Kiekviena diena – nauja pradžia

* Kiek kartų mes norėjome pakeisti savo tėvus, mylimą, draugus? Manėme, kad pakeitę kitą patys pasijusime geriau. Tačiau netrukus paaiškėja, kad negalime jų pakeisti, pasikeisti galime tik mes patys. Kita vertus, negalime to padaryti per penkias minutes. Negalime vakare atsigulę miegoti, ryte pabusti tokiu žmogumi, kokiu svajojame tapti. Reikia pradėti palengva. Jei įsivaizduotume save kaip daugybę dėlionės detalių, kurias reikia sudėlioti, tuomet visą vaizdą pamatytume tik sujungę jas vieną su kita.

* Mes galime pakeisti savo atsakymą “aš negaliu“ į “aš galiu“. Galime žengti vieną žingsnį tolyn nuo savo baimės išbandydami ką nors naują. Mūsų kelyje nėra kliūčių – tik tos, kuriomis mes patys saugomės nuo to, ko bijome.

* Taip lengva atidėlioti darbus. Kuo ilgiau manysime, kad išauš rytojus, tuo ilgiau rytojumi ir gyvensime. Laikas veikti yra dabar. Laikas gyventi yra dabar. Jei nesuvoksime, kad šiandiena mums yra pati didžiausia dovana, niekada neišmoksime gyventi dabartyje. Viskas, ką norime pasiekti, ko išmokti, kuo pasidalinti, turi prasidėti šiandien. Jei ne dabar, tai kada gi?

* Liaukimės kreipę dėmesį į tai, ką turi kiti, ko neturime mes. Visada atsiras gražesnių, turtingesnių, aktyvesnių… Pažvelkime į save – ir į gerąsias savybes, ir į savo trūkumus. Pamatykime, kokie esame, būdami savimi. Gyvenimą kuria ne geri ar blogi, laimingi ar liūdni, turtingi ar vargšai, gražūs ar ne. Gyvenimą kuria žmonės, kurie yra savimi.

* Klaidos netrunka amžinai. Jos tik smulkūs įvykiai platesniame gyvenimo kontekste. Nors klaidos gali įskaudinti ar pakeisti situaciją, jos nėra tokios griaunančios, kad mes negalėtume iš jų pasimokyti ir sau atleisti.

* Sakoma, kad kai mes pasiekiame virvės galą, galime pasielgti trejopai: paleisti ją, užrišti mazgą ir laikytis arba sujungti galus ir pradėti nuo pradžių. Kai tik pajuntame, kad nėra kur eiti ir pasukti, galime viską pradėti iš naujo. Jei išmoktume pažvelgti, kas yra ten, už pabaigos, pamatytume jaudinančią, naują pradžią. Po kiekvienos audros ateina ramybė. Pasibaigus bet kokiam ginčui, stoja tyla. Nutrūkus vieniems santykius, atsiranda kiti. Gyvenimas sudėtas iš daugelio baigčių ir tiek pat pradžių.

* Tiesa, kad tamsiausios valandos – prieš aušrą, tačiau mes turime begalę žvakių, kad apšviestume savo naktį. Tai aplinkinių rūpestingumo ir atvirumo uždegtos žvakės, ir amžinos stiprybės bei vilties žvakės.

* Kas yra atleidimas? Tam tikra prasme tai sugebėjimas atsikratyti negatyvių jausmų savo ar kitų atžvilgiu ir pakeisti juos gerais, teigiamais jausmais. Atleidimas ir išsilaisvinimas nuo blogų jausmų yra geriausias būdas apvalyti save, paliekant daugiau vietos teigiamiems jausmams.

* Nėra tokio dalyko, kaip tobula diena. Ši diena tokia, kokia buvo laukiama. Jei ji prasta, tai dėl mūsų tokio įsitikinimo. Jei gera, tai todėl, kad mes tuo tikėjome, o ne todėl, kad švietė saulė ar kelyje nepasitaikė kamščių. Kiekviena diena – nauja pradžia, ir mes galime padaryti gerą pradžią.

* Gerumas panašus į nuostabų žydintį augalą. Būkime dėmesingi jam, palaistykime jį, prižiūrėkime jį, pasirūpinkime juo, ir jis sužydės. Išsiskleis vienas žiedas, po to kitas, apdovanodamas mus nuostabiomis spalvomis. O neprižiūrimas jis nuvys…

* Įsivaizduokime, koks būtų mūsų gyvenimas be neigiamų jausmų… Sakoma, kad patiriame tai, kuo tikime. Ar manome, kad norėdami būti laimingi šiame pasaulyje, turime kentėti? Pamėginkime atlaisvinti šiuos negatyvius varžančius saitus. Pakeiskime juos šiltomis ir pilnomis meilės mintimis, švelnia bei atlaidžia prigimtimi ir sugebėjimu įžvelgti gėrį. Gyvenimas neturi būti kova. Mums nereikia kentėti, kad būtume laimingi.

(Pagal A. E. Dean knygas)

Linkiu visiems gražių artėjančių švenčių :)! Būkime geri vieni kitiems 🙂 .. Linkiu, kad sugrįžtų viskas, ko taip nuoširdžiai ir su meile linkime kitiems 🙂 !

Mūsų mažųjų Kalėdos :)

Vaikai labiausiai laukia šios šventės, ir dažnai jos laukimas taip pat tampa švente visai šeimai 🙂 .. Žiemos švenčių laikotarpis – nuostabus laikas, kai galime pabūti su savo šeima ir vaikais. Kaip padaryti šias šventes smagias mūsų mažyliams?

Pirmiausiai atsižvelkime į jų amžių: kuo mažesnis vaikas, tuo ramesnės turėtų būti šventės. Maži vaikai (iki trejų metų) nemėgsta triukšmo, naujų veidų, naujų kvapų. Jie dar nesupranta tradicijų, jiems viskas neįprasta. Tai, kas didesniam vaikui teikia džiaugsmą, mažylį gali išgąsdinti, pvz., fejerverkai, ryškūs rūbai ar staigūs judesiai.

