Vanduo

Apie japonų mokslininko Masaru Emoto tyrimus su vandeniu žinome daugelis. Jis daug metų užsiima vandens tyrinėjimu ir padarė atradimą, kad vanduo išsaugo savyje visą informaciją, su kuria jam teko susidurti. Vanduo taip pat turi savybę perduoti informaciją kitoms sistemoms. Mokslininkas pataria prisiminti šią vandens savybę, o taip pat tai, kad ir mūsų kūnas turi daugiau nei 70% vandens, ir dėl to mes taip pat esame lengvai programuojamos sistemos.. Taip pat vanduo, patekęs į mūsų organizmą, perduoda jo turimą informaciją mūsų organizmo skysčiams. Todėl labai svarbu, kokį vandenį mes geriame, juk vanduo – gyvybės ir sveikatos šaltinis žmogui..

M.Emoto pastebėjo, kad vandens savybės kinta nuo to, kokią informaciją jis gauna. Jis eksperimentais įrodė, kad paveikiant vandenį tam tikra informacija (žodžiais, vaizdais, muzika), o po to užšaldžius, formuojasi tam tikros formos kristalai. M.Emoto taip pat ėmė vandens mėginius iš įvairiausių vietų, juos užšaldydavo ir fotografavo. Šių tyrimų rezultatai parodė, kad iš vienų vandens mėginių susiformuoja nuostabaus grožio taisyklingi kristalai, iš kitų – netaisyklingos formos kristalai, iš trečių – nesusiformuoja apskritai jokie kristalai.

Ilgalaikiai tyrimai parodė, kad kristalų susiformavimas ar nesusiformavimas parodo tiriamo vandens kokybę. Pvz., iš miestų vandentiekio paimto vandens mėginiai kristalų dažniausiai nesuformuodavo. Jie sukurdavo arba groteskinius atstumiančius vaizdus, arba bandydavo formuoti kažką panašaus į kristalus. M.Emoto ištyrė daugelio didžiųjų pasaulio miestų vandentiekio vandenis, kurie nieko panašaus į kristalus nesukūrė. Miestų, įsikūrusių šalia natūralių vandens telkinių vandentiekio vanduo dažniausiai kurdavo gražius kristalus.

Eksperimentų metu M.Emoto kilo mintis, kad kristalų susiformavimą lemia ne tik tai, koks vanduo tiriamas – gamtinis ar iš vandentiekio. Jis iškėlė hipotezę, kad vandens sukuriamų kristalų forma labiausiai priklauso nuo to, kokia informacija užfiksuota vandenyje. Ir, žinoma, patvirtino tai tyrimais. Masaru Emoto paėmė to paties vandens mėginius, supylė juos į stiklinius buteliukus, ant vieno priklijavo lapelį su užrašu “ačiū“, o ant kito – “tu kvailys“, tikėdamasis, kad vanduo “nuskaitys“ informaciją. Po užšaldymo ir fotografavimo paaiškėjo: vanduo iš buteliuko su užrašu “ačiū“ sukūrė gražius kristalus, o vanduo iš buteliuko su užrašu “tu kvailys“ sukūrė tik kristalo fragmentus.

Šių eksperimentų rezultatai pastūmėjo mokslininką tolimesniems tyrimams su muzika, žodiniu poveikiu ir užrašais ant buteliukų. M.Emoto įrodė, kad vanduo užfiksuoja informaciją, o vandens kristalai rodo jos turinį. Reiškia, informacijos, su kuria susiduria vanduo, pobūdis lemia jo savybes. Kitaip tariant, žmogus sąmoningai gali keisti vandens kokybę.. Šis stulbinantis atradimas tikrai pakeis žmonių gyvenimą ateityje.. Galbūt verta, prieš geriant vandenį, pasakyti jam – “ačiū“ 🙂 ? Filmukas apie Masaru Emoto tyrimus:

Apie kritiką

Neseniai su tuo susidūriau, todėl rūpėjo išsiaiškinti, kas gi yra kritika ir ar įmanoma kritikuojant sutarti, susitarti, rasti sprendimo būdų? Kaip visuomet, pirmiausia – į žodyną 🙂 .. Žiūrim: kritika – iš pranc. critique “vertinimo menas“ ( štai taip – menas..), iš sen.gr. krinein “atskirti, atriboti“ – tai vertinimas, remiantis kokiais nors kriterijais, tikrinant turinį.

Pagal turinį skiriama: pozityvi kritika – pagyrimas (tikrai nežinojau), negatyvi kritika – išbarimas. Taip pat konstruktyvi kritika – vertinimas pateikiant tobulinimo variantus ir destruktyvi kritika – pozicija, nukreipta į nuvertinimą. Dar yra meno – literatūros, muzikos, teatro, filmo, scenos kritika, susijusios su meno kūrinių vertinimais.

Gali būti, kad meno žmonėms kritika yra natūralus dalykas – juos nuolat kažkas vertina, gal jiems tikrai yra svarbus jų darbo įvertinimas, kriterijai, kuriais jie galėtų vadovautis. Bet ar išties kritika visada yra tik nuoširdus noras padėti? Kokiais kriterijais vadovaujasi kritikuojantis? Juk jei jis kažką kritikuoja, jis turi idealiai išmanyti kritikuojamą objektą?

