žmogaus organizme yra apie 80%. Įvairaus skysčio kūne yra nuo 30 iki 50 litrų. Gyslose yra 5 litrai kraujo, 2 litrai limfos.

Mūsų kūne taip pat yra 2,5 litro skrandžio sulčių, nuo 0,5 iki 2 litrų seilių, nuo 0,5 iki 1,5 tulžies, kasos sulčių – 0,7 litro, 3 litrai žarnyno sulčių, nuo 0,12 iki 0,2 litro galvos bei kaulų smegenų skysčio. Be to, yra skystis, kuriame plaukioja ląstelės ir skysčio pačiose ląstelėse. Tokio neląstelinio bei ląstelinio skysčio yra apie 28 litrus. Ta va, kokie mes “vandeningi“ 🙂 ..

Dabar trumpai apie kiekvieno organo sandarą ir apie tai,  kaip tie kūno skysčiai juda organizmu. Maždaug 77% smegenų – vanduo, 83% raumenų – taip pat vanduo, plaučių ir širdies – po 71%, ląstelių – 83%. Širdis, sverianti apie 350 gr, per dieną susitraukia apie 100 tūkstančių kartų. Per dieną širdis perpumpuoja nuo 13 iki 28 tūkstančių litrų kraujo. Kraujo kapiliarai sudaro šimtus tūkstančių kilometrų. Visam kraujo apytakos ratui reikia 23 sekundžių. Kraujas per tą laiką plaučiams atiduoda angliarūgštį, o pats prisipildo deguonies.

Kepenyse palieka hemoglobino skilimo produktus, o šie patenka į tulžį ir pasiima cholesteriną. Kraujas skinasi kelią per 2 600 000 inkstų nefronų-filtrų, o jo plazma sunkiasi per kapiliarų sieneles. Inkstų perfiltruotas kraujas teka toliau, jau be druskų ir apmirusių ląstelių. Žarnyno gaurenose kraujas dalyvauja nenutrūkstamoje baltymų, riebalų ir angliavandenių hidrolizėje, pasipildo maitinančiomis medžiagomis. Raumenyse jis atsikrato glikogeno ir apsirūpina pieno rūgštimi. Smegenys pagamina kaulų smegenų skystį. Į endokrinines liaukas jis atneša medžiagas hormonų statybai. 

Nors kraujo sudėtis kinta, bet jis išlieka chemiškai savitas, jo sudėtis priklauso nuo mitybos. Kraujas 10% tirštesnis už vandenį. Kraujo plazmoje yra apie 80% vandens ir tai padeda jai laisvai cirkuliuoti po visą kūną. Viską, ko reikia žmogaus kūno ląstelėms, parūpina plazma – maistą, dujas, druskas ir maisto medžiagas. Visi procesai organizme – ląstelių statyba, medžiagų įsisavinimas ir jų išskyrimas – vyksta plazmos dėka. Taigi, darom išvadą, kad gyvybė – tai skysčių judėjimas ląstelėse ir tarp jų. Iš to dar viena išvada: tam, kad tas judėjimas vyktų, mes turim nuolat pildyti skysčių atsargas, kad organizmas jo nepritūktų.

Tyrimai parodė, kad žmogus ramybės būsenoje vidutiniškoje temperatūroje išgarina per odą ir plaučius apie 300 gr skysčių. Esant fiziniam krūviui ir karštam orui, šis kiekis skaičiuojamas litrais. Vandens rezervą organizme galime papildyti tik reguliariai gerdami vandenį. Geriausiai tinka grynas, švarus vanduo. Visi kiti gėrimai neilgai užsilaiko organizme ir nespėja atlikti tų funkcijų, kurias atlieka grynas vanduo. Taip pat didžioji dalis nekokybiško vandens molekulių negali dalyvauti medžiagų apykaitoje, nes neatitinka organizmo ląstelių, į kurias turi prasiskverbti, membranų dydžio. O tai svarbu, nes vanduo gamina energiją ląstelių membranose.