Tokio amžiaus vaikui svarbiau, kad jo gyvenimo būdas ir per šventes nelabai pasikeistų, o įspūdžiai būtų smagūs ir netrikdantys. Jei turime svečių ar pasikvietėme Kalėdų senelį didesniam vaikui, leiskime mažajam prie jų priprasti ir bendrauti tuomet, kai jis pats to siekia. Mažyliui saugu ir smagu tuomet, kai įprasta, kai šalia artimiausi žmonės.

Vyresniems vaikams visos šventinės tradicijos jau yra suprantamos ir įdomios. Jie labai noriai dalyvauja pasiruošime šventei – puošia namus, pakuoja dovanas draugams ir giminėms, piešia atvirukus. Vaikai mielai padeda ir virtuvėje – daugelis mėgsta daryti forminius sausainius ar pagelbėti stalo serviravime. Tokie darbai labai suartina ir leidžia vaikams pasijusti svarbiais šeimos nariais 🙂 ..

Kalėdos – šventė su stebuklo aureole. Jos simbolis – Kalėdų senelis. Tai stebuklų dvasia, su kuriuo siejamas gerumas, norų išsipildymas, džiaugsmas, dovanos, meilė. Tėvai patys sprendžia – kaip paaiškinti šį simbolį, ar priimti jį. O psichologai teigia: kuo ilgiau vaikas tiki gerais gražiais dalykais, tuo pozityvesnė jo psichika.

Vaikai mielai žaidžia šį žaidimą, jie “žino“, kad Kalėdų senelis turi daug padėjėjų (juk vaikučių pasaulyje daug :)!): todėl jie talkina ir šventiniame rytmetyje, ir vaikų darželio šventėje, ir dovaną į namus atneša, ir mieste prie eglučių “budi“.. Vienintelis dalykas, ko nepatariama daryti – tai tėveliams ar vaikui pažįstamiems žmonėms vaidinti Kalėdų senelį.

Kodėl? Todėl, kad būsite atpažinti – net maži vaikai dažniausiai atpažįsta savo tėvus ar pažįstamus iš balso ir akių. Ir.. čia jau bus apgaulė, dėl kurios galima prarasti savo vaikų pasitikėjimą. Jei norime nudžiuginti vaikučius Kalėdų seneliu, kvieskime kuo tikresnį 😉 .. Jis turėtų būti profesionalus, ne per daug triukšmingas, sugebantis suprasti vaiko amžiaus ypatumus ir keisti scenarijų pagal vaiko reakcijas.

Leiskime vaikui priprasti prie Kalėdų senelio, nelaukime vaiko aktyvumo – jis gali ir neišdrįsti deklamuoti eilėraštį ar padainuoti. Ir tai nereiškia, kad vaikui neįdomu, tiesiog jis gali drovėtis. Nors dažniausiai vyresni vaikučiai noriai ir aktyviai bendrauja bei rodo savo sugebėjimus. Nesitikėkime ir vaiko reakcijos į dovanas – gali būti, kad įspūdžių daug, todėl jis įvertins dovanas kiek vėliau.

Sekime, kad vaikai nepersivalgytų saldumynų ir citrusinių vaisių – nuo jų gali kilti alergija ir virškinimo sutrikimai. Kadaise, kai saldumynus valgydavo itin retai, jie buvo neatsiejama kalėdinių vaišių dalis, nes simbolizavo gausą. Mūsų dienomis, kai saldumynai prieinami kiekvienam kone kasdien, šis simbolis per šventę gali kabėti ant eglutės, ir tik kaip simbolis 🙂 ..

Įspūdžių mūsų mažiesiems per žiemos šventes tikrai daug, sekime, kad jie nepervargtų. Pervargimo požymiai – polinkis į ašaras, vangumas, kaprizingumas. Ypač saugokime jautrius ir pasiduodančius įspūdžiams vaikučius. Jei pramogų ir renginių per daug, tuomet jie tampa varginantys – šventės įspūdis išblėsta ir telieka triukšmingas šurmulys..

Šventė – tai nuostabus buvimas kartu: šventės laukimas, pasiruošimas, šventimas. Šiuo nuostabiu laikotarpiu nepamirškime kalėdinių ir naujametinių pasakų mažiesiems – dabar pats laikas jas skaityti 🙂 . Sukurkime pačią gražiausią šventę savo šeimai, savo mažiesiems. Mes jiems ne tik perduodame tradicijas, bet ir mokome švęsti, todėl parodykime patį gražiausią stebuklingos šventės pavyzdį 🙂 ..

Šventinė dvasia

Ar susimąstėte, kodėl vis dažniau didžiųjų švenčių laukiame ne kaip ypatingos dienos, bet kaip varginančios darbų ir pareigų lavinos, susijusios su pasiruošimu šventei? Kartais net pavadiname tokias šventes masine psichoze – tai patvirtina ir faktai: būtent per dideles šventes padaugėja įvairių konfliktų ir incidentų. O ir po švenčių dažniausiai jaučiame ne pakylėjimą, o vidinę tuštumą.. Kodėl taip nutinka?

Pirmiausiai išsiaiškinkime – kas yra šventė ir kuo ji skiriasi nuo kasdienybės. Šventė – tai nekasdieniška, ypatinga diena, kuomet turime progą švęsti ir švenčiame – išgyvename tam tikras džiaugsmingas emocijas: tai dvasinė vienybė, kolektyvinė saviraiška, dėmesys, pozityvumo užtaisas, rūpestis, suartinanti ir motyvuojanti veikla ir t.t..

