Priklausomybės

Kas yra priklausomybė? Tai nesugebėjimas savęs realizuoti be kažkieno ar kažko pagalbos. Lengviausiai matomos ir suvokiamos priklausomybės yra susietos su turėjimu, galimybe valdyti, todėl kad materialus (fizinis) aspektas visuomet konkretus ir apčiuopiamas (turi matomą išraišką). Tipiški priklausomybės objektai – cigaretės alkoholis, narkotikai, cukrus (iš jo pagaminti saldumynai), kava,vaistai ir t.t..

Neretos priklausomybės nuo telefono, pramogų, parduotuvių, televizoriaus, kompiuterio, lošimų ir t.t.. Tačiau reikia aiškiai skirti priklausomybę nuo pomėgio, laisvos saviraiškos, įkvėpimo. Jei žmogus, tarkim, mėgsta skaityti, jis tai daro su malonumuir tinkamu metu, be to, jis bet kada gali sustoti ir dėl to nejausti nerimo. Priklausomas žmogus sustoti negali: jis negali be to apsieiti net tuomet, kai to tikrai nereikia, daro tai nelaiku, kažkieno kito sąskaita, dažnai net kenkdamas sau.

Priklausomi mes nuo kažko ar ne, galime lengvai patikrinti, kažkuriam laikui atsisakę tam tikros varžančios veiklos ar veiksmo. Jei negalime išbūti net kelių valandų, reiškia, priklausomybė stipri. Svarbiausias kriterijus – sugebėjimas laisvai bet kada sustoti ir jaustis ramiai, jei kažko negalime daryti. Supaprastintai tai skambėtų taip: mes valdome, ar mus valdo, kaip tame posakyje apie alkoholiką – iš pradžių jis geria alkoholį, paskui alkoholis jį “geria“..

Tokios išreikštos fizinės priklausomybės dažnai yra vienos ar kelių psichologinių priklausomybių išraiškos. Kaip jos atsiranda? Dėl nepasitikėjimo savimi, menko savęs vertinimo, nemeilės sau. Kai žmogus nemyli savęs ir dėl to jaučiasi silpnas, jis ieško atramos aplinkiniuose, kituose žmonėse. Toks elgesys palengva tampa psichologine priklausomybe, o jų, anot L.Burbo, yra keletas tipų. Žvilgtelėkime į šias priklausomybes plačiau, nes jos, skirtingai nuo fizinių, yra sunkiau matomos.

Pradėkime nuo priklausomybės nuo kitų žmonių nuomonės ar pritarimo. Su šia priklausomybe žmogus nepasitiki savimi ir net smulkmenose jaučiasi bejėgis, nekalbant jau apie rimtesnius gyvenimo atvejus. Jam sunku ryžtis bet kokiam žingsniui be aplinkinių pritarimo ar patarimo. Žmogus be tokios priklausomybės nesijaučia blogai, jei aplinkiniai nesutinka su jo nuomone ar sprendimais, jis tiesiog konstatuoja, kad jie nesutinka – gal tai jo ir nedžiugina, bet jis lengvai priima kitokią nuomonę.

Priklausomybė nuo kitų pripažinimo. Toks žmogus įsitikinęs, kad nuolat daro per mažai ir tam, kad stimuliuotų save aktyvesnei veiklai, turi gauti aplinkinių pripažinimą. Jis labai nori pagyrimų, todėl net neklaustas papasakos, ką jis padarė ar ruošiasi daryti. Jam reikia, kad visi žinotų apie jo nuveiktus darbus ir įdėtas pastangas. Kiekvienam malonūs pagyrimai, bet jei jų laukiama nuolat, tai ženklas, kad esame nuo jų priklausomi.

Priklausomybė nuo komplimentų (įtariu, labai paplitusi tarp moterų 😉 ). Su tokia priklausomybe žmogus mano esąs nepakankamai patrauklus ar reikšmingas, todėl turi nuolat gauti patvirtinimus komplimentų pavidalu. Komplimentai jam suteikia žvalumo, o be jų jis kenčia. Ši priklausomybė siejama su išvaizda, asmenybės bruožais, todėl tokie žmonės dažnai stengiasi padaryti įspūdį pritrenkiančia išvaizda ar neįprastu elgesiu.

Priklausomybė nuo kitų dėmesio. Toks žmogus jaučiasi gerai tik tuomet, kai kažkas skiria jam dėmesį. Jis nori, kad jo išklausytų, kad su juo kalbėtųsi, kad jį užimtų ir linksmintų. Jis dažnai kažko klausia ar įsiterpia į pokalbį tik dėl to, kad atkreiptų į save dėmesį, nes reikšmingu pasijunta tik tuomet, kai juo susidomi, jį užima, su juo bendrauja.

Priklausomybė nuo buvimo su kitais žmonėmis. Žmogus su šia priklausomybe tiesiog negali būti vienas, jis neranda sau vietos ir negali niekuo užsiimti, jei šalia nėra žmonių. Kompanijoje, atvirkščiai, jis jaučiasi puikiai – buvimas su žmonėmis jam teikia energijos, jis tampa aktyvus. Jo entuziazmas tiesiogiai priklauso nuo žmonių, kurie šalia. Net jei gyvena vienas, toks žmogus nuolat kviečiasi žmones ir stengiasi gauti kvietimų, nes būti ilgai išbūti vienas jis negali.

Priklausomybė nuo reikalingumo kitiems jausmo. Jei žmogus mano, kad turi pamiršti save vardan kitų ir įsitikinęs, kad tai geriausias būdas parodyti savo meilę, reiškia, jis gali turėti tokią priklausomybę. Jiems būtinai reikalingi žmonės, kurie turi problemų ar kuriems kažko reikia. Tai net gali būti priklausomas nuo alkoholio sutuoktinis, ir tokiu atveju jau susidaro grandinė: priklausomybė nuo priklausomybės.. Tokie žmonės skaito save gelbėtojais ir jaučiasi gerai tik tuomet, kai kažkam (kartais ir neprašomi) padeda. Pavojinga tuo, kad per pagalbą pamirštamas savo gyvenimas, o įkyri neprašoma pagalba net gali būti griaunama jėga.

Priklausomybė nuo kitų laimės. Šio žmogaus laimė tiesiogiai priklauso nuo jo artimų žmonių laimės. Jis daro viską, kad matytų juos laimingais (kaip jis pats supranta) ir todėl jaučiasi atsakingas už jų laimę. Vos pastebėjęs, kad kažkas iš artimųjų neatrodo laimingas, tuoj puola neprašomas daryti viską, kas jo manymu, gali kitą padaryti laimingu. Jis laimingas, kai kiti laimingi ir nelaimingas, kai kiti nelaimingi.

Priklausomybė nuo vadovavimo ir dominavimo. Toks žmogus jaučiasi silpnas ir menkas, negalintis priimti savarankiškų sprendimų. Jis nuolat ieško sau vadovų ir žmonių, galinčių jam vadovauti. Jam svarbus autoritetas, jis gerai jaučiasi tik tuomet, kai kažkas jam vadovauja.

Ir.. keisčiausia – priklausomybė nuo nepriklausomybės. Dažnai laisvi, išoriškai pilnaverčiai žmonės, nuolat deklaruojantys savo laisvę ir nepriklausomybę. Skausmingai žiūri į bet kokį savo sukurtų įsitikinimų ar gyvenimo būdo apribojimą. Tai laisvės suvokimas, krypstantis į egoizmo pusę, todėl dažnai riboja pilnavertį bendravimą ir uždaro žmogų į jo paties sukurtas iliuzijas.

Kokios išvados? Kaip matome, psichologinės priklausomybės dažnai yra nepastebimos ir priimamos kaip neatsiejama gyvenimo dalis. Dažnai jų yra kelios, ir jei jų nepatenkiname, griebiamės ir apčiuopiamesnių priemonių – svaigalų ar destrukcinio elgesio. Svarbiausia išvada – jokiomis išorinėmis priemonėmis neįmanoma sukurti dvasinės pusiausvyros ir laimės būsenos. Visos priklausomybės veda tik tolyn nuo asmeninio tobulėjimo ir dvasinio augimo.

Išorė yra mūsų vidaus veidrodinis atspindys. Tam, kad tas atspindys būtų harmoningas ir nereikėtų išorinių ramsčių priklausomybių pavidalu, turime išsiugdyti vidinę dvasinę stiprybę. Kaip jums atrodo? 🙂

Kinų mitybos filosofija

Kinai teigia, kad padidinti savo energiją, gyvybines jėgas ir net pasiekti harmoniją galime tinkamai maitindamiesi. Skirtingai nei vakarietiškos mitybos kriterijai – kalorijų kiekis, angliavandeniai, vitaminai ir riebalai, kinų mityboje svarbiausias yra energetinis ir šiluminis maisto poveikis organizmui. Kinams nesuvokiamas vakariečių paviršutiniškas maisto produktų pasirinkimas. Maistą jie renkasi labai kruopščiai ir atidžiai.