Miesto vandentiekio vanduo savo transportavimo etapuose vamzdžiais, aukšto spaudimo siurblių pagalba, netenka beveik visų savo naudingų savybių. Taip pat pramoniniu būdu gaminami gėrimai yra netinkami organizmo skysčių balansui palaikyti, nes yra dehidratuojantys.Tuo tarpu polydžio, tirpsmo vanduo turi savybę valyti kraujagysles, limfą, kaulus, sąnarius ir sausgysles. Jis yra struktūrizuotas ir artimiausias žmogaus ląstelių skysčių sandarai. Naudingas ir natūraliai distiliuotas, krentantis iš dangaus (ne pramonės zonose) – lietaus vanduo. Vandens trūkumas gali būti pavojingas, sukelti dehidrataciją ir jos sukeliamas ligas.

Kaip rašo D.Petrauskaitė savo knygoje “Gydymas vandeniu“ – ..“Visos sveikatos problemos kyla dėl klaidingo požiūrio: mes manome, jog pagrindinis energijos šaltinis yra maistas. Ir visai nesuvokiame, kad hidrolizės metu skaidomos medžiagos energiją gauna iš vandens. Vanduo – pagrindinis ląstelių energijos šaltinis. Todėl naudinga jį gerti prieš valgant. Vandens perteklius pašalinamas su šlapimu. Vanduo neužsilieka organizme taip, kaip maisto perteklius, kuris virsta riebalais “.

Nevardinsiu virš dvidešimties ligų sąrašo, kurias medikai pripažino kaip ilgalaikės dehidratacijos pasekmes. Svarbiausia, ką supratau – gryną, švarų vandenį visi turime gerti reguliariai tam, kad palaikytume optimalų organizmo darbą. Kada, kiek, kaip gerti vandenį? Bendros medikų rekomendacijos tokios:  maždaug 30 minučių prieš valgį ir visada, kai jaučiam troškulį.

Gerti vandenį turime reguliariai, pageidautina vienodais intervalais. Reikiamą kiekį, kuris kiekvienam individualus: nuo 2 iki 3 litrų per dieną. Apskaičiuota, kad 1kg svorio per dieną turi tekti 30ml vandens – tai nesunkiai galime kiekvienas pasiskaičiuoti. Na, o kokį vandenį – idealiausias tirpsmo vanduo (kaip jį pasigaminti, rašiau anksteniuose rašiniuose), šaltinio vanduo, žodžiu, kuo grynesnis, švarus. Gali būti ir iš butelių, bet patikimo tiekėjo, taip pat filtruotas. Ribotai ir paįvairinimui – distiliuotas, mineralinis.

Tiesiog kviečiu atkreipti į tai dėmesį, nes, pasirodo, vanduo – gyvybiškai mums visiems svarbus ir niekas jo pakeisti negali 🙂 ..

Iš kur gi tas antsvoris?

Retas žmogus nesusiduria su šita problema. O ir matome akivaizdžiai: nutukusių žmonių vis daugėja. Kodėl? Ar tik dėl to, kad yra didžiulis maisto pasirinkimas ir mes tiesiog nekontroliuojam kiekio, ar yra kitokių priežasčių? Pasirodo, yra..

Pirmiausia išsiaiškinkime, kokia virškinimo sistemos funkcija ir kaip ji veikia. Pagrindinė virškinimo sistemos funkcija – aprūpinti organizmą jo funkcionavimui reikalingomis medžiagomis ir energija iš patenkančio maisto. Virškinimas prasideda burnos ertmėje, paskui maistas patenka į stemplę, toliau – į skrandį. Priklausomai nuo maisto rūšies, virškinimas vyksta nuo 2 iki 6 valandų. Virškinimui išskiriami fermentai, skrandžio sultys. Pirmą virškinimo valandą sekrecija stipri, vėliau ji silpnėja.