Šventės tradiciškai gali būti:

– skirtos praėjusiam įvykiui, užbaigtuvės, pvz., praeityje tai buvo derliaus šventė, vainikuojanti ilgų darbų pabaigą, kurios tikslas – atgauti jėgas, pasidžiaugti rezultatais, motyvuoti būsimiems darbams;

– skirtos ateities įvykiams, pvz., rugsėjo pirmoji, statybų pradžia. Tikslas – sukurti pozityvų nusiteikimą, motyvuoti, sukaupti jėgas darbams;

– šventės, skirtos vieno etapo užbaigimui ir kito pradžiai, pvz., gimimo diena, Naujieji metai. Tai rezultatų susumavimas ir atskaitos taškas naujiems darbams;

– istorinės, patriotinės ir religinės šventės. Skirtos vienyti, ugdyti patriotizmą, saugoti moralines vertybes, palaikyti tradicijas;

– asmeninės žmogaus šventės, ryškūs ir svarbūs įvykiai. Pozityvūs atsiminimai, kurie suteikia pasitikėjimo savimi ir prasmės gyvenimui.

Visose šiose situacijose bendra tai, kad šventės turi pagrindą – progą, ir tikslą – suteikti pozityvų nusiteikimą ateičiai, džiaugsmą. Šventė – tai išorinio ir vidinio džiaugsmo apykaita, kuri praturtina dvasiškai, motyvuoja, suartina. Šiuolaikinės šventės palengva tai praranda dėl komerciškumo, alkoholio, švenčių pavertimu tik pramoga ir šou.

Pramogos nėra šventė, nors šventėje ir gali būti pramogos elementų: dainų, žaidimų, juoko – tačiau tai tik šventės išraiška. Vien išoriniais veiksmais šventės nesukursime, ji turi gilesnę dvasinę prasmę. Anksčiau švęsdami žmonės įsiliedavo į labai svarbią bendražmogišką vienybę, kuri pozityviai aktyvuodavo kolektyvinę sąmonę, dabar – švenčia kiekvienas sau, o vienybė pakeičiama “gerumo akcijomis“.

Esminis skirtumas tarp praeities ir šiandieninių švenčių – praeities šventės “ištraukdavo“ žmones iš kasdienybės, o šiandieninės, atvirkščiai – įvaro į pasiruošimo šurmulį-bėgimą vartotojų minioje į parduotuves, o pati šventė telieka lyg trumpas blykstelėjimas, paliekantis tuštumą širdyje. Kodėl? Todėl, kad viską suvalgome, išgeriame, išpakuojame, persisotiname pramogomis ir įspūdžiais, o svarbiausios – dvasinės dovanos – lieka “neišpakuotos“.

Dėl tokio paviršutiniškumo šventės gali virsti ne tik psichologinėmis (pošventinės apatijos ir depresijos), bet ir narkologinėmis problemomis. Šventiniai lūkesčiai, stalo gausa, alkoholis, pramogos, dovanos ar vien data kalendoriuje nesukuria šventės. Šventinę dvasią galime sukurti tik mes patys. Kaip tai padaryti? Pirmiausiai – suvokti, ką, kaip ir kodėl švenčiame.

Net ir tuomet, kai visi aplink bėga, kai viskas mirga marga, mes galime nepasiduoti išoriniam šurmuliui ir kurti kitokią, tikrai ypatingą šventę. Tam nereikia lūžtančių nuo vaišių stalų ar brangių dovanų. Juk šventė – laikas dalintis gražiausiomis žmogiškomis savybėmis, kurios suartina ir sukuria ypatingą šventinę dvasią.

Todėl ruoškimės šventei visa šeima: puoškime namus, planuokime vaišes, ruoškime dovanėles. Dovanos – dėmesio ir rūpesčio išraiška, parinkime jas asmeniškai, nuoširdžiai. Gerai nuteikia ir mieli asmeniniai palinkėjimai, nepamirškime per didžiąsias šventes pasveikinti draugus, gimines ir kaimynus. Šventinę vakarienę ar pietus ruoškime visa šeima, o jei esame pakviesti į svečius – nusineškime savo gamybos patiekalą.

Geriau jei iš anksto sugalvosime, ką veiksime per šventes – tai būtinai turi būti kolektyvinė veikla. Išjunkime televizorių, jis blaško dėmesį, jei ir nusprendėme pažiūrėti filmą ar pramoginę laidą – pažiūrėję išjunkime. Nepamirškime taip pat, kad šventinis stalas – ne vieta ginčams, politinėms temoms ar santykių aiškinimuisi.

Bendraukime, žaiskime su vaikais, dovanokime gerą nuotaiką ir džiaugsmą savo artimiesiems, o taip pat tiems, kam jo reikia – taip mes vienijamės, didiname pozityvumą ir gėrį. Kuo daugiau nuoširdaus bendravimo, tuo daugiau dvasinės šilumos ir tikros šventinės dvasios – būtent po tokių švenčių jaučiamės laimingi ir pakylėti 🙂 ..

Stebuklai ateina patys :)

Viską, ko linki sau – atiduok kitam (N. D. Walsch)

Ko norėtum sau, atiduok kitam.
Jei nori būti laimingas, padaryk laimingu kitą.
Jei nori būti sėkmingas, padėk pasiekti sėkmę kitam.
Jei nori daugiau meilės savo gyvenime, mylėk taip, kad kitas jos turėtų daugiau.
Daryk tai nuoširdžiai. Ne dėl asmeninės naudos, bet todėl, kad iš tiesų nori, kad kitas žmogus visa tai turėtų. Tuomet viskas, ką tu atidavei, ateis pas tave.