Galbūt daugelis klaidingai supranta kritikos esmę? Pripažinkim, kad daugeliui kritika siejasi su negatyviais jausmais, nes visi į kritiką reaguojame vienodai – norime gintis. Gal dėl to, kad mūsų visuomenėje paplitusi negatyvi, destruktyvi kritika? Man, tarkim, buvo naujiena, kad kritika gali būti pozityvi ir kad pagyrimas taip pat yra kritika..

Ir, matyt, turėdami omeny destruktyvią kritiką, psichologai vieningai neigiamai vertina šitą veiksmą. Jie primena, kad kritika kenkia bet kokiems santykiams, nes kritika supriešina ir sukelia norą gintis. O kur dar visos su tuo susijusios neigiamos emocijos ir išgyvenimai.. Ar galima kritikuojant susitarti? Mano giliu įsitikinimu – tikrai ne.

Kritika taip pat menkina žmonių savimonę, ypač vaikų ir paauglių. Net neatsargiai ar emocingai sukritikuoti, jie gali ilgam ar net visam gyvenimui prarasti pasitikėjimą savimi. O ilgalaikė ar pastovi kritika tiesiog žlugdo jauną žmogų ir daro jį bejėgiu, dvasiškai luošina asmenybę.

Nuolat kritikuojami, galime pradėti vengti tos veiklos, už kurią esame kritikuojami ar net jos atsisakyti.. Kritika slopina iniciatyvą ir kūrybiškumą, nes menkina žmogaus pasitikėjimą savo jėgomis. Negatyvi kritika žemina ir sukelia neviltį.. Taigi, kritika ir paskatinimas – nesuderinami dalykai, nes žlugdo bet kokias veiklos užuomazgas.

Ką gi daryti, jei susiduriame su kritika? Pirmiausiai, įvertinkime – negatyvi ji ar pozityvi, ar ji konstruktyvi. Būtinai peržiūrėkime įvertinkime dar kartą darbą, už kurį esame kritikuojami ir, atmetę asmeniškumus, taisykime ir tobulinkime tai, kas tikrai yra taisytina. Galbūt, kritikas išties nuoširdžiai nori mums padėti..

Ir.. nepamirškime, kad kritika – visuomet kažkieno asmeninė nuomonė. Mes galime ją priimti arba atmesti. Nėra absoliučių vertinimo kriterijų ir absoliučiai teisių, viską išmanančių vertintojų. Kritika gali būti taikoma kaip puolimo forma arba mėginimas pajuokti. Dažnai kritikuotojas šitaip mėgina nuslėpti prastą nuomonę apie save ir pažeminęs kitą, pasijunta pranašesnis.

Gali būti, kad kažkas išliejo kritikuodamas savo jausmus, negalėdamas ar nemokėdamas jų išreikšti kitaip. Dažnai kritika išliejamas pavydas ar piktdžiugiški jausmai. Pastebėjau, kad gyvenime yra daug žmonių su dominuojančiu kritiniu mąstymu – tokie kritikuoja visus ir viską..

Aš už pozityvią kritiką – pagyrimą, paskatinimą. Tegul tai išties būna vertinimo menas.. O ir pastabas dėl darbo ar santykių galime pasakyti geranoriškai ir be kritikos. Geranoriškas požiūris visada skatina geranorišką elgesį 🙂 O dėl kritikos, kuri žlugdo – patiko vienas posakis: istorija prisimena vardus tų, kuriuos kritikuoja, o ar prisimena nors vieną kritiką 🙂 ?

Motyvacija

Tai neatsiejamas procesas nuo asmeninių tikslų, vertės ir identiteto. Žodynas tai aiškina kaip tam tikro elgesio veiksmų, tikslingos veiklos skatinimą, kurį sukelia įvairūs motyvai. Priminsiu, kad motyvas – veiksnys, skatinantis kokią nors veiklą. Motyvuoti – tai paversti motyvus motyvacija. Motyvai ir motyvacija yra labai svarbūs, nes tai – mūsų veiklos variklis – kokia ji bebūtų. Kai turime aiškius motyvus, lengvai įgyvendiname įvairius gyvenimo projektus.

Svarbu suprasti motyvus, kai norime suprasti kai kuriuos savo poelgius. Tai gali pasirodyti keista, bet mums žinomi ne visi mūsų pačių motyvai. Kasdienybė jų neatspindi. Daugelį motyvų skatina poreikiai, kad ir biologiniai – troškulys, alkis, miegas ir seksualumas. Toks motyvas praranda savo poveikį iškart po to, kai yra patenkinamas. Net patys svarbiausi mūsų poreikiai ilgainiui gali keistis, veikiami kultūrinės aplinkos ir tapti individualiais poreikiais.

Motyvuotai ar ne elgiasi žmogus, priklauso nuo asmenybės bruožų. Kuo daugiau mūsų veiksmai atitiks asmeninę vertybių sistemą ir savęs pačių suvokimą, tuo stipresnė bus motyvacija. Skirtumas tarp motyvų turinčių ir jų neturinčių (ar nesuvokiančių savo motyvų) žmonių glūdi ne tik nevienodose objektyvios tikrovės sąlygose, bet ir skirtingose tos pačios tikrovės interpretacijose. Kokių motyvų turi kiekvienas, tampa aišku tuomet, kai išaiškėja – kas vienoje ar kitoje situacijoje skatina žmogų.