Galutinis virškinimas vyksta žarnyne, intensyviausias dvylikapirštėje žarnoje. Tulžies sultys- šarminės, tulžies per parą pagaminama nuo 0,5 iki 1,20 l . Toliau virškinama plonąjame žarnyne, kur vyksta rezorbcija, toliau – storajame žarnyne, kur yra žarnyno bakterijos. Irstant medžiagoms, susidaro ir kenksmingos medžiagos, jas nukenksminti yra kepenų funkcija. Kepenys taip pat gamina virškinimo fermentus, insuliną, dalyvauja detoksikaciniame procese, mineralinių medžiagų apykaitoje.

Šį netrumpą ir sudėtingą procesą aprašiau trumpai dėl to, kad suprastume, kaip tai veikia. Kad virškinimo sistema veiktų gerai, reikia suprasti, kaip teisingai maitintis ir neperkrauti jos. Pirmiausia – kiekis. Jis turi būti optimalus. Jau apie tai rašiau: ne daugiau dviejų rieškučių per vieną valgymą ir ne daugiau 400 gr – tai didžiausias sveiko skrandžio tūris. Jei kiekis didesnis, virškinimo sistema dirbs perkrovos režimu.

Pavalgius, bent dvi valandas, kai virškinimas intensyviausias, neužkandžiaukime, nes anksčiau suvalgytas maistas bus suvirškintas nepilnai. Neužgerkime maisto – tai skiedžia skrandžio sultis ir daro virškinimą paviršutinišką. Atsigerti galime prieš valgį arba valandą po valgio. Labai svarbu išlaikyti intervalus tarp valgymų. Nes daug žmonių valgo, kaip tam posakyje: tik vieną kartą per dieną, t.y., visą dieną 🙂 ..

Turime valgyti atsižvelgdami į savo fizinį aktyvumą. Daugelis ligų kyla būtent dėl to, kad organizmas perdirba didžiulį maisto perteklių ir nuolat dirba perkrovos režimu. Kaip sakė P.Bregas – nė vienas iš gamtos tvarinių taip nesityčioja iš mitybos dėsnių ir nesimaitina taip nesantūriai, kaip žmogus. Pažeisdamas optimalios mitybos dėsnius, žmogus ardo save. Žmogų iš lėto žudo priešingi jo prigimčiai įpročiai. Nuolat valgant per daug, skrandis išsitempia ir virškina nepilnai, perteklius atsideda riebalų pavidalu. Tai tiek apie kiekį.

Bet.. yra dar viena nežaboto apetito priežastis – tai maisto kokybė. Valgydami nekokybišką maistą – neteisingai pagamintą, daug kartų apdorotą, su cheminiais priedais – mes ne tik apkrauname organizmą tokio maisto nukenksminimu, bet ir negauname naudingų organiškų medžiagų ir energijos. O kai maistas nekokybiškas, nesuteikia maistinių medžiagų ir energijos, tai nuolat norisi valgyti. Tame ir yra tų visų “E“ pavojus..

Tai ne maistinės medžiagos, tai chemija, kuri naudojama skoniui pagerinti ir maisto galiojimo laikui pratęsti. Nuo to irgi tunkame, nes valgom nekokybišką balastą. Kokios cheminės sudėties maistą mes valgome, tokia bus ir mūsų kūno cheminė sudėtis, mūsų kraujo sudėtis. Visi neorganiniai cheminiai priedai – nuodai, kurie, patekę į mūsų kūną, ir prieš laiką mus sendina, ir susargdina. Todėl nežiūrėkime lengvabūdiškai į tuos priedus ir negalvokime, kad jei tai įdėta į maistą, tai tampa maistu. Gyvam organizmui naudingi tik organinės kilmės produktai.   

