ruvi

Mūsų laikais sunku įsivaizduoti gyvenimą be televizijos. Ir jei prieš kelis dešimtmečius televizorių įjungdavome kartais, tai dabar daugelyje namų jis įjungtas “dėl fono“. Gerai tai ar ne? Gal tai tiesiog informacijos skleidimo būdas? Pradinis sumanymas gal ir buvo toks..

Ilgai rinkau šiai temai informaciją, kuri, manau, ir jums bus įdomi.

Statistika teigia, kad šiuolaikinis žmogus praleidžia prie televizoriaus vidutiniškai 4 valandas per dieną. To visiškai pakanka, kad garso ir ryškių vaizdų pagalba būtų suformuoti tam tikri vaizdiniai žmogaus smegenyse, kurie vėliau gali veikti žmogaus mąstymą ir veiksmus. Ankstesnėse epochose tam, kad  būtų išsilavinęs, žmogus vystė savo intelektą – kad pasiektų šį tikslą, žmonės skaitė, rašė, diskutavo, t.y., – nuolat mokėsi.

Dabar gi, esant vaizdinei komunikacijai, tereikia orientuotis vaizduose, o tam, kaip tvirtina psichologai, intelektualių sugebėjimų nereikia. Jei knyga moko mąstyti, tai poveikis per vaizdus ne tik atbukina, bet ir yra galingas įtaigos instrumentas. Kaip tai vyksta?

Įtaiga yra dvejopa: tiesioginė ir netiesioginė:

Tiesioginė – tai ištarti žodžiai ar komandos, tai poveikis į sąmonę.

Netiesioginės įtaigos atveju viskas vyksta priešingai – sąmonė apeinama, o per vaizdinius vyksta poveikis į pasąmonę.

Tiesioginei įtaigai paprastai priešinamasi, nes niekas nenori būti valdomas ar manipuliuojamas. Netiesioginei įtakai paprastai nesipriešinama, nes sąmonė nedalyvauja, o tiesiog stebimi vaizdai. Šiuolaikinė vaizdinė informacija (reklama, įvairios politinės laidos) visada turi užslėptą informaciją, kuri veikia pasąmonę. Todėl poveikis per vaizdinius – pats efektyviausias.

Besaikis televizoriaus žiūrėjimas formuoja menko aktyvumo ir žemo darbingumo žmogų. Jo veikla – dažniausiai darbo imitacija arba darbo vykdymas per prievartą, be entuziazmo. Tyrimai parodė, kad sėkmingi, aktyvūs dirbantys jaunuoliai ankstyvoje vaikystėje žiūrėjo televizorių apie porą valandų į savaitę, o kai kurie augo šeimose, kur televizorius apskritai nebuvo žiūrimas. Sėkmingų žmonių laikas, praleistas vaikystėje prie televizoriaus, neviršijo pusvalandžio į dieną.

Amerikiečių ekspertų išvados teigia, kad 10 valandų televizoriaus žiūrėjimo per savaitę ketvirčiu sumažina žmogaus kūrybinį potencialą. Dvi valandos televizoriaus žiūrėjimo per dieną vaikystėje sumažina kūrybinį potencialą per pusę. Kuo ilgiau žiūrimas televizorius vaikystėje, tuo labiau gesinamas kūrybingumas, aktyvumas ir žmogaus entuziazmas. Dar vienas ekspertų pastebėjimas – neiniciatyvūs, pasyvūs žmonės yra linkę į įvairias priklausomybes, tarp jų ir nuo televizoriaus.

Kita labai svarbi šio reiškinio pusė – per televizijos laidas, filmus ir reklamą “įrašomi“ elgesio stereotipai ir siekiamybės. Suaugusieji klaidingai mano, kad vaikams televizija negali pakenkti. Tyrimais taip pat įrodyta, kad subrendusio, suaugusio žmogaus smegenys į išorinius dirgiklius reaguoja visai kitaip, nei mažo vaiko besiformuojančios smegenys.

