Sąmoninga mityba

Žmogaus gyvenimo inertiškumas veikia ir jo požiūrį į mitybą. Pažvelgę į kiekvieno mūsų mitybos įpročius galime spręsti – paviršutiniškai ar rimtai į tai žiūrime. Reikia pripažinti, kad daugelis mitybos srityje esame inertiški ir negalvodami renkamės tai, ką mums siūlo. Mes nesiejame maisto kokybės ir kiekio su savo savijauta. Dažniausiai siekiame tik pasisotinti, o maisto pasirinkimo kriterijai – išoriniai (“skaniai“ atrodo).

Maisto pramonė tenkina šį poreikį ir maistas dažnai dabar atrodo lyg nuglaistytas, paryškintas iki nenatūralių atspalvių, t.y., jam suteikiama prekinė išvaizda. Kokia tos išvaizdos kaina, žinome jau daugelis. Žmonės intuityviai jaučia, kad visas tas išorinis maisto grožis, pakuotės, o ir tam tikros skonio savybės yra pasiekiamos chemijos pagalba. Labai džiugu, kad gimsta visuomeninės iniciatyvos, jų įkvėpėjai vykdo švietėjišką veiklą, parodo tikrąją padėtį ir priverčia apie tai pagalvoti:

Ar susimąstėte, kodėl iš kartos į kartą buvo perduodamos mitybos tradicijos, valgymo ceremonijos, arbatos gėrimo ceremonijos? Ar tik tam, kad tai gražu? Valgymo tradicijos buvo kuriamos tam, kad sąmoningai skirtume laiką mitybai, kad tai būtų sąmoninga veikla. Nuo mūsų mitybos didele dalimi priklauso mūsų sveikata, todėl visais laikais į tai buvo žiūrima rimtai, išskyrus.. mūsų laikus. Mitybos tradicijos, taip pat valgymo veiksmas yra paverstas išoriniu etiketu.. O kasdienybėje pripratome valgyti greitai, bet ką, neskirdami tam laiko, prabėgomis.

Tokio paviršutinio požiūrio rezultatas – sunkumas pavalgius, mieguistumas, slogi nuotaika, tingulys. Mes iškreipėme valgymo esmę, pavertėme tai gurmaniškomis įmantrybėmis, kurios tapo ėdrumu ir primityviu pilvo prikimšimu. Paplito nutukimas ir su nutukimu susijusios ligos, cheminiai maisto priedai taip pat ardo sveikatą: vis jaunesni žmonės serga pagyvenusių žmonių ligomis. Tuo tarpu jei sąmoningai ir teisingai maitinamės, po valgio turime jausti lengvumą ir energijos antplūdį.

Esame gamtos dalis ir gyvename pagal jos dėsnius. Iš chemijos mokslo žinome, kad materija yra keturių būsenų: kieta, skysta, dujinė ir plazminė. Tai atitinka gamtos elementus – žemę, vandenį, orą ir ugnį. Žmonės seniai ieškojo dėsningumų, atitinkančių mūsų prigimtį ir ryšio su mus supančia aplinka, kurios dalis mes ir esame. Dauguma mokymų priėjo vieningą išvadą: visais būtinais gyvybei elementais žmogus aprūpinamas per kvėpavimą, vandenį ir kietą maistą – būtent tokiu eiliškumu.

Viskas, kas yra šios civilizacijos sukurta mitybos ir gyvenimo būdo modeliavimo srityje, yra ne tik iškraipyta, bet ir pavojinga sveikatai (ir gyvybei) . Orientuota į išorę mitybos “kultūra“ destruktyviai veikia žmogaus psichiką ir organizmą. Tuo tarpu vidinės mitybos kultūros išraiškos ieškantis žmogus pirmiausiai turėtų sau užduoti klausimus: ką jis valgo, kada valgo, kaip valgo, kiek valgo, galiausiai – kam jis valgo?

Labiausiai paplitęs įprotis valgyti per daug, gausiai, orientuojantis į tai, ką matome, sukuria disbalansą organizme ir didžiulę perkrovą visam kūnui iš vidaus. Apsivalgymas (dažnai nekokybiškais ir chemizuotais maisto produktais) slopina natūralų žmogaus mitybos režimą ir trikdo medžiagų apykaitos procesus. Žmogus jau negali suprasti ir pajusti, ko jo organizmui iš tiesų reikia.

Tuo tarpu sveikas, neperkrautas virškinimo procesu kūnas pats “pasako“, ko jam trūksta. Ir ne pažiūrėjus į maistą, o gavus tiesioginį signalą iš smegenų: kada ir kokio produkto trūksta. Tuomet, suvalgius reikiamo produkto, kurio virškinimui ir pasisavinimui jau iš anksto išskiriamos visos reikiamos medžiagos, mes gauname būtent tai, ko organizmui šiuo metu reikia. Tai optimali mityba.

Tuo tarpu kai organizmo virškinimo sistema dirba perkrovos režimu, mes ne tik nesugebame pajusti, ko reikia organizmui, bet vienpusiškai perkrauname jį tam tikromis medžiagomis, nekalbant jau apie pražūtingus cheminius priedus, kurie sukuria skonio iliuziją ir nuolatinį alkio jausmą. Taigi, vietoje to, kad gautume energiją iš maisto, mes trikdome medžiagų apykaitą ir viso organizmo darbą.

Yra tam tikros laiko patikrintos mitybos taisyklės ir etika, apie kurias plačiau – sekantį kartą. Ką jūs apie tai manote?