Ką gi daryti, jei jau turim tą viršsvorį? Pirmiausia pagalvokime, per kiek laiko priaugome tą svorį ir supraskime, kad kaip jis nepriaugo per trumpą laiką, taip ir nenukris per trumpą laiką. Nekurkime iliuzijų, kad, kaip daugelis apkūnių žmonių sako: jaučiuosi gerai, reiškia, viskas gerai. Tai iliuzija. Neapgaudinėkime savęs.  Anksčiau ar vėliau su viršsvoriu susiję organizmo sutrikimai, toksiškos medžiagos pradės ardyti organizmą. Kaip sakė P.Bregas: talija – mūsų gyvybės linija.. Geros sveikatos indikatorius yra normalus riebalinio audinio sluoksnis. Yra toks terminas – autointoksikacija – kai nuodijame save savo suvalgytu maistu. Daugelis žmonių sulaukia, kol su jais kažkas atsitiks ir tik tada pradeda veikti. Profilaktika tikrai geriau už gydymą..

Pirmiausia peržiūrėkime savo mitybos įpročius. Kiek valgome, kokios sudėties maistą valgome, kokie intervalai tarp valgymų. Pradžioje naudinga užsirašyti suvalgyto maisto kiekį ir atkreipti dėmesį į maisto kokybę ir sudėtį – taip aiškiau pamatysime tikrą padėtį. Ryžtingai meskime iš savo raciono maistą su daugeliu “E“ priedų. Net jei neturime viršsvorio, supraskime, kad tie priedai – nuodai. Sunku dabar atrasti parduotuvėse maisto be tų priedų, bet jų yra – patvirtinu tai, nes pati tai ištyrinėjau.

Jei jau nepavyksta, tai bent jau su kuo mažesniu priedų kiekiu. Atsisakykime pusgaminių, dažniau gaminkime maistą namuose. Kai pradės tirpti svoris, išsivalys organizmas (nes riebalai – tai ir šlakai, nuodingos medžiagos), atgausime sugebėjimą suprasti, ko išties organizmui reikia, tuomet mityba bus sveikiausia. Sveikas organizmas pats “pasako“, ko jam šiuo metu trūksta. Ir, aišku, fizinis krūvis – tai labai svarbu. Nereikia rautis aktyviai sportuoti, stebėkime, koks krūvis malonus, patinka.. Fizioterapeutai itin pataria ilgesnius pasivaikščiojimus, nes ėjimo metu juda visi kūno raumenys.

Ir dar.. Kažkodėl visai nepelnytai yra nustumti į šalį dietologai.. ir visai be reikalo. Ir turint viršsvorį, ir sergant lėtinėmis ligomis jų konsultacija gali ne tik padėti pasiekti norimų rezultatų, bet ir išgelbėti gyvybę. Visi mes turime tik supaprastintas, primityvias žinias apie savo kūno funkcionavimą. Kadangi visi turim individualių organizmo ypatumų, tai ir funkcionuoja jie skirtingai. Visi turim skirtingą skrandžio sulčių rūgštingumą, hormonų, fermentų pusiausvyrą, paveldėtas savybes. Dietologas labai tiksliai nustatys nutukimo, organų funkcionavimo sutrikimų priežastis ir, teisingai parinkęs mitybos sistemą, padės greičiau atstatyti optimaliausią organizmo funkcionavimą. Toliau jau viskas priklausys nuo asmeninių pastangų 🙂 .

Svarbiausia – nenuleiskime rankų, neapsileiskime, juk tai ne tik estetinė problema. H.Spenceris sakė: “ Sveikatos išsaugojimas yra kiekvieno žmogaus pareiga. Tik nedaugelis žino, kad yra toks dalykas, kaip fizinė moralė“. Aš tik pridursiu, kad bet kurios pastangos, siekiant sveikatos, atsiperka puikia savijauta ir išvaizda 🙂 .. Juk sveikas žmogus – laimingas žmogus 🙂 ..