Pagrindinis ir esminis motyvacijų skirtumas – jos būna vidinės ir išorinės. Vidinė motyvacija remiasi asmeniniais faktoriais. Kiekvienas žmogus kažką laiko svarbiu, turi individualių gabumų ir, norėdamas tai pasiekti ar tobulinti, nukreipia į tai sąmoningus veiksmus. Išorinė motyvacija yra veikiama išskirtinai aplinkos. Ji remiasi tuo, kad yra siekiama naudos, prestižo arba norima išvengti nuostolių.

Visuotinai pripažinta, kad vidinė motyvacija stipresnė ir patvaresnė, nei išorinė. Elgesys, kuris remiasi vidine motyvacija, mažiau priklauso nuo išorinių sąlygų. Ir, atvirkščiai – veikiant išorinei motyvacijai, elgesys kontroliuojamas išorinių priežasčių ir visiškai nuo jų priklausomas. Taigi – vidines motyvacijas galime veikti, išorinių – ne. Vidinės motyvacijos esmė ir pagrindinis skirtumas nuo išorinės motyvacijos – išgyventi patį veiksmą, o ne mėgautis jo pasekmėmis, teikiančiomis malonumą.

Kad susidarytume platesnį vaizdą, galime peržiūrėti pagrindines motyvacijos teorijas (pagal G.Felser). Viena iš jų – poreikių teorija. Ji grindžiama tuo, kad nepatenkinti poreikiai sukelia neigiamą būseną ir individas tam tikru elgesiu stengiasi šią problemą pašalinti. Ši teorija suskirsto poreikius pagal kategorijas ir suskirsto juos tarp nepatenkinimo vengimo ir patenkinimo.

Kita teorija – lūkesčių teorija – kai motyvacijos priežastis yra lūkesčiai. Kai žmogus supranta tam tikro elgesio pasekmes ir įvertina patirtį. Ryšium su tuo ateities perspektyvoje matomos teigiamos pasekmės jį motyvuoja, jei jos gali būti elgesio, kurį reikia motyvuoti, priežastis. Dar viena motyvacijos teorija – tikslų teorija – kai motyvuoja suderinti arba pačio žmogaus pasirinkti tikslai.

Kita teorija – lygybės – teigia, kad motyvacija stiprėja tada, kai žmogus jaučiasi vertinamas taip pat, kaip kiti, ir silpnėja, kai tas asmuo įvertinamas nepakankamai. Čia turima omeny ne sulygiavimas ar absoliuti lygybė, bet aplinkybes atitinkantis, vienodai sąžiningas vertinimas. Ir paskutinė – reakcijos teorija – remiasi tuo, kad žmogus elgiasi sąmoningai, o tam tikrose situacijose, skatinamas savo vertės suvokimo, veikia motyvuotai.

Tokios motyvacijos teorijos, o štai gyvenime motyvai formuojami individualiai. Asmeniniame gyvenime veiksmai nukreipiami į laimę, o kai motyvuojame iš ekonominių pozicijų, svarbiausiu motyvu laikomi pasiekimai ir priteklius. Mūsų elgesį gali motyvuoti ne tik noras kažko pasiekti, bet ir tikslas dominuoti (valdžios motyvas). Labai svarbus gyvenime yra partnerystės motyvas, kuris parodo, koks vaidmuo mūsų gyvenime tenka šeimai ir poros santykiams, norą palaikyti artimus ryšius su kitais žmonėmis, bendrumo jausmą.

Kaip suprasti, sustiprinti savo motyvus? Motyvacija mums asocijuojasi su entuziazmu, energija, aktyvumu. Jie neišblėsta, jei esame kryptingi ir nuoseklūs. Kryptingumas parodo, į ką iš tikrųjų nukreiptas mūsų elgesys. Kryptingumas yra tikslingas ir pagrįstas veiksmų, kuriuos lemia koks nors motyvas, atlikimas. Taigi, motyvacija lemia tam tikrą mūsų veiksmų trukmę ir intensyvumą.

Tam, kad tai būtų sąmoningas ir valdomas procesas, turime atpažinti savo ir kitų žmonių motyvus, atskirti juos. Jau minėjau, kad vidinė, asmeninė motyvacija yra stipriausia ir patvariausia, todėl, norėdami laimingo gyvenimo, turime turėti aiškius asmeninius motyvus. Kad juos turėtume, reikia skirti dėmesio savo vertybių sistemai ir panaudoti motyvus savo elgesiui skatinti.

Taip pat nepainiokime motyvų su pažiūromis. Pažiūros dažnai yra tvirtai nusistovėjusios ir daro mums nuolatinę įtaką. Ir pažiūros, ir motyvai įtakoja žmogaus elgesį ir teikia atsparos taškus motyvacijai. Tam, kad motyvacija būtų stipri, būtina suderinti pažiūras ir motyvus. Nepamirškime, kad paskatinimas, nuveiktų darbų įvertinimas taip pat aktyvuoja motyvus. Būkime lankstūs – veiklos pradžioje motyvus skatina vienokie veiksniai, įpusėjus ar pabaigoje – kitokie. Motyvai ne vienodai aktualūs – situacijos formuoja mūsų motyvų paskatas.

Nepamirškime taip pat, kad yra trumpalaikė ir ilgalaikė veikla ir projektai. Dideliems darbams turime turėti kantrybės ir nuoseklumo. Psichologai teigia, kad optimistai renkasi rizikingas, bet gerai ištirtas situacijas, tuo tarpu ekstremalūs pasirinkimai būdingi žmonėms, netikintiems sėkme ir bijantiems pralaimėti. Motyvacijai kartais būdingas blaškymasis tarp tikėjimo sėkme ir nesėkmės baime. Bet.. tik neturintys motyvacijos nesusiduria su šia problema 🙂 ..