Truputis sidabro

– Aš nesuprantu: ateini pas vargšą – jis geranoriškas, jis padeda kiek gali. Ateini pas turtuolį – jis nieko nemato ir nieko nenori girdėti. Nejaugi tai tik dėl pinigų?
– Žvilgtelk pro langą. Ką matai?
– Eina moteris su vaiku, vežimaitis į turgų važiuoja, vėjas gluosnį lenkia…
– Gerai, o dabar pažiūrėk į veidrodį. Ką matai?
– Na, ką aš ten galiu matyti? Tik save.
– Tai va: langas iš stiklo ir veidrodis iš stiklo. Bet pakanka įdėti truputį sidabro – ir jau matai tik save…

Du broliai (B. Kavano)

Du broliai dirbo kartu šeimos fermoje. Vienas buvo vedęs ir turėjo didelę šeimą. Kitas buvo viengungis. Kiekvienos dienos pabaigoje broliai dalinosi visą derlių ir pelną per pusę.

Bet kartą viengungis brolis pagalvojo: “Nesąžininga, kad mes dalinamės viską po lygiai. Aš vienas, ir mano poreikiai mažesni.“ Todėl kiekvieną naktį jis paimdavo maišą grūdų iš savo svirno ir nunešdavo į brolio svirną.

Tuo metu vedęs brolis pagalvojo: “Tai nesąžininga, kad mes dalinamės viską per pusę. Galų gale, aš turiu žmoną ir vaikų, kurie pasirūpins manimi senatvėje. O mano brolis vienas, ir niekas ateityje juo nepasirūpins“. Todėl kiekvieną naktį jis atnešdavo maišą grūdų į brolio svirną.

Metų metais broliai stebėjosi, kad jų grūdų atsargos nemažėja, kol vieną naktį jie nesusidūrė ir nesuprato, kame reikalas… Metę maišus, jie apsikabino…

Iš kokio molio?

Mokslo progresas toks galingas, kad mokslininkai vieną dieną nusprendė, kad jie gali gyventi ir be Dievo pagalbos. Pasiuntė patį protingiausią mokslininką pranešti apie tai:
– Brangusis Dieve, žinai, mes jau galime viską patys sukurti, todėl tu gali pailsėti…
– Gerai, – nusišypsojo Dievas, – bet aš abejoju ir siūlau tai patikrinti.
– Taip, žinoma! – išdidžiai atsakė mokslininkas.
– Sukurk žmogų, – pasiūlė Dievas.
– Cha! Mes jau seniai tai darome! Lengvai! – atsakė mokslininkas ir pasilenkė, kad paimtų gabalėlį molio.
Tačiau Dievas jį sustabdė:
– Ne iš mano molio, iš savo…

Dvasingumas ir turtai

– Kuo gali padėti dvasingumas tokiam pasauliečiui, kaip aš? – paklausė turtuolis Mokytojo.
– Jis gali tau padėti tapti dar turtingesniu, – atsakė Mokytojas.
– Bet kaip?..
– Išmokius tave mažiau norėti.

Stebuklai ateina patys

Vienas berniukas labai mėgo skaityti pasakas ir tikėjo viskuo, kas ten parašyta. Todėl jis ieškojo stebuklų ir gyvenime, bet negalėjo rasti nieko panašaus į savo mėgstamas pasakas. Šiek tiek nusivylęs savo paieškomis, berniukas paklausė savo mamos, ar teisingai jis elgiasi tikėdamas stebuklais. O gal jų nėra gyvenime?
– Mano mielas vaike, – atsakė mama, – jei tu užaugsi geru žmogumi, tai visi pasakiški stebuklai tavo gyvenime būtinai išsipildys. Atmink: stebuklų neieškoma, pas gerus žmones stebuklai ateina patys 🙂 …

Saulėto artėjančio savaitgalio! 🙂

Žvalus labas rytas! :)

Kai iš pat ryto nusiteikiame gerai dienai, tuomet visai nesvarbu, kuria koja lipame iš lovos – tai tik posakis apie mūsų nuotaiką ;). O ją mes ne tik galime susikurti, bet ir paversti geru kasrytiniu įpročiu. Juk žvalus rytas – geros dienos pradžia, o kad ji būtų gera, mes tiesiog turime mokytis teisingai pabusti ir nusiteikti gerai dienai :).

Kad lengvai pabustume, miegoti reikėtų ne mažiau kaip 6 valandas. Šiuolaikiniai žmonės jaučiasi pavargę ir sunkiai keliasi dažniausiai todėl, kad neišsimiega. Kad atsikeltume lengvai, pratinkimės gultis tuo pačiu laiku – tai ypač aktualu vaikams. Ryte kelkimės šiek tiek anksčiau, kad suspėtume ramiai susiruošti. Kai turime laiko rezervą, tuomet rytinis pasiruošimas yra sklandesnis ir nelieka priežasčių sudrumsti nuotaiką.

Niekas taip negadina nuotaikos ryte, kaip skubėjimas, vėlavimas ir dėl to kylantys pykčiai. Todėl nepalikime rytui sudėtingų darbų, kuriuos galime atlikti iš vakaro: paruoškime ir išlyginkime rūbus, išvalykime avalynę. Susidėkime reikalingus daiktus, pratinkime vaikus pasiruošti kuprines. Galime vakare pastatyti ant stalo ir pusryčių stalo reikmenis.

Susiplanuokime ateinančios dienos darbus iš vakaro, o jei važiuojame į darbą miesto transportu, pravartu žinoti važiavimo tvarkaraštį. Ryto nuotaika labai priklauso ir nuo to, ar gerai pasiruošėme rytui. Todėl turėtume pasiskirstyti rytinius darbus, kad žinotume, kas ką atlieka, kad neliktų nereikalingos rytinės sumaišties.

O ryte.. bundame su puikia nuotaika:

* Pabudę pasveikiname naują dieną ir įsivaizduojame geriausią dienos scenarijų :).. Nesikeliame staigiai, bet ir negulime lovoje ilgai (ne ilgiau kaip 5 minutes), nes galime vėl užmigti.

* Pasirąžome, pamasažuojame delnus ir ausis – taip “pažadiname“ organizmą. Gulėdami galime pakelti kojas ir rankas, lengvai jas papurtyti – tokiu būdu pageriname kraujotaką.