Vyras ir moteris (3 dalis)

Yra didžiulis skirtumas tarp vyriškų ir moteriškų darbų. Vyriškas darbas – tai toks darbas, kurį vyras daro lengvai, o moteriai jis per sunkus. Ir atvirkščiai. Taigi prie vyriškų darbų priskiriamas ir fizinis, ir strateginio mąstymo reikalaujantis darbas. Prie moteriškų – kruopštūs, reikalaujantys kantrybės, taktinio mąstymo. Ir vieni, ir kiti dirba kūrybinį darbą, dėl individualių ypatumų gali kartais ir “apsikeisti“ darbais, bet dėl lyties ypatumų apspręsta būtent taip.

Čia ir prieiname prie buities darbų, dėl kurių kyla daugiausia ginčų. Juokaujama, kad, norėdamas išvengti buities darbų, vyras išrado buitinę techniką 🙂 . O grynai moteriški darbai niekur neišnyko, todėl moterys ir pyksta, reikalaudamos pagalbos.. Na, o vyrai visa savo esybe ne darbui, o reikalavimams priešinasi.. Nė vienam vyrui pasaulyje nekyla mintis reikalauti, kad žmona suremontuotų jo automobilį 🙂 .. Paprašyti pagalbos galima, bet ne reikalauti.. Va čia ir vėl atsiveria erdvė moters išminčiai: nei vienas vyras neatsisakys, ramiai paprašytas, beje, kaip ir moteris 🙂 . Reikia įsisąmoninti, kad niekas niekam nieko neprivalo. Santuoka – geranoriška sąjunga ir dėl visko turime susitarti. Dar viena klaida iš buitinių nesutarimų – įsivaizdavimas, kad vyras moteriškus buitinius darbus gali atlikti taip pat kruopščiai, kaip moteris. Prisimenate – vyras nereiklus detalėms, todėl suplovęs indus, nebūtinai juos sudėlios į vietą ar nuvalys pritaškymus aplink kriauklę ar išvalys pačią kriauklę. Jis atliko konkretų darbą – išplovė indus ir laukia to darbo įvertinimo (būtinai) 🙂 ..

Dar viena nesusišnekėjimų sritis – vaikų auklėjimas. Iš senesnių laikų buvo įprasta, kad lemiamas žodis vaikų auklėjime buvo tėvo, o pas motiną vaikai ieškodavo paguodos, švelnumo, užtarimo. Šiuolaikinėse šeimose dėl vyrų užimtumo ir buities ypatumų (neliko bendrų darbų su vaikais, auklėjimo per bendrą darbą), vaikai daugiau bendrauja su mama. Paauglystėje, kai jau mama sunkiau sutaria su vaiku, tėvas įtraukiamas į auklėjimą, dažniau dėl žodžio svarumo.. Pasirodo, ir čia tėvų meilė pasireiškia skirtingai. Motina myli savo vaikus besąlygiškai, visada. Tėvas savo šiltus jausmus išreiškia tik tada, kai vaikas gerai elgiasi ir baudžia, jei elgiasi netinkamai. Ir kas gi gaunasi? Kai tėvas baudžia vaiką, dažnai mama puola jį ginti. O vyrui nėra didesnio pažeminimo už pažeminimą savo vaiko akyse.. Tai žeidžia jo savigarbą ir iš auklėjimo gaunasi konfliktas.. Sekantį kartą paprašytas prisidėti prie vaikų auklėjimo, jis ryžtingai atsisakys..

Išgirdau ir man seniai rūpėjusį klausimą – kodėl vyrai po skyrybų nebendrauja su savo vaikais? Sutikite: retas vyras ( ir tai rodo gyvenimas) po skyrybų skiria dėmesį savo vaikams. Ir čia “suveikia“ prigimtinės vyro savybės. Vyras dėl savo fiziologinio poligamiškumo myli savo vaikus netiesiogiai, o per moterį. Myli moterį – myli ir vaikus. Jei santykiai nutrūksta, dažnai nutrūksta santykiai ir su vaikais.. Tai ypač skausminga, jei jis, sukūręs naują šeimą su moterimi, turinčia vaikų, tuos vaikus myli ir augina kaip savus, o savų nė neprisimena. Manyčiau, čia pasireiškia ir žmogaus dvasinės savybės..