O ką apie tai manote jūs?

Šešios Kacudzo Niši sveikatos taisyklės

Šis mokslininkas, išanalizavęs žmogaus organizmo veiklą, sukūrė veiksmingą sistemą sveikatai palaikyti. Sistema labai paprasta, patvirtinanti taisyklę – kas genialu, tas paprasta 🙂 .. Ją sudaro šešios sveikatos taisyklės, kurių laikantis, kiekvienas gali būti sveikas, žvalus ir kupinas entuziazmo.

Kiekviena taisyklė visapusiškai pagrįsta. Taigi, pirmoji sveikatos taisyklė:

Kietas guolis. Tam, kad išlaikytume sveiką stuburą, nes jis – griaučių, raumenų ir nervų sistemų pagrindas. Stuburas vykdo labai svarbias organizmo funkcijas:

1) Laikymo funkcija. Stuburas yra kūno ašis, todėl jis turi būti stangrus – tai užtikrina fiziologiniai išlenkimai – ir kartu stiprus, nes turi išlaikyti apkrovas.
2) Judėjimo funkcija. Stuburas užtikrina galvos, kaklo, viršutinių ir apatinių galūnių, viso kūno dinamiką.
3) Atramos funkcija. Stuburas užtikrina statiką, palaiko nervų ir raumenų sistemą. Ši funkcija susijus su psichine žmogaus būsena.
4) Apsaugos funkcija. Stuburas saugo centrinę nervų sistemą (nugaros raumenis), iš kurios nervai nusidriekia į raumenis ir vidaus organus.

Stuburo pažeidimas gali neigiamai paveikti kitas kūno dalis, ir net nedidelis pažeidimas gali sukelti fizinės ir psichinės būsenos disharmoniją. Be abejo, geriausias pratimas stuburui – teisinga laikysena. Kadangi trečdalį gyvenimo miegame lovoje, tai būtent tą laiką galima panaudoti ir laikysenai taisyti. Tam geriausia priemonė – kietas lygus guolis. Toks guolis padeda tolygiai paskirstyti svorį, maksimaliai atpalaiduoti raumenis, pašalinti dėl vertikalios kūno padėties per dieną atsiradusius stuburo iškrypimus.

Miegant kietame lygiame guolyje, slankstelių poslinkiai lengvai ištaisomi, nes stuburo padėtis yra teisinga. Minkštas gi patalas sušildo tarpslankstelinius diskus, todėl jie tampa paslankesni ir lengviau pažeidžiami. Nuolat miegant minkštuose pataluose, skatinama nervų atrofija. Miegoti kietame guolyje reikia pratintis pamažu, nes neįprastas pagrindas gali pradžioje sukelti dubens kaulo ir kryžkaulio skausmą – kuo labiau iškrypę stuburo slanksteliai, tuo labiau skauda. Bet palaipsniui įprantama ir nemalonūs pojūčiai išnyksta kartu su stuburo pažeidimais.

Antroji sveikatos taisyklė – kieta pagalvė. Siūloma naudotis velenėliu, kuris padedamas po 3-uoju ir 4-uoju kaklo slanksteliais. Jis turi būti tokio dydžio, kad užpildytų tarp pakaušio ir menčių esantį įdubimą. Minkštos ar didelės pagalvės verčia kaklą iškrypti. Kaklo slankstelių iškrypimas sukelia jų sąnarių ligas ir dar daugybę su šia stuburo dalimi susijusių negalavimų. Kaklo slankstelių ligų simptomai – pakaušio, akių, ausų, pečių juostos skausmai, sumažėjęs kaklo paslankumas. Kieta pagalvė pagalvė arba volelis padeda išspręsti šias problemas.

Trečioji sveikatos taisyklė – “Auksinės žuvelės“ pratimas. Už vaikščiojimą stačiomis žmogus sumoka stuburo ligomis, todėl ir osteochondrozės problema mūsų laikais labai aštri – tai vienas iš labiausiai paplitusių susirgimų. Daugelis net neįtaria, kad nuo stuburo priklauso mūsų sveikata. Galima metų metus gydyti faringitą, laringitą, inkstų ir šlapimo pūslės uždegimą, lyties sferos susirgimus ir stebėtis, kad nepavyksta pasveikti ir.. net neįtarti, kad pirminė ligos priežastis – stuburo pažeidimai.

Mūsų civilizacijos žmonės – mažai judantys, persivalgantys negyvybingu dirbtiniu maistu, suglebę. Tarpslanksteliniai diskai ir kremzlės ima irti todėl, kad mažai judame, nesimankštiname ir dėl to prastai cirkuliuoja kraujas gretimuose audiniuose. Stuburo kamienas tarsi pradeda “džiūti“. Dauguma vyresnių žmonių tampa net 8 – 13 centimetrų žemesni, negu buvo jaunystėje, kai kurie susikūprina. Ir tai tik dėl to, kad nesirūpina savo stuburu. Kitas kraštutinumas – kai dėl krūvių stuburas pertempiamas ir traumuojamas.