* Atsikėlę atveriame langą ar orlaidę, giliai įkvėpiame gryno oro – tai suteikia energijos. Nepamirškime pasigrožėti vaizdu pro langą arba dangumi.

* Nusiprausiame drungnu vandeniu veidą, atliekame smagią veido gimnastiką.

* Labai naudinga rytinė mankšta, bent trumpas prasimankštinimas jei sportuojame vėliau.

* Dušas, energingas apsitrynimas rankšluosčiu, higieninės procedūros, kurių metu labai naudinga niūniuoti savo mėgiamą melodiją :).

* Prieš pusryčius išgerkime vandens, galima ir šilto – tai “pažadina“ virškinimo sistemą.

* Pusryčiai, ir su puikia nuotaika – į darbus! 🙂

Jei turime žadinti namiškius, žadinkime žaismingai, svarbiausia – sukurti ir palaikyti geranorišką rytinę nuotaiką šeimoje. Juk nuo to priklauso, kokia bus mūsų visų diena. Jei išeiname iš namų pakilios nuotaikos, tuomet ir visi dienos darbai klostosi lengvai, o jei iš pat ryto esame suirzę, tuomet tai ir bus fonas mūsų nuotaikai.

Labas rytas :)! Šypsokimės ir nepamirškime palinkėti vieni kitiems sėkmingos dienos 🙂 !..

Meilė suteikia sparnus

* Be meilės žmogus gali būti turtingas, sveikas, įžymus, tačiau jis negali būti pilnavertis, todėl kad jis nieko nežino apie vidines dvasines vertybes.

* Jūs klausiate: “Kas yra meilė?“ Tai gilus poreikis būti vieningu su visuma, gilus poreikis ištirpdyti “Aš“ ir “Tu“ vienybėje.

* Žmogus širdis – lyg muzikinis instrumentas, galintis groti didingą muziką. Ji laukia galimybės išreikšti save, ir toji išraiška galima tik per meilę.

* Žmonės galvoja, kad galės pamilti tik tuomet, kai sutiks vertą žmogų. Niekai – jūs niekada neatrasite tobulos moters ar tobulo vyro, nes tokių tiesiog nėra. Reikalaujantys tobulumo žmonės yra neurotiški. Vien šis reikalavimas ardo meilę.

* Tobulumo reikalavimai verčia lygiuotis žmogų į neegzistuojantį superžmogų, arba veidmainiauti apsimetant tuo, kuo jis nėra. Niekuomet nieko nereikalaukite iš mylimo žmogaus, nes meilė yra stebuklas, kurį reikia branginti. Jei viskas gerai – būkite dėkingi, o jei kažkas nesigauna – reiškia, tai nėra būtina.

* Meilė – tai sielos maistas. Meilė sielai – tai tas pats, kaip maistas kūnui. Be maisto kūnas silpnas, be meilės siela silpna.

* Štai pagrindinis meilės “reikalavimas“: “Aš priimu tave tokį, koks esi“. Mylėkite vienas kitą ir nepaverskite meilės pančiais. Du mylintys brandūs žmonės padeda tapti vienas kitam laisvesniais. Kuo daugiau meilės, tuo daugiau laisvės ir pasitikėjimo. Jei mylite, jūs nesibrausite į kito žmogaus asmeninę erdvę ir neišdrįsite pažeisti jo vidinio pasaulio ribų. Meilėje nėra politikos, diplomatijos, noro valdyti – kaip galima dominuoti prieš mylimą žmogų?..

* Prieš pagalvodami, kaip gauti meilę, pradėkite patys mylėti. Jei jūs atiduodate meilę, jūs gaunate meilę – nėra kito būdo. Žmonės taip sudominti gavimu, kad, rodos, jau niekas nesidžiaugia atiduodamas. Jie tarsi vykdo sandėrį – nori gauti daugiau, nei duoda. Bet tai tik sandėris. Meilė moka tik atiduoti ir nieko už tai nelaukia. Ji dalinasi be sąlygų ir auga atiduodama.

* Meilė – tai harmonija. Meilės neįmanoma nuvilti, nes ji neturi jokių lūkesčių. Meilė niekuomet neatneša nusivylimo – jei jūs nusivylėte, jūs nemylėjote.

* Protas – labai rimtas ir išskaičiuojantis mechanizmas, jis neturi nieko bendro su meile. Todėl meilė protui visuomet bus chaosas, ji jam trukdys. Protingai mylėti neįmanoma.

* Intymūs santykiai – tai tiesiog būdas gimti, kito būdo nėra. Tai vyriškų ir moteriškų hormonų biologinis susitikimas, taip pat dauginasi ir gyvūnai. Tai natūralu ir jokiu būdu nėra gėdinga, tačiau tai žemiausioji pakopa, bet ne viršūnė. Jei seksas pakeičia meilę, tuomet gyvenimas iššvaistomas veltui. Jei nevystote savo santykių dvasiniame lygmenyje, tuomet tai panašu į namo pamatų statymą be tolimesnės darbų eigos: kad ir labai tvirti, tačiau tai tebus pamatai, bet ne namas.

* Didžiausias artimumo jausmas gimsta tuomet, kai mylime vieną žmogų ir gyvename su juo visą gyvenimą – tuomet meilė auga ir gilėja. Jei dažnai keičiame partnerius, meilės užauginti neįmanoma. Tai tas pats, kaip nuolat persodinti medį iš vienos vietos į kitą – persodinamas jis negali išvystyti šaknų. Kad užaugintų šaknis, medis turi augti vienoje vietoje, tuomet šaknys vystosi, o medis stiprėja. Tačiau jei medį sodiname į akmeningą dirvą, jis gali žūti, todėl geriau laiku jį persodinti.