Minčių skrynelė

“Aiškumas – štai gilios minties išskirtinis bruožas.“

“Prekiaudamas garbe nepraturtėsi.“

“Nelengva vertinti žmogų taip, kaip jam to norisi.“

“Žmonės paprastai kankina savo artimuosius, prisidengdami tuo, kad linki jiems gero.“

“Mes teisinamės, kad neturime laiko svarbiems dalykams, tuo tarpu dažnai neriamės iš kailio, siekdami niekingų tikslų.“

“Menas patikti – tai mokėjimas apgaudinėti.“

“Žmonių dorovė kur kas lengviau pagadinama, nei pataisoma.“

“Prievarta gėrio nesukursi.“

“Kad išmokytume žmonės mėgautis tikromis vertybėmis, mes turime atimti iš jų apgaulingas gėrybes; geras grūdas nesudygs, jei neišravėsime aplink piktžolių.“

“Neturėti nė vienos dorybės neįmanoma lygiai taip pat, kaip neturėti nei vienos ydos.“

“Pas mus pakankamai daug gerų taisyklių, tik mažai gerų mokančiųjų (mokytojų) pavyzdžių.“

“Tinginystė – miegančio proto požymis.“

“Genialumo nepadirbsi.“

“Kas gerbia save, tą gerbia ir kiti žmonės.“ ( Šių minčių autorius – L. de Klapje Vovenargas)

“Dosnumas ne tame, kad duoti daug, o tame, kad duoti laiku.“

“Skatiko nevertas jausmas, kuris turi savo kainą.“

“Revoliucijos vykdomos ne tik todėl, kad viena pusė tapo išmintingesnė, bet ir todėl, kad kita peržengė visas padorumo ribas.“ (A.de Rivarolis)

“Nebijok priešų: pikčiausias žmogaus priešas – jis pats.“

“Daugelis dalykų mums nesuprantami ne todėl, kad mūsų suvokimas silpnas, bet todėl, kad tie dalykai neįeina į mūsų suvokimų akiratį.“

“Jei nori būti laimingas – būk.“

“Ką turim – nesaugom; pametę – verkiam.“

“Daugelis žmonių panašūs į dešras: kuo juos prikemša, tą jie ir nešioja savyje.“

“Bet koks daiktas yra begalinės įvairovės išraiškos forma.“

“Iš visų vaisių (darbo) geriausius atneša geras auklėjimas.“

“Atsek visa ko pradžią, ir tu daug ką suprasi.“

“Geriau pasakyk mažiau, bet gerai.“

“Visi sako, kad sveikata brangesnė už viską; bet niekas ja nesirūpina.“ (K.Prutkovas)

(parinko ruvi.lt)

🙂 Saulėto ir gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Ekologija: mada ar būtinybė?

Priklausomai iš kokio taško pažiūrėsime.. Labiausiai paplitęs požiūris – kiek tai naudinga-kenksminga atskiram individui, sukelia-nesukelia alergiją, ar turi nepageidautinų pasekmių jo kūnui ar gyvenimui. Nusiprausėme, nusiplovėme rankas, nuleidome vandenį tualete, palaikome švarą namuose, sveikai (ekologiškai) maitinamės, naudojame ekologiškas higienos priemones, rengiamės natūralaus pluošto rūbais – štai į ką dažniausiai susiveda šiuolaikinis “ekologiškumas“.

Su tokiu suvokimu tai ir atrodo tarsi mada ar egzotiška naujovė: vieni ja seka, norėdami būti madingais, kiti atmeta kaip praeisiantį dalyką. Tačiau ar dažnas susimąstome, kad tai jau tapo gyvenimo būtinybe, ir kad vartotojiškas šio reiškinio suvokimas gali būti pražūtingas? Klaida manyti, kad Žemė yra tarsi savaime suprantamas dalykas ir sukurta tik tam, kad tarnautų žmonijai, o žmonės gali išdarinėti su ja ką tik sumanę, ir tai niekaip nepakenks nei Žemei, nei žmonijai.

Ar susimąstome, kad Žemė yra mūsų visų vieninteliai namai? Ir kad žmonija visapusiškai nuo jos priklauso – kaip kūdikis nuo savo motinos? Tai nėra bedvasis uolos luitas, tai planetų sistemos dalis su tvirtai susieta ekosistema ir atmosferos balansu. Mūsų technologijų amžius – pats griaunamiausias visoje istorijoje visomis prasmėmis: nuo dvasinės iki ekologinės.

Dėl vienadienio patogumo, vis besikeičiančio komforto suvokimo ir pelno iškertami miškai ir niokojami gamtos resursai. Savo veikla žmonės verčia Žemę gyvuoti ekstremaliomis, žudančiomis sąlygomis, ir ji, tiesą sakant, ginasi, valosi ir kovoja už savo būvį.. Tai pasireiškia nenuspėjamomis audromis, uraganais, vulkanų išsiveržimais, potvyniais ir klimato pokyčiais: to jau negalime nepastebėti.

Mūsų laikų pramonė, o ypač chemijos pramonė, nepataisomai teršia gamtą. Su naftos ekspluatacijos plitimu grandioziniais kiekiais ir vis didėjančiais tempais yra deginamas kuras – ir visa tai kaupiasi atmosferoje, nes Žemė tiesiog nespėja atstatyti balanso. Atmosferos sluoksnis užterštas, plonėja, ir tai kenkia Žemės paviršiui ir žmonėms. Atmosfera neatlieka apsauginių funkcijų, ardomi ir elementai, kurie sudaro filtrą kosminei radiacijai..

Ar susimąstome apie tai, be didelės reikmės užvesdami automobilį ar naudodami vienkartines priemones? Pakuotės, plastikiniai buteliai ir maišeliai – ar įsivaizduojate milijoninio miesto vienos dienos šiukšlių kalną? O metų?. Juk jis nedingsta taip greitai, kaip buvo padarytas, ir kasdien vis papildomas. O cheminės atliekos – buityje naudojami cheminiai skalbimo milteliai, muilai, geliai, šampūnai – visa tai suteka galiausiai į vandenynus.. Nekalbant jau apie tai, kad ir pačio žmogaus kūno procesų šalutiniai produktai dėl chemizuoto maisto ir besaikio vaistų vartojimo tampa nuodingi.