Stuburo gyvybingumui palaikyti siūlomas “Auksinės žuvelės“ pratimas, kurį reikėtų atlikti kasdien. Jis atliekamas taip: gulamės ant kieto pagrindo, rankas sudedame už galvos. Kojos ištiestos, pėdos – statmenos grindims. Kelis kartus pasitempiame, patampome stuburą į šonus. Paskui, nepakeldami kūno nuo pagrindo, vibruojame į kairę ir dešinę – į šonus, vieną – dvi minutes.

Šis pratimas pašalina stuburo iškrypimus, stuburo nervų pertempimus, pagerina kraujotaką. Normalizuoja į visas stuburo puses nusidriekusius nervus, išlaisvina juos nuo spaudimo. Šių nervų pusiausvyrą lemia žmogaus gyvenimo būdas, tai, kaip jis vaikšto, stovi, sėdi, kokį jis darbą dirbą, koks jo fizinis krūvis. Šis pratimas pagerina širdies veiklą, žarnyno darbą, padeda gerinti laikyseną.

Ketvirtoji sveikatos taisyklė – kapiliarų stimuliavimo pratimas. Kaip ir “Auksinės žuvelės“ pratimas, jis pagrįstas vibracija. Atliekamas taip: gulamės ant kieto pagrindo, rankas ir kojas iškeliame statmenai grindims ir lengvai kratome, vibruojame kelias minutes. Ką tai duoda? Visi žinome, kad kapiliarai dengia milijardus organizmo ląstelių ir yra labai svarbi kraujotakos dalis. Stimuliuojant vibravimu kapiliarus šiuo pratimu, rankų ir kojų veninis kraujas smarkiau teka žemyn ir pagreitinama, pagyvinama kraujo apytaka. Tai labai veiksmingas pratimas, gerinantis kraujotaką ir padedantis išsaugoti gerą rankų ir kojų būklę.

Penktoji sveikatos taisyklė – “Padų ir delnų suglaudimo“ pratimas. Jis skirtas diafragmos darbo gerinimui. Diafragmos judesiai keturis kartus lėtesni, negu širdies, tačiau jos hemodinaminis spaudimas kur kas didesnis, todėl ir kraują ji varo smarkiau. Atlikdami šį pratimą, skatiname diafragmos veiklą, tuo pačiu pagerindami organizmo kraujo apytaką, kraujo maitinimą ir valymą.

Pratimas atliekamas dvejomis pakopomis, pagrindinė pratimo dalis atliekama taip: gulamės ant kieto pagrindo, po galva pasidedame kietą pagalvę. Suglaudžiame pėdas ir delnus, užsimerkiame. Taip išbūname 10 – 15 minučių. Ką tai duoda? Turbūt pastebėjote, kad daugelio religijų apeigose yra suglaudžiami delnai. Tai padeda dvasios ir kūno jėgoms pasiekti pusiausvyrą. Bendrieji organizmo skysčiai susibalansuoja, atkuriamas rūgščių ir šarmų balansas, normalizuojasi kraujo spaudimas. Pėdų suglaudimas koordinuoja raumenų, nervų ir kraujotakos funkcijas kirkšnies, pilvo ir šlaunų srityje.

Ir paskutinė, šeštoji K.Niši sveikatos taisyklė – nugaros ir pilvo pratimas. Tai taip pat pratimas su tarpiniais pratimais, kuriuos sudėtinga aprašyti, todėl aprašysiu pagrindinę pratimo dalį. Sėdamės ant kulnų ir svyruojame į dešinę ir į kairę. Tuo pačiu judiname pilvą į priekį ir atgal, taip darome kelias minutes. Šis pratimas padeda išsaugoti normalias vandenų ir rūgščių proporcijas. Tos proporcijos dažnai kinta ir šis pratimas padeda joms susireguliuoti.

Kaip matote, visos K.Niši sveikatos taisyklės paprastai įvykdomos ir tikrai veiksmingos (galiu patvirtinti) .. Kaip sako autorius, tereikia pradėti ir įveikti mūsų tingėjimo barjerą.. Šiuose pratimuose sukoncentruota visa, ką įvairios mokslo srovės yra išsklaidžiusios į atskiras dalis: judėjimas, kvėpavimas, manualinė terapija, masažas. Šie pratimai – kiekvienos ląstelės, kiekvieno organo normalizavimo sistema ir sukurtos vienam tikslui – sužadinti gydomąsias viso organizmo galias.

Žinoma, turime nepamiršti ir mitybos, gyvenimo būdo bei žalingų įpročių atsisakymo – tai neatsiejama. Net kažkuris vienas pasirinktas pratimas iš šios sistemos gerokai pagerins savijautą. Visiems, kas susidomėjo šiuo sveikatos mokslu, rekomenduoju “Algarvės“ išleistą knygelę – K.Niši “Auksinės sveikatos taisyklės“.

Skeptikams pasakysiu: tikrai visi turime gamtos suteiktą sveikatos “avansą“, kai galime apie ją negalvoti.. Bet.. jei negalvojame apie sveikatą, paprastai anksčiau ar vėliau ji mums primena apie save. Todėl rūpinkimės savo sveikata visais priimtinais kiekvienam būdais ir būkime sveiki – nelaukime, kol ji apie save primins!