Suaugę žmonės gali filtruoti, analizuoti ir apdoroti informaciją, remdamiesi vaikystėje ir per gyvenimą suformuota “duomenų baze“. Vaikams šis procesas vyksta visiškai kitaip. Svarbiausių nuostatų formavimas ir įtvirtinimas – praktiškai visam gyvenimui – vyksta proporcingai smegenų augimui ir brendimui. Vaikystėje suformuotos nuostatos yra bazinės (prisiminkime Mauglio sindromą), performuoti jas sunku, o kartais ir neįmanoma.

Specialistų sudarytas orientacinis svarbiausių gyvenimo nuostatų formavimosi grafikas yra toks:

iki 4 metų – 80%,

iki 6 metų – 90%,

iki 10 – apie 97%,

ir apie 18 gyvenimo metus žmogaus pagrindinės nuostatos yra susiformavusios.

Taigi, greitai besikeičiantys vaizdai televizoriaus ekrane formuoja vaiko smegenyse “duomenų bazę“, kuri įtakos jo gyvenimą. Kad besiformuojanti asmenybė nebūtų žalojama, psichologai rekomenduoja vaikams iki 3 metų apskritai nežiūrėti televizoriaus, o vyresniems (taip pat ribotai) rodyti tik harmoningas, vaikų amžių atitinkančias mokomąsias laideles ar filmus.

Kodėl tai svarbu? Be pasaulėžiūros formavimo, kai kurių laidų žiūrėjimas sukelia panikos ir baimės pojūčius ne tik suaugusiems, bet ir vaikams – tai neigiamai veikia psichiką. Vienareikšmiškai vaikams kenkia programos, skirtos suaugusiems, nes informacija gali būti suprasta neteisingai, savaip. Galiausiai vaikas, matydamas per ekraną smurtą, žalingų įpročių afišavimą, erotiką, keiksmus, susišaudymus, lavonus – pradeda tai vertinti kaip socialinę normą. Taip gimsta paauglių ir net suaugusių žiaurumas.

Šis faktas taip pat patvirtintas tyrimais, kurių išvada teigia: nuo vaikystės žiūrimi žiaurūs vaizdai yra labai stiprus katalizatorius nusikaltimams. Kokiu būdu? Pasirodo, neigiama energija, kaupiama iš ekrano per demonstruojamus agresyvaus elgesio modelius, priėjus iki tam tikros gradacijos, galiausiai prasiveržia ir yra išmetama į aplinką per smurtą. Daugelio šalių tyrėjai įrodė, kad ryšys tarp televizijos poveikio ir didėjančio jaunų žmonių nusikalstamumo yra akivaizdus. Šis dėsningumas pasireiškia įvairiuose visuomenės sluoksniuose.

Kadangi ekraninė agresija kasmet auga, tai kiekviena nauja karta gauna vis didesnį agresyvumo energijos krūvį, kuris sociume pasireiškia kaip polinkis į kriminalinį elgesį. Britų mokslininkas A.Sigman daro dar kategoriškesnę išvadą: televizija yra mūsų laikų blogis ir vadina ją “infokratija“. Jis pabrėžia, kad žodžius “televizorius“, “televizija“, “internetas“, “DVD“ galima apibendrinti vienu žodžiu: “ekranas“, kuris nusako tą patį poveikį.

Dar 1970 metais Vakarų Europos sociologai sudarė televizijos neigiamo poveikio sąrašą, kuris labai aktualus ir mūsų dienomis. Štai keli punktai iš jo:

tai nekorektiška, perteklinė politinė propaganda ir reklama;

agresija,

fizinė ir moralinė prievarta ekrane ir erotikos perteklius;

sisteminis realybės iškraipymas;

negatyviai nuspalvinta socialinė informacija ir nepateisinamai didelis kiekis pranešimų apie katastrofas, smurtą, aukas ir pan.;

nekorektiška, iškraipyta vedančiųjų kalba;

perteklinis užsienio produkcijos kiekis;

nepagarbūs pasisakymai apie žmones, nacionalines vertybes, istoriją ir kultūrą.