Kiekvienas turime pradėti mąstyti plačiau ir suprasti, kad ekologiniai judėjimai – ne užėjusi mada, o gyvenimo būtinybė. Mažai kas skelbia ekologinių judėjimų veiklos rezultatus, bet jie tikrai įkvėpiantys.. Mes galime numoti ranka ir sakyti, kad tai nuo mūsų nepriklauso, kad kalta valdymo sistema, kad tai kaina už technologijų progresą ir gyvenimo realybė.

Bet pabandykime pagalvoti kitaip: kas tuos kalnus šiukšlių sukrauna, kas važinėja automobiliais, naudojasi cheminėmis priemonėmis, vienkartinėmis pakuotėmis, servetėlėmis, indais? Mes. Valdymo sistema kalta, o ką ji valdo? Mus. Kodėl tuomet leidžiamės įtikinami, kad parazitiškas gyvenimo būdas yra normalus? Kodėl patikime, kad toks gyvenimo būdas neturi jokių pasekmių?

Bet kokia visuma visada priklauso nuo jos sudedamųjų dalių – tai neginčijamas dėsnis. Vis daugiau žmonių supranta Vienybės svarbą. Žmogaus sąmonė ir mąstymo būdas tampriai susietas su jo veikla. Tam, kad pakeistume situaciją ekologijoje, turime keisti savo mąstymą ir gyvenimo būdą. Turime būti ne tik vieningi tarpusavyje, bet ir pajusti vienybę su mūsų visų vieninteliais namais – Žeme.

Tiesiog turime tai pradėti realiai daryti, kitaip sunku nuspėti pasekmes.. Tai, dėl ko perspėjo mokslininkai jau senokai, ir kuo mažai kas tikėjome, vyksta jau šiandien, pakanka apsižvalgyti aplink: oro permainos, nesugebėjimas jų nuspėti, saulės aktyvumas, žemės erozijos.. Nenumokime į tai ranka kaip į neišvengiamą dalyką, kiekvienas susimąstykime ir padarykime asmeninį tvirtą sprendimą keisti savo įpročius.

Pažiūrėkime tiesai į akis ir supraskime, kad mūsų ir Žemės likimas yra mūsų visų rankose – todėl negalima jų nuleisti. Pradėkime nuo mažų dalykų, peržiūrėkime savo gyvenimo būdą, atsisakykime kenkiančių aplinkai įpročių, mokykime ekologiškai gyventi savo vaikus. Pradėkime žiūrėti į Žemę kaip į Motiną, ir ji tikrai atlieps, ji turi (kaip ir mes) visus savireguliacinius įrankius, tik nereikia jai kenkti ir trukdyti.. Mes ne Žemės užkariautojai, mes turime būti harmonijos bendrakūrėjai ir palaikytojai.

Ką jūs apie tai manote?

Rumi apie meilę

Persų poetas, teologas, sufijus mistikas Rumi (1207-1273) parašė nedaug, bet kaip.. Jo žodžių subtilumas pakeri gilumu. Šiandien jo nuostabūs pamąstymai apie Meilę:

“ Niekada iš tikrųjų mylintysis nepasieks meilės, jei jo mylimasis nesieks jos taip pat.

Jei meilės žaibas nušvietė vieną širdį, žinok, kad meilė pabudo ir kitoje.

Jei meilė Dievui auga tavo širdyje, be jokių abejonių, Dievas taip pat myli tave.

Viena ranka nesukelia plojimų be kitos.

Dieviška išmintis lemia ir nurodo mums mylėti vienas kitą.

Taip jau lemta, kad viskas pasaulyje turi savo porą.

Išmintingai žiūrint, Dangus yra vyras, o Žemė – moteris; Žemė puoselėja tai, kam Dangus leidžia įvykti.

Kai Žemei trūksta šilumos, Dangus ją atsiunčia, kai ji praranda savo gaivą ir drėgmę, Dangus juos grąžina.

Dangus supa Žemę kaip vyras, besirūpinantis savo žmonos gerove.

O Žemė šeimininkauja: ji rūpinasi gimimu ir maitinimu tų, kuriuos ji išnešiojo.

Laikykime Žemę ir Dangų protingais, kadangi jie atlieka protingų būtybių darbą.

Jei jie neteikia vienas kitam džiaugsmo, ko jie taip siekia vienas kito?

Kaip gėlės ir medžiai žydėtų be Žemės? Kam tada skirti Dangaus vandenys ir šiluma?

Matyt, Dievas suteikė vyrui ir moteriai geismą, kad pasaulis būtų išsaugotas jų sąjungoje.

Taip jis suteikė kiekvienai būties daliai kitos būties dalies troškimą.

Diena ir Naktis yra priešybės tik išoriškai, o iš tiesų tarnauja vienam tikslui.

Kiekvienas myli kitą tam, kad būtų įvykdytas bendras reikalas.

Be nakties žmogaus prigimtis niekuo nepraturtėtų ir nebūtų ką eikvoti dieną…“

Mylėkime.. 🙂 Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Visaapimanti Meilė

Dažniausiai meilę siejame su vyro ir moters tarpusavio santykiais, o šilti jausmai, susiję su kitais dalykais, atrodo abstraktūs ir ne tokie reikšmingi. Tuo tarpu meilė plačiąja prasme yra ta rišanti kūrinijos substancija, kurios dėka visa kūrinija vystosi ir auga. Visuose mokymuose atrasime mintį, kad meilė yra aukščiausia sąmonės būsena – visagalybė, išreiškianti pačią būtį, gyvenimą, vienybę, harmoniją, džiaugsmą, neribotas genijaus mintis ir begalybę..