Kacudzo Niši: kitoks požiūris į sveikatą

Kacudzo Niši – japonų mokslininkas, sukūręs mokslą apie sveikatą. Šis mokslininkas žiūri į žmogų kaip į visumą, o ne kaip į nepriklausomų vienos nuo kitų detalių rinkinį (kaip, deja, žiūri šiuolaikinė farmakologinė medicina ) .. K.Niši išstudijavo daugiau kaip septyniasdešimt tūkstančių (!) mokslo apie sveikatą darbų – nuo senovės Graikijos, Japonijos, Indijos, Kinijos filosofų ir gydytojų užrašų iki šiuolaikinių autorių veikalų.

Jis priėjo išvados, kad žmogus yra gamtos vaikas, nedaloma Visatos dalis, su gamtos dėsniais suderintas kūno ir dvasios lydinys. Vienam organui taikomi dirbtiniai vaistai kenkia daugeliui kitų organų, o Gamtos ir Visatos energija, pačiame žmoguje glūdinčios gydomosios galios negali pakenkti, nes mes ir ji esame veikiami vienodų dėsnių. Autorius plačiai aiškina, kaip naudotis beribėmis savo organizmo galimybėmis.

Atskirų organų ligų nebūna, nes žmogaus organizmas yra sistema. Klaidinga gydyti atskirą žmogaus organą ar kūno dalį. Viso organizmo labui pirmiausia turime pasiekti normalią fizinę būklę, po to sureguliuoti cheminius ir bakteriologinius rodiklius ir galiausiai – psichinę žmogaus būseną. Mūsų organizmas yra save reguliuojanti sistema, jei jai.. netrukdome.

K.Niši nuomone, yra keturios susirgimų priežastys: pirmoji – griaučių pokyčiai, antroji – vidaus organų pokyčiai, trečioji – bendrųjų organizmo skysčių ( kraujo, limfos ir kitų skysčių) pokyčiai ir ketvirtoji – dvasinių jėgų nusilpimas. Ne atskirų ligų, o kompleksinis viso organizmo atstatymas gali grąžinti sveikatą. Tai ne vienos dienos darbas, reikalaujantis kantrybės ir nuoseklumo.

Tradicinė medicina, kovodama su liga, stengiasi vaistais nuslopinti jos simptomus: simptomas – tabletė nuo simptomo. Šitaip pažeidžiamas organų ir audinių struktūros vientisumas ir funkcinė energija, nes bet kuri medžiaga, kurios gyvas organizmas negali įsisavinti ir panaudoti gyvybei palaikyti, yra jam kenksminga. Vietoje slopinimo reikia padėti organizmui sužadinti jo paties gydomąsias jėgas, natūraliais būdais pašalinti organizmo procesams trukdančias kliūtis.

Medikamentinė, chirurginė pagalba kartais būtina, bet tik tada, kai yra traumos, sužeidimai, kritinės situacijos. Dabartinė gi farmakologinė medicina baigia užslopinti savireguliacinius organizmo sugebėjimus. Gamta sukuria sveiką organizmą ir apdovanoja jį gyvybinėmis jėgomis – imunitetu, reguliavimosi, atsistatymo, tobulinimosi galimybėmis. Kaip atsiranda pažeidimų ir sutrikimų? Tam, kad tai suprastume, turime išsiaiškinti sveikatos sąvoką.

Plačiausia prasme sveikata reiškia išbaigtumą, tobulą organizaciją, patikimą gyvybingumą, veiksmų laisvę, funkcijų harmoniją, energiją ir įtampos bei susikaustymo nebuvimą. Pagrindinis sveikatos principas – organų tarpusavio sąveika ir priklausomumas. Sveikata priklauso nuo organizmo jėgų harmonijos ir pusiausvyros. Organizme veikia ir priešingos jėgos: judėjimas ir ramybė, veiksmas ir atoveiksmis, rūgštys ir šarmai, šiluma ir šaltis, įsisavinimas ir šalinimas.

Visiškai sveikas žmogus nepatiria priešingų organizmo jėgų sukeliamo diskomforto, nes jis rūpinasi šių jėgų pusiausvyra. Bet kuri liga (išskyrus traumas ir genetinius susirgimus) yra žmogaus organizmo gyvybinės veiklos ir gamtos įstatymų pažeidimo rezultatas. Todėl gydant reikia atkurti biologinių dėsnių veiklą ir tai gali padaryti tik tas, kuris žino, kas yra sveikata ir nuo ko ji priklauso.

Dabar plačiau apie tai, kas yra liga. Tai organizmo vientisumo pažeidimas, todėl ir atskirą pažeidimą reikia gydyti vadovaujantis sisteminiu požiūriu.Vaistais tik slopiname ligos simptomus, ją paaštriname. Nepašalinę ligos priežasčių, priverčiame ją pasislėpti, todėl būtinai ateis laikas, kai slopinimas nebeveiks ir liga pasireikš visu stiprumu ir aštriausia forma.

Kaip palaikyti organizmo gyvybingumą? Sveikata priklauso nuo keturių pagrindinių elementų – odos, mitybos, kūno organų ir psichikos. Kiekvienas iš jų tartum atsako už savo sveikatos ketvirtį. Atskiras elementas neįstengs užtikrinti visos sveikatos, tačiau visi kartu sukuria ir garantuoja organizmo gyvybingumą. Tam palaikymui yra įvairūs būdai ir priemonės: grynas oras, vandens ir saulės procedūros, atsipalaidavimas ir pakankamas poilsis, sveika ir racionali mityba, judėjimas ir optimalus fizinis krūvis.