* Meilės troškimas yra pačio Kūrėjo troškimas. Jūs galite tai suprasti arba ne, bet būtent meilės troškimas iš tiesų įrodo Kūrėjo egzistavimą. Būtent todėl, kad žmogus myli, būtent todėl, kad žmogus negali gyventi be meilės.

* Meilę galima laikyti ištiestuose delnuose, bet ne kumštyje. Meilė mus išlaisvina, meilė mus suvienija. Meilė suteikia sparnus ir atveria beribį dangų…

(Pagal Ošo knygas ir paskaitas)

Saulėtos nuotaikos ir smagaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Vyro ir moters psichologijos skirtumai

Žinote, kodėl sutuoktiniams kartais būna sunku suprasti vienas kitą? Todėl, kad mes labai dažnai galvojame, kad mūsų sutuoktinis galvoja lygiai taip pat, kaip ir mes.. Tačiau taip nėra – maža to, kad mes visi esame skirtingi ir unikalūs, bet yra dar ir vyro bei moters psichologijos skirtumai. Šiandien tai ne tik filosofiniai pamąstymai, bet ir mokslo patvirtinti faktai.

Savo unikalumu, savo skirtingomis savybėmis mes galime papildyti vieni kitus ir kurti harmoniją bei vienybę. Tačiau nežinodami šių skirtumų, galime pradėti tuščiai varžytis ir konfliktuoti. Taigi, pažinti save yra puiku, tačiau.. nepakanka, jei norime harmoningai bendrauti šeimoje. Juk savo kitoniškumu mes ne tik papildome, bet ir traukiame, esame įdomūs vieni kitiems..

Pradėkime nuo temperamento. Psichologų tyrimai liudija, kad vyrai dažniau būna choleriško temperamento. Būtent vyrams būdingas valingumas, kryptingumas, energingumas ir gebėjimas atlaikyti grubų spaudimą. Todėl choleriškas temperamentas neretai vadinamas vyrišku. Moterims dažniau būdingas sangviniškas ir melancholiškas tipas – audringa emocijų išraiška, judrumas, greita nuotaikų kaita. Teigiama, kad moteris būna agresyvi tik tuomet, kai yra nelaiminga.

Suvokimo ypatumai. Vyras aprėpia visą situaciją, moteris fiksuoja detales. Vyrui svarbu tai, ką jis mato, moteriai – dar ir tai, ką ji girdi. Suvokimo greitis taip pat skirtingas – moterų jis greitesnis.

Santykiai su aplinkiniais. Moters bendravimo ratas paprastai didesnis, nei vyro. Jos bendrauja subtiliau, dažniau reaguoja į niuansus, yra dėmesingesnės, jaučia nuotaikas. Vyrai mažiau dėmesingi bendravime, gali nepastebėti nuotaikų pokyčių. Moteriai svarbus bendravimo procesas, vyrui – bendravimo rezultatas. Vyrams lengviau vyrų kolektyve, nei moterims – moterų. Uošvis su žentu greičiau randa bendrą kalbą, nei anyta su marčia.

Pastabumas. Kasdienybėje moterys pastabesnės, tačiau stresinėje situacijoje linkusios panikuoti ir netenka pastabumo. Vyrai, atvirkščiai, stresinėje situacijoje tampa pastabesni. Moterys geriau supranta mimiką, gestus, žvilgsnius, todėl jas sunkiau apgauti.

Intuicija. Kadangi detalėse kartais slypi svarbi informacija, moteris mato (nujaučia) daug iš pirmo žvilgsnio nepastebimų dalykų. Iš čia ir posakis, kad moters nuojauta dažnai stipresnė už vyro įsitikinimą. Tačiau, gilindamasi į detales, moteris gali nepastebėti visumos. Beje, pasitelkęs analizę, vyras taip pat gali daug ką numatyti, tačiau tai užima daugiau laiko, nei moteriai pasitelkus intuiciją.

Natūralumas ir atvirumas. Vyrai natūralesni, atviresni, jie neslepia savo būsenų – jiems tai natūralu. Moterys, atvirkščiai – retai yra natūralios ir atviros (tokios, kokios yra), jos stengiasi atrodyti geresnės ir gražesnės (kosmetika, polinkis puoštis) nei yra. Geresnės tiek, kiek tai įmanoma – juk jos žino (viliasi), kad į jas žiūri, todėl ruošiasi aplinkinių vertinimui.

Emocingumas. Moterys žymiai emocingesnės už vyrus, jų emocinė kreivė gali keistis akimirksniu. Jų mimika aktyvesnė, nei vyrų. Vyrai santūresni, tačiau išgyvena kai kuriuos įvykius taip pat giliai.

Savivertė. Moters ji dažniau žemesnė, nei yra iš tiesų, vyrų – aukštesnė, jie dažniau būna patenkinti savimi. Moterys linkusios kalbėti apie savo nesėkmes, vyrai – apie savo pasiekimus.

Kiti įdomūs skirtumai. Vyras atleidžia ir pamiršta, moteris atleidžia, bet nepamiršta. Moterys kelis kartus dažniau užduoda klausimus ir atsiprašinėja dažniau nei vyrai. Vyras mąsto tylėdamas ir pasako tik galutinį rezultatą. Moteris mąsto garsiai – vyrams tai atrodo kaip tuščias plepėjimas.. Vyrai tikslingesni, moterys – ištvermingesnės.

Moterys serga beveik du kartus rečiau, tačiau rūpinasi ir skundžiasi sveikata žymiai dažniau, nei vyrai. Moterys ištvermingesnės skausmui, jos lengviau pakelia nuobodžią ir monotonišką veiklą. Vyrų geriau išvystytas vestibuliarinis aparatas, todėl moterys nemėgsta važiuoti viešajame transporte atsisėdus atbulomis. Moterys vikresnės, greičiau ir daugiau kalba, jausmingesnės, vyrai – geriau koordinuoja judesius, geriau orientuojasi erdvėje.