Sveikos ir visavertės, energetiškai suderintos mitybos pagrindas – švieži, nemodifikuoti, natūralūs produktai, valgomi švieži arba paruošiami deramai termiškai juos apdorojant. Kinų virtuvės filosofijoje labai svarbiu laikomas maisto produktų yin ir yang poveikis žmogaus organizmui, todėl savo mityboje jie siekia šių jėgų pusiausvyros.

Kaip kiekvienas žmogus ar daiktas siunčia tam tikrus signalus, lygiai taip pat energiją spinduliuoja ir maistas, kurį valgome. Todėl labai svarbu valgyti šviežius visaverčius vietinius maisto produktus, atsižvelgiant į sezoną, nes tai tinkamiausias maistas. Patartina valgyti kuo daugiau sezoninių patiekalų iš vaisių ir daržovių, augančių tam tikru metų laiku: nevalgykite braškių žiemą, o kopūstų – vasarą.

Feng šui mitybos teorijoje maistas skirstomas ir pagal temperatūrą: jis gali būti “šiltas“ (yang) arba “šaltas“ (yin). Kinai teigia, kad sunegalavus ar susirgus reikia valgyti tam tikrus produktus. Jų patirtis parodė, kad pagal yin ir yang suderinta mityba padeda įveikti įvairias ligas, antsvorį, be to, organizmas aprūpinamas teigiama energija.

Yang produktai: kukurūzai, imbieras, garstyčios, pipirai, ridikai, bananai, kriaušės, bulvės, finikai, česnakas, svogūnai, pupos, grikiai, ryžiai, kviečiai, saulėgrąžų aliejus, kukurūzų aliejus, jautiena, aviena, vištiena, antiena, triušiena, karvės pienas, makaronai, miltai, žalia ir juoda arbatos, cukrus, vištų kiaušiniai, graikiški riešutai..

Yin produktai: arbūzai, vynuogės, granatai, citrina, mandarinai, apelsinai, obuoliai, persikai, slyvos, baklažanai, žirneliai, aguročiai, gūžiniai kopūstai, morkos, agurkai, petražolė, pomidorai, špinatai, žemės riešutai, grybai, kiauliena, žuvis karpis, kefyras, vanduo, druska, krakmolas, putpelių kiaušiniai, actas, lapinės salotos, kava..

Kiekvienas maisto produktas, kinų manymu, turi tam tikrų gydomųjų savybių. Pavyzdžiui, jei žmogui nuolat šalta arba šąla galūnės, jam reikėtų dažniau gerti “šildančios“ imbiero arbatos ir valgyti “šildančių“ produktų – kriaušių, bulvių, grikių ir t.t.. O jei kankina padidėjęs kraujospūdis, vadinasi, žmogus sunaudoja per daug yang šilumos ir jam reikėtų valgyti daugiau yin produktų – obuolių, apelsinų, lapinių salotų, morkų ir t.t., nes tai “šaldantis“ maistas.

Maistas dar skirstomas ir pagal penkių elementų teoriją ir juos atitinkantį skonį – kartus, saldus, aštrus, sūrus ir rūgštus. Tam, kad maistas būtų suderintas, visų skonių per dieną valgoma po truputį. Gyvybinės energijos chi judėjimą kūne labai greitai galima suaktyvinti augaliniais produktais, taip pat galime maistu paveikti šios energijos kryptį ir padaryti poveikį tam tikriems organams. Trumpai apžvelkime maisto produktų poveikį pagal penkių elementų teoriją.

Medis – rūgštus skonis – atitinka kepenis ir tulžies pūslę – išlaiko sultis, sutraukia. Produktai: vištiena, antiena, kviečiai, nenugriebtas pienas, šviežias sūris, pomidorai, citrinos, vyšnių sultys.

Ugnis – kartus skonis – atitinka širdį ir plonąsias žarnas – džiovina, nukreipia energiją chi žemyn. Produktai: ant grotelių kepta mėsa, ėriena, grikiai, ožkos sūris, rugiai, lapinės salotos, žalioji arbata, juodoji arbata.

Žemė – saldus skonis – atitinka blužnį ir skrandį – atpalaiduoja, drėkina, paskirsto, atkuria chi energiją. Produktai: cinamonas, pankoliai, saldieji ryžiai, moliūgai, razinos, soros, kukurūzai, morkos, karvės pienas, sūris, miežiai, vynuogių sultys, obuoliai, saulėgrąžų sėklos, alyvuogių aliejus.

Metalas – aštrus skonis – atitinka plaučius ir storąsias žarnas – išjudina iš sąstingio, nukreipia chi energiją į viršų. Produktai: čili, karis, avižos, žvėriena, žąsiena, kalakutiena, žieminiai svogūnai, sūris, imbieras, bazilikas, ryžiai, pipirmėčių arbata.

Vanduo – sūrus skonis – atitinka inkstus ir šlapimo pūslę – suminkština, nukreipia chi energiją į apačią. Produktai: žuvis, žirniai, lęšiai, sojų pupelės, druska, sojų padažas, mineralinis vanduo.

Ruošiant maistą, anot kinų, negalima ignoruoti nė vieno elemento. Patiekalai, suvalgomi per dieną, turi būti įvairūs, sudaryti iš visų penkių elementų produktų, taisyklingai paruošti. Svarbiausia taisyklė – visų elementų pusiausvyra. Iš įkvėpto oro ir suvalgyto maisto organizmas pasiima chi ir energetiniais kanalais – meridianais ir kraujagyslėmis – perduoda ją organams.

Sveikas, suderintas, teisingai paruoštas maistas ir bent du litrai švaraus natūralaus vandens lemia sveikatą, didina gyvybingumą, entuziazmą ir darbingumą. Kinai laikomi vieni iš sveikiausių žmonių pasaulyje, tarp jų daug ilgaamžių. Iš dalies tai lemia jų tradicinė mityba: neriebus, subalansuotas maistas ir tinkamas jo paruošimas.

Ar tinka ji mums – sunku pasakyti, bet pati sistema logiška ir atitinka ir kitų sveikos mitybos sistemų principus – maisto įvairovė, maistas pagal sezoną ir paruošimo būdas. Kiekviena tauta, pelniusi sveikuolių šlovę, turi vertingą patirtį, iš kurios galime pasimokyti ir mes. Galime pasisemti tai, ką galima pritaikyti savo gyvenime, tiesa?

Meilės spalvos (tęsinys)

Psichologas Džonas Grėjus meilės rezervuarų užpildymo analogiją pritaikė daugeliui savo pacientų, ir jiems padėjo. Jei mes esame nepatenkinti savo būsena ir gyvenimu, labai pagelbės suvokimas, kad dauguma mūsų emocijų yra vaikystės arba vėlesnių išgyvenimų atspindys. Autorius įsitikinęs, kad tai galima ištaisyti tik meile. Mes turime aiškiai suprasti – įvairios meilės spalvos reikalingos mums visais gyvenimo periodais, todėl turime nuolat plėsti savo meilės suvokimą iki besąlygiškos.

Šis amžiaus tarpsnių suskirstymas yra sąlyginis, todėl žvilgtelėkime į jį kaip į orientacinį. Tam, kad išspręstume problemą, turime suprasti jos priežastį. Jei kambarinė gėlė pradeda vysti, mes nepradedame dažyti jos lapų žalia spalva – mes ją tiesiog palaistome – ir ne vieną kartą, o nuolat. Taip ir su meilės rezervuarais: kai juos pripildysime, mes gausime tai, ko mums trūksta, ir su tuo susijusios problemos išnyks.

Pirmąjį, Kūrėjo meilės rezervuarą galime bet kuriuo gyvenimo tarpsniu papildyti dvasiniu tobulėjimu. Galime užmegzti vieną iš priimtinų (pagal įvardinimą) ryšių – su Kūrėju, Dievu, Absoliutu, Visatos protu ir nuolat jį palaikyti. Kitaip gyvenimas tampa kova, kuri galiausiai išvargina, nes nuolat jaučiame vienišumą ir nesaugumą. Net jei esame ateistai, galime medituoti, užsiimti dvasiniu tobulėjimu – taip ne tik atkursime ryšį su kūrinija ir dvasiškai sustiprėsime, bet ir turėsime galimybę bendrauti su bendraminčiais ir jausti jų palaikymą.