Šis sąrašas mūsų dienomis vis papildomas naujais punktais. Psichologai teigia, kad kai “dėl fono“ įjungtas televizorius, šeimos nariai mažiau kalbasi ir bendrauja tarpusavyje. Dietologai teigia, kad išsivystė savotiška priklausomybės forma, kai įjungus televizorių, bėgama atsinešti maisto (dažnai dėl spalvingos maisto reklamos poveikio). Jei valgymo metu žiūrime televizorių, mūsų protas silpnai priima skrandžio signalus apie pasisotinimo jausmą, ir tokiu būdu dienos racionas viršijamas iki 30%. O kur dar hipodinamija..

Ar televizija yra toks jau blogis? Tikrai ne, jei vietoje, laiku, sąmoningai ir tiek, kiek tikrai reikia. Yra įdomių filmų, mokomųjų laidų, dokumentinių filmų – tai gali būti prasmingas laiko praleidimas. Bet.. turime pripažinti, kad dažnai piktnaudžiaujame šiuo išradimu, kuris ne tik atima brangų laiką, bet ir gesina mūsų kūrybingumą ir atitraukia nuo daug svarbesnių ir įdomesnių užsiėmimų. Taigi – būkime atidūs ir budrūs, o svarbiausia – saugokime savo vaikus!

Jų mūsų gyvenime yra nemažai. Kodėl jie yra ir iš kur jie atsiranda? Vidinis prieštaravimas atsiranda tuomet, kai realybė neatitinka mūsų vidinės būsenos. Mes tai juntame kaip įtampą, nepaaiškinamą nerimą, kartais ir baimę. Kad suprastume, kaip atsiranda šitie neatitikmai, turėtume žvilgtelėti į žmogaus sąmonės raidą, nes tai, kas šiandien mums kelia prieštaravimus, užgimė jau labai seniai.

Filosofai nuolat nagrinėjo žmogaus sąmoningumo vystymąsi ir to vystymosi kryptis bei pasekmes. Pirmasis svarbus žmogaus suvokimas buvo tai, kad jis gyvena – savęs suvokimas, o pirmasis rūpestis – savisauga. Žemė teikia žmogui viską, kas būtina jo egzistencijai, o instinktas išmokė visu tuo naudotis. Alkis ir prigimtiniai poreikiai vertė žmogų išbandyti tai vieną, tai kitą gyvenimo būdą – taip atsirado medžioklė, žvejyba, žemdirbystė, gyvenimas bendruomenėje.

Naujos žinios, atsiradusios kaip vystymosi rezultatas, atvedė į svarstymus ir vertinimus – žmogus ne tik išmoko skirti įvairių gyvų būtybių padėtį viena kitos atžvilgiu, bet ir pripažino save pranašesniu. Šiuo laikotarpiu labai stipriai pradeda reikštis žmogaus “ego“ – pirmiausia kaip savisaugos instinktas. Bendruomeniniame gyvenime žmogus pastebėjo panašumus savo ir jį supančių žmonių elgesyje ir padarė išvadas, kad ir kiti žmonės galvoja, jaučiasi ir elgiasi panašiai kaip jis.

Ši svarbi išvada paskatino žmogų laikytis tam tikrų elgesio taisyklių, kad užtikrintų savo saugumą. Patirtis išmokė, kad gerovės siekimas – žmogaus poelgių variklis ir pastebėjo atvejus, kai bendri interesai leido jam tikėtis aplinkinių pagalbos. Tokiu atveju žmonės vienydavosi į bendruomenę – savotišką laisvą asociaciją – kuri egzistuodavo tol, kol išlikdavo ją sukūręs poreikis.

Poreikis gyventi kartu pagimdė pačius subtiliausius žmogaus jausmus. Pirmosios sąmoningumo ir dvasingumo apraiškos prasidėjo, kai žmonės pradėjo gyventi bendruomeniškai – gimė šeima, jos narių tarpusavio šilti jausmai, tėviška globa. Išsivystė savitarpio įsipareigojimai ir suvokimas, kad juos visiems naudinga vykdyti. Sėkmė bendravime pastūmėjo daryti sparčią pažangą – lavėjo protas, tobulėjo išradingumas ir įgūdžiai.