Nenorėčiau, kad iš mano rašinių susidarytų įspūdis, kad teisinu vyrus ir skatinu moteris prisitaikyti ar manipuliuoti. Esmė tame, kad moteriškumo, vyriškumo sąvokos dabar labai iškreiptos. Klaidingai suprantama ir emancipacija. Tai teisinga juridiniu požiūriu – kai yra lygūs atlyginimai už vienodą darbą, lygios teisės. Tačiau emancipacijos suvokimas kaip darymas to paties, kaip vyras.. atleiskite, yra keistas. Ne konkuravimui su vyrais moterys sukurtos. Kaip pliusas ir minusas, kaip priešybių vienybė, vyras ir moteris sudaro visumą, papildydami vienas kitą savo unikaliomis savybėmis. Dabartinės “stiprios“ moterys apsiima visas vyriškas pareigas, na, o vyrai prisitaiko, aptingsta, moteriškėja ar gyvena vien biologiniais poreikiais..

Moteriai gamtos ir Kūrėjo labai daug padovanota. Ji – pagrindas gyvybei ir vyro vyriškumui, įkvėpėja. Negali būti tikro vyro be tikros moters. Būdamas stiprus fiziškai, galėdamas įveikti kitą vyrą, vyras negali atsispirti moters dvasinei jėgai.. Karo metais, visokių politinių peripetijų metais vadinami “medaus spąstai“ suveikdavo beveik šimtu procentų: įvairių žvalgybų kiečiausi agentai neatsilaikydavo moters kerams ir išduodavo valstybines paslaptis.. Vyras valdyti moters negali – vėlgi dėl savo psichinių ypatumų – nes tiesiog negali suvokti moteriškos logikos. Tai vienintelė vyrą įveikianti, itakojanti jėga. 

Labai norėtųsi, kad kuo daugiau moterų suprastų savo prigimtinę galią. Nekovotų, lyg tos karžygės, o išmintingai vadovautųsi savo galimybėmis. Savo ir savo šeimos labui. Neveltui sakoma, kad kai atgims tikrasis moteriškumas, pasaulis sužydės 🙂 .. Stumkime į šalį ambicijas ir tapkime tuo, kuo ir esame, padėkime vyrams tapti tikrais vyrais.. Kaip ten patarlės sako? – vyras galva, moteris – kaklas.. Man labai graži dar ir šita: vyras karalius, moteris – jo valdovė 🙂 .. Tai tiesa, bet mes tai baigiame pamiršti ir kovojame, kovojame.. su vėjo malūnais  🙂 ..

Vyras ir moteris (2 dalis)

Taigi – kodėl kalbėdami viena kalba, metų metus gyvendami kartu, vyras ir moteris nesupranta vienas kito? Todėl, kad jie nesupranta vyro ir moters psichikos ypatumų, prigimtinių lyties savybių. Tuomet ir kyla nesusikalbėjimai ir konfliktai, nes į tą patį reiškinį vyras ir moteris žiūri skirtingai. O pasirodo, kaltų nėra, yra tik nesupratimas ir iš to kylančios konfliktų priežastys..