Antrasis – tėvų meilės rezervuaras. Jei gavome jos nepakankamai, tuomet galime gyventi nuolat žvalgydamiesi į praeitį. Tai pasireiškia ir abejonėmis, nepasitikėjimu savimi, emocinio nerimo bangomis. Bet.. kai esame suaugę, mes jau nepriklausome nuo tėvų rūpesčio ir meilės. Mes galime patys sukurti stiprybės šaltinį savyje, galime pasirinkti palaikymo šaltinį ir išmokti patys spręsti iškilusius uždavinius. Jei gyvenime mažai nuspalvintų meile emocijų, mes turėtume pripildyti meile būtent šį rezervuarą. Kartais vaikystėje suformuotos nuostatos tempia mus atgal. Nepriklausomai nuo to, kiek palaikymo mes gavome vaikystėje, dabar mes tą palaikymą galime suteikti sau patys.

Trečiasis meilės rezervuaras – namiškių, draugų palaikymas ir laisvalaikis. Jei gyvenimas monotoniškas, neturime laisvo laiko ir mažai bendraujame, reiškia, pritrūkome šios meilės spalvos. Laisvalaikio veikla suteikia entuziazmo, padeda vystyti kūrybiškumą, o bendravimas su namiškiais ir draugais gerina savitarpio supratimą, suartina ir leidžia geriau pažinti save ir kitus. Nuoširdžiuose pokalbiuose galime drąsiai išreikšti savo nuomonę ir būti savimi – tai puiki psichoterapija. Todėl būtinai skirkime laiko ir laisvalaikiui, ir bendravimui su artimais žmonėmis.

Bendraminčių palaikymas – ketvirtasis meilės rezervuaras. Nors daug interesų gali būti bendri, bet kiekvienas žmogus turi turėti savo asmeninį domėjimąsi kažkuo ir, žinoma, su tuo susijusių bendraminčių. Tai gali būti sportas, muzika, menai, kinofilmai, įvairūs klubai pagal pomėgius. Toks bendravimas žadina mūsų tikrąjį “aš“ ir pripildo gyvenimą džiaugsmu. Net sunkų gyvenimo momentą bendravimas su išgyvenusiais panašią problemą pakelia ūpą ir padeda lengviau įveikti sunkumus. Bendraminčiai – didelė palaikymo jėga mūsų gyvenime.

Penktasis meilės rezervuaras – meilė sau. Tai svarbu todėl, kad dažnai tramdome ir ribojame save vardan kitų arba bijodami aplinkinių nuomonės. Tam, kad nepristigtume šios meilės spalvos, patariama keletą minučių per dieną skirti apmąstymams: kas mums gyvenime svarbu, ko trokštame gyvenime, ir.. pradėti tai vykdyti. Svarbu suprasti būtent tai, ko norime konkrečiai mes patys, todėl dažniau užduokime sau klausimus: kas suteikia mums laimės, kas nepriimtina, kas džiugina gyvenime? Tam, kad būtume laimingi ir pasiektume išorinės sėkmės, mes turime turėti ir puoselėti savo tikslus, ir kryptingai link jų eiti.

Mylimi žmonės, artimi santykiai, šeima. Šeštasis, labai svarbus meilės rezervuaras, kurį mielai ištuštiname, o papildyti pamirštame.. Artimų santykių sferoje nieko nevyksta savaime ar automatiškai, reikia juos nuolat aktyviai auginti ir puoselėti. Sekime, kad santykiai netaptų prisirišimu, našta ar vieninteliu ramsčiu gyvenime. Visuomet pravartu prisiminti, kad mūsų sutuoktiniai nėra idealūs, bet mums jie yra idealūs partneriai. Santykiai keičiasi, įgauna naujas spalvas, ir tik mes patys galime juos tobulinti.

Septintasis meilės rezervuaras – meilė tiems, kurie nuo mūsų priklauso. Manoma, kad po trisdešimt penkerių metų sunku tobulėti toliau, jei neišmokstame besąlygiškai dalintis, rūpintis ir mylėti. Rūpestis kitais – svarbus dvasinis poreikis, atsakomybė už kitą (tą, kuriam tikrai reikia pagalbos) suteikia stiprybės ir pasitikėjimo. Ši meilės spalva ryškiausia tėvų, vaikų ir anūkų santykiuose. Besąlygišką meilę ir rūpestį galime dalinti tik tuomet, kai patys esame perpildyti meile. Kai vaikai užauga, galime rūpintis augalais, sodu, gyvūnais – viskuo, kas reikalauja atsakingo požiūrio.

Aštuntoji meilės spalva – duoklė visuomenei, vienybės pojūtis. Šį rezervuarą galime užpildyti labai įvairia veikla – socialiniai projektai, pagalba įvairioms organizacijoms, ekologiniai projektai, namų bendrijų veikla. Tai ugdo bendruomeniškumą, atsakomybę už bendrus tikslus. Devintasis meilės rezervuaras – visaapimanti meilė pasauliui – aštuntojo tęsinys, apimantis dar platesnę veiklą, visuotinius idealus ir siekius. Būtina sekti, kad ši veikla nebūtų vykdoma šeimos laiko sąskaita.

Ir paskutinis, dešimtasis – meilės Kūrėjui rezervuaras. Nuo pirmojo skiriasi tuo, kad ten turime pajusti Kūrėjo meilę ir palaikymą, o čia pasireiškiame kaip bendrakūrėjai ir savo gyvenimo kūrėjai, per tai išreikšdami savo meilę ir pasitikėjimą mus sukūrusiai jėgai. Pažinti pasaulį galime per keliones, o savo galimybes – per mėgiamą veiklą. Branda – laikas, kai gauname tai, ką subrandinome, tai maksimalaus didingumo metas, kai pilnai išreiškiamas dvasinis potencialas. Klaidingai daugelio suprantamas laikotarpis, kai paskelbiama senatvė, tokiu būdu apsprendžiant savo ateitį. Tie žmonės, kurie supranta, kad tai pilnatvės laikotarpis, gyvena įdomų ir turiningą gyvenimą. Juk dvasia nesensta..

Įdomus ir kviečiantis susimąstyti meilės formų ir spalvų apibūdinimas, tiesa? Dar vienas takelis link savęs pažinimo.. Gebėjimas mylėti auga kartu su mumis, todėl sąmoningai auginkime savo meilę, ir tegul kiekvienam ji skleidžiasi gražiausiomis spalvomis 🙂 ..

Meilės spalvos

Meilė – nuostabi, visaapimanti energija, suteikianti žmogui pilnatvę ir laimę. Ji turi daug spalvų ir atspalvių: tai meilė sau, tėvams, sutuoktiniui, vaikams, giminėms, draugams, galiausiai kūrinijai, žmonijai, Kūrėjui.. Psichologijos daktaras Dž.Grėjus teigia, kad žmogus per savo gyvenimą turi išgyventi visus meilės pavidalus – tik tuomet jis gali pilnai pažinti save ir išsiskleisti kaip asmenybė.

Kiekviena meilės forma pripildo savotišką meilės “rezervuarą“, atitinkantį tam tikro žmogaus gyvenimo periodo meilės poreikį. Jei kažkuriuo gyvenimo periodu meilės rezervuaras lieka neužpildytas, mes jaučiame tuštumą, apatiją, kartais ir dvasines krizes, nuo kurių ieškome išsigelbėjimo išorėje, o kai rezervuaras užpildytas, mes jaučiame pozityvių emocijų antplūdį ir entuziazmą.

Išgyventos meilės formos ugdo mūsų gebėjimą mylėti iki besąlygiškos meilės, taip pat suteikia mums galimybę pažinti įvairias savo asmenybės puses. Jei neišgyvename tam tikros meilės spalvos, tai ir tam tikro savo asmenybės aspekto nevystome. Pavyzdžiui, jei vaikas negauna meilės vaikystėje, tai suaugusiam jam sunku pilnai suvokti savo unikalumą ir galimybes saviraiškai.

Dž.Grėjus simboliškai taip suskirstė skirtingos meilės pripildymo periodus: 1. Nuo pastojimo iki gimimo – Kūrėjo meilė. Tai reiškia, kad pati gamta sukūrė visas vaisiaus vystymuisi reikalingas sąlygas. Tam, kad šią meilę augantis vaisius gautų pilnai, kūdikis turi būti laukiamas, mama turi išgyventi teigiamus jausmus ir emocijas, taip pat gautų viską, ko jai šiuo periodu reikia.