Pati skaidriausia meilės forma ir yra mūsų laisva valia. Galime įvairiai svarstyti – tai Kūrėjo dovana, ar per mus, bendrakūrėjus, Kūrėjas išreiškia save, bet tai galime pamatyti, atidžiau pažiūrėję į gyvenimą. Mes turime instinktus, bet turime ir galimybę valdyti savo gyvenimą savo mintimis. Kad gyvenimas tęstųsi, reikalinga priežastis, o ta priežastis ir yra mūsų mintys. Mes jas visada renkamės – sąmoningai arba ne (paklūstame).

Mintys gali būti įtakotos žemų emocijų arba meilės. Įtakotos meilės mintys gimdo džiaugsmą, kuris yra gyvenimo polėkis, nuolatinio judėjimo laisvė, išraiškos laisvė. Žemų emocijų įtakotos mintys yra visada ribotos, nes gimdo baimę, kuri sukausto ir neleidžia laisvai reikštis gyvenime. Tuomet gyvenimas tampa išgyvenimu, kova už būvį: mes neišreiškiame savęs, nevertiname, nusižeminame ir gesiname savo individualumą.

Aukščiausią sąmonės būseną – meilę ir vienybę galime pajusti tik pripažinę savo unikalumą, mylėdami save. Daugeliui meilė sau asocijuojasi su egoizmu, tačiau tai iškraipytas suvokimas. Egoizmas visada yra susietas su manipuliacijomis, iškėlimu savęs virš kitų, savanaudiškais tikslais. Tai išgyventojo, o ne Kūrėjo pozicija. Meilė sau pirmiausiai yra adekvatus savo galimybių (neribotų!) vertinimas ir orumas. Be šito suvokimo negali kūrybiškai reikštis nei vienas žmogus.

Nemylėdami savęs, mes žeminame save, savo galimybes, mes nemokame mylėti ir kitų, ką jau kalbėti apie vienybės suvokimą ar aukščiausią sąmonę.. Nemylintis savęs žmogus kabinasi į kitus žmones, reikalauja, pavydi, kelia pretenzijas ir yra priklausomas nuo kitų poelgių ir nuotaikų. Tai pasireiškia ne tik santykiuose su žmonėmis, bet ir visose gyvenimo srityse. Kaip apčiuopti tą plonytę ribą tarp egoizmo ir meilės sau? Apie tai Ošo pamąstymai:

…“ Kiekvienas vaikas gimsta unikalus, bet visuomenė nuo pat gimimo pradeda kraipyti jo suvokimą apie save, visais įmanomais būdais. Galiausiai žmogus pradeda nemėgti, nekęsti savęs iki tokio lygio, kad pasiruošęs būti su bet kuo ir daryti bet ką, kad išvengtų susitikimo su pačiu savimi. Tai viena pagrindinių problemų, sukurtų neteisingo auklėjimo: žmonės pradeda vengti savęs..

Jie žiūri valandų valandomis televizorių, ištisai pramogauja, seka kasdienines nieko nelemiančias žinias, rezga kankinančius santykius – ir visa tai yra bėgimas nuo savęs. Tuo tarpu pats svarbiausias kontaktas gyvenime yra su pačiu savimi. Jei žmogus jo neužmezga, jis tampa valdomas kolektyvinės sąmonės, jis nevaldo savo gyvenimo, jis tampa likimo auka. Bet tai yra jo paties pasirinkimas – atiduoti savo gyvenimą valdyti kitiems..

Aš tvirtinu, kad meilė visada prasideda nuo paties savęs, ir tik tuomet ji gali pradėti sklisti plačiau į gyvenimą. Nemylėdamas savęs, niekada savęs negalėsi pažinti, nes tik meilė yra dirva, pagrindas asmenybės išsiskleidimui. Jei žmogus nemyli savęs, jis save slopina, o tai reiškia, kad jis eina prieš patį save. Mylėdami save, jūs lengvai suardysite visus apribojimus, kuriuos įskiepijo jums visuomenė.

.. Meilė sau padeda tapti savo gyvenimo centru (centruotu), būti sąmoningu, o tai jau yra atsakingo gyvenimo kūrėjo pozicija. Jei žmogus nesirūpina savimi, jis niekuomet nesugebės būti altruistišku: jei nemoki rūpintis savimi, nemokėsi rūpintis ir kitais. Tai reikia aiškiai suprasti, todėl kad iš pirmo žvilgsnio tai atrodo paradoksalu. Centruotas žmogus visada sąmoningai siekia laimės ir sąmoningai padeda kitiems, nes negali būti laimingas, jei aplink yra nelaimingų. Nesirūpinantis savimi žmogus necentruotas, tarsi medis be šaknų, jis gyvena gilioje neurozėje.

Centruotas žmogus suvokia ir kitų individualumą bei visų individualybių vienybę. Jei kažkas šalia nelaimingas, tai veikia ir visus, nes visi mes esame Vieno dalys. Nelaimė užkrečiama kaip virusas, lygiai kaip ir laimė: jei tai suvokiantis žmogus padeda kitam būti laimingu, jis tuo pačiu padeda ir sau būti laimingu. Rūpestis kitais – tai iš esmės ir rūpestis pačiu savimi. Tačiau tai turi būti daroma sąmoningai, ir tas rūpestis turi prasidėti nuo pačio savęs.

.. Kančia yra griaunanti, o džiaugsmas – kuriantis. Kai žmogus yra džiaugsme, jis yra laimingas, jis nori kurti, padėti, dalintis. Kai žmogus kenčia ir yra nelaimingas, jis nori griauti. Laimingas žmogus priklauso sau pačiam, nelaimingas – miniai. Laimingas žmogus valdo savo gyvenimą ir nuoširdžiai padeda kitiems. Nelaimingas yra valdomas ir konkuruoja, rungtyniauja, manipuliuoja..