Bendruomeniškumas ne tik kilstelėjo žmonių sąmoningumą ir pažangą, bet ir pagimdė rungtyniavimą bei lygiavimąsi. Kai tik žmonės pradėjo vienas kitą vertinti, atsirado pagarbos, vertybių, dorybių ir grožio sampratos, kurios vertė teikti pirmenybę vienam ar kitam. Kiekvienas dėl konkurencijos stengėsi atsidurti patogesnėje padėtyje arba atvirai panaudodamas jėgą (jei jautėsi stipresnis), arba naudodamas apsukrumą ir vikrumą (jei jautėsi silpnesnis).

Teigiama, kad kai žmogui kilo mintis konkuruoti, turėti atsargas, nedirbti pačiam, bet samdyti kitus žmones – atsirado nuosavybė ir nelygybė. Kad visa tai būtų valdoma, gimė moralės sampratos, įstatymai, bausmės. Štai taip, filosofų teigimu, baigėsi laisvas ir džiaugsmingas žmonių bendravimas ir egzistavimas. Darbas tapo ne tik būtinybe, bet ir vergove, iš kurios gimė skurdas ir nelygybė. Visa tai Dž.Lokas apibrėžė aksioma: “Negalima padaryti žalos ten, kur visiškai nėra nuosavybės“. Galima būtų pridurti, kad ne pati nuosavybė pagimdė visas blogybes, o nepasotinamas godulys ir saiko neturėjimas, ir iš to kylantis susipriešinimas.

Kaip visa tai veikia mus šiandien? Evoliucijos psichologai teigia, kad bendruomeniškumas, poreikis vienytis yra prigimtinė žmogaus savybė. Būtent vienijimosi – ne konkurencijos – periodais žmonija darė pastebimą sąmoningumo šuolį. Mūsų dienomis sukurti valdymo modeliai – nesvarbu, kaip jie įvardinami politikoje – yra priešinantys, skaldantys ir grupuojantys. Galime kurti įvairias sąmokslo teorijas, bet pagrindinė priežastis, anot visų laikų mąstytojų, yra būtent ydingame valdyme (sistemoje). Dirbtinai sukurti poreikiai ir valdymas per juos neteikia nei gyvenimo džiaugsmo, nei laimės, ir gimdo daugybę vidinių prieštaravimų.

Filosofai išskiria tris pagrindines prigimtines žmogaus savybes ir teises. Mūsų prigimtinė savybė – sąmoningumas, proto veikla. Laisvė – tai visų mūsų prigimtinė teisė. Ir prigimtinis laimės troškimas (susijęs su saviraiška) – tai trys neliečiami dalykai. Valdymo sistema visa tai pajungė valdymui: protas paveikiamas reikiama linkme, manipuliuojama laisvės “suteikimu“ ar “apribojimu“ ir siūlomi laimės pakaitalai prekių ir pramogų pavidalu.

Istoriškai susiklostė neatitikimai tarp moralės ir pareigų. Mūsų prigimtinės savybės diktuoja mums vienokį elgesį, o išorinės sąlygos (valdymo sistema) reikalauja elgtis priešingai. Iš to gimsta gilūs vidiniai prieštaravimai žmogaus sąmonėje. Garsi psichoanalitikė K.Horney mūsų dienų žmogų įvardina kaip neurotišką asmenybę ir įvardina tris prieštaravimus, kurie sukelia įtampas, neurozes, depresijas, priklausomybes ir kitus psichinius sutrikimus.

Pirmasis – prieštaravimas tarp sėkmės ir konkurencijos. Iš vienos pusės, skatinama daryti viską sėkmei pasiekti, o iš kitos – tai verčia kartais elgtis tiesmukiškai ir agresyviai, kas prieštarauja ir visuotinai priimtiniems moralės principams, ir žmogaus sąžinei. Pastangos suderinti šiuos du nesuderinamus dalykus kelia didelę įtampą.