2. Periodas nuo gimimo iki septynerių metų – tėvų meilė. Šiuo laikotarpiu vaikas yra bejėgis ir visiškai priklausomas nuo tėvų. Nuo pat pirmų dienų formuojasi ir požiūris į pasaulį. Šie pirmieji įspūdžiai labai gilūs, todėl svarbu, kad vaikas patirtų nuoširdų rūpestį, švelnumą ir meilę. Per santykį su tėvais, per tėvų požiūrį į jį vaikas išmoksta vertinti ir mylėti save. Patirtas nuoširdus rūpestis ir meilė ugdo poreikių suvokimą ir sveiką pusiausvyros jausmą tarp sąveikos su kitais žmonėmis ir savarankiškumo.

3. Laikotarpis nuo septynių iki keturiolikos. Meilės šaltiniai – namiškiai, draugai, saviraiška. Pirmoji krizė, susijusi su mokymosi pradžia. Jei ankstesniuose perioduose vaikas negavo pakankamai meilės, tai šiuo laikotarpiu jis stengiasi kuo ilgiau išbūti “mažu“, tokiu būdu reikalaudamas sau trūkstamos meilės ir dėmesio. Atsiranda poreikis aktyviai veiklai – žaidimams ir bendravimui su bendraamžiais. Tai laikas, kai mokomasi visko, ko prireikia gyvenant sociume. Tėvams atsakingas laikotarpis – apsaugoti vaiką nuo neigiamos įtakos ir nukreipti jį kūrybingai saviraiškai, o kartais ir apginti. Jei vaikas ugdomas su meile, jis išmoksta bendravimo ir savarankiškumo.

4. Nuo 14 iki 21 metų – bendraminčiai, bendravimas ir su tuo susiję jausmai. Psichologas šį laikotarpį įvardina kaip hormonų krizę – vaikas bręsta, paaštrėja savęs vertinimas, stengiamasi ištrūkti iš tėvų globos (nors tėvų palaikymas ypač svarbus), vis didesnę įtaką pradeda daryti bendraamžiai. Tai laikas, kai jaunuolis vis daugiau mokosi iš kitų, ieško saviraiškos ir įdomios veiklos. Šiuo periodu patyręs šiltas emocijas su bendraminčiais, jaunas žmogus įgyja tvirtą ryšį su savuoju “aš“, suvokia savo unikalumą ir atranda tam išraiškas.

5. Nuo 21 iki 28 metų – meilė sau. Įgijama profesija, mokomasi savidisciplinos ir atsakomybės. Ypatingai svarbus bendravimas su bendraamžiais ir turinčiais gyvenimo patirtį mokytojais. Tai laikas, kai atrandamas interesas gyvenime, mokomasi pažinti pasaulį ir save pasaulyje. Mokomasi pasitikėti savimi, mylėti save. Jei periodas išgyvenamas sėkmingai, žmogus tampa orus, žinantis savo tikslus gyvenime ir atsakingas.

6. Nuo 28 iki 35 metų – artimų santykių ir romantiškų ryšių periodas. Prasideda etapas, kai ne tik mokomasi, bet ir spinduliuojama bei atiduodama tai, kas išvystyta iki šiol. Jei subręsta kaip asmenybė, gali sukurti harmoningus ryšius. Šeimos kūrimo laikotarpis. Dvidešimt vienerių metų žmogus subręsta fiziškai, o dvidešimt aštuonerių – emociškai. Ateina laikas gyventi savo gyvenimą, pasikliaunant savo paties vidiniu vadovavimu, tuo pačiu mokytis gyventi šeimoje – mylėti, dalintis, susitarti, atleisti, suprasti ir kartais aukotis vardan bendrų tikslų.

7. Nuo 35 iki 42 – meilė tiems, kurie nuo mūsų priklauso. Besąlygiškas, nuoširdus rūpestis vaikais, jaunesniais giminaičiais, naminiais gyvūnais. Vaikai dažnai jau ūgtelėję ir ateina savotiška krizė – pripažinti jų savarankiškumą ir savo.. pritariamąjį balsą. Mokomasi paleisti, suprasti ir atleisti . Mylėdami savo vaikus, mes mokomės mylėti besąlygiškai ir augame dvasiškai.

8. Periodas nuo 42 iki 49 – savotiška duoklė visuomenei, ugdomas pojūtis “visi esame viena“. Gyvenimo pervertinimo laikas, žmogus nori būti naudingas visuomenei. Jei neužpildo praeito gyvenimo etapo meilės rezervuaro, gali pajusti dvasinę tuštumą, vadinamą vidutinio amžiaus krizę. Ieškodamas gyvenimo prasmės, gali pradėti elgtis keistai ir iš pagrindų pakeisti gyvenimą. Dažnai bėgama paskui jaunystę ir.. nuo pareigų, kurios verčia pasijusti senu. Jei dvasiškai brandus žmogus – ieškoma naujų prioritetų ir veiklos nekenkiant tiems, kuriuos myli.

9. Nuo 49 iki 56 metų – visaapimanti meilė pasauliui. Daugeliui šeimų prasideda vadinamas lizdo ištuštėjimo metas, kuris gali būti išgyvenamas sunkiai, jei praeitas periodas nebuvo užpildytas meile. Jei nepasiruošiama ir sureikšminamas šis periodas, galimas pojūtis, kad su vaikų išėjimu į gyvenimą netenkama gyvenimo prasmės. Tuo tarpu tai laikas, kai vėl galima pajusti lengvumą ir polėkį, padaryti tai, ko per nesibaigiančius rūpesčius nespėta. Galima keliauti, prisidėti prie visuomeninių organizacijų – tai laikas patirties ir išminties realizacijai.

10. Periodas nuo 56 iki …. – meilė Kūrėjui. Kuo pilnavertiškesnis, užpildęs visus meilės rezervuarus žmogus, tuo puikesnis šis periodas. Branda, išmintis, ramybė, gilus savęs kaip kūrėjo suvokimas ir aiškus pasaulio matymas – tai šio auksinio gyvenimo periodo savybės. Daugybė iškilių žmonių savo veiklos aukščiausių rezultatų pasiekė būtent šiuo periodu.

Štai ir visos meilės spalvos, kurias labai svarbu patirti, norint išmokti aukščiausios meilės išraiškos – besąlygiškos meilės. Autorius pateikė sąlyginį suskirstymą, kuris pagrįstas išvadomis iš daugiametės jo praktikos. Dž.Grėjus teigia, kad nepatirtos meilės formos lyg kreivos plytos iškreipia mūsų meilės suvokimą ir tai sukelia vidines krizes. Ką daryti, jei jaučiame, kad kažkuriame gyvenimo etape negavome tam tikros meilės išraiškos?

Autorius tikina, kad bet kuriuo gyvenimo periodu galime tai ištaisyti savo noru sąmoningomis pastangomis. Kaip? Apie tai – sekantį kartą..

Darbo vieta pagal Feng šui

Feng šui mokymas gyvuoja jau virš 4000 metų. Tai senovės Kinijos mokymas apie harmoniją, kurio tikslas – žadinti ir skatinti žmogaus vienybę su gamta ir Visatos energija. Jėgos – vėjas (feng) ir vanduo (shui) ir yra pati gamta, o energija chi (kitaip dar vadinama gi arba prana) – teigiama, lengvai tekanti energija, egzistuojanti visur, kartu su deguonimi sudaranti kosminę gyvybinę energiją (gyvenimą).

Kiekvienas žmogus, kaip energetinė Visatos dalis, vadovaudamasis šiuo mokymu, gali harmonizuoti savo aplinką, o per tai ir savo gyvenimą. Energija yra jėga ir galia, ir jei teisingai ja naudosimės, galime nulemti savo sėkmę. Feng šui mokymas padeda pašalinti kliūtis, trukdančias energijai laisvai judėti, ir nukreipti suderintą energiją nepanaudotoms galioms didinti.

Kuo aukštesnis technikos lygis, tuo didesnis atitrūkimas nuo natūralių gamtos dėsnių. Feng šui teigia: jei ką nors pernelyg sureikšminame arba jei į ką nors visiškai nekreipiame dėmesio, tai mes susipainiojame ir mums pradeda nesisekti. Todėl kartais verta prisiminti paprastus dalykus, kuriuos lengva įgyvendinti ir kurie padeda atkurti pusiausvyrą. Šiandien žvilgtelėkime, ką pataria mūsų dienų Feng šui meistrai darbo vietos harmonizavimui.