Žmogus turi mylėti save ir pasitikėti savimi, todėl kad kelias į visuotinį pažinimą prasideda nuo savęs pažinimo. Kelias į visuotinę laimę prasideda nuo individualios laimės – laisvos, kūrybingos saviraiškos. Jei tu priklausai miniai, tu esi aklavietėje, kurioje joks augimas neįmanomas: tai sustojimas, pabaiga. Todėl aš mokau pradėti mylėti save ir rūpintis savimi: per šį savo suvokimą jūs spontaniškai suprasite, kad svarbu yra rūpintis ir kitais, nes žmogus negali būti laimingas, kai kenčia kiti.

Meilė – tai ir yra pati Visata, jos aukščiausias vienijantis principas. Ji nekviečia švęsti grupelės žmonių, ji yra visuotinė, visaapimanti, dovanota visiems ir kiekvienam. Pradėkite nuo meilės sau, ir tai padės transformuoti visą pasaulį. Jei kiekvienas išmoks rūpintis savimi, jis pajus natūralų poreikį rūpintis kitais. Pasaulis taps laimingas, nes nebus jokios galimybės nelaimei.. “

Išties – mes bijome laisvės, vengiame meilės sau, nes siejame tai su egoizmu. Tuo tarpu meilė ir yra laisvė, turėti ir savintis galima tik daiktus. Ir tik meilė suteikia sparnus asmenybei, o žmonių tarpusavio santykiams – nenusakomą, laisvą, bet tvirtai susiejantį dvasinį intymumą.. Nes Meilė – visaapimanti, tvirtai susiejanti, neapčiuopiama, bet aiškiai juntama širdimi Jėga 🙂 ..

Rožės..

Nuo neatmenamų laikų šios gėlės laikomos meilės simboliu. O kiek su tuo susietų posakių, kad ji graži, bet dygliai bado, kad ji vilioja, kol nenuskinta.. Įdomu, kodėl būtent rožė pasirinkta kaip meilės simbolis? Gal dėl jos neįtikėtinos transformacijos, kai mažame pumpure dar niekaip negalime įžvelgti besiskleidžiančio pilnumo ir didybės? O gal dėl nepaprasto aromato subtilumo?..

Bet kokiu atveju, tai labai gražus meilės simbolis, tiesa? O dėl rožės dyglių – pagalvojau, kad jie taip pat labai simboliški: kodėl mes tiesiame ranką būtinai nuskinti tą grožį?.. Kad turėtume tik sau? Bet juk nuskinta rožė greitai nuvysta.. O jei grožimės ja neskindami, mėgaujamės jos aromatu, tai ir nužydėjusi ji brandina sėklą ir tuoj skleidžia kitą pumpurą, ir dar kitą, nes jos jėga ne viename žiede, o visame krūme..

Taip ir meilė: kai ją savinamės, skiname kaip tą rožę, merkiame kad ir į gyviausią vandenį, ji visvien galiausiai nuvysta – tarsi mes džiaugiamės jos lėtu vytimu, ar gali tai džiuginti? Todėl, manau, rožės diegliai simbolizuoja ne kančią dėl meilės, o perspėjimą: nesisavinkite..

O dabar tiesiog pasigrožėkime šiuo gamtos stebuklu ir mūsų (turbūt, neveltui?) sugalvotu meilės simboliu 🙂 ..

Meilė: iliuzijos ir tikrovė

Vienas iš svarbiausių, labiausiai džiuginančių ir.. kankinančių gyvenimo klausimų – meilė. Teigiama, kad tai kurianti ir visaapimanti Visatos energija, kurios dėka viskas gyvuoja ir vystosi. Jei tai kurianti jėga, kodėl ji atneša kančią? Gal dėl to, kad mes neteisingai ją suprantame ir išreiškiame? Aišku viena: kad išmoktume harmoningai gyventi su šia kuriančia jėga ir ją išreikšti, turime nuolat plėsti savo suvokimą apie ją.

Kitaip klaidžiosime lyg užrištomis akimis, panirdami į egoizmo ir ambicijų pinkles, prieštaravimus ir karčias išvadas iš savo patirties. Galime galiausiai padaryti išvadą, kad meilės apskritai nėra, o tai jau žlugdanti nuostata, kuri padaro mus šaltais cinikais ir padaro gyvenimą beprasmį. Meilė yra ir bus, nesvarbu, ką mes apie tai galvosime, todėl ieškokime atsakymų, mokykimės mylėti. Jei meilė tokia svarbi energija Visatai, ji svarbi ir mums..

Žmonės visais laikais ieškojo atsakymų į šį svarbų klausimą, todėl šiandien galime iš to pasimokyti. Vienas išminčius pasakė: “Išmokite mylėti, ir jums daugiau nieko nereikės mokytis.“ Manau, kad tai tiesa.. Šiandien noriu pasidalinti indų mąstytojo Džidu Krišnamurti mintimis apie meilę, tikiu, kad ir jums jos bus įdomios 🙂 ..

… “Kas yra meilė? Ši sąvoka taip iškraipyta, kad nesinori ja naudotis.. Visi kalba apie meilę, kiekvienas žurnalas, kiekvienas laikraštis, kiekvienas misionierius: myliu šią šalį, myliu savo vadovą, myliu savo malonumus, myliu savo žmoną, myliu Dievą.. Ar meilė yra idėja? Jei taip, tai galima ją reklamuoti, kultivuoti ir iškreipti visais įmanomais būdais.. Kadangi mes negalime išaiškinti šio gyvenimo reiškinio, vadinamo meile, mes nuklystame į abstrakcijas.. Tuo tarpu Meilė gali galutinai išspręsti visas žmogiškas problemas, rūpesčius ir sunkumus.