Vyrui viršininkui svarbu, kad darbuotojai efektyviai dirbtų, moteriai viršininkei – kad dar ir būtų geri santykiai kolektyve. Moters dvasia aktyvesnė nei kūnas, vyro – aktyvesnis kūnas, nei dvasia. Motinystės instinktas stipresnis, nei tėvystės. Vyrams įdomi veikla, susijusi su fiziniu krūviu, technika, tiksliaisiais mokslais, išradimais, nuotykiais ir žygdarbiais. Moterims įdomi estetika, dvasiniai ieškojimai, namų reikalai, humanitariniai mokslai, pagalba kitiems.

Šios skirtingos savybės puikiai papildo vieną kitą: vyrų ryžtingumą ir polinkį rizikuoti – moters atsargumas; griežtumą – švelnumas; intelektualumą – polinkis į humanitarinę sferą ir dvasingumą, fizinė jėga – trapumą ir t. t.., o galiausiai – vyriškumas – moteriškumą.. Nuostabi įvairovės vienybė 🙂 .

Ar sutinkate?

Kaip bendraujame šeimoje?

Šeimos gyvenimas apima daug sričių: dvasinę, emocinę, jausminę, materialią, visuomeninę. Visos jos skirtingos – vienur reikia greitų sprendimų ir konkrečių veiksmų, kitur reikia išklausyti, pasidalinti ar palaikyti. Priklausomai nuo to – kokį bendravimo modelį pasirenka šeima, toks ir yra jos gyvenimas. Yra elgesys, kuris dėsningai veda į laimę, bet yra ir elgesys, kuris tiesiog užprogramuoja nesėkmes.

Šeimos gyvenimas ypatingas tuo, kad santykiai joje visuomet yra poriniai, pvz., vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų, brolių ir seserų, senelių ir anūkų.. Mums gali atrodyti, kad artimas žmogus blogai elgiasi ar neatitinka mūsų lūkesčių, tačiau santykiai turi dvi puses, juos kuria ir už juos atsakingi yra abu žmonės. Daugiausia konfliktų šeimose kyla būtent dėl neteisingai pasirinkto, netinkamo šeimyniniams santykiams bendravimo būdo.

Todėl labai teisingas yra psichologų patarimas: prieš kuriant šeimą, reikėtų išsiaiškinti – kas yra šeima. Žinoma, svarbiausia santuokoje – meilė, ir ji turi būti palaikanti bei harmonizuojanti visas šeimos gyvenimo sritis jėga. Tačiau labai dažnai meilė priskiriama romantikai ir aistrai, o kitose srityse visu pajėgumu pajungiamos ambicijos, manipuliacijos ar nuolankus prisitaikymas.

Svarbu suprasti, kad neteisingi, neadekvatūs santykiai yra sunkūs ir neperspektyvūs. Kodėl žmonės juos pasirenka – juk visi nori būti laimingi?.. Dažniausiai dėl nežinojimo. Kitos priežastys – charakterio ypatumai, iš šeimos atsineštas modelis, visuomenės formuojami stereotipai. Dar viena svari priežastis – mes nemokame išsakyti savo nuomonės be polinkio kaltinti kitą žmogų.

Šiai dienai išskiriami šie labiausiai paplitę šeimos bendravimo būdai:

1. Konkurencija, varžymasis – nei vienas nenori nusileisti, priekaištauja vienas kitam.
2. Vengimas – kažkuris iš sutuoktinių daro spaudimą, net nenorėdamas išklausyti kitos pusės nuomonės, kitas paklūsta, susitaikęs su spaudimu.
3. Kompromisas – vienas kažką aukoja, kitas kažko atsisako, kad abu būtų patenkinti.
4. Prisitaikymas – vienas aukojasi dėl kito, nenorėdamas gadinti santykių.
5. Bendradarbiavimas, susitarimas – atsižvelgiama į abiejų norus, ieškoma abiems priimtino sprendimo nespaudžiant ir nereikalaujant, o derinant abiejų poreikius.

Žinoma, kiekvienas atmes kaip nepriimtiną šeimoje konkurenciją ir varžymąsi, bet gerai pagalvokime – ar tikrai niekada nebendraujame su savo artimaisiais eksperto intonacija, ar nedarome kartais tokiu būdu spaudimo? Arba kompromisas – atrodytų, geras būdas, tačiau šeimyniniame gyvenime to nepakanka. Vien kompromisais nesukursime artimų santykių, nes tai yra savotiška aukojimosi sistema, be gilaus tarpusavio supratimo.

Galiausiai toks aukojimasis užaugina neteisingumo pojūtį (“kodėl ir vėl aš, manęs nesupranta, su manimi nesiskaito“..) Jei yra tarpusavio supratimas, kompromisų klausimas savaime atpuola, nes pasiekti nuolaidžiavimo ar surasti bendrus susitarimus – du skirtingi dalykai. Prisitaikymas “dėl šventos ramybės“ taip pat nėra teisingas būdas, nes vargu ar gali būti šeimoje laimė, jei vienas iš sutuoktinių pradeda gyventi kito poreikių tenkinimu.

Pripažintas optimaliausias bendravimo būdas šeimoje – bendradarbiavimas ir susitarimas. Tai pirmiausiai sąžiningi ir teisingi santykiai, kuriuose vyksta sąveika. Jie ir yra priimtiniausi šeimoje, nes patenkinami abiejų sutuoktinių poreikiai. Bendradarbiavimas šeimoje yra meile grįsti santykiai, kuriuose vyrauja geranoriškumas, savitarpio supratimas ir pasirengimas susitarimui.