Antrasis prieštaravimas – tarp poreikių stimuliavimo ir kliūčių jiems įgyvendinti. Ekonominiais sumetimais poreikiai ir dirbtinai kuriami, ir visapusiškai stimuliuojami (reklama, mada ir t.t..) , bet daugeliui žmonių tiesiog neįmanoma šiuos poreikius atitikti ir patenkinti: jie nuolat keičiami vis įmantresniais ir bėgimas paskui juos galiausiai sukelia gilią neviltį.

Trečiasis prieštaravimas – laisvės iliuzija. Valdymo sistema deklaruoja, kad žmogus yra laisvas, nepriklausomas ir gali pasiekti viską, ką tik nori, jei yra veiklus ir energingas. Iš kitos pusės – toli gražu ne visada paprasta visa tai įgyvendinti: griežti konkurenciniai apribojimai, suformuotas mąstymas, o ir visi žmogaus žlugdymo mechanizmai – mokesčiai ir nuobaudos. Rezultatas – abejonės dėl savo galimybių ir likimo, bejėgiškumo, nesaugumo jausmas susidūrus su realybe.

Kaip išvengti vidinių prieštaravimų? Pirmiausia – nebūti fatalistais ir negalvoti, kad nieko negalima padaryti – atseit, taip buvo per amžius ir nieko čia nepakeisi.. Žmogus išgyveno ilgą ir sudėtingą evoliuciją. Jos pasekoje suprato ir išmoko valdyti savo galimybes, taip pat pamatė savo veiksmų pasekmes. Evoliucija vyksta toliau. Tam, kad tobulėtume, turime įvertinti tas pasekmes.

Tai svarbu kiekvienam žmogui, nes esame neatsiejama visumos dalis. Galime naudoti naujausias psichologines technologijas, daug dirbti, bet jei tai naudosime tik egoistiniams ar ambicijų tenkinimo tikslams, mes ir vėl visi suksimės vidinių prieštaravimų ir nesibaigiančių krizių rate. Gyvename permainų laikais – ko gero, atėjo laikas augti visiems dvasiškai, įvertinti vienybės būtinybę ir išbristi iš prieštaravimų rato. Mes esame žymiai didingesni, nei manome 🙂 ..

Kuo gi jie skiriasi? Kadaise amuletas ir talismanas buvo beveik tas pats dalykas, vėliau jų paskirtis buvo apibrėžta konkrečiau. Amuleto pavadinimas kilęs iš lotyniško “amuletum“ ir tiesiogiai reiškia – “kas nešiojama ant savęs“. Jo paskirtis – magiškas daiktas, saugantis nuo blogio ir nelaimių. Talismano pavadinimas kilęs iš arabiško “tilasm“ – “magiškas paveikslas“, ir nusako daiktą, kuris nešiojamas su savimi ir pritraukia pasisekimą ir laimę.

Pirmiausia apie amuletus. Jie pradėti naudoti, kai per specialias apeigas buvo baidomos, varomos blogio jėgos ir siekiama grąžinti žmogui sveikatą. Apeigoms sustiprinti buvo gaminamas amuletas – poveikiui ir apsaugai sustiprinti. Vėliau jie pradėti naudoti plačiau. Kai kurie amuletai įsitvirtinę okultinėje tradicijoje, o mūsų laikais daug jų nešiojama puošybos tikslais, dažnai nieko nežinant apie jų kilmę ir prasmę.

Senovėje buvo naudojami ir amuletiniai marškiniai – juos kariai dėvėdavo po šarvais. Marškiniai būdavo išmarginti magiškais kvadratais, simboliais ir rašmenimis, ir jais buvo pasitikima ne mažiau, nei plienu. Daug amuletų atkeliavę iš senovės egiptiečių, dauguma jų simbolizuoja dvasinį gyvenimą. Prieš atsirandant nacizmui, labai paplitęs amuletas buvo svastika – tai yra vienas ir iš budizmo simbolių. Budizme jis simbolizuoja Saulės judėjimą, cikliškumą ir nuolatinį persikūnijimą.