Bet kaip mums išsiaiškinti, kas yra Meilė, kaip ją apibūdinti? Tikėjimai Meilę apibūdina vienaip, visuomenė kitaip, ir dėl to gimsta visi įmanomi nukrypimai ir interpretacijos: kažko dievinimas, emociniai arba fiziniai ryšiai, draugiški ryšiai – visa tai mes vadiname meile. Tai tapo šablonu ir norma, o tuo pačiu kažkuo asmenišku, jausmingu ir ribotu.. Tame, kas vadinama žmogiška meile, žmonės mato malonumą, rungtyniavimą, pavydą, norą turėti, išlaikyti, kontroliuoti, brautis į kito mąstymą, ir iš viso šito kurti neišnarpliojamus sudėtingumus..

Ar gali meilė būti dalinama į žmogišką ir dievišką? Ar yra skirtumas tarp meilės vienam žmogui ir meilės žmonijai? Ar meilė asmeniška ar beasmenė, ar gali būti morali ir amorali? Jei mylite visą žmoniją, ar galite mylėti atskirą žmogų? Meilė jausmas ar būsena? O gal emocija? Meilė yra ketinimas ar pasitenkinimas?.. Visi šie klausimai parodo, kad mes turime idėjas, kokia turi ir neturi būti meilė, kad ji turi kultūros, kurioje gyvename, įtakotą šabloną ar kodą.

Tuo tarpu tam, kad pagilintume šio klausimo suvokimą, pirmiausiai mes turime išsilaisvinti iš idealų ir idealogijų, kurios teigia – kaip turi ir neturi būti. Kiekvienas iš mūsų yra įtakotas tam tikro išorinio šablono, kuris blaško ir klaidina. Tai didžiulė problema, kuri apima visą žmoniją, nes yra tūkstančiai prieštaringų meilės apibūdinimų.. Todėl pirma turime išsivaduoti iš asmeninių abejonių šiuo klausimu – galbūt, mes suprasime, kas yra Meilė, suvokę, kuo ji nėra?

.. Jūs sakote, kad mylite savo žmoną, ši meilė apima ir fizinį pasitenkinimą, ir jums malonu, kad ji rūpinasi jumis, jūsų vaikais ir namais, ruošia jums maistą. Jūs priklausote nuo jos, ji duoda jums savo šilumą, savo jausmus, ji palaiko jus ir sukuria tam tikrą patikimumo ir komforto jausmą. Tačiau jei ji paliks jus, jūsų emocinė pusiausvyra sugrius, ir ta griūtis jums bus nemaloni. Ji atneš kančią, įtampą, neapykantą, pavydą..

Tuo jūs tarsi sakote: “Kol tu priklausai man, aš tave myliu, bet kai tik tu nusisuki nuo manęs, aš tavęs nekenčiu.. Kol aš įsitikinęs, kad tu patenkinsi mano poreikius, aš tave myliu, bet kai tu nustoji juos tenkinti, aš nustoju tave mylėti..“ Ar tai meilė, ar sąlygos egoizmo tenkinimui? Jei jūs keliate sąlygas meilei, tuomet jūs esate priklausomas nuo to žmogaus, kuris įvykdys arba ne tas sąlygas..

Kai priklausai nuo kito žmogaus – fiziškai ar emociškai – tai neišvengiamai atneša praradimo baimę, įtampą, kaltės jausmą, pavydą.., ir kol yra visi šitie jausmai, meilės tiesiog negali būti, nes sentimentalumas ir emocingumas neturi nieko bendra su meile, kaip ir su malonumu ar noru.. Kančios ribojamas protas negali pažinti meilės, nes meilė – ne minties produktas, ji negali kultivuoti meilės.

Meilės negalima sulaikyti pavydu, pririšti, ji nesupančiojama. Kai mylite, nėra kategorijų, nekyla pagarbos ar nepagarbos klausimo, noro įtakoti ar pakeisti mylimą žmogų, lyginti jį su kažkuo. Meilės negalima supančioti pareiga, nes jei myli, tai natūraliai ir su džiaugsmu imiesi atsakomybės. Meilės negalima išmokti, nėra meilės formulių ar būdų ją prisivilioti. Mes patys kuriame iliuzijas ir kliūtis meilei patirti ir.. dėl to kenčiame..

.. Meilę galima tik pajusti. Tai lyg gėlės aromatas, kurį jūs galite įkvėpti, o galite ir nepastebėti, praėjęs pro šalį. Meilei nereikia jokių sąlygų, ji tiesiog yra, ji gyva, ji šalia, tereikia ją pajusti širdimi. Ji neturi vakarykštės dienos ar rytojaus, ji aukščiau minčių ir sumaišties. Ji tiesiog Yra: čia ir dabar, ir jei ją pajuntame, Meilė skleidžiasi visu grožiu be jokių sąlygų..“

Kad darbas džiugintų

Darbui atiduodame didelę dalį savo gyvenimo. Jau vien todėl negalima paversti to prievole ar nemalonia pareiga. Neabejotina, tai turi būti saviraiška – nesvarbu, kokį darbą beatliktume.. Kiekvienas žmogus turi unikalų gabumą ir tik jam būdingą išraišką, kūrybingas darbas visada reikalingas ir prasmingas. Žmogus, kuris dirba iš širdies, visada suteikia dvasingumo ir aukščiausią kokybę darbui, kurį atlieka.

Tokio darbo procesas ir rezultatas džiugina patį dirbantį ir tuos, kuriems jis atliekamas. Mes leidome save įtikinti, kad tik veikla, kuri atneša didelį pelną, yra teisinga ir gerbtina, ir pasijuntame menkais, jei neatitinkame šio požiūrio. Tuo tarpu kai išdrįstame gyvenime daryti tai, kas mums labiausiai prie širdies, mes atliekame tai, kam esame pašaukti šiame gyvenime ir jaučiame pilnatvę.