Jei savo darbo vietoje jaučiamės gerai ir esame darbingi, žinoma, darbo vietos tobulinti nereikia, nes bet koks darbo vietos pakoregavimas gali padaryti įtaką mūsų darbingumui. Ir, atvirkščiai, jei sunku susikaupti, greitai pavargstame, tai net nedidelis, pavyzdžiui, stalo krypties pakeitimas gali žymiai pagerinti mūsų motyvaciją ir žvalumą.

Labai svarbu, kad stalas ir kėdė stovėtų tvirtai. Nepatariama sėdėti nugara į duris, nes instinktyviai atsiranda nerimas ir nepasitikėjimas. Reikėtų sėdėti taip, kad matytume duris, o už nugaros būtų siena ar pertvara. Blyškios ar pernelyg kontrastingos spalvos darbo vietos interjere sukelia nuovargį. Geriausios spalvos – artimos natūralioms gamtos spalvoms.

Būtina vėdinti darbo patalpas ir jei įmanoma, atvertą langą laikyti visą darbo dieną – dirbtinas vėdinimas niekuomet nepakeis gryno oro. Netinkamas apšvietimas taip pat gali neigiamai veikti žmogaus psichiką. Ir per daug ryški, ir blanki šviesa – neigiamas veiksnys. Jei yra galimybė, kuo ilgiau naudokimės natūralia dienos šviesa. Žmogaus gyvybinę energiją trikdo elektra, įvairūs technikos prietaisai, cheminės medžiagos, pelėsiai patalpose, magnetiniai laukai, todėl būtina daryti darbo pertraukėles ir nors trumpam pakeisti aplinką.

Būtinai palaikykime tvarką ant darbo stalo. Dulkės ir elektros laidų rezginiai trukdo ir mažina darbingumą, gebėjimą susikaupti. Nelaikykime nereikalingų popierių, bylų, žymų, o taip pat nepataisomai sugedusių prietaisų – be gailesčio su jais atsisveikinkime. Kiekvienas nesutvarkytas plotas skleidžia neigiamą energiją ir atima mūsų laiką, kurį mes prarandame ko nors ieškodami.

Sukurkime sistemą raštams, byloms, naudojamai informacijai – taip turėsime daugiau erdvės, negaišime laiko paieškoms ir dirbsime tikslingai. Tai liečia ir kompiuterio duomenų bazę. Tvarka labai stiprus entuziazmo generatorius – visi žinom puikų jausmą, įėjus į ką tik sutvarkytas patalpas.. Jei darbas susijęs su kompiuteriu, šalia jo patariama pasistatyti paveikslėlių arba simbolių, atitinkančių mūsų tikslus (svajonių atostogų vietovės nuotrauką arba lapelius su motyvuojančiais užrašais ir pan.,) .

Savo darbo vietą galime aktyvuoti ir simboliais. Simboliai yra ryšys tarp matomo ir dvasinio pasaulių, jie naudojami siekiant tinkamai įrengti tam tikros paskirties patalpas ir sustiprinti atitinkamas energijas. Darbo vietai aktyvinti tradiciškai naudojamas vienas ar keli iš šių daiktų: akvariumas, nedidelis kambarinis šaltinėlis, dubenėlis su vandeniu, paveikslas, kuriame pavaizduotas krioklys, mėlynas grindų kilimėlis.

Gerovei ir turtui “pritraukti“ tinka natūralūs kristalai, auksinės monetos arba pinigų banknotai, akvariumas, paveikslas su kriokliu, aukso spalvos vaisiai, blizgantis sidabras, veidrodis, žydinčios gėlės – geltonos arba raudonos. Pasirinkimas didelis, kiekvienas galime pasirinkti tai, kas miela – džiugins ne tik akį, bet ir padės siekiamų tikslų motyvacijai bei energijų pusiausvyrai.

Svarbiausia, kaip teigia šis mokymas, nenukrypti nuo natūralaus ritmo ir neleisti išorinėms aplinkybėms neigiamai paveikti savo būseną. Žmogus dažnai iš nežinojimo ar nesąmoningai susikuria sau darbo sąlygas, kurios pablogina nuotaiką ir savijautą. Jei nėra energijos pusiausvyros, atsiranda disharmonija, o energijų harmonija lemia laimę ir sveikatą.

Vidinė žmogaus būsena atsispindi išorėje, ir atvirkščiai: išorinė aplinka pasąmonei gali daryti teigiamą arba neigiamą įtaką. Taigi, žmogaus aplinka ilgainiui gali lemti žmogaus galimybes, todėl būkime dėmesingi savo darbo vietai – tai tikrai svarbu 🙂 . Sėkmės visiems darbuose ir gražaus artėjančio savaitgalio! 😀

Gausa

Tai yra viena iš energijos formų. Visi žmonės ir kiekvienas atskirai naudojasi ta pačia gausos energija. Nuo gimimo visi turime lygias teises ir galimybes naudotis šia energija (kaip ir visomis kitomis). Visi mes – tai turime aiškiai suvokti – nėra išskirtinių ar išrinktųjų. Gausa yra energija, o pinigai – žmonių sugalvota gausos energijos išorinė išraiška.

Ši energija veikia visas kūrinijos formas ir paklūsta visų energijų dėsniams: ji sąveikauja, juda, keičiasi. Žvilgtelkime į mus supantį pasaulį ir aiškiai pamatysime gausos energijos veikimą – kiekvienas gamtos kampelis ir gyvybės forma gauna viską, kas reikalinga jos gyvavimui ir viskas tarpusavyje sąveikauja, palaiko vienas kitą bendram labui ir.. neprašo už tai sumokėti – sąveika yra visuotinė nauda, o ne pelnas.

Visi žinome (ir tai jau įrodyta), kad žmogus kūrinijos energijas gali valdyti ir valdo minčių pagalba – sąmoningai arba ne. Mintys turi būti kryptingos ir subalansuotos, kaip pavyzdį galime paimti elektros prietaisą – kad jis veiktų, reikalinga atitinkama elektros srovė: jei ji bus per stipri, prietaisas perdegs, o jei per silpna – neveiks. Labai svarbu suprasti, kad gausos energijos “generatoriai“ esame mes patys, ir tik mes patys galime ją apriboti baimėmis.

Žmogaus gerovė pirmiausia yra pačiame žmoguje – jo mąstyme ir įsitikinimuose. Gausa yra vidinės pilnatvės išraiška, pritraukianti išorinę gerovę. Pinigai – išorinė išraiška, jokiu būdu negalinti pritraukti vidinės pilnatvės. Todėl, jei nuolat trūksta pinigų, ar jie teikia nerimą – išsivaduokime pirmiausiai nuo nerimo dėl pinigų, nes tai blokuoja gausos energiją.

Jei nuolat mėginame prisitaikyti prie to, kas nebūdinga mūsų prigimčiai, kas primetama iš išorės, tai prarandame savo vidinę stiprybę. Pavyzdžiui, galime patikėti, kad pinigai suteikia stiprybę, laisvę, saugumą, ir nuolat nerimauti dėl jų galimo praradimo, o jei prarandame – ar tai reiškia, kad be pinigų esame bejėgiai?.. Atsipeikėkime, juk tai pirmiausiai dvasinio skurdo psichologija..

Tarkime, mes įpratome gauti tam tikrą sumą, ji mums įprasta, todėl mes ją be baimės priimame. Dabartiniais krizės laikais dažnai net nedrįstame pagalvoti apie didesnę pinigų sumą, nes.. bijome, arba esame iš anksto įsitikinę, kad jos negausime – štai ir vidiniai apribojimai. Tuo tarpu gausos energijos principas teigia: sąmoningai formuluokite tik sumas, leidžiančias oriai gyventi, ir darykite tai drąsiai, be abejonių – tik tuomet gyvenime “pritrauksite“ situacijas, leisiančias tai turėti.

Mūsų vidinė būsena veikia kaip paklausa, o išorinės sąlygos – kaip pasiūla. Jei viduje gimsta ketinimas (stiprus, kryptingas), tai išorėje atsiranda galimybė jį įgyvendinti. Kaip pavyzdį galime panagrinėti situaciją su alkiu. Suvokimas, kad žmogus alkanas, gimdo norą alkį numalšinti. Noras gimdo ketinimą, kuris rodo, kad kažką dėl to reikia padaryti, taigi, gimsta mintis, idėja, o ši pereina į veiksmą: “materializuojamas“ kažkoks prieinamas maisto produktas, o alkis transformuojasi į sotumą.