Pradžių pradžia – vaikų auklėjime, kuris pilnai perėjo į moterų rankas: nuo šeimos iki ugdymo įstaigų, todėl vaikai auklėjami labai vienpusiškai. Dėl to pilnaverčių vyrų ir moterų vis mažėja. Problema ir nepilnos šeimos. Idealu, kai vaikas mato darnios šeimos modelį – tuomet ir auklėjimas harmoningas. Net ir labai mylėdama, augindama viena berniuką, motina neįskiepys jam vyriškų bruožų. Vyriškos savybės išugdomos tik vyrišku pavyzdžiu. Tas pats liečia ir mergaites: augdamos tik su mama ir nematydamos vyro ir moters bendravimo, ateityje jos sunkiai kurs savo šeimos modelį. Tik retais atvejais vaikai, išaugę nepilnose šeimose, intuityviai išsiugdo savo lyčiai būdingas savybes. Jei šeima iširo, vaikams labai naudinga būtų palaikyti ryšį su atskirai gyvenančiu tėvu ar mama, arba pajungti auklėjimui senelius, priešingos lyties giminaičius ar gerus draugus. Vaikas turi matyti lyčių bendravimo modelį.

Kokie turėtų būti darnūs santykiai? Jei sutuoktinių interesai vystosi lygiagrečiai, santykiai visada yra harmoningi. Jei jie susikerta – kyla konfliktai. Nežiūrint į prigimtinę fiziologinę poligamiją, vyras, kuris vysto savo dvasines savybes, intuityviai ieško ryšio su vienintele moterimi ir siekia su ja santuokos. Moteris, nors ir paplitęs požiūris, kad siekia šeimos – atsargiai renkasi. Ji mąsto giliau ir mato detales.. Čia turimi omenyje dvasingi santykiai ir meilė. Vyras intuityviai suvokia, kad tik su moterimi jis gali išvystyti geriausias savo savybes. Kuo dvasingesnė, išmintingesnė moteris, tuo didesnė vyro galimybė vystyti savo geriausias savybes, o šalia vyriško vyro galimybė visapusiškai tobulėti ir pačiai moteriai. Tokiose šeimose gimsta fiziškai stiprūs, gabūs vaikai, vyrauja darna ir supratimas.

Pirmieji nesusipratimai prasideda, kai vyrai, turėdami savyje pergalių ir kliūčių įveikimo būtinybę, pradeda nepastebėti žmonos, kuri po santuokos dažnai aprimsta, o kartais ir apsileidžia dėl buities, darbo rūpesčių. Ir čia vėl pasireiškia tas abipusis ryšys: jei apsileidžia moteris, apsileidžia ir vyras. Jei moteris išlieka įdomi, tobulėja – pasitempia ir vyras, nes turi nuolat savo moterį “užkariauti“. Prisiminkime – dvasiškai moteris stipresnė, subtilesnė, todėl atmosfera šeimoje priklauso nuo moters. Jei moteris tai supranta, ji lengvai tą atmosferą šeimoje kuria, jei nesupranta – pradeda priekaištauti vyrui, reikšti pretenzijas, t.y., puola.. o tada jau suveikia vyro kovotojo dvasia, kuri automatiškai atsako gynyba..

Reikia suprasti, kad puldama vyrą, moteris automatiškai visada gaus atsaką. Todėl jei moteriai skandalas kartais gali būti emocinė iškrova, vyrui tai – žlugdantis mechanizmas. Be to, pretenzijas jis priima kaip iššūkį, pažeminimą, kurio jo psichika neperneša. Tai jam sukelia agresiją, todėl jis stengsis tų skandalų išvengti, pasinerdamas į darbus ar atsiribodamas. Gali ir rankas į darbą paleisti, ir tai bus instinktyvus veiksmas.. Reikia tai suprasti ir netampyti liūto už ūsų.. Įsakmų toną apskritai tiek vyrams, tiek moterims reikėtų iš gyvenimo išbraukti – tai visada žemina ir provokuoja konfliktus.

Dar vienas klaidingas įsitikinimas, į kurį atkreipia dėmesį daugelis autorių, nagrinėjančių vyro ir moters tarpusavio santykius – mums įkalta į galvą, kad nėra skirtumo tarp vyriškų ir moteriškų darbų. O, pasirodo, jis yra. Ir didžiulis. Ir labai svarbu tai suprasti. Apie tai – sekantį kartą.. 🙂