K.Niši sveikatos mokslas žiūri į žmogų kaip į visumą, vieningą sistemą. Sveikatos šaltinis – sveiki poveikiai ir natūralios priemonės. Jeigu niekas netrukdo gydomosioms, atstatomosioms organizmo jėgoms, jis lieka atsparus daugeliui ligų ir mikrobų. Organizmo ląstelės gali gyvuoti kartu su daugybe mikroorganizmų, kurie bus neutralizuoti imuninės sistemos ir nekenks sveikatai.

Tradicinė medicina, panaudodama prieš ligas didžiulį cheminių priemonių arsenalą, daro ligas vis klastingesnes: jos tarsi rungtyniauja – ligos ar jų gydymo priemonių būdai. Šiame fone atsiranda vis naujų ir klastingesnių ligų, kurioms kuriami vis nauji vaistai.. ir taip be galo. O pagrindinis ir svarbiausias sveikatos faktorius – žmogaus organizmas, jo apsauginės sistemos nualinamos ir nuslopinamos.

Remiantis K.Niši sveikatos mokslu, dauguma progresyvių šiuolaikinių gydytojų kuria naujas sveikatos sistemas. Garsusis japonas savo mokslą apie sveikatą kūrė ne tuščioje vietoje, o remdamasis savo karčia patirtimi: nuo vaikystės jis sunkiai sirgo ir tos ligos smarkiai ribojo jo gyvenimą. Sukūręs šią sistemą, jis visiškai pasveiko pats ir padėjo daugeliui žmonių..

Ką sudomino Kacudzo Niši mokslas apie sveikatą, rekomenduoju jo knygą – “Auksinės sveikatos taisyklės“. O aš dar parašysiu apie jas plačiau.. 🙂

Egoizmo atspalviai (apibendrinimas)

Prisipažinsiu, man ši paskaita buvo labai vertinga, nes privertė atidžiau pasižiūrėti į savo vertybes ir būdo savybes. Informacijos gausybė kartais viską taip supainioja, kad nejučiomis sukeičiame vietomis panašius bruožus turinčias savybes. Dar keletas įdomių palyginimų, kad giliau suprastume, kokia plona riba tarp bendražmogiškų vertybių ir egoizmo, kuris galiausiai suvalgo mus pačius..

Panagrinėkime mūsų reakcijas. Dažniausiai pasitaikanti reakcija – susierzinimas. Tai kažkieno sukeltas nepasitenkinimo jausmas, nusivylimas. Tai proto reakcijos į nekomfortiškas žmogui situacijas, ir jei neišmokstame valdyti savo reakcijų ir jų nefiksuojame, susierzinimas perauga į nekontroliuojamą automatinę būseną. Kiekvienas randa paaiškinimą savo susierzinimui, kuris iš esmės yra egoistiška reakcija į tai, kas nepatinka ir noras, kad kiti elgtųsi taip, kaip mums patinka. Pasireiškia pykčiu, nekantrumu, neapykanta, kito spaudimu.

Ir – gimininga iš pažiūros reakcija – pasipiktinimas, apibūdinama kaip maištas, protestas. Riba tarp susierzinimo ir pasipiktinimo labai siaura. Jei nesugebame nusiraminti, ramiai sureaguoti, susierzinimas pereina į konfliktą. Na, o pasipiktinimas – tai protestas prieš kažką, turintis pozityvumo, tai reakcija į negatyvumą, asmens siekis iš negatyvumo pereiti į pozityvius pokyčius, asmens pretenzija pirmiausia sau pačiam. Proto reakcijas galime keisti tik sąmoningai ir kryptingai. Slopindami ar ignoruodami savo reakcijas, mes jas tik sustipriname.

Dar dvi nagrinėtos savybės – taupumas ir gobšumas. Logiškai skirtumas mažas ir priklausomas nuo požiūrio taško. Tarkim, elgetos atžvilgiu mes taupūs, jei neduodame jam pinigų, o iš jo pusės mes jam atrodome gobšūs, nes neduodame jam pinigų.. Bet.. čia požiūrio reikalas, pažiūrėkime, kaip visa tai nuspalvina egoizmas.. Egoistinis mąstymas – nauda tik sau. Be naudos sau gobšus nesiskirs su pinigais ar daiktais.

Kadangi dabar mūsų visuomenėje vyrauja egoistinis mąstymas, tai dauguma žmonių yra gobšūs, laikydami save taupiais. Egoisto sąmonė niekada neišvystys taupumo, nes negali atsikratyti gobšumo, nes jis gobšus net tam, ko jam nereikia.. taip pat iki gobšumo taupus, vengiantis išlaidų iš gobšumo.

Kas gi yra taupumas? Taupus – saugantis daiktus, ekonomiškas, apskaičiuojantis. Jis saugo ir savo, ir svetimą. Taupumas prasideda tik tada, kai dingsta gobšumas, nes ateina suvokimas, kad tikrosios vertybės yra ne materialios.. Tai ateities žmogaus mąstymas.

Ir kokios viso to išvados? Žmogaus sąmonė – švari ir daugelį įrašų joje padaro visuomenė. Šiuolaikinio žmogaus mąstymas ekstremalus, nes sudarytas iš kraštutinumų: gėris – blogis, kvailas – protingas ir t.t.. Tai primityvi sąmonės būklė, skatinanti kovoti. Poliarinė moralė jau seniai atgyveno ir tarnauja tik egoizmui. Tai vergo mąstymas, nes egoizmas žadina žemiausias žmogaus savybes.