Dar vienas iš populiariausių amuletų yra kryžius, kuris yra ne tik krikščionybės simbolis, bet ir daugybėje tautų naudotas stiprus apsauginis ženklas, reiškiantis dvi skirtingų krypčių jėgas, priešybes, jų santykį. Gaminant amuletus buvo tvirtai tikima, kad jame pavaizduotas simbolis, ženklas ar įtaisytas daiktas veikia paslaptingoje, nematomoje žmogui dvasinėje plotmėje.

Amuletams gaminti buvo naudojami įvairūs metalai, akmenys, į juos buvo įtaisomi keisčiausi dalykai – pavyzdžiui, gyvatės geluonis (nuo gyvatės įkandimo), arba kažkokio gyvūno kūno dalys – nagai, dantys, širdis, simbolizuojantys tų gyvūnų savybes ar galią ir saugantys nuo nelaimių. Amuletais buvo laikomi ne tik specialiai tuo tikslu padaryti daiktai, bet ir smulkios monetos, o kai kurie amuletai – tiesiog parašyti ant popieriaus magiški žodžiai, ženklai, simboliai, geometrinės figūros, atvaizdai ar skaičiai.

Viduramžiais arabų šalyse labai paplito akies formos amuletai, kurie šiose šalyse populiarūs ir šiomis dienomis. Buvo manoma, kad kai kurie žmonės turi tokią stiprią įtaigą, kad vien savo žvilgsniu gali paskleisti blogį, o akies atvaizdo amuletas atvirkštinės magijos galia tuos blogio spindulius atmuša. Amuletai buvo naudojami ir gyvuliams nuo “piktos“ akies, taip pat namams saugoti.

Dabar apie talismanus. Tiesioginis talismano reikšmės vertimas – “magiškas paveikslas“ – jau tarsi nusako jo gaminimo būdą. Tai tam tikras paviršius – akmens, metalo, medžio ar pergamento, ant kurio išraižyti arba nupiešti simboliai ar rašmenys. Talismanai gaminami sėkmei, laimei “pritraukti“. Juos gaminantiems dailininkams svarbus ne tik vaizdų tikslumas ir estetiškumas, bet ir tai, kad darbas būtų atliktas iš tinkamos medžiagos ir tinkamu laiku.

Tinkamas talismano gaminimui laikas – tai dažniausiai tiksliai apibrėžtas astrologinis laikas. Talismanų gamintojai remiasi valandomis, nurodančiomis, ką kuri planeta valdo tam tikrą paros valandą. Tinkama medžiaga yra ta, kuri pavaldi tam tikrai planetai. Knygose apie talismanų magiją pateikiami įvairioms planetoms pavaldžių medžiagų sąrašai. Taigi, tai išties atsakingas darbas.. Talismanams taip pat priskiriamos su savimi nešiojamos astrologinės figūrėlės, magiški kvadratai ir okultiniai simboliai.

Įdomu tai, kad visi senieji smboliai, naudojami amuletams ir talismanams, atėjo iki mūsų dienų. Net nesigilinantys į tai žmonės nešioja juvelyrinius gaminius, ant kurių apstu senovinių ženklų. Kaip pasirinkti amuletą arba talismaną ir ar jie “veikia“? Juk žinome, kad veikia viskas, kuo mes tikime.. Jei yra toks noras ar poreikis, visai smagu kažkokiam gyvenimo etapui turėti talismaną ar amuletą – priklausomai nuo situacijos. O pasirenkamas jis paprastai – jis turi “patraukti“, patikti.

Ir tai nebūtinai turi būti kažkoks ypatingas gaminys.. Kartais mielas akmenėlis, rastas atostogaujant pajūryje, ar sudžiovinta gėlė, kurią padovanojo mylimas žmogus, ar labai patinkantis kuklutis papuošalas gali suteikti džiaugsmo, šilumos ir pasitikėjimo savimi 🙂 .. Ką jūs apie tai manote?