Bendradarbiavimo šeimoje privalumai:

* šeimos nariai lygiaverčiai, vertinamas ir kiekvieno unikalumas;
* santykiai artimi ir šilti, šeimos nariai dėmesingi, palaiko vienas kitą, reikalui esant susitelkia;
* ramiai išsakoma savo nuomonė ir gerbiama kito nuomonė;
* kiekvienas aktyviai ieško abipusiai naudingų iškilusių klausimų sprendimo, siūlo galimus variantus ir juos aptaria;
* gali atvirai kalbėtis tiek apie savo, tiek apie sutuoktinio klaidas be kaltinimų;
* bendradarbiavimo dvasia ugdo atsakomybę;
* kai yra pasirinktas bendradarbiavimas, sutuoktiniai gali panaudoti ir visus kitus bendravimo būdus kaip laikinas ar papildomas priemones.

Taigi, privalumai akivaizdūs 🙂 .. Bendradarbiavimas suartina, brandina meilę ir leidžia pajusti gerą santykių perspektyvą – tai labai svarbu šeimai. Be to, žmonės bendrauja kaip artimi ir brangūs vieni kitiems, o ne kaip konkurentai ar.. priešai. Vargu ar galima vadinti bendravimu santykius, kurie grįsti neigiamomis emocijomis ir veiksmais – greičiau tai lėtas santykių ardymas.

Kaip manote?

Mūsų mintys – mūsų likimas

Sielos akys

Viename gūdžiame miške gyveno atsiskyrėliai vienuoliai. Kai vienas iš jų eidavo į mišką uogauti ar grybauti, tuoj pulkelis žvėrių jį apsupdavo: vieni lyg šuniukai bėgdavo šalia jo, o smulkesni net užsiropšdavo jam ant pečių – taip jį mylėjo..
Kitas gi ir duoną į mišką nešė, ir kalbėjo su žvėreliais meiliai, tačiau šie ne tik nėjo artyn, bet ir už medžių slapstėsi.
– Kaip gi taip, broli? – stebėjosi vienuolis. – Aš jiems nieko pikta nedarau, o jie neina prie manęs taip, kaip prie tavęs!..
– O ką tu apie juos pagalvoji, kai jie neprieina?
– Na, pagalvoju, kad jie nedėkingi padarai! Maitinu, nuo savęs kąsnį atplėšiu, o jie, nenaudėliai, vis vien manęs nemyli!
– Neįmanoma, brolau, jokiomis dovanomis priversti save mylėti. Juk jei nuo vaikų ar žvėrių savo blogus poelgius dar gali nuslėpti, tai blogas mintis – ne. Žinai, kodėl? Jų sielos turi akis!

Tik tai, ko reikia

Prie savo namų sėdėjo Mokytojas ir jo mokinys. Prie jų priėjo žmogus ir ėmė bartis bei šaukti ant Mokytojo. O Mokytojas ramiai sėdėjo ir žvelgė į tolumą. Pusvalandį žvelgė į tolumą, valandą.. Pabodo svečiui tuščiai šūkauti, ir, numojęs ranka, jis išėjo.
Mokinį labai nustebino toks Mokytojo elgesys:
– Mokytojau! Kodėl jūs taip ramiai sėdėjote? Juk jūs vienu smūgiu galėjote pastatyti į vietą šį įžūlų žmogų!..
Mokytojas į tai tik šyptelėjo:
– Atsakyk man: ką tu darai, jei tau duoda kažką, bet tau to nereikia?
– Aš to neimu!
– Štai ir aš nepaėmiau, – atsakė Mokytojas.

Stebuklas

Ėjo sau keliu vaikinas. Žiūri – kapeikėlė guli. “Ką gi, – pagalvojo jis, – ir kapeika – pinigas!“ Pakėlė ją ir įsidėjo į piniginę. O mintys kad įsisuko: “O ką aš daryčiau, jei rasčiau tūkstantį rublių?.. Nupirkčiau dovanas motinai ir tėvui!“

Tik pagalvojo taip ir pajuto, kad piniginė lyg ir storesnė pasidarė.. Atvėrė ją, o ten – tūkstantis rublių! “ Keista! – pagalvojo vaikinas. – Buvo viena kapeika, o dabar – tūkstantis rublių!.. O ką aš daryčiau, jei rasčiau dešimt tūkstančių rublių?.. Nupirkčiau karvę ir girdyčiau tėvus pienu!“

Žvilgtelėjo į piniginę – ogi jis jau dešimt tūkstančių turi! “Stebuklas! – apsidžiaugė vaikinas, – o kas, jei šimtą tūkstančių rublių rasčiau?.. Nupirkčiau namą, vesčiau, ir pasiimčiau savo tėvus į naujus namus!“

Greitai atvėrė piniginę.. – o ten guli šimtas tūkstančių! Ir.. ėme jis svarstyti: “O gal neimti į naujus namus tėvo ir motinos? O kas, jeigu jie mano žmonai nepatiks? Tegul sename name gyvena.. Ir karvę laikyti sunku, geriau aš jiems ožką nupirksiu. O ir dovanų nepirksiu, nes ir taip daug išlaidų..“

Ir staiga čiupt už piniginės – pajuto, kad ji lengvut lengvutėlė pasidarė.. Išsigando vaikinas, atvėrė ją, žiū – o ten.. viso labo viena vienintelė kapeikėlė guli..

Mūsų mintys – mūsų likimas (M. Gandis)

Sekite savo mintis. Tegul jūsų mintys bus pozityvios, nes jūsų mintys tampa žodžiais.
Sekite savo žodžius. Tegul jūsų žodžiai bus pozityvūs, nes jūsų žodžiai tampa jūsų poelgiais.
Sekite savo poelgius. Tegul jūsų poelgiai bus pozityvūs, nes jūsų poelgiai tampa jūsų įpročiais.
Sekite savo įpročius. Tegul jūsų įpročiai bus pozityvūs, nes jūsų įpročiai tampa jūsų vertybėmis.
Sekite savo vertybes. Tegul jūsų vertybės bus pozityvios, nes jūsų vertybės tampa jūsų LIKIMU!

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