Iki šiol pasaulyje niekas dėl nieko nesitarė, tik reikalavo, kariavo, atiminėjo, išnaudojo. Vėlgi – vedami to pačio egoizmo užaugintų ambicijų ir siauru susitapatinimu su materija. Žmogaus bendražmogiškos savybės, moralinės vertybės visada buvo palaikomos saujelės vienišų idealistų. Jų dėka ir išlikome, nes visada gyveno viltis, kad ateities žmonės sukurs šviesesnę ateitį.

Mielieji, man rodos, mes ir esame tie ateities žmonės, į kuriuos mūsų protėviai dėjo tokias viltis ir kurių dėka išliko aukšti moralės principai. Tikra viena: šioje Žemėje neįmanoma gyventi be visuomenės ir tam, kad išliktume, ateities visuomenėje turi vyrauti altruizmas. Turime išeiti iš siauro egoizmo rato ir sėti bendruomeniškumo idėjas, ugdyti orią visuomenę. Visos krizės akivaizdžiai rodo, kad žlunga senos valdymo sistemos ir esame ant pokyčių slenksčio.. Ar sugebėsime? Esu tikra, kad taip 🙂 ..

Egoizmo atspalviai (2-a dalis)

Dabar apie kitas užslėptas egoizmo atspalvius ir apraiškas, valdančius mūsų gyvenimą. Jos apėmusios visas gyvenimo sritis ir dažniausiai taip įauga į mūsų sąmonę, kad ilgainiui tampa “normaliomis“. Ir visgi – jei “normalios“, tai kodėl taip dažnai kelia nepaaiškinamą vidinį pasipriešinimą? Matyt, todėl, kad tai prieštarauja mūsų tikrąjai prigimčiai..

Kad ir dažniausiai daug ginčų sukeliančios moralinės savybės ir normos. Moralinės savybės perduodamos iš kartos į kartą. Laikmetis formuoja moralines savybes ir gimdamas vaikas perima šeimos ir tautos mentalitetą, tradicijas, papročius. Visuomenė vertinga ir kūrybinga tada, kai ji sudaryta iš orių žmonių. Todėl teigiama, kad asmenybę nuo mažens sąmoningai reikia formuoti oria. Kas gi yra orumas?

Orumas – tai aukštų moralinių savybių visuma ir pagarba šioms savo savybėms. Tai kuklumas, sąžiningumas, teisingumas, savigarba, savęs vertinimas, meilė sau. Tai savęs aukščiausias suvokimas, savo galimybių suvokimas, neturintis nieko bendra su daiktais ir materialumu. Juk nei mašina, nei pinigai ar turtai nėra asmenybės dalis. Ir kuklumas nėra menkumas, o supratimas, kad asmens savybės neleidžia jam kelti savęs virš kitų, kad ir kiti žmonės turi savo kelią ir saviraišką.

Orumas – tai garbė, vertos pagarbos žmogaus moralinės savybės ir atitinkami principai, geras vardas, gera reputacija. Taip pat kilnumas, teisingumas, tyrumas ir atvirumas. Išties, įspūdingas savybių derinys.. Dažnai pereinantis į .. puikybę ir išdidumą. Tai atsitinka tuomet, kai “įsijungia“ egoizmas, kai skaitome save vertingesniais už kitus, iškeliame save aukščiau kitų.

Puikybė (išdidumas) – tai požiūris iš aukšto, žeminantis kitus, suteikiant sau išskirtinę vertę. Puikybė atstūmia žmonės vieną nuo kito, skaldo ir supriešina visuomenę. Tai gerbėtroška, ambicingumas, puikavimasis savimi, reikalavimas ypatingo požiūrio į save, pasipūtimas. Taip pat visko matavimas materialumo matu.

Tokia pozicija gimdo didelės dalies visuomenės nepilnavertiškumą. Tų, kurie lygiuojasi į išdidžiuosius ir nusižemina savo vertingumą, pasijunta beverčiais tik dėl to, kad patys save taip vertina, lygindamiesi į “išdidžiųjų“ vertybes.. O juk kiekvieno žmogaus didžiausia vertybė – jo gyvybė ir unikalumas, nepriklausomai nuo jo materialinės padėties..

Susimąstykime – ar ugdomas mūsų visuomenėje žmogaus orumas? Menkai.. Nuo pat mažens skiepijamas lygiavimasis į kitus ir tai užgožia žmogaus unikalumą. Gerai, jei vaikas auga laisvų, kūrybingų tėvų šeimoje, kur visapusiškai ugdomas, nes tik išėjęs už šeimos ribų, jis pakliūna į lyginimo su kažkuo terpę.. Kol mažas – su kaimynų gerais vaikais, paaugęs su pažįstamų protingais ir klusniais šaunuoliais pirmūnais, vėliau su bendradarbiais, svetimais sutuoktiniais, galiausiai pasauliniais ar ES standartais..

Ar lieka tame bent plyšelis orumui ir aukštoms moralinėms savybėms išsiskleisti? Vargiai.. Išeitis? Kol ugdymo įstaigos persiorganizuos, maksimaliai savo vaikuose žadinti jų unikalumą ir skiepyti orumą. Ir patiems atsitiesti ir į nieką nesilygiuoti. Visi esame unikalūs ir orūs žmonės ir tik patys galime tą orumą pažeminti, įjungę klastingąjį egoizmą..

Paskaitos apibendrinimas – sekantį kartą..