Tuomet pradeda veikti ne žmonių sugalvoti dėsniai, o dvasiniai dėsniai, pagal kuriuos mes iš gyvenimo gauname lygiai tiek, kiek įdedame savo pozityvios kūrybinės energijos. Tik tas žmogus, kuris dirba su entuziazmu, kūrybiškai, pilnai realizuoja save gyvenime. Ir tai neišmatuojama jokiais pinigais.. Jei darbas nemėgiamas, tuomet mes didelę savo gyvenimo dalį praleidžiame įtampoje ir negatyviuose išgyvenimuose. Ar verta, ar tam mes gimėme?

Mes negalime būti visi pagal komandą lyderiais, verslininkais ar gerbiamos profesijos atstovais – išorinis motyvas negali atskleisti žmogaus aukščiausio potencialo. Kiekvienas atsineša savo unikalų gabumą: vienas puikiai išreiškia save amatuose, kitas mene, trečias puikiai organizuoja žmones darbui ir gali imtis atsakomybės. Kiekvienas turime savo tikslus, kurie turėtų susilieti į bendrą tikslą – visuotiną gerovę.

Savo veikla mes turime saugoti ir palaikyti visų mūsų vienintelius namus – Žemę – taip, kaip ji palaiko mus.. Nuo to, kaip gyvena kiekvienas atskiras žmogus, priklauso visuomenės ir visos žmonijos gyvenimas. Nėra nesvarbių žmonių, visi mes esame viena, ir jei kažkas šioje Žemėje kenčia nuo kažkieno egoistinės veiklos, tai galiausiai kenkia ir mums visiems.

Gyvenime mes vadovaujamės arba asmeniniais, arba kolektyviniais, arba istoriškai suformuotais kartų įsitikinimais. Tuo tarpu yra gamtos, energijų sąveikų dėsniai, kurie veikia nepriklausomai nuo to, žinome apie juos ar ne. Mes esame natūralioje gyvenimo tekmėje, kai išdrįstame realizuoti savo pašaukimą, ir tuomet visada atsiranda poreikis tam, ką mes dirbame, nes mes esame harmonijoje, sąveikoje ir vienybėje su gamtos dėsniais.

To įrodymui apstu pavyzdžių gyvenime: sėkmės pasiekia netikėti, neordinarūs sprendimai, o ne veikla pagal senus šablonus. Ir tai logiška, nes savirealizacija negali būti apibrėžta standartais. Tobulėjimas ir progresas vyksta tuomet, kai žmonės žengia už ribų, kurios yra įprastos. Tai gali atlikti tik žmogus, kuris yra kūrybiškas ir neriboja savo dvasinio potencialo.

Dažniausiai mus riboja tik baimės neatitikti, neturėti lėšų pragyvenimui. Bet tai ir yra didžiausias stabdis žmogaus savirealizacijai. Nesvarbu, kokiomis emocijomis mes aktyvuojame savo gyvybines energijas – jos aktyvuojamos stipriomis, pastoviomis mintimis. Jei esame baimėje, mes viską, ko bijome ir pritraukiame į savo gyvenimą, tuo pačiu gesindami savo kūrybinį potencialą.

Mes visuomet pasirenkame patys: galvoti apie save kaip apie kūrėją, ar jaustis aplinkybių auka. Mes linkę pasiduoti visuotinei panikai, kuri aptemdo sąmonę ir gesina mūsų saviraišką. Kai esame baimėje, mes negalime pamatyti teisingų sprendimų, kurie skatina savirealizaciją. Baimė apriboja, sumenkina, sustingdo. Tuo tarpu tik realizuodami savo vidinį potencialą, mes galime būti laisvi ir laimingi.

Visada verta peržiūrėti, pasitikrinti savo požiūrį į darbą. Kartais mes esame juo nepatenkinti, nes tiesiog įpratome kritiškai mąstyti. Pakeitę savo neigiamą nuostatą į darbą, mes galime pamatyti jį kitomis spalvomis. O jei tai, ką dirbame, išties nedžiugina, žiūrėkime į tai kaip į laikiną pragyvenimo šaltinį ir greta būtinai ieškokime to, kas prie širdies.

Jei netekome darbo, nenuleiskime rankų ir nepasiduokime niūrioms mintims. Tik tas, kas tikrai nuoširdžiai ieško, visuomet randa. Ieškokime visais įmanomais būdais ir nenuvertinkime savęs, nepasiduokime panikai. Šiuo periodu išbraukime visas abejones ir negatyvias mintis ir pokalbius apie sunkmetį. Jokių “gal būt, norėčiau, bandysiu“, tik “ieškau, žinau, atrandu“. Tiksliai apibrėžkime sau, ko ieškome.

Prisistatydami darbdaviui, parodykime savo ryžtą dirbti, nesimenkinkime, rodydami perdėtą kuklumą. Aiškiai žinokime, kokio atlyginimo norime, kokiomis sąlygomis norime dirbti. Bet kokiomis ekonominėmis aplinkybėmis darbą visada atranda pirmiausiai tie, kurie pasitiki savimi, yra motyvuoti konkrečiam darbui ir pozityviai nusiteikę. Niūraus, nepasitikinčio savimi ir nežinančio ko nori žmogaus darbdaviai privengia, nes supranta, kad toks žmogus veiks visą kolektyvą ir darbo rezultatus.

Mes susikūrėme iliuziją, kad darbas yra kažkas sunkaus ir varginančio, kad tai nemaloni būtinybė. Tuomet kokiu būdu mes galime save išreikšti? Pakeitę savo požiūrį į darbą, mes tuo pačiu pakeičiame savo gyvenimo kokybę. Darbas turi džiuginti, nes tai vienintelė galimybė realizuoti save gyvenime. Jokie pinigai, joks įmantriausias poilsis ar pramogos nesuteiks gyvenimo pilnatvės, jei dirbsime nemėgiamą darbą.