Paremta jausmu mintis pritraukia kuriančią mintį ir taip įvyksta realizacija. Tai paprastas pavyzdys, įrodantis, kad sąmoningi ketinimai yra įvykdomi, tereikia absoliutaus žinojimo, kad tai įgyvendinama (jei neblokuojame savo abejonėmis, nes abejonė – taip pat ketinimas) . Reikia tvirtai žinoti, kad kiekvieną momentą mes galime įgyvendinti savo ketinimus – tam kūrinijoje yra viskas.

Bet, kaip žinome, ketinimai gali būti geranoriški arba piktavališki, todėl ypač piniginiuose santykiuose, kur lengvai apvaldo egoizmas ir godumas, turime prisiminti principą “Nekenk“ – tai turi tapti kiekvieno žmogaus gyvenimo norma. Bendražmogiškumas, geraširdiškumas ir geranoriškumas atneša pozityvius dalykus į žmogaus gyvenimą. Žmogus turi suprasti savo atsakomybę ir suvokti, kad visų pasekmių jo gyvenime priežastis yra jis pats.

Gausos energija paklūsta dviems harmoningo pinigų panaudojimo taisyklėms: 1) pinigai turi tarnauti žmonijos ir žmogaus labui, atnešdami laimę ir naudą; 2) pinigus turime naudoti tik tam, kas tikrai reikalinga čia ir dabar – tai būtinybės tikslingumo dėsnis. Labai svarbu suprasti, kad mokėjimas naudotis mažu ir būtinu yra asmenybės brandumo ir pilnavertiškumo požymis. Turime pasitikėti gyvenimu – prisimenate vandenyną, kaip gausos simbolį: jei visi prieisime ir pasisemsime, kiek panešime, jis tikrai neišseks 🙂 ..

Ir dar vienas svarbus momentas mūsų laikmečiui: kartais žmogui tenka dėl rimtų aplinkybių keisti darbą. Tokiu atveju dažnas supanikuojame ir išsigąstame. Nusiraminkime, kad ir kaip atrodytų viskas nestabilu, žinokime tvirtai – jei nuoširdžiai tikėsime savimi nežiūrint į nieką ir dėsime visas pastangas išspręsti situaciją – gyvenimas mums visada suteiks būdus ir galimybes gyvavimui naujose sąlygose.

Svarbiausia – nepasiduoti nevilčiai. Jei atėjo pokyčių metas, ryžtingai pradėkime savo adaptaciją ir prisitaikykime prie naujų sąlygų, nenuleiskime rankų. Keičiasi sąlygos, keiskimės ir mes. Jei einame į naują etapą be baimės, tuomet visada ateina žinojimas – kaip tai reikia padaryti.

Dvasine prasme pinigai – iliuzija, galinti užgožti gyvenimo realybę ir gyvenimo prasmę. Jei suvokiame gausos energijos veikimą ir įgauname vidinę pilnatvę, pinigai gali tos vidinės pilnatvės išraiška. Kas suvokia skirtumą tarp iliuzijos ir vidinės pilnatvės, tam atsiveria gausybės ragas – visomis prasmėmis. Materialiniai turtai tėra labai menkas begalinės dvasinės gausos atspindys..

Kiek atiduodame už iliuziją?

Gyvename sistemoje, kurioje yra prekių-pinigų, pinigų-prekių mainai, todėl be pinigų gyventi neįmanoma. Didžiąją savo gyvenimo dalį žmonės praleidžia uždirbdami pinigus. Tačiau retas dirba mėgstamą darbą ir pasiekia trokštamų rezultatų. Galiausiai įsitikiname, kad pinigai nepadaro žmogaus absoliučiai laimingu, nes niekada neturėsime ir nenusipirksime visko, ką galima nusipirkti.

Kuo daugiau pinigų, tuo didesnė jų vartojimo jėga, nepriklausomai nuo daiktų kainos ir išorinių sąlygų pokyčių. Galime tik teoriškai įsivaizduoti gyvenimą be pinigų, nes yra tam tikri dalykai – maistas, rūbai, darbo įrankiai, buitinė technika, automobilis, baldai, indai, mokesčiai.., kurie šiuo metu be pinigų neišsprendžiami. Iš esmės žmonės naudojasi vienu daiktų rinkinio standartu, kuris skiriasi tik savo kaina.

Yra keistas paradoksas – gyvenimas išoriškai vis gerėja (prekių ir vartojimo prasme), o skurstančių žmonių, nežiūrint į jų pastangas uždirbti, vis daugėja. Kodėl? Tam, kad tai suprastume, žvilgtelėkime, kokioje santvarkoje mes gyvename. Pirmiausia pabrėžiama, kad yra demokratija (liaudies valdžia) ir visi mes gyvename kapitalizme, kuris yra labiausiai paplitusi ekonominė sistema pasaulyje (demokratinis kapitalizmas?).

Žodyne kapitalizmas apibrėžiamas kaip sistema, kurioje kapitalas yra privačioje nuosavybėje, prekės ir darbo jėga perkamos ir parduodamos laisvoje rinkoje, pelnas investuojamas ir reinvestuojamas į naujas technologijas ir ūkio šakas. Dabar pats įdomiausias apibrėžimas: šiai sistemai būdinga tai, kad investicijas, gamybą, paskirstymą, pajamas ir kainas nulemia rinkos jėgos, o ne valstybinė valdžia. Taigi, gaunasi, kad liaudies renkama valdžia tik imituoja demokratiją ir visiškai paklūsta jėgoms, kurių rankose yra kapitalas.

Filosofai kapitalizmą apibrėžia dar griežčiau, pavadindami tai klasine antagonistine (priešiška) visuomenės ekonomine formacija, kuri pagrįsta privačia gamybos priemonių nuosavybe ir samdomojo darbo išnaudojimu, pridedamosios vertės pavertimu kapitalu ir fiktyvaus kapitalo sudarymu. Esmė aiški: kas valdo finansus, tas valdo pasaulį. Tokiam valdymo būdui būtina, kad būtų kuo daugiau žmonių, priklausomų nuo tų, kurie valdo pinigus.

Tai atvirai ekspluatacinė sistema, kuri turtėja, išnaudodama kitus. Štai kodėl šiuolaikinės ekonomikos šaukliai kviečia dirbti vis daugiau, pajungiant konkurencinę kovą ir varžymąsi. Dirbantysis parduoda savo darbą, už kurį darbdavys moka tokią sumą, kuri greitai baigiasi, nes išnaudotojui būtina laikyti ant trumpo pavadėlio neturtingus žmones, kuriems reikia pinigų. Sąmoningai propaguojama ir skurdo bei nevilties psichologija, kad kapitalistas būtų tas vienintelis “gelbėtojas“, duodantis darbo, kuris iš esmės yra išnaudojimas.

Dabar jau girdime, kad ekonomika atsigauna ir vartojimas didėja. Ar susimąstome, kad vartojimas ir yra ta “morka“, kurią lyg tam asiliukui, mums pariša lyg kelrodį? Ir pagrindinis pelnas yra ne iš duonos kasdieninės, o iš karinės pramonės, tabako, alkoholio, vaistų ir gamtos resursų pardavimo ir perpardavimo, įvairių spekuliacijų. Dirbtinai padaroma būtinybe, už kurią mes sąžiningai dirbdami sumokame. Ši sistema jau išgyvena ne pirmą sisteminę krizę, o dabartinė jau vadinama civilizacijos krize.

Visi suprantame, kad ekonominės sistemos greitai nepasikeičia, todėl reikia ne sistemą kaltinti, o suprasti – kaip ji mus valdo. Pokyčiai neišvengiamai įvyks, bet kaip apsisaugoti nuo vis primetamų iliuzijų ir išgyventi, išlikti savimi? Daugelis žmonių dabar yra neviltyje dėl nedarbo ir neaiškios ateities. Tam, kad nepasiduotume išoriniam spaudimui, turime būti maksimaliai sąmoningi ir suprasti pinigų sistemos veikimą bei labai atsakingai įvertinti savo poreikius ir galimybes.

Nustebsite, bet labai daug žmonių nežino, kiek jie uždirba pinigų per metus ir kur juos išleidžia. Net sudėtingoje situacijoje pasiduodama vartojimo skatinimo įtakai, momentiniams įgeidžiams, imamos paskolos neįvertinus savo galimybių. Santykis su pinigais dažnai nesąmoningas, automatiškas. Retas naudoja savo pinigus racionaliai ir apgalvotai. Sąmoningas, teisingas požiūris į pinigus ugdo teisingą jų panaudojimą.

Kiekvienas žmogus gali ir turi pakeisti savo požiūrį į pinigus – tuomet tai privers keistis ir ydingą pinigų sistemą, kuri gyvena iš žmonių godumo ir aistrų, silpnybių ir priklausomybių, troškimo turėti ir vartoti. Ištrūkti iš vartojimo rato galime tik per sąmoningą asmeninių resursų valdymą. Galime dažniau atlikti patys tai, už ką įpratome mokėti (didelė dalis pinigų išleidžiama tam, ką galime padaryti patys): dažniau paėjėti pėsčiomis, gyventi džiaugsme be perkamų linksmybių, gyventi sveikai ir nepirkti vaistų.. galiausiai pagarbiai elgtis su kiekvienu įsigytu daiktu ir tausoti jį – tuomet jis tarnaus ilgiau..

Visi žinome, kad pilnatvė yra vidinė ir išorinė. Vidinė pilnatvė – tikroji, išorinė – iliuzinė. Kodėl iliuzinė? Todėl, kad išreiškiama daiktais ir paslaugomis ir visiškai nuo jų priklauso. Nebus jų, nebus ir išorinės pilnatvės. Taip, pinigai suteikia išorinę laisvę, galimybę neskaičiuojant vartoti, svorį pinigų sistemos visuomenėje. Ką atiduodame už šią iliuziją? Laiką, sveikatą, nuoširdumą, bendravimą, draugystę, pomėgius, o dažnai ir galimybę pasidžiaugti tuo, ką turime.

Atsiranda baimė visko netekti, be to, turtą reikia prižiūrėti ir saugoti. Ir nerimas: kur investuoti pinigus finansų pasaulyje, kur visi vienas kitą apgaudinėja, o kur dar visos finansinės krizės ir perturbacijos, galinčios akimirksniu turtingą paversti vargšu.. Kol gyvuoja tokia sistema, tol gyvuoja viskas, kas aplink ją sukasi: tas, kuris myli pinigus, visa kita myli už pinigus. Žmonėms nuolat kažko trūksta todėl, kad jie daug nori. Ar tai gali suteikti tikro džiaugsmo?..

Tikroji, vidinė pilnatvė – tai dvasinis turtas. Tai, kas tikra ir amžina – neįkainojama, o viskas, kas yra laikina, turi savo kainą. Ir dažnai tai silpnybės kaina: godžiam – įsigytas daiktas, gurmanui – maistas, alkoholikui – butelis, rūkančiam – cigaretė.. Dvasiškai turtingas, sąmoningas žmogus bet kokiose sąlygose susikurs sau įmanomas gyventi optimalias sąlygas, nes viskas, kas išties vertinga, yra su juo – jame pačiame. Kiekvienas žmogus kiekvieną savo gyvenimo momentą turi minimumą visko (ir dažnai virš), kas jam reikalinga pragyvenimui – mes apie tai net nesusimąstome.

Todėl negalima jaudintis dėl to, ko dar neturime, reikia išmokti džiaugtis ir prasmingai naudoti tai, ką turime. Mus skurdina ne tai, ką turime, o tai, ko neturime – tik ar reikia tiek?.. Visi apribojimai sukuriami negatyviomis mintimis, patikėjus arba skurdo filosofija, arba įsisukus į vartojimo karuselę. Ir vienu, ir kitu atveju atiduodame už tai savo gyvenimą. Visuotinės gausos teorija teigia, kad visi turime vienodas sąlygas ir galimybes, ir apie tai – sekantį kartą .

Fizionomika

Ryšys tarp žmogaus išvaizdos ir vidinės būsenos pastebėtas seniai. Yra ir mokslas – morfologija (morphe – forma, logos – mokslas), kuris nagrinėja organizmų formą ir sandarą. Šis mokslas įrodė ryšį tarp fizinių ir psichologinių žmogaus parametrų. Yra genetinis paveldimumas, bet žmogaus psichologinė ir dvasinė būsena visada atsispindi žmogaus kūne ir veide, jo laikysenoje. Teigiama, kad žmogus gali sąmoningai koreguoti savo išvaizdą, pakeitęs savo mąstymą ir dvasinę būklę.

Tai atrodo neįtikėtina, bet akivaizdu: pavyzdžiui, laimingo žmogaus veidas švyti, jis žavus bet kokiame amžiuje, o paniurėlio veidas nuolat atspindi susirūpinimą ir nerimą, jis atrodo ne tik rūškanas, bet ir vyresnis. Tarkim, vieną dieną paniurėlis nusprendžia būti optimistu ir pradeda pozityviai žiūrėti į gyvenimą ir daug šypsotis – jo veidas pradeda keistis, nes keičiasi mimika, kuri atspindi jo vidinę būseną.. ir jis pradeda keistis, švytėti. Keičiasi ir jo laikysena, eisena..

Morfologija nagrinėja viso kūno sandarą, o fizionomika – veido bruožus, proporcijas ir formą. Fizionomika nėra pripažinta mokslu, tai labai seni stebėjimai, kurių pradininku laikomas dar Aristotelis. Šiuolaikiniai šios srities stebėtojai praplėtė šias žinias ir plačiau išnagrinėjo ne tik ryšį veido bruožai-charakterio bruožai, o dar ir tai, kaip dvasinė būklė atsispindi veide. Žvilgtelkim – tai tiesiog įdomu 🙂 .

Pradėkim nuo kaklo – teigiama, kad jis parodo žmogaus gyvenimišką energiją, jo gyvybingumą. Tiesus, tvirtas, bet nelankstus kaklas rodo, kad žmogus trokšta sėkmės, bet siekia jos pagal pripažintas taisykles. Jis turi poreikį būti atsakingu, yra talentingas, drąsus ir stiprus. Stambus kaklas – ilgas, platus ir raumeningas – byloja apie didelę energiją ir polinkį tenkinti savo silpnybes. Trumpas, masyvus ir mėsingas kaklas – jėga, kuri pasireiškia spontaniškai ir neįprastai. Ilgas kaklas, atvirkščiai – rodo šaltumą, nenatūralumą santykiuose su žmonėmis, nervingumą.

Platus veido žandikaulis – jėgos, energijos ir ištvermės ženklas. Tokie žmonės moka įgyvendinti idėjas realybėje. Siauras žandikaulis – jausmingumas, pataikavimas sau, nervingumas, drovumas. Smulkus žandikaulis – spontaniškumas ir nepastovumas. Ovalo formos žandikaulis – švelnumas, moteriškumas, geranoriškumas, patikimumas. Kvadratinis žandikaulis – vyriškumo, ryžtingumo, jėgos simbolis. Išsikišęs į priekį žandikaulis – valingumas, nepriklausomas charakteris. Duobutė smakre – jaunatviškumo požymis, kartais nurodantis nepastovumą. Storas pagurklis – meilė materialinėms gerybėms, skaniam maistui ir malonumams.

Burna, lūpos nusako žmogaus jausmingumą ir uždarumą arba atvirumą. Putlios lūpos – didelis jausmingumas, atvirumas, smalsumas, gurmaniškumas. Maža burna, siauros lūpos – uždarumas, vidiniai pergyvenimai, drovumas, nepatiklumas. Įkritusi, į vidų paspausta burna – problemos bendravime, uždarumas. Plonos ir tiesios lūpos – aktyvumas, objektyvumas, pastovumas. Pakelti lūpų kampučiai – optimizmas, nuleisti – pastovus susirūpinimas.

Atstumas nuo burnos iki nosies taip pat turi reikšmę: jei jis didelis, tai žmogaus fizinė energija didesnė, nei dvasinė. Jei atstumas mažas – reiškia, dominuoja dvasinė energija. Nosis – jei ilga, tai žmogus svarstantis, įvertinantis praeities patirtį, neskubantis. Trumpa nosis – atvirkščiai, reiškia spontaniškumą, ryžtingumą ir greitą reakciją. Didelė, plati nosis rodo, kad žmogus pilnai išnaudoja savo gyvenimo resursus. Maža, siaura nosis rodo nepasitikėjimą savimi, neryžtingumą. Nosis su kuprele – užkariautojai ir organizatoriai. Riestanosiai – geranoriški ir patiklūs.

Mūsų akys parodo mūsų santykį su išoriniu pasauliu. Įkritusios akys rodo pomėgį vienatvei, apmąstymams, atsakingumą, sugebėjimą koncentruotis ir veikti pasirinkta kryptimi. Didelės, plačiai atmerktos akys, atvirkščiai – atviras išoriniam pasauliui, plačios sielos žmogus, kuriam gal ir sunku koncentruotis konkrečiai veiklai, bet užtat jį jaudina viso pasaulio negandos. Akys, kurių išoriniai kampučiai kyla link smilkinio, rodo melancholišką būdą, uždarumą ir įspūdžiams pasiduodantį žmogų. Akių išoriniai kampučiai nuleisti – dinamizmas, gyvybingumas, jausmingumas, džiaugsmingas gyvenimo suvokimas. Kuo arčiau nosies akys, tuo siauresnis žmogaus suvokimas, ir atvirkščiai – kuo tarpas tarp akių didesnis, tuo suvokimas didesnis.

Tankūs antakiai – kryptinga energija, jei labai tankūs – gali reikšti griežtumą. Ploni antakiai – jautrumas ir imlumas, tiesūs – valingumas, sugebėjimas savirealizuotis. Suaugę tarpusavyje antakiai – emocijų blokavimas, tokie žmonės egoistiški, ir atvirkščiai, jei antakiai toli vienas nuo kito – žmogus emocionalus, plačios vaizduotės. Antakiai arti akių reiškia pastabumą, toli nuo akių – išsiblaškymą ir svajingumą. Antakiai trikampiu – švelnumas, moteriškumas, išvystyta vaizduotė. Kuo daugiau akių vokai dengia akis, tuo žmogus uždaresnis.

Pagal kaktą negalima nustatyti, protingas žmogus ar ne, bet galima nustatyti žmogaus mąstymo būdą. Tiesi vertikali kakta rodo susikaupimą, pastovumą ir įžvalgumą ne tik mintyse, bet ir veiksmuose. Ovali, lygi kakta – nuovokumas, bet ir polinkis į svajingumą, neracionalumą. Aukšta plati kakta – informacijos kaupėjai ir analitikai. Užapvalinta kakta – impulsyvumas, tokie žmonės linkę padaryti, o paskui pagalvoti. Labai žema plati kakta – ribotas mąstymas, realistai, jiems reikia labai aiškių instrukcijų veikimui.

Tai tik nedidelė dalis pagrindinių aprašymų. Fizionomistai pabrėžia, kad negalima pagal vieną veido dalį daryti išvadų apie žmogų. Žiūrima visuma, apibendrinama, ir tuomet galima susidaryti bendrą vaizdą. Kam to reikia? Pirmiausia – kad geriau suprastume save, mus supančius žmonės – juk jei tai atėjo iki mūsų dienų, tai turi racionalų pagrindą. Yra daug knygų apie fizionomiką, mano žinios – iš L.Burbo knygos “Kas tu esi?“

Visi mes esame skirtingi, o dėl to ir visi savaip žavūs 🙂 . Turbūt, niekas nesiginčys, kad gamtos dovanotus veido bruožus galime nuspalvinti gražiausiomis spalvomis – savo optimizmu, pozityviu požiūriu į gyvenimą, džiaugsmo būsena ir šypsena 🙂 .

P.Bregas apie badavimą

Badavimas yra pripažintas vienu iš seniausių gydymo metodų. Badaujant organizmui sudaromos tokios sąlygos, kad visa gyvybinė jėga būtų panaudojama valymui ir sanavimui. Senovės pranašai badaudavo, norėdami apsivalyti dvasiškai – jie žinojo, kad badavimas paaštrina ir sustiprina protą. Po badavimo visi jutimo organai atsinaujina, o proto funkcijos tiek sustiprėja, kad gali visiškai kontroliuoti kūną. Badavimas veikia trejopai – apvalo fiziškai, protiškai ir dvasiškai.

Mūsų dienomis išvystytos pramonės šalių gyventojai valgo negyvybingą, prisotintą cheminiais priedais maistą, todėl, kaip teigia dietologai, lėtai ir užtikrintai nuodijasi. Šalia galima išvardinti alkoholio, tabako, kavos bei arbatos besaikį vartojimą, taip pat vaistus, užterštą orą ir vandenį. Valgoma daug neorganinio maisto, kurio organizmas negali pasisavinti. Organinės medžiagos – gyvosios gamtos elementai, o neorganinės medžiagos yra pasyvios ir netinkamos gyvam organizmui.

Organinis maistas tai vaisiai ir daržovės, o taip pat gyvulinės kilmės produktai, nes gyvuliai organines medžiagas gauna iš augalų. Paplitęs žalingas maisto pagaminimo būdas, kai jis yra daug kartų apdorojamas ir tokiu būdu netenka daug naudingų medžiagų. Taigi, žmonės valgo vis daugiau, nes negali pasisotinti nekokybišku maistu, o taip pat neišlaikomas baltymų-riebalų-angliavandenių balansas. Taip tunkame ir griauname savo sveikatą.

Norint iš organizmo pašalinti susikaupusius skilimo produktus ir įvairiausius nuodus, reikia pabadauti. P.Bregas rekomenduoja tai daryti kas savaitę vieną parą ir, jei yra būtinybė – kartą per tris mėnesius pabadauti ilgiau. Paprastai žmonės mano, kad jei pradės badauti, tai organizme įvyks neigiami pakitimai. Tai yra tik mūsų baimės, nes mes esame įpročių vergai. Kai žinome, kad badaudami valomės, darome tai sąmoningai, tai ir alkis, ir neįprasti pojūčiai greitai praeina.

Kas gi vyksta organizme, kai žmogus sąmoningai badauja? Kai nevalgome, organizmas pradeda naudoti savo vidinius rezervus ir prasideda vidinis (endogeninis) maitinimas. Tokio maitinimo metu įvairūs organai ir audiniai rezervus eikvoja nevienodai: mažiausiai jų išeikvoja centrinės nervų sistemos ir širdies audiniai, daugiausia – riebalinis audinys. Įrodyta, kad visiškai badaujant ilgesnį laiką ir net netekus iki 20% kūno svorio, organizme neįvyksta jokių patologinių pakitimų.

Priverstinio, ne gydomojo ilgalaikio badavimo metu organizmas žūva dėl autointoksikacijos irimo produktais, o vykstant sąmoningam gydomojo badavimo procesui visi nuodai ir irimo produktai pašalinami iš organizmo geriant daug vandens ir kitomis valomosiomis procedūromis – masažais, voniomis, oro voniomis. Badaujant parą į savaitę visiškai pakanka gerti švarų vandenį.

Badavimas sudaro organizmui sąlygas visą jo gyvybinę jėgą panaudoti apsivalymui. P.Bregas savo asmeniniu pavyzdžiu įrodė, kad kassavaitinis 24 valandų badavimas ir keli ilgesni badavimai per metus padeda iš sąnarių, raumenų ir kraujagyslių išvalyti toksinus ir šlakus. Tokiu būdu žmogus ne tik atgauna ir išlaiko sveikatą, bet ir užkerta kelią priešlaikiniam senėjimui.

Badavimas – vidinis gydymas ir valymas. Kai nustojame valgyti, visa gyvybinė energija, kuri buvo naudojama maistui įsisavinti, dabar eikvojama nuodams iš organizmo šalinti. Be to, netenkama bereikalingo svorio ir žmonėms grįžta gera savijauta, energija ir žvalumas. Badavimas – greičiausias ir natūraliausias cholesterolio kiekio kraujuje mažinimo būdas.

Žinoma, po badavimo negalima pulti vėl nuodytis ir valgyti viską, dėl ko ir badavome. Turime peržiūrėti savo mitybos įpročius ir mokytis maitintis sveiku, energiją teikiančiu maistu. Šis organizmo valymo būdas geras tuo, kad yra natūralus ir nieko nekainuojantis. Sergantys chroniškomis ligomis ar turintys didelį antsvorį žmonės turėtų pasitarti su gydytoju ir neeksperimentuoti savarankiškai.

Jei nusprendėte valytis badaudami, kaip pataria P.Bregas – būtinai susiraskite literatūros apie tai ir griežtai laikykitės rekomendacijų. Jei norite badauti ilgiau – būtinai pasitarkite su dietologu. Nesitarkite su žmonėmis, neturinčiais supratimo apie badavimą – jų skeptiškumas numuš bet kokį entuziazmą. Jei jaučiate, kad toks valymosi būdas jums tinka – bandykite, nes tai pačios gamtos diktuojamas būdas.

Ką tai duoda? Atsinaujinimą, sveikatą, žvalumą ir neblėstančią jaunystę. Daugelis mūsų niekuomet neduoda poilsio savo skrandžiui.. Mitybos specialistas prof.A.Eretas pasakė: “Gyvenimas – tai mitybos tragedija!“ P.Bregas priduria dar vieną seną išmintį: “Žmogus kasa sau duobę peiliu ir šakute“ . Gamta mums padovanojo puikų būdą suteikti fiziologinį poilsį savo kūnui, ir remdamiesi daugelio sveikuolių patirtimi, kiekvienas tai galime išbandyti.

Kaip jūs manote? 🙂