Galime sakyti kad darbas – ne visas gyvenimas, bet tai labai didelė jo dalis. Todėl.. išdrįskime išreikšti savo unikalius gabumus, ir tuomet viskas gyvenime taps kūrybiška savirealizacija. Neveltui yra sakoma: “dirbkite tai, ką mėgstate, ir visa kita ateis pas jus“ 🙂 .. Ar sutinkate? 🙂

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Pamokantys pasakojimai

Spręskite..

Kartą mokiniai paklausė Mokytojo – ką jiems daryti, kai susiduria su sunkumais gyvenime, ir kodėl kartais taip sunku būna juos išspręsti.
Mokytojas paprašė pripilti į stiklinę šiek tiek vandens ir palaikė ją ištiestoje rankoje:
– Jūs matote, kad vandens stiklinėje nedaug, ir jei aš trumpai laikysiu ją rankoje, aš nieko namalonaus nepajusiu. Bet jei aš laikysiu šią stiklinę ilgai, ranka pavargs, galiausiai nutirps ir pradės skaudėti, nes rankos raumenys persitemps.. o vandens stiklinėje liks tiek pat..
Mokiniai sukluso, o Mokytojas pastatė stiklinę ant stalo ir tęsė:
– Taip ir su gyvenimo problemomis: tik pradėkite nuolat apie jas galvoti, ir jos bus nuolat su jumis ir kankins jus iki skausmo. O jei, kaip tą stiklinę, pastatysite ant stalo, pažiūrėję įvertinsite ir nuspręsite, ką toliau darysite – problemos jūsų nebekankins. Problemų nereikia nešiotis su savimi, jas reikia spręsti..

Laimė

Žmonės daug nusidėdavo ir tuo užrūstino Olimpo dievus. Jie nusprendė pamokyti žmones ir susirinko pasitarti, kokiu būdu tai geriau padaryti. Galiausiai nusprendė paslėpti laimę – kad žmogus jos ieškotų, o atradęs vertintų.. Tačiau kur?
– Paslėpsime ją danguje, kad kuo ilgiau jos ieškotų.
– Netinka, nes žmonės išras skraidančias mašinas ir jas pasieks.
– Tada slėpsime giliai po žeme.
– Ne, žmonės sugalvos žemes rausiančias mašinas ir greitai suras laimę..
– Paslėpsime ją kitoje planetoje!
– Nuskris ir ten..
Tuomet vyriausias Olimpo dievas tarė:
– O mes paslėpsime laimę giliai žmogaus širdyje!. Ieškodami išorėje, jie tikrai nesusipras, kad laimė – juose..
..Taip ir ieško iki šiol žmonės laimės.. ir tik atkakliausi atranda 🙂 ..

Buskite!

Kai Buda tapo Nušvitusiuoju, savo paties nuostabai, jis padarė paprastą išvadą:
– Neįtikėtina! Reiškia, aš nuo gimimo buvau nušvitęs, o visos šitos grandinės ir pančiai tebuvo.. sapnas!
Ir nuo to laiko, kai jo paklausdavo, ką daryti ir kaip atsikratyti ydų, jis atsakydavo visiems vienodai:
– Buskite. Būkite sąmoningi.
Klausydamas Budos patarimų žmonėms jo mokinys Ananda paklausė:
– Mokytojau, žmonės pas tave ateina su įvairiausiais ir labai skirtingais klausimais, o tu visiems jiems atsakai vienodai. Kad ir šiandien: ir nuo pykčio, ir nuo godumo, ir nuo apsivalgymo tu jiems davei tą patį patarimą.. Kaip tai suprasti?
Buda atsakė:
– Taip, jų ydos skiriasi, kaip skiriasi sapnai, kuriuos sapnuoja skirtingi žmonės. Bet jei jie ateis pas mane patarimo, kiekvienam patarsiu pirmiausiai pabusti ir tapti sąmoningu: nustoti sapnuoti gali tik pabudęs, ir tik pabudęs gali tapti sąmoningu..

Aplinkybės mus ar mes aplinkybes?

Jauna mergina skundžiasi savo tėvui:
– Tėve, mano gyvenimas toks sunkus.. toks įspūdis, kad nuolat plaukiu prieš srovę.. Aš pavargau, ką man daryti?
Vietoje atsakymo tėvas pastatė ant viryklės tris vienodo dydžio puodus su vandeniu. Į vieną įdėjo morką, į kitą – kiaušinį, o į trečią įbėrė kavos. Po kiek laiko ištraukė iš verdančio vandens morką ir kiaušinį, o į puodelį įpylė kvapnią kavą iš trečio puodo.
– Kas pasikeitė? – paklausė jis dukters.
– Morka ir kiaušinis išvirė, o kava ištirpo vandenyje, – kiek nustebinta klausimo, atsakė duktė.
– Ne, mano vaike, tai tik paviršutinis žvilgsnis. Pažiūrėk į buvusią tvirtą morką: pabuvojusi verdančiame vandenyje, ji pasidarė minkšta. Skystas ir trapus kiaušinis pasidarė kietas. Išoriškai jie nepasikeitė, jie tik pakeitė savo struktūrą, paveikti vienodų nepalankių sąlygų – verdančio vandens. Taip ir žmonės: stiprūs išoriškai gali išskysti ir nusilpti ten, kur trapūs ir švelnūs tvirtėja..
– O kava? – paklausė duktė.
– O, tai įdomiausia! Kavos milteliai visiškai ištirpo naujoje priešiškoje aplinkoje ir net pakeitė ją: pavertė verdantį vandenį nuostabiu aromatingu gėrimu.. Gyvenime, vaike, yra ypatingi žmonės, kurie nesikeičia veikiami aplinkybių – jie keičia pačias aplinkybes ir paverčia jas kažkuo nuostabiu.. tuo pačiu gaudami vertingą patirtį ir žinias.. Taigi, nuspręsk pati: leisi aplinkybėms ir toliau tave veikti, ar pati jas kursi..

(autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Gražaus artėjančio savaitgalio visiems